Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Jaunasis milijonierius B. Gylys: „Savęs nepavertęs kaliniu, nieko nepadarysi“

Benediktas Gylys Interviu
Tomo Adomavičiaus nuotr. / Benediktas Gylys
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Savo pirmąjį milijoną Benediktas GYLYS (28) uždirbo 22-jų. Tačiau, nepaisant jauno amžiaus, su „Simpsonais“ užaugęs verslininkas jau žino ir išdavystės, ir sėkmės, ir snobiškų aistrų skonį.

Plačiajai visuomenei žinomas tapai, ne kai uždirbai milijoną, o kai prieš mėnesį pasirodė tavo knyga „Bitonomija. Įvadas į pirmą milijoną internetu“, kuri karaliauja tarp „Top 10“.

Ėmęsis rašyti knygą supratau, kad jos gimimas prasideda ne tada, kai atsisėdi prie kompiuterio ar spausdinamosios mašinėlės. Taip, taip, ją taip pat prisimenu, teko namuose vaikystėje žaisti ir patirti atmuštos ant popieriaus lapo raidės džiaugsmą ar matyti, kaip susipina ir užsikerta kelios raidės... Laimei, kompiuteris sukurtas taip, kad raidės bei kiti ženklai vieni su kitais nesikirstų ir vieni ant kitų neužliptų.

Tokios knygos, kurią šiandien parašiau, man pačiam labai reikėjo, kai sulaukiau septyniolikos ir jau buvau pasinėręs į internetinį verslą. Apie tai buvo prirašyta begalė literatūros, tačiau ji paskandino mane informacijos ir dezinformacijos džiunglėse, susidarė įspūdis, jog patarimų knygos rašomos tam, kad, įsigijęs vieną, ja nusiviltum ir jau ieškotum kitos. Pradžia be pabaigos, pabaiga be pradžios.

Būdavo ir tokių akimirkų, kai viską norėdavau sunaikinti vienu klavišo paspaudimu – delete, sudeginti išspausdintus variantus, o patį kompiuterį paleisti į sieną...

Taigi jau septyniolikos supratau: kai išsiaiškinsiu visus internetinio verslo principus, būtinai juos išdėstysiu savo knygoje. Taip po daugiau nei dešimt metų ir padariau, įsitikinęs, kad tai, ką pats patyriau ir supratau, mokėsiu populiariai išdėstyti skaitytojui, pajutęs, kad nebeturiu baimės būti sukritikuotas ir sumaltas į miltus, pagaliau nugalėjęs visus vidinius demonus ir įveikęs „jei gali nerašyti, tai ir nerašyk“. Be to, veikė ir kiti demonai: nerašydamas kažkaip prastai jaučiausi, lyg amžinai nepadarydamas namų darbų, tarsi kažką nuo savęs būčiau slėpęs, save blokavęs, bijojęs į viešumą paleisti savo mintis.

Kad tavo banko sąskaitoje atsirastų milijonas, pakako vos kelių mėnesių, o su knyga vargai ištisus trejus metus.

Regzdamas sakinį po sakinio, dėliodamas mintis, atrodo, išėjau visą savęs pažinimo ir psichoanalizės kursą. Būna, nusiteikiu, rimtai rašau, sau atrodau solidus verslo žinovas, tačiau jau kitą dieną skaitau ir pats nesuprantu, koks čia naivuolis tokių minčių galėjo priskiesti. Kitą kartą prie kompiuterio net garsiai imu iš savęs juoktis: ir koks gi idiotas vakar sėdėjo prie šito kompiuterio?

Taigi rašymo procesas leido tarsi iš šalies pamatyti daugybę savo psichologinių tipų. Būdavo ir tokių akimirkų, kai viską norėdavau sunaikinti vienu klavišo paspaudimu – delete, sudeginti išspausdintus variantus, o patį kompiuterį paleisti į sieną... Šiandien suprantu, kad dėl tokio perfekcionizmo ir impulsyvaus charakterio esu ištrynęs gana vertingų dalykų, kai kurių iš jų jau gal net nebeatkurčiau. Kai skaitau jau išleistą knygą, vietomis suklūstu: „Čia aš taip rašiau?“ Rašymas iš manęs drausmės pareikalavo nepalyginti daugiau nei verslo kūrimas. Nuolat tekdavo save prievartauti.

Per trejus metus gal tik tris kartus nuoširdžiai jaučiau įkvėpimą, kitais atvejais pasitelkdavau griežtą reglamentą: į mėnesio darbų planą įtraukdavau trisdešimt rašymo sesijų – kasdien po 50 minučių: išjungiu mobilųjį telefoną, nusistatau laikmatį, uždarau visus naršytus interneto puslapius, įskaitant ir feisbuką, uždarau elektroninį paštą ir, neatsitraukdamas nuo W puslapio, dirbu. Tik nuskambėjus laikmačiui, leidžiu sau eiti gerti arbatos. Savęs nepavertęs kaliniu, nieko nepadarysi. Sunkiausia įveikti nuotaikos kaitą, silpnumo akimirkas. Kad puolančiai tingėjimo hidrai sėkmingai kapotum galvas, valia ir atkaklumas turi prilygti labiausiai užsispyrusio sportininko.

Tomo Adomavičiaus nuotr./Benediktas Gylys
Tomo Adomavičiaus nuotr./Benediktas Gylys

Tavo karta gimė ir užaugo su kompiuteriniais žaidimais, televizorių atstojo play station, vadinasi, esi apdovanotas nuovoka, kaip, turint tik kompiuterį, galima pasidaryti pinigų.

Save pavadinčiau JAV animacinės komedijos „Simpsonai“ kartos atstovu, nes užaugau būtent simpsoniškojo humoro atmosferoje. Tiesa, žinau, kas yra ir senoji animacija. Tėvai, ypač mama, anglų filologijos pedagogė, mudu su seserimi auklėjo taip, kad galėtume plačiau ir giliau matyti pasaulį. Kompiuteriui su sese, nūnai jau gydytoja odontologe, taupėme ilgai ir nusipirkome už 80 litų. Jis tapo objektu, kuris privertė susigrumti su tėvais dėl TV informacinės laidos „Panorama“, nes kaip tik tuo vakaro laiku mudu pliekdavomės žaisdami kompiuterinius žaidimus. Apmaudu, kai sugaišęs tris valandas, pasiekęs gal net 115-ą lygį, staiga privalai užleisti vietą kažkokiai „Panoramai“.

Didelis šeimos įvykis – kai po stažuotės JAV iš sutaupytų dienpinigių mama parvežė jau „normalų“ asmeninį kompiuterį (tiesa, šiandien už jį mano mobilusis telefonas galingesnis daugiau nei šimtą kartų). Kažkokiais būdais (matyt, turėjau specifinių gabumų) jį labai dažnai sugadindavau, ir tėvai būdavo priversti kviestis savo draugų sūnų, kuris buvo už mane dvigubai vyresnis, kad sutaisytų. Tai tokia mano pirmoji pažintis su IT. Esu tos kartos žmogus, kuriam tėvai privalėjo dozuoti laiką prie kompiuterio. Taip pat dozuodavo ir skaitomų knygų puslapius – kasdien ne mažiau po dvidešimt. Kadangi tėvai daug dirbo, diena atrodydavo labai ilga ir pakakdavo laiko atsibūti su savo geriausiu draugu – kompiuteriu.

Tėvai, ypač mama, anglų filologijos pedagogė, mudu su seserimi auklėjo taip, kad galėtume plačiau ir giliau matyti pasaulį. Kompiuteriui su sese, nūnai jau gydytoja odontologe, taupėme ilgai ir nusipirkome už 80 litų.

Kur tik nenuvydavo manęs smalsumas: gana anksti – gal dvylikos (apsimesdavau, kad esu trejais metais vyresnis) – ėmiau landžioti į pokalbių kambarius, pažinčių portalus. Būdavo ir susižavėjimų, įsimylėjimų – iki tokio lygio, kad vėliau su keliomis merginomis esu susirašinėjęs popieriniais laiškais, kurie įkrisdavo į pašto dėžutę, keitęsis popierinėmis nuotraukomis, nes dar neturėjome skenavimo aparato, tuo labiau kitų galimybių dėti nuotraukų į internetą. Apie asmenukes net svajoti nesisvajojo.

Kokiomis aplinkybėmis supratai, kad kompiuteris – ne tik žaislas ar pramogų priemonė, bet ir galimybė užsidirbti?

Jokių už širdies griebiančių istorijų šiuo klausimu papasakoti negalėčiau, nes priežastys buvo labai paprastos ir labai žemiškos – tiesiog norėjau užsidirbti: kad atnaujinčiau drabužinę, kad galėčiau keistis turėdamas bet keletą kokybiškesnių megztukų, džemperių, džinsų. Nes anksti pajutau, kad nenoriu nuolat „reketuoti“ tėvus dėl ne pirmo būtinumo daiktų. Pagaliau jų pasakymas, kad „trijų megztukų tau visiškai pakanka“ atrodė logiškas, ir aš tikrai jaučiausi materialiai aprūpintas, bet noras išsiskirti, noras atrodyti vis naujai vertė suktis smegenis ir galvoti, kaip čia nesunkiai užsidirbus tų pinigėlių. Paradoksaliausia, kad visada labai komplikuotai „draugavau“ su skaičiais ir aritmetika apskritai; dar nuo pradinių klasių matematika smarkiai šlubavo – vis dėlto turėjau didesnį polinkį į menus ir humanitarinius dalykus.

Sulaukęs šešiolikos, „pagavau“, kad mano pašaukimas – kurti internetinių svetainių dizainą. Kai to ėmiausi, kai iš šimto matytų užsienio pavyzdžių sukompiliuodavau vieną, neretai tekdavo susidurti su itin įnoringais klientais, kuriems viskas blogai, bet kas yra gerai, patys nežino. Supratau: reikia keisti kryptį ir kurti internetinį verslą, nes jis Lietuvoje prieš dvylika metų dar buvo vangus, o žmonės vis tiek lindėjo internete dieną naktį – paklausa yra! Su draugu, programuotoju, dar buvome sukūrę socialinį tinklalapį, jis sėkmingai konkuravo su tuo metu itin populiariu „one.lt“, kuris lietuviams buvo žodžio „internetas“ sinonimas: jei sakydavo – jungiuosi prie interneto, suprask, bus jungiamasi prie „one.lt“. Panašiai kaip dabar prie feisbuko, tik šis veikia nemokamai. Veiklos buvo tiek, kad turėjau mesti informologijos studijas Vilniaus universitete (iki šiol nežinau, ką labiausiai norėčiau studijuoti). Tiesa, po kurio laiko versle teko patirti „lietuvišką scenarijų“: supratęs, kad esu nebereikalingas, draugas mane iš įmonės išstūmė. Buvau naivus, patiklus, visais pasitikintis, todėl net nepastebėjau, kaip verslo dokumentuose nebeliko mano pavardės.

Tomo Adomavičiaus nuotr./Benediktas Gylys
Tomo Adomavičiaus nuotr./Benediktas Gylys

Nepaisant to, jau buvai pasiturintis devyniolikmetis: turbūt prisipirkai megztinių, džinsų ir džemperių, kiek tik patinka? Ar pinigai neapsuko jaunos galvelės?

Jauna galvelė todėl ir jauna, kad kažkas ją apsuktų. Šių dienų akimis ir verslo terminologija vertinant, priėmiau labai neoptimalų sprendimą – nusipirkau naują sportinį BMW Z4. Vienintelį kartą gyvenime patenkinau snobišką aistrą. Šio kabrioleto labai norėjau, ilgai apie jį svajojau, nors ir tada veikė mažytis saugiklis: ar verta jam sukišti trečdalį viso savo kapitalo? Deja, tas saugiklis nebuvo toks stiprus. Kita vertus, o kodėl gi ne? Smagiausia, kad tuo automobiliu džiaugiausi visus septynerius metus. O šiandien vairuoju jau kitą, keturiolikos metų senumo, automobilį. Kitų puikavimosi savo finansais pavyzdžių pasakyti negalėčiau: nemanau, kad jei naktiniame klube gali įsigyti brangesnį kokteilį, čia jau yra puikybės ženklas. Nekildavo minčių aplinkinius klube stebinti prabangių drabužių (tokių niekada ir nevilkėjau) logotipais ar dosniai visiems draugams laistomu šampanu. Nieko nėra vulgariau ir miesčioniškiau nei tai, kai turtingi žmonės savo komunikacijos ženklais paverčia madingų drabužių etiketes. Mano rengimosi filosofija – berlynietiška: jei nori patekti į geresnį naktinį klubą, renkis juodai, nes tavo veidas, žvilgsnis, manieros, kalbėsena, o ne drabužiai turi būti komunikacijos ženklai.

Kiek neigiamų emocijų kainavo nusivylimas draugu bendrame versle? Ko iš to pasimokei?

Dveji ieškojimų metai prilygo amžinybei. Mane nuolat kankino apmąstymai, ką gyvenime darau ne taip, kas aš esu, kaip susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir žmonėmis, kaip susigrąžinti sėkmingo verslininko identitetą? Mėginau save pozityviai nuteikti, bet jutau, kaip akmenys krinta ant galvos. Be to, mano santaupos dėl nesėkmingų mėginimų imtis naujo verslo susitraukė iki trijų tūkstančių litų. Supratau: kiekvienas netaiklus šūvis kainuoja milžiniškus pinigus. Jau buvau beapsistojąs ties maisto papildų rinka Jungtinėse Valstijose, tiksliau – žvalgiausi į sporto papildus, nes jų poreikis, suintensyvėjus kūno kultui (idealas – bodybuilding), išplitus sporto klubų tinklui, pasidarė milžiniškas.

Galiausiai „užsikabinau“ už vienos rūšies papildų, skirtų lieknėti, tačiau netrukus tas produktas tapo receptinis, ir vėl likau už borto. Prisimenu, visą savaitę pratysojau lovoje, spoksodamas į lubas, o galvoje – tuščia tuščia, su niekuo nesinori susitikti, niekam nesinori skambinti – visiška apatija. Galiausiai savo kapitalo likučius nusprendžiau investuoti į du papildus, vienas iš jų – su medicininių kanapių ekstraktu – buvo parodytas per vieną populiarią JAV televizijos laidą „Daktaras Ozas“. Ją žiūri keliasdešimt milijonų amerikiečių. Pavyko užimti geras startines internetinės prekybos pozicijas, nugludinti partnerystės ryšius su JAV fabrikais ir kovo mėnesio trijų tūkstančių litų biudžetas virto milijonu litų gruodžio mėnesį, o dar po dviejų mėnesių įplaukos viršijo jau du milijonus eurų.

Tomo Adomavičiaus nuotr./Benediktas Gylys
Tomo Adomavičiaus nuotr./Benediktas Gylys

Pasirodo, milijonų galima užsidirbti, neišeinant iš namų ir net nesikeliant iš lovos...

Taip ir buvo: gulėjau apsikabinęs kompiuterį, koją ant kojos užsimetęs ir, bambą kasydamasis, sukausi Amerikos rinkoje. Bet ar tuomet jaučiausi labai laimingas, nepasakyčiau – savo fizine ir dvasine būsena tiesiog šlykštėjausi, nes gyvenau kaip koks zombis: būdavo, prabundu, graibausi kompiuterio, šiek tiek padirbu, po kurio laiko einu į vonią valytis dantų ir ieškau šaldytuve ko nors užkrimsti. Ir vėl – į lovą. Daugelis ligonių už mane gyvena nepalyginti aktyviau. Turiningesnių dienų perspektyvas vis nustumdavau į ateitį, guosdavausi, kad pavasarį jau tikrai viskas keisis, o šio sulaukęs vėl pasiduodavau pasižadėjimams: atėjus vasarai, keliausiu, susitiksiu su draugais, bet niekas nesikeisdavo ištisus keturis metų laikus. Galiausiai pajutau, kad, užsibuvęs virtualiame pasaulyje, prarandu socializacijos įgūdžius. Net parduotuvėje jausdavausi kaip pasiklydęs miške, o kur dar viešumos baimė, kažkoks nesaugumo jausmas. Laimei, laiku supratau, kad įsikalinimas bute, kai tau tik 22-eji, kai iš prigimties esi šimtaprocentinis ekstravertas, niekur neveda – gyvenimas lekia pro šalį.

Taigi akivaizdu, kad milijonai nedarė manęs laimingo: reikėjo tik matyti mano akis, veidą, mano kūną... Jokio švytėjimo, jokios aistros įdomiai gyventi. Jei ne sporto klubas, jei ne bėgiojimas gamtoje, būtų nugeibęs kūnas ir apsilpęs protas. Jei dvi savaites nepasportuodavau, negalėdavau net elementaraus elektroninio laiško sukurpti. Taigi susiėmiau ir zombio būsenai neleidau išsikeroti. Vėl pradėjau aktyviai gyventi. Laisvosios rinkos pasaulyje yra du keliai – arba tu pats kuri ir plėtoji verslą, arba esi samdomas kitų. Pastarojo kelio neįsivaizdavau jau nuo pat paauglystės. Jei likimas priverstų kam nors tarnauti, regis, pražudyčiau didžiąją dalį savo identiteto.

Ar teko susidurti su požiūriu, kad turtai žmogų pakelia į puikybę, diferencijuoja draugus?

Dar Biblijoje parašyta, kad kupranugariui lengviau pralįsti pro adatos skylutę, nei turtuoliui patekti į rojų. Kad ir kaip ten būtų, vis dėlto dažnai negatyvus vyresniosios kartos požiūris į pinigus neretai trukdo ir demotyvuoja jauną žmogų imtis verslo. O draugai vieni atsirado, kiti kažkur pradingo – ir ne todėl, kad man sekasi verslas. Ne todėl, kad vienokia ar kitokia sąskaita banke, po septynerių draugystės metų teko pasukti skirtingais keliais su savo drauge. Gal tik kai kurie bankininkai, nuo mano veido nusukę žvilgsnį į mano sąskaitas, pasidaro dar mandagesni ir nebegalvoja, ko gi šitas vaikėzas atėjo. Aš visada kompleksuodavau, jei reikėdavo įdarbinti gerokai vyresnį, pavyzdžiui, programuotoją, kuris, matau, įpratęs, kad jį samdo vyresnis, o ne jaunesnis verslininkas. Šioks toks diskomfortas, šiek tiek nepasitikėjimo... O sužvaigždėjimo sindromas labiau gresia pramogų, meno ir sporto atstovams. Juk sėkmingas verslas – tai tiesiog darbas.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt