Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Juvelyras Aleksandras Šepkus: „Teko suktis sunkiai, kol Amerikoje pavyko „padaryti savo vardą“

Aleksandras Šepkus
Mariaus Žičiaus/„Žmonės“ nuotr. / Aleksandras Šepkus
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Dar sovietmečio Lietuvoje savitu braižu išsiskyręs, šiandien pasaulyje bene garsiausias iš lietuvių juvelyrų Aleksandras Šepkus (60) puikiai žinomas Amerikoje. 1988-aisiais emigravęs, pirmą dešimtmetį dirbęs, kol leisdavo jėgos, dabar jis ramus, laimingas ir, kaip sako pats, net šiek tiek tingus.

„Jei dirbčiau taip, kaip pirmus metus, gal jau būčiau ir labai pasiturintis, – sako. – Bet kad man nelabai to reikia... Svarbiau – gyventi ir dirbti, kaip patinka.“

Aleksandro Šepkaus interneto tinklalapyje greta daugybės jo darbais prekiaujančių parduotuvių ir galerijų visose Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Puerto Rike, Kinijoje adresų jau yra ir Vilniaus Šv. Mykolo gatvė. Tiksliau – joje esantis Bažnytinio paveldo muziejus.

„Neseniai ten nusiunčiau dar vieną rinkinėlį papuošalų. Tik, žinokit, didžiausias vargas, kol jie pasiekia vietą, būna muitinėje. Kai siunčiau pirmąsyk, muitininkai už muziejaus pinigus norėjo kviesti ekspertus iš užsienio, kad šie nustatytų deimantų kokybę. Gal buvau per menkai juos aprašęs?.. Bet pas mus, Amerikoje, iš viso nėra prabavimo rūmų, kiekvienas juvelyras už savo nurodomą prabą atsako pats. Ir jei pradės apgaudinėti, tiesiog žlugs“, – kompiuterio ekrane šypsosi Aleksandras, kol kalbamės per skaipą vėloką vakarą Lietuvos laiku.

Židinyje jaukiai spragsi ugnis, fone ne tik čirškia, bet ir aiškiausiai lietuviškai žodžius taria papūga, šalia tvarkosi žmona fotografė Dangė Širvytė – vienintelė garsiojo poeto Pauliaus Širvio dukra. „Šitą papūgą mano vyras įsigijo, kad su juo mažiau šnekėčiau“, – kvatoja Dangė, kai Aleksandras ant peties pasitupdęs paukštį atneša arčiau, kad galėčiau apžiūrėti.

„Pirmą papūgą mums padovanojo buvusi mano darbdavė lietuvė, didelė paukščių gerbėja. Bet ji sirgo kažkokia įgimta liga ir greitai mirė. Kai taip nutiko, Dangė ėmė tiek su manimi kalbėtis, kad nupirkau jai šitą – tegul turi namuose kitą pašnekovę, ne tik mane“, – juokiasi ir jis.

Šiame name Niujorko pakraštyje, šalia Hadsono upės, jiedu ir leidžia dienas, retokai užsuka į Manhatano šurmulį. Aleksandras čia kuria papuošalus, o juos gamina Niujorko Deimantų rajone įsikūrusios kompanijos „Alex Šepkus“ meistrai. Jau maždaug dvidešimt penkeri metai jam nerūpi pardavimo reikalai – tuo užsiima partneris amerikietis Jeffas Feeras. Iš visų didžiųjų parodų kasmet pats važiuoja tik į vieną – gegužę rengiamą Las Vegase. Populiarinti savo vardo dar 1993-iaisiais geriausiu nauju tų metų Jungtinių Amerikos Valstijų juvelyru pripažintam Aleksandrui Šepkui nebereikia.

„Smagu, kad darbai parduodami ir Lietuvoje. Seniai apie tai svajojau. Tačiau niekas nenorėjo investuoti, kad tai įvyktų. Užtat kai pasitaikė galimybė turėti reikalų su tikrai pasaulinio lygio Bažnytinio paveldo muziejumi, nudžiugau: pelnas keliaus ne kokiam verslininkui, o fondui, iš to muziejus galės įgyti eksponatų – tokią sutartį pasirašėme su arkivyskupija“, – pasakoja.

Aleksandrai, kaip nutiko, kad jūs, Kauno vaistininkės ir architekto sūnus, dar paauglystėje, gūdžiausiu sovietmečiu, pradėjote svajoti apie Ameriką?

Labai jau buvo ta sovietinė Lietuva nusibodusi. Atrodė, kad Amerika – rojus, ten ir įdomu, ir kažkas smagaus darosi, o tuometėje Sąjungoje nelabai kas vyko. Vėliau, kai baigęs Dailės institutą ėmiau dirbti juvelyru, svajojau tiesiog save išbandyti – įsitikinti, ką galima kitoje Atlanto pusėje pasiekti. Nes kad ir kokia informacija apie mano profesijos darbus iš Vakarų pasiekdavo, beveik viskas atrodė niekam tikę. Žinojau, kad galiu sukurti ką nors naujo, įdomaus.

1988-aisiais išsivežti savo darbų negalėjote, kišenėje tebuvo 550 dolerių…

Lietuvoje kūriau visai kitokius darbus – tokie Amerikoje būtų buvę niekam nereikalingi. Jei jų ir būčiau galėjęs atsigabenti, čia jie būtų sudominę nebent kokią meno galeriją. O dabartinius mano papuošalus parduoda apie 150 parduotuvių.

Emilijos Guobytės-Krzeminski nuotr./Aleksandro Šepkaus darbastalis
Emilijos Guobytės-Krzeminski nuotr./Aleksandro Šepkaus darbastalis

Prasimušti didžiulėje šalyje pavyksta tikrai ne kiekvienam emigrantui. Kas lėmė jūsų sėkmę – išskirtinis talentas, darbštumas ar tiesiog palankiai sukritusios aplinkybės?

Turėjau porą pažįstamų iš Vilniaus. Vienas nukreipė pas tokį juvelyrą, kuris gamino gana pigią produkciją ir kuriam reikėjo, kad kas nors kurtų modelius. Jam dirbau gal pusmetį. Paskui per vieną kaunietę radau darbą lietuvių įmonėje Niujorko Deimantų rajone. Na, visoje įmonėje buvo penki juvelyrai. Kadangi laisvai mokėjau lenkiškai ir susikalbėjau angliškai, mane iškart paskyrė tų penkių viršininku, nes jie buvo lenkai ir su jais bosas negalėjo susišnekėti. Visi dirbo neblogai, gaudavo užsakymų pagaminti „Tiffani“ ir „Bvlgari“ papuošalus, o jie (ypač „Bvlgari“) buvo itin sudėtingi.

Pats su technologijomis nebuvau susipažinęs – labai greitai teko išmokti, daug ką sugalvoti. Ir kažkaip išėjo. Ten praleidau beveik pusantrų metų. Tie metai ir buvo vienintelis laikas gyvenime, kai dirbau kam nors. Turėjau susitaupęs apie keturiolika tūkstančių dolerių, atrodė, kad esu jau gana turtingas, užtat nusprendžiau, jog laikas kurti savo kompaniją. Išsinuomojau tokio dydžio kambarėlį, kad jei ateidavo du lankytojai, vienas būdavo viduj, kitas – už durų. Sutaupytų pinigų užteko įrankiams susipirkti ir kelių mėnesių nuomai sumokėti.

Iš pradžių teko suktis gana sunkiai, kol pavyko, kaip sakoma Amerikoje, „padaryti savo vardą“. Ir man tai pavyko greitai – 1993-iaisiais, nes geriausio naujo metų juvelyro titulas, pelnytas po mugės Niujorke, kur su kokia dar dvidešimčia meistrų eksponavau darbus, tapo gera reklama. Smagu, kad iš visų išskyrė mane. Kita vertus, tyčia kūriau darbus, kurie radikaliai skirtųsi nuo kitų, stengiausi, kad būtų ne šokiruojantys, bet – gražūs. Maniau, jei man gražūs, tai gal ir kitiems?.. Ir tai suveikė!

Emilijos Guobytės-Krzeminski nuotr./Aleksandro Šepkaus papuošalai
Emilijos Guobytės-Krzeminski nuotr./Aleksandro Šepkaus papuošalai

Bet savitą stilių radote ne iškart?

Pirmuosius metus Amerikoje buvau labai nusivylęs viskuo, ką dariau. Viskas buvo atsibodę, atrodė, beveik neįmanoma susiimti ir atrasti savęs. Jau buvau nusiteikęs, kad visą gyvenimą darysiu svetimų papuošalus, kol vienas bičiulis iš Lietuvos pasakė: „Žiūriu į tave ir žinau, kad taip nebus, greitai imsi kurti ką nors savo.“ Ir tikrai – po kelių mėnesių mane tarsi šviesa apšvietė. Kažkas toptelėjo į galvą ir supratau, kaip ir ką man seksis kurti.

Pusiau juokais esate pasakojęs, jog Dangė iš Lietuvos pas jus atskrido dėl to, kad Amerikoje įkritęs į duobę susilaužėte koją ir kam nors reikėjo susižeidusį prižiūrėti.

Ji tikrai iš pradžių dvejojo, ar važiuoti į Ameriką. Nebuvome susituokę, nors daug metų buvome kartu. Bet kai susilaužiau koją, nutarė: nieko nepadarysi (juokiasi).

Ir tada judu susituokėte Niujorko Kvinso rajone, tamsiame metrikacijos skyriaus kambarėlyje su užrašu ant sienos „Nemėtyti ryžių“?..

Taip ir buvo! Liudininke tapo bičiulė Amerikos lietuvė. Santuokoms skirtame teismo kambarėlyje apie ryžius buvo parašyta, nes juos mėtyti ant jaunavedžių – amerikoniška tradicija. Buvo dešimta ryto. Paspaudėm ranką liudininkei... („Išgėrėm šampano, nusifotografavom“, – priduria prie kompiuterio priėjusi Dangė.)

Ir jau kaip jaunavedžiai grįžote į mažą savo kambarėlį tame pačiame Kvinse, virš lietuvių Taupomosios kasos?

Mums labai pasisekė, lietuviai padėjo – turėjome kur gyventi. Paskui tos jų įstaigėlės biznis žlugo, nes buvo, kaip sakoma, ne pirmo sąžiningumo. Bet ten dirbo tikrai labai gerų žmonių. Paskui pradėjau daug dirbti, galėjau pats įsikurti – persikėlėme į graikų rajoną. Galiausiai išsinuomojome seną namelį užmiestyje, nes Kvinsas – labai keista vieta. Net nežinau, su kuo palyginti, – nenoriu apšmeižti kokio lietuviškos provincijos miesto (juokiasi).

Lietuvoje buvome tokie vilniečiai, tokie miestiečiai, o staiga tapome visiški kaimiečiai. Manęs netraukia gyventi Manhatane, nors, pardavę dabartinį namą, ten galėtume įsigyti neprastą butą. Bet ką ten veikti? O čia – žengi pro duris, kieme galima grybauti, net už tvoros nereikia išeiti. Jei geras sezonas – pilna baravykų.

Emilijos Guobytės-Krzeminski nuotr./Aleksandro Šepkaus papuošalai
Emilijos Guobytės-Krzeminski nuotr./Aleksandro Šepkaus papuošalai

Tokių pat rudakepurių kaip Lietuvoje?

Ne, jie ne tokie geri. Pas mums tiems rudakepuriams truputį per šilta, bet ir mūsiškiai – visai padorūs baravykai. Prisidžioviname, Dangė dar ir užšaldo. Pro langą gražiai matosi Hadsonas, nors išties upė – už poros kilometrų. Turime nemažą savo kalną, šalia – miškas, ten galima eiti pasivaikščioti. Kas yra mus lankęs, iki šiol klejoja, kad čia – viena geriausių pasaulyje vietų.

Smagu, kad galite leisti sau gyventi ir dirbti, kur norite.

Mes – ne turtuoliai, bet aukštesnės vidurinės klasės. Daugiau man tikrai nereikia. Svarbiausia – laisvė daryti, ką noriu ir kiek noriu. Pirmaisiais metais Amerikoje dirbau mažiausiai šešiasdešimt valandų per savaitę. Tada turbūt uždirbdavau daugiau nei dabar. Bet – viskam savas laikas.

Dabar darbo reikalus dažniausiai tvarkau telefonu ar elektroniniu paštu. Originalius papuošalų modelius – paprastai sidabrinius – kuriu pats. Paskui jau kiti juos paima iš namų, lieja iš aukso ar platinos. Kartais modelius nuvežu pats, vienu metu, kai labai tingėjau, veždavo Dangė (juokiasi).

Į centrą nuvykti itin patogu. Nuo namo iki stoties reikia važiuoti penkias minutes, paskui – valanda traukiniu, dar penkios minutės pėsčiomis, ir aš – savo įstaigoje. Traukiniai patogūs. Juokiuosi, kad kai nuolat važinėjau į darbą, skaičiau daugiau nei dabar, būdamas namuose. Bet man čia gerai. Negaliu dirbti su kitais žmonėmis, taip pat negalėčiau būti, pavyzdžiui, dėstytoju – jei kas manęs nesupranta, galiu paaiškinti kartą, kitą, bet jei vis vien nesupranta – tada jau baigta, galiu pradėti rėkti ir skeryčiotis (šypsosi).

Emilijos Guobytės-Krzeminski nuotr./Aleksandro Šepkaus papuošalai
Emilijos Guobytės-Krzeminski nuotr./Aleksandro Šepkaus papuošalai

Tačiau būnant įmonės vadovu tenka dirbti su kitais. Kiek turite darbuotojų?

Dabar – vienuolika juvelyrų, pora moteriškių išėjo dirbti sau, kai kas pasuko į kitą įmonę. Spėjame, išmokome gerai ir lengvai tvarkytis. Anksčiau mano kompanijoje buvo gal aštuoniolika ar devyniolika meistrų ir padarydavo tiek pat. Beje, pusė kolektyvo – lietuviai.

Turiu dirbtuvės viršininką, kuris žino, kas kaip turi būti, skirsto darbus ir moko naujus žmones. Dėl to man pačiam į procesą beveik nereikia kištis – tik duodu kokį patarimą, o jei kas negerai, turiu „discipliną atstatyti“ – kartais juk visur taip nutinka. Bet iš esmės esu pats sau direktorius.

Kiek užtrunkate, kol sukuriate, pavyzdžiui, įspūdingą koljė, kurią anądien mačiau jūsų feisbuko puslapyje?

Mano darbas – suprojektuoti auksines koljė detales. Viena darbuotoja superka akmenis – tuos karolius iš įvairių mugių ir parduotuvių, paskui dirbtuvėje suveria juos ant plieninio troselio. Tas detales pradėjau daryti dar pernai pavasarį ir vis nepabaigiu.

Išties liko nedaug juvelyrų, kurie patys daro papuošalus, – kiti arba samdo ką nors, arba kompiuteriu projektuoja, o aš pjaustau rankomis. Man atrodo, kad dėl to jie šiltesni išeina. Be to, kam mokytis dirbti kompiuteriu, jei galiu rankomis? Ir tai pasiteisina – tuoj bus keturiasdešimt metų, kai dirbu šitaip.

Emilijos Guobytės-Krzeminski nuotr./Aleksandro Šepkaus papuošalai
Emilijos Guobytės-Krzeminski nuotr./Aleksandro Šepkaus papuošalai

Kuriate tik iš brangiųjų metalų, akmenų, dėl to neišvengiamai kyla papuošalų kaina. Bet turbūt ir siekiate, kad jūsų darbas nebūtų masinis?

Kai kurie papuošalai – prieinami daug kam. Tie, kuriuos turi muziejus Lietuvoje, kainuoja tik po kelis šimtus dolerių. O populiariausi darbai JAV – nuo vieno iki dviejų tūkstančių dolerių. Mano papuošaluose pats brangiausias dalykas dažniausiai – darbas. Nekalbu apie kai kuriuos žiedus su išskirtiniais akmenimis – jie gali kainuoti ir dešimtis tūkstančių. Tai – normalu.

Jūsų žodžiais, per ekonomikos krizes juvelyras kaip kanarėlė – pirmas uždūsta. Bet – atsilaikėte.

Kai buvo ekonomikos krizė, beveik dvejus metus pardaviau perpus mažiau papuošalų nei iki jos. Tai labai atsiliepė, nes darbuotojams reikia mokėti algas, dar – nuomą. Tada, pamenu, buvau priverstas atleisti keletą žmonių. O tai – skaudžiausia, kaip pirštą nusipjauti. Bet po krizės tie patys žmonės grįžo. Prieš dešimt metų buvo mada atiduoti gamybą į Kiniją. Ir prie manęs baisiai kibo tokie kinai – labai padorūs žmonės. Sakė, parodys, kaip gali padaryti.

Jau buvau visai ties apsisprendimo riba, bet postūmį padarė Dangė: „Ne, darysim viską čia.“ Juk ne lengvi pinigai, o atsakomybė žmonėms, kurie man dirba, yra svarbiausia. Būtų nemoralu kolektyvo atsižadėti. Žmonės, manau, tai vertina, užtat yra lojalūs šitiek metų. Ir papuošalai, man regis, mums išeina tokie asmeniški todėl, kad visi įdedame daug savęs. Kiekvieno papuošalo pagaminame po dešimt ar dvidešimt vienetų, bet kadangi visi daryti individualiai, yra truputį skirtingi. Populiariausi žiedai gali būti tiražuojami iki šimto ar dviejų, keliais jų modeliais prekiaujame jau kokius penkerius metus, tad jų gali būti parduota daugiau – gal penki tūkstančiai. Bet Amerikos mastu tai (99 procentai produkcijos parduodama JAV) – lašas jūroje.

Jūs nepritampate prie masinės kultūros, jums svarbu savas ratas, niša. Tai menininkui – prabanga.

Aš nuo pat pradžių toks. Kai tik atvažiavau į Ameriką, mane bandė kviesti į menininkų vakarėlius, pasibuvimus. Net buvau kokiuose trijuose. Bet nusprendžiau: ne man – tuščios šnekos ir tie pasilinksminimai neįdomu. Kaip ir didžioji dalis modernaus meno. Nevaikštau po galerijas ir, tiesą sakant, dar nesu buvęs atnaujintame Niujorko moderniojo meno muziejuje. Nežinau, ar nueisiu. Kam gaišti laiką tam, kas man neįdomu, kai yra tiek įdomių dalykų, kurių dar nesu matęs?.. Dar nesu apžiūrėjęs viso Metropolitano muziejaus, ne visur Italijoje buvęs.

Dažnai skrendate į Europą?

Kiekvieną vasarą – į Italiją. Ir kas kokius antrus metus – į Lietuvą. Tiesa, pernai buvau du kartus, nes vedė sūnus – spalį buvome vestuvėse. Anūko turėčiau sulaukti birželį. Bus daugiau priežasčių skristi į Vilnių. Nebūtų taip malonu grįžti, jei neturėtume mažo buto Vokiečių gatvėje. Kas nors jame pagyvena, kad nebūtų tuščias, bet su sąlyga, kad atvykę mes ar mūsų draugai jį rastų tokį, kokį palikome. Tai – Pauliaus Širvio, dabar – mano žmonos butas. Jaukus, restauruotas, stalininiame name aukštomis lubomis.

Su Dange bažnyčioje JAV susituokėte vos prieš kelerius metus. Kodėl?

Todėl, kad tada mes net nebuvome katalikai, Dangė nebuvo priėmusi Pirmosios Komunijos. Dabar su tuo kunigu, kuris jai suteikė šį sakramentą, vėliau – mus sutuokė, esame geriausi draugai. Kartu vakarieniaujame, keliaujame.

Kas nutiko, kad po tiek laiko atradote Bažnyčią?

Mano mama visą gyvenimą buvo labai pamaldi ir prašė manęs to paties. Po jos mirties nebebuvo kur dėtis. Bet ir pats vis susimąstydavau, kokia gyvenimo prasmė, kam aš čia dabar stengiuosi? Viskas sukrito į vieną vietą. Ir tas ėjimas į bažnyčią prasidėjo natūraliai, net nėra kaip viso to išaiškinti.

Girdėjau, laisvalaikiu giedate bažnyčios chore?

Turiu neblogą klausą, o kai ją turi, balsas gali būti tiesiog nelabai blogas – chorui to pakanka. Nors ir balsas mano visai nieko (šypsosi). Mūsų choras – mėgėjiškas, bet visai neprastai giedame ir Bachą, ir Grigališkąjį choralą.

O šiaip koks laisvalaikis? Mano gyvenimas ir yra laisvalaikis, kartais pats sau to pavydžiu. Aišku, iš dalies juokauju. Nes vis atsiranda problemų dėl darbų ir visokių rūpesčių turiu – vienas draugas suserga, kitam reikia padėti. Kiekvienas turime savo kryželį.

Mariaus Žičiaus/„Žmonės“ nuotr./Aleksandras Šepkus
Mariaus Žičiaus/„Žmonės“ nuotr./Aleksandras Šepkus

 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt