Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kastytis Kerbedis atvirai - apie muziką, meilę ir džiugų anūkų laukimą

Kastytis Kerbedis
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Kastytis Kerbedis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Džiaugsminga dainininko Kastyčio Kerbedžio (53) žinia, kad jo marti laukiasi dvynukų, neseniai apskriejo visą internetinę žiniasklaidą. Ir jis pats iki šiol negali atsigauti – tik užsiminus šia tema visas nušvinta. Jau ir taip „seneliu“ mėgstantis prisistatyti atlikėjas dabar turės tam dvigubą pagrindą.

Sveikinimai būsimam seneliui! Žinia buvo laukta ar šiek tiek pritrenkė?

Pritrenkė, nes mes to kantriai laukėme penkerius metus – prieš tiek laiko savo vaiką apženyjome. Įdomiausia, kad turėsime du anūkus! Jie dalijasi viena placenta, o tai reiškia, kad bus panašūs kaip du vandens lašai. Aš ir pats iš dvynukų, bet mes su seserimi skirtingi, mūsų kiti broliai dvyniai irgi tarpusavyje nepanašūs. Kiek žinau, daugiau giminėje dvynių nėra.

Ar šventėte tokios geros naujienos proga?

Dvi paras... Nors ką čia švęsi – reikia pirma sulaukti. Kada Tarptautinė vaikų gynimo diena? Birželio 1-ąją? Tai kažkur aplink šią datą turėtų ir gimti. Sakiau, kad jau nuo gegužės pradžios nepriimsiu jokių darbo pasiūlymų, nes kai tik bus naujienų, iškart skrisiu į Londoną ir kokias dvi savaites Lietuvoje senelio nebus (juokiasi).

Kiek laiko jūsų vyriausias sūnus Tadas gyvena Didžiojoje Britanijoje?

Gal jau dešimt metų – net ir nebeskaičiuoju. Jis ten labai puikiai laikosi, turi keletą darbuotojų, užsiima namų kiemų projektavimu, tvarkymu, apželdinimu ir į Lietuvą tikrai negrįš.

Negaliu klausytis politikų šnekų apie emigraciją, kad reikia kažkaip stabdyti, kažkaip grąžinti – svaigalai! Lietuva išvažiuoja ir aš nežinau, kas bus. Turi būti trigubas gimstamumas, kad išlaikytume tuos pačius skaičius. Man siaubingai gaila šitos šalies. Jūs čia tik Vilniuje sėdite, o aš, kai visur gastroliuoju, viską matau.

Kastytis Kerbedis
Gretos Skaraitienės nuotr./Kastytis Kerbedis

Kas labiausiai jums bado akis?

Baisiausia yra žmonių veidai – jie tokie pavargę! Jų veiduose jau netgi ne neviltis, o visiškas nulis. Labai sunku žiūrėti. Neseniai Panevėžyje vieną pavakarę užsukau į centrinę „Maximą“. Pakraupau! Jeigu bandai nusišypsoti, pajuokauti su kasininke, ją pralinksminti, jau, regis, ir pačiam juokinga, ir ji pralinksmėja, o visa eilė už manęs stovi akmeniniais veidais. Visiška tuštuma. Klaiku ir skaudu tai matyti. Galėtų išleisti prezidentė kokį įstatymą, kad visi iki vieno privalomai turi šypsotis. Bent mėnesį. Nors ką čia – vis tiek nieko nepakeisime.

Bet kai žmonės susirenka į jūsų koncertą, turbūt jam pasibaigus išeina jau šviesesniais veidais?

Kai kas man pasakojo, kokia buvo po mano koncerto, neseniai vykusio Trakuose, išeinančios publikos reakcija. Tarkim, viena moteris kitai sakė: „Dabar pusę metų galėsiu gyventi.“ Nes žmonės pasikrauna gerų emocijų, pradeda stotis ir šokti jau vidury koncerto, po truputį išdrąsėja.

Dar truputėlį papasakokite apie šeimos reikalus. Ar jūsų marti lietuvė?

Ji iš Zarasų rajono, Lietuvos rusė, vardu Lilija. Kai man gera nuotaika, ypač tarp savų, kartais pradedu kalbėti rusiškai. O Tadas žino, kad man patinka rusų kalba, kad mėgstu ką nors linksmai pavaryti. Prieš kokius šešerius metus skambina jis man iš Londono ir sako: „Tėveli, tu nieko prieš, kad tavo marti bus rusakalbė?“ Sakau: „Radi Boga! („Dėl Dievo!“) Bent turėsiu su kuo mylima kalba pašnekėti.“

Koks skirtumas! Jeigu mano vaikui gerai, jeigu jis ją myli – tai ar ji rusė, ar lenkė, ar anglė. Mes taip su manąja Kerbediene juokdamiesi pašnekėjome, kad jei anūkai nekalbės lietuviškai, bus pagrobti iš Londono ir visam laikui evakuoti į Lietuvą (juokiasi).

Apie jus su Kerbediene sklido visokiausių gandų. Esate vedęs žmogus?

Daugybę metų vedęs ir neišsiskyręs. Nenoriu ta tema kalbėti – mums viskas labai gerai.

„Fotogenijų“ nuotr./Kastytis Kerbedis
„Fotogenijų“ nuotr./Kastytis Kerbedis

Tik ar jums reikia girtis, jog tapsite seneliu, kai trykštate tokia energija ir iki šiol pusę salės moterų pastatote ant ausų per savo koncertus?

Aš ir iki tos žinios save vadindavau seneliu. Tai nereiškia, kad buvau išprotėjęs belaukdamas anūkų, tai nereiškia, kad jaučiuosi senas ar noriu toks būti.

Kai prieš 10 metų atsirado dainelė „Dėl tavęs galiu“, man prieš publiką išsprūdo: „Nesvarbu, kad man – 82, dėl tavęs galiu!“ Tokia nesąmonė. Be to, man vis skambindavo darbo reikalais jauni atlikėjai ir aš jiems juokais sakydavau: „Prašau kreiptis į mane „seneli“.“ Leisdamas suprasti, kad tu prieš mane esi tik piemuo, bet aš tau padėsiu. Kai kas paskui pradėjo mane vadinti Krikštatėviu.

Senelis – tai nereiškia, kad senas. Senelis – tai reiškia, kad patyręs. O dabar tas žodis man įgauna visiškai kitokią prasmę. Bet manau, kad lygiai taip pat skraidysiu ir kai proanūkį turėsiu. Juk svarbiau yra dūšia, smegenim ir širdimi nepasenti.

Jei savo metų staiga taptumėte dar ir jaunu tėvu, tikrai nebūtumėte reta išimtis...

Žinoma, kad ne – nebe tie laikai. Anksčiau, pamenu, jei kokių 25-erių dar nevedęs, tai jau kažkas nenormalaus, kažkas blogai. Idiotybė.

Jūs irgi skubėjote susituokti?

Aš iš tiesų labai jaunas vedžiau, bet tai buvo šiek tiek kitokia istorija, apie kurią šnekėti nenoriu. Pasakysiu atvirai: daugiau vaikų nebenorėčiau. Tris turiu ir man užtenka. Nors ką gali žinoti – iš ten (rodo į viršų – aut. past.) lieps, ir bus. Ir nesvarbu, kad man 82 – dėl tavęs galiu... (Kvatojasi.)

Senelis – tai nereiškia, kad senas. Senelis – tai reiškia, kad patyręs.

Kaip gyvena kitos dvi jūsų atžalos – Kasparas ir Konstancija?

Puikiai! Kasparas – kažkoks stebuklas, 25-erių ir net nerūko. Sakot, mada tokia? Jis labai sveikai gyvena be jokių madų. Tadui artimesnė dailė, o šitiems dviem – muzika. Mano primadona Konstancija pavasarį baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, įstojo į Muzikos ir teatro akademiją, bet jau ne į fortepijono, o į meno vadybos specialybę. Kasparo studijos susijusios su muzikos pedagogika: jis gali ir chorui diriguoti, ir mokytoju būti, ir akomponuoti, ir vadovauti. Visko gali būti, kad Konstancija man akomponuos per artėjančius koncertus arenose.

Vasarį ir kovą žadate supurtyti Lietuvą?

Padarysiu tai, ką moku ir galiu. Nustebinsiu labai geros formos, pailsėjusiu balsu ir neįmanomai gera aparatūra, kokios beveik niekas arenose nepasistato. Pas mane gi ne diskoteka – parteris bus sėdimas. Taip, kaip būna Amerikoje vykstančiuose garsiausių žvaigždžių muzikos apdovanojimuose.

Kai pastarąjį kartą buvau Beyoncé koncerte Dubline, nuo 19 valandos reikėjo jos laukti stovint (nes jei išeisi, į tą pačią vietą nebegrįši), koncertuoti ji pradėjo 21.30, o baigė 23 valandą. Penkias valandas stovi! Taip būna tik europiniuose diskotekiniuose koncertuose, kur daug garso, daug šviesų. Amerikoje visi turi savo vietas ir jų niekas kitas neužims. Vos tik pradeda groti, visi atsistoja. Lėta daina – pliurpt, visi sėdi, ilsisi. Mano programa ne diskotekinė, nėra ištisas „tumčik-drailas“ – turiu daug lyrinių, rimtų, kultūringų dainų, kurių reikia klausytis. Ir, drįstu pasakyti, yra ko klausytis – kalbu apie balsą.

Kodėl būsimas turas vadinsis „Mano balsas“, o ne, tarkim „Aš – karalius“ arba „Aš – superžvaigždė“?

Viešpatie! Kerbedis balsą turi? Turi. Karaliaus karūnos neturi? Neturi. Tai kodėl turiu vadinti save karaliumi? Tai gal dar imperatoriumi? Kam juokinti publiką? Tiesa, neplanavau taip greitai surengti savo koncertų, norėjau palikti juos kitų metų pabaigai, bet kai pasiūlė tokias datas – vasario 14-ąją ir kovo 8-ąją – tai kaip galėjau atsisakyti? O po to sužinojau, kad koncertuosiu visose penkiose arenose. Bus daug negirdėtų dainų ir naujai aranžuotų senų, be kurių tiesiog neįmanoma apsieiti.

Kastytis Kerbedis
Gretos Skaraitienės nuotr./Kastytis Kerbedis

O kažkada ant scenos pirmąkart užlipote būdamas penkiolikos – gana anksti!

Panevėžio „kaime“ tais laikais buvo keturi restoranai ir jokių klubų. Viename jų rodydavo naktinę šou programą – kažkas panašaus, kaip Rytis Cicinas dabar rodo: su šokėjomis, plunksnomis ir panašiai. Tai tokiame kabarete dainavau nuo 15 metų.

Kaip naktiniame šou atsidūrė nepilnametis Kerbedis?

Niekas ten į tai nereagavo, nes mano tėvas buvo generolas ir milicijos viršininkas. Man buvo viskas galima. Nors viskas prasidėjo dar anksčiau, prieš kokia porą metų, – vieno kombinato saviveiklinis estradinis ansamblis mane priėmė todėl, kad buvau Kerbedžio, amžinatilsį savo tėvo, sūnus. Paklausė, išgirdo, kad galiu dainuoti, ir priėmė.

Nenusibodo tiek metų koncertuoti?

Kai man nusibosta, aš padarau pertrauką. Po tų dviejų šventinių mėnesių irgi padarysiu pertrauką, nors jau ir dabar daug pasiūlymų atsisakau – per dieną man skambina po kelis kartus. Galėčiau koncertuoti kiekvieną savaitgalį tris dienas iš eilės, bet nebenoriu. O jei kas nors sudomina, viską perduodu savo vadybai. Dabar aš nuolat sėdžiu studijoje, darome įrašus, korekcijas – turiu ir taip labai daug darbo.

O bele kur ir bele kaip dainuoti nebenoriu.

Kiek žinau, esate vyturys. Ar tenka palaužyti savo prigimtį koncertuojant vėlyvose programose?

Prisigeriu kavos ir einu. Nors dabar retai kada tenka dainuoti pirmą valandą nakties, o koncertai paprastai baigiasi nelabai vėlai, – grįžtu namo ir išsimiegu. Kasdien keliuosi labai anksti. Bet su visais mano ritualais – kavos gėrimu, parūkymu, dušu, vėl kavos gėrimu, vėl parūkymu – tai trunka apie dvi tris valandas. Ir apie pusę devynių ar devintą startuoju: jau galiu kalbėtis telefonu, tvarkyti reikalus, kur nors važiuoti. Kitaip manęs nepajudinsi.

Neįsivaizduoju, kaip žmonės atsikelia septintą ryto, staigiai dušas, kava, pusryčiai ir jau po 25 minučių eina pro duris, sėda į mašiną ir važiuoja į darbą.

Rūkymas balsui nekenkia?

Tiek, kiek jau pakenkė, daugiau, man regis, nebepakenks. Prieš pusmetį buvau truputį išsigandęs dėl tam tikrų problemų, galvojau – negi jau parėjo? Nė velnio. Paprasčiausiai trūko poilsio, nes turėjau per daug darbo. Tada pristabdžiau arklius ir viskas susitvarkė. Dabar stengiuosi, kad pakelio cigarečių užtektų dviem paroms.

Jeigu tektų rinktis: ką lengviau būtų mesti – dainavimą ar rūkymą?

Kas čia per klausimas? Faktas, kad mesčiau rūkyti. Nes man iki pensijos dar yra šiek tiek laiko. Nors savo direktoratui pasakiau: „Ponai, mes dirbsime ketverius metus. Ne daugiau.“

Fotogenijų nuotr./Kastytis Kerbedis
Fotogenijų nuotr./Kastytis Kerbedis

O jeigu patiks?

Tada dar ketverius. Bet vos tik sulauksiu tokio momento, kai pajusiu, kad nebereikia publikos juokinti, nulipsiu nuo scenos. Ir taip jau ilgai aš ant jos stoviu. Net neabejoju, kad atėjus laikui man vaikai pasakys: „Tėvai, gana!“

Jie stebi jūsų karjerą?

Žinoma, viską stebi, viską žino, bet dar nebuvo tokio momento, kad kuris nors pasakytų, kad kažkas yra nesąmonė ar kažką darau blogai. Jie manęs neauklėja. Ir gerbia. Kai gauna iš manęs pinigines perlaidas (aš gi remiu studentus!), visada man privalomuoju būdu atsiunčia SMS žinutę: „Ačiū, tcetciuk!“ Ne „tėtuk“ ir ne „tėveli“.

Kada buvo didžiausias jūsų karjeros pakilimo taškas?

Ji – kaip banguojanti jūra. Atsimenu, po ketverių metų mano dingimo gražiai skambėjo – „sugrįžo!“ Nors nei buvau atsisveikinęs, nei pranešęs, kad nebedainuosiu. Man juokingi ir pas mus rengiami visokie jubiliejiniai koncertai. Taigi švęsk namie, su giminėm, pirty – ne, reikia koncerto. Visa tai yra spekuliacijos, man tokie dalykai nepatinka. Nors ką aš žinau – gal ir pats kada nors švęsiu kokį 70-metį scenoje.

O kur tada tuos ketverius metus buvote dingęs?

Tada turėjau su savimi problemų ir pats norėjau iš visur pasitraukti. Nieko tokio nebuvo, bet man taip reikėjo. Todėl ir kai kuriems kolegoms kartais patariu tiesiog dingti, nesivaidenti visiems prieš akis ir nebefilosofuoti. Gal kiti bijo, kad nebeprisimins. Nė velnio, jeigu palikai savo pėdsaką, tavęs niekada niekas nepamirš.

Man juokingi ir pas mus rengiami visokie jubiliejiniai koncertai. Taigi švęsk namie, su giminėm, pirty – ne, reikia koncerto.

Aš nieko nebebijau gyvenime, jokių situacijų. Man dabar reikia tik fainumo, grožio, šypsenų – noriu kaifo. Nes gi puikiai suprantu, kad esu perlipęs į antrą savo gyvenimo pusę ir kad man liko ne du trečdaliai, o gal net mažiau nei trečdalis.

Kodėl turiu dėl ko nors spazmuoti ar su kuo nors konkuruoti? Man reikia arba linksmai gyventi, arba jau dabar išeiti į pensiją ir užsidaryti.

Kas jums daugiausia linksmumo gyvenime suteikia?

Pastaraisiais metais supratau, kad nenoriu bet kam švaistyti savo laiko. Jeigu pradėjęs kalbėtis su žmogumi po kelių frazių pajuntu netikrumą, melą ar užuodžiu falšą, su juo bendrauju paskutinį kartą. Pasisveikinsiu susitikęs ir ne daugiau. Labai nemėgstu visokių gudručių. Užtat patinka leisti laiką su man suprantamais, talentingais, povo plunksnų uodegoje neprisiauginusiais žmonėmis.

Žinau, ko dar noriu pasiekti ir netgi kaip reikės tą padaryti. Ką tik įrašiau dainą, kurioje yra tokie žodžiai: „Žinau – mes dar svajosime, žinau – padanges imsime. Aš neieškosiu posmų knygoj – viską noriu jausti savo širdimi.“

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt