Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Iš Australijos grįžusi fotomenininkė Laima Geležė: „Blogiausia, kad nežinau, ko noriu...“

Laima Geležė
Asmeninio albumo nuotr. / Laima Geležė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Nors artimiausios draugės buvo tikros, kad fotomenininkė Laima Geležė (57) ištekės ir visam laikui liks Australijoje, Kauno Laisvės alėjoje vėl beveik kasdien galima pamatyti kavą geriančią moterį ugninėmis garbanomis.

„Bandau įsitvirtinti čia, bet širdis plyšta, kaip ilgiuosi ten likusių anūkų“, – graudinasi Laima, į tolimą žemyną prieš daugiau kaip dvejus metus pirmą kartą ir skridusi aplankyti dukters Lauros šeimos ir mažojo Hario. Tąkart Laima Sidnėjuje viešėjo devynis mėnesius.

Sutiko jos palankumo siekiantį vyriškį, jis spėjo ir pasipiršti. O susiruošusi namo sužinojo, kad dukra laukiasi antros atžalos. Tad pusmetį praleidusi Lietuvoje, čia dar sykį išgirdusi to paties australo pasiūlymą tekėti ir spėjusi su juo nutraukti visus saitus, vėl išskrido į kengūrų kraštą. Ne tuoktis – padėti auginti anūkų. Dar aštuoni mėnesiai ten, ir grįžus į tėvynę niekaip nepraeinantis abejonių laikas: kur iš tiesų jos vieta.

Prieš pusantrų metų grįžusi pasakojote laimingą savo meilės istoriją: turtingas australas, sužadėtuvių žiedas ant braškės... Neįtikėtina, kad ta pasaka baigėsi?! 

Sakiau tada ir kartoju dabar: nebenoriu vyrų! Man su jais nesiseka. Nežinau, kodėl. Aš juos greitai pritraukiu, bet paskui arba pati pabėgu, arba jie nuo manęs atšoka. Gal tai karminiai dalykai? Gal esu per daug stipri, turiu daug vyriško prado? Visada viską darau pati, ir šeimoje aš bosas. Daugeliui vyrų tai nepatinka.

O gal pasirenku ne tuos? Ir prieš pirmą kelionę į Australiją sakiau, kad nebereikia man vyrų – aplankysiu anūką ir grįšiu. O atsitiko taip, kad Gregas mane susirado. 

Iš pradžių viskas buvo net nesveikai gerai: kava į lovą, nesibaigiančios dovanos.

Prisipažinsiu, kai pamačiau jį pirmą kartą, nepajutau jokios traukos. Dukra nuramino – juk man jau per penkiasdešimt. O gal jis geras žmogus?

Aš angliškai visai nekalbėjau, Laura man padėjo. Iš pradžių viskas buvo net nesveikai gerai: kava į lovą, nesibaigiančios dovanos.

Prašė, kad palaikyčiau jam draugiją keliaujant po Australiją, nes per verslą jos pats buvo nematęs. Tikriausiai visuose šalies miesteliuose pabuvojau – daugelis vietinių tiek nėra matę. 

Tačiau visą laiką jaučiau, kad tai ne mano žmogus. Kai po trijų mėnesių Gregas pasipiršo, pasakiau, kad nežinau, ką jis jaučia man, bet aš tuo pačiu atsakyti negaliu. Sakiau, kad dar nenoriu, visiškai nenoriu tekėti. Gregas teigė darysiąs viską, kad būčiau jo. Ir darė!

Man nuolatos teikė brangiausias dovanas: papuošalus, briliantus, fototechniką. Kartojau, kad nereikia, kad nepatogiai jaučiuosi, bet to reikėjo jam. O kai susipykdavome, liepdavo viską grąžinti. Du kartus taip ir padariau, bet trečią nebeatidaviau. Kiek galima taip žaisti?

Reikėjo mums viską baigti, kai susipykome Australijoje pirmą kartą. Tačiau jis tiesiog maldavo, kad susitiktume Lietuvoje, ir aš jį priėmiau. O jis man dar sykį pasipiršo. Koks vyras peršasi du kartus?.. 

Vežiojau jį po gražiausias šalies vietas pusantro mėnesio. Lankėme mano draugus – visur buvome pasitikti su vaišėmis. Gregas buvo sužavėtas, užsidegė idėja Lietuvoje gyventi. Raminau, kad nuolatos tiek švenčių nebūna, prašiau neskubėti, dar kartą į Lietuvą atvažiuoti žiemą.

Tačiau jis iš sykio suplanavo pirkti namą. Gyventi čia ar ten – didelio skirtumo nėra. Svarbu – su kuo.

Galvodama apie judviejų bendrą gyvenimą pavardę susitrumpinote?

Iš tiesų, dabar pase esu Laima Geležė. Nors tėtis labai pyko, ėmiau ir susitrumpinau. Gal iš kvailumo? Net neturiu kaip aiškinti. Keičiausi, kai galvojome galbūt gyventi tarp Lietuvos ir Australijos. O išėjo taip, kaip išėjo... 

Toks vyras dar negimė, kuris man draustų bendrauti su artimaisiais! 

Gyvenime jau padariau daug klaidų, daugiau klysti nebenoriu. Nuo pat pradžių man nepatiko, kad Gregas viską vertina pinigais. Buvo keista, kad turi tris vaikus ir penkis anūkus, bet su nė vienu nebendrauja.

Tai apie žmogų šį tą pasako. Mano kantrybės taurę perpildė jo pareiškimas, kad jei už jo ištekėsiu ir įsikursime Australijoje, ten gyvenančius dukrą ir anūkus matysiu minimaliai.

Toks vyras dar negimė, kuris man draustų bendrauti su artimaisiais! Sakė, kad vakarais turėsiu būti namuose. Paskui dar ir grasinimai prasidėjo, pareiškė, kad esu jam skolinga gyvenimą. Gal Gregui buvau per energinga, nors tikino, kad tokios patinka?..

Ar norėtumėte gyventi Australijoje dėl pačios šalies išskirtinumo?

Jei atvirai – ne, nors tai fantastiško grožio šalis. Nemaniau, kad esu tokia Lietuvos patriotė. Nors kai Sausio 13-ąją tankai važiavo, po paltu pasikišusi mėsai mušti plaktuką ėjau kovoti. Esu lietuvė. Čia mano šaknys, visi artimieji – tik dukros šeima Australijoje... 

Iš pradžių man ir tenykščiai karščiai buvo nepakeliami, nors vaikai gyvena prie jūros. Kai spirgina iki trisdešimt penkių – gyventi dar įmanoma, bet kai temperatūra pakyla iki keturiasdešimt dviejų, nebėra kuo kvėpuoti, šlepetės prie asfalto kimba.

Miestelis, į kurį iš Sidnėjaus persikėlė Laura ir Johnas Paulas, – kaip Palanga. Ten daugiausia gyvena arba vyresni žmonės, arba mamos su vaikais. Išeini – visi jau pažįsta, kaimynai sveikinasi. Nors visi labai paslaugūs, linksmi, tolerantiški, būdama ten labai ilgėjausi namų. 

Per pirmą viešnagę man be galo trūko Lietuvos kvapo. Gyvenu Kauno centre, esu asfalto vaikas. Man reikia Laisvės alėjos... Grįžusi išėjau į Laisvę, atsisėdau prie Muzikinio teatro ir kvėpavau. O kai šįsyk parkeliavau, to kvapo jau nereikėjo. Suprantu tuos, kurie po dešimtmečio svetur sako, kad nebelikę sentimentų šaliai – ilgimasi ten gyvenančių artimų žmonių.

Tačiau dabar bandote rasti nišą Lietuvoje?

Trečias mėnuo esu čia. Draugai žino, kad grįžau, o visam Kaunui negi skelbsiuosi? Dabar – krizinis momentas, kai nežinau, ko noriu: ten – viena dukra ir anūkai, čia – kita dukra, jaunesnioji Justė, sėkmingai baigusi studijas ir įsitvirtinusi Kaune. Čia ir namai, mama... Gal reikėtų pasitarti su psichologu, gal jis viską sudėliotų į vietas? Nebesusitvarkau su savo mintimis... 

Lyg bandau Kaune atidaryti studiją, bet ar jos čia dar kam nors reikia? Juk dabar visi patys telefonais prisifotografuoja.

Lyg bandau Kaune atidaryti studiją, bet ar jos čia dar kam nors reikia? Juk dabar visi patys telefonais prisifotografuoja. O aš esu labiau klasikinė fotografė.

Kai atėjusių į studiją moterų klausdavau, kokių turi vizijų, dažniausiai išgirsdavau, kad nori nuotraukose būti gražios. Ir tą norą pildydavau. Taip gyvenau trisdešimt trejus metus. Dabar grįžau ir nežinau, kuo užsiimti. 

Savaitgaliais užsakymų turiu, o kitas penkias dienas per savaitę ką veikti? Juk buvau įpratusi su fotoaparatu nesiskirti nuolatos, nesvarbu, penktadienis ar pirmadienis. Pradėjau rašyti laiškus ieškantiems administratorės, vadybininkės, nes man patinka su žmonėmis bendrauti. Visiems užkliuvo mano amžius, o vieni atsakė, kad menininkas negali būti geras administratorius...

Sumaniau dar vieną „biznį“: galiu vesti šventinį vakarą ir fotografuoti. Kalbėti moku ir nebijau, su fotografavimu tai įmanoma suderinti. Kaip juoką visiems pasakoju – gal kas užsikabins. 

Nuskambės bjauriai, bet negaliu kristi žemiau savo lygio. Ne dėl to, kad negalėčiau ko nors valyti, tvarkyti, o todėl, kad tai būtų savęs nuvertinimas. Lietuvoje noriu fotografuoti. 

Kur išliedavote savo energiją Australijoje?

Visada man trūksta veiklos. Pirmą kartą viešėdama fotografavau lietuvaites: dariau fotosesijas paplūdimiuose, po maudymosi kostiumėliais – lengvai erotines. Taip pat daug fotografavau vaikus.

Čia dar yra žinančių, kas yra Gelažiūtė, o Australijoje esu niekas. Tačiau ten galima pradėti daug naujų dalykų.

Ten pradėjau gaminti ir parduoti tinginį, dekoruoti šventėms sales, namus. 

Su fotografija Australijoje per daug neprasisuksi: ir amžius ne tas, ir atstumai beprotiški, ir nebenoriu... Čia dar lyg ir turiu užnugarį – dar yra žinančių, kas yra Gelažiūtė, o Australijoje esu niekas.

Tačiau ten galima pradėti daug naujų dalykų. Dabar jau būtų paprasčiau, nes šiek tiek išmokau australiškos anglų kalbos.

Pas dukrą turėjau savo kambarį, bet vyresnysis anūkas Haris užsimanė miegoti su manimi – su mamuku. Tai ir miegojo! Kai gyveni su anūkais, dirbi dvidešimt keturias valandas per parą. Man pačiai buvo netikėta, kad jiems taip atsiduosiu. Išskrisdama sėdėjau oro uoste ir taip verkiau! 

Neįsivaizduoju jūsų prižiūrinčios vaikus!

Daug kas neįsivaizduoja, kad galiu būti gera močiutė. Aišku, iš pradžių bandžiau Laurai pasakyti, ką ji daro ne taip. Tačiau greitai nusiraminau: aš dukras auginau vienaip, jie sūnus – kitaip. Laikai keičiasi. Kai tai supratau, su Laura labai suartėjau, tapome draugės. Tai taip puiku, nes mus seniai skyrė atstumai – prieš Australiją ji trylika metų gyveno Londone. Tarp mūsų atsiradusiam artimam ryšiui įtakos turėjo ir tai, kad ji ir pati jau mama – dabar supranta, kaip man buvo sunku vienai auginti ją su seserimi...

Penktadienis būdavo mūsų šampano diena – iš darbo grįždamas žentas, žiūrėk, jau ir parneša butelį: „Mamukas, šampanas!“ 

Esu labai pareiginga, atsakinga. Ten buvau namų tvarkytoja numeris vienas! Laura iki šiol nežino, kada šiukšlės išvežamos, nesupranta, kaip spėdavau ir vaikus prižiūrėti, ir skalbiniais pasirūpinti. Dabar dūsauja, kaip manęs trūksta. O aš čia vietos sau vakarais nerandu, galvoju, ten būčiau, tai bent dukrai padėčiau. Draugės juokiasi, kad greičiau važiuočiau ieškoti kito australo. Sakau, nenoriu!

Nejaugi pastarąjį kartą joks džentelmenas nepasipainiojo?

Gal važiuosiu į Ameriką. Kaip aš sakau, po to, kai prižiūrėjau savo anūkus, labai išdykusius berniukus, aukle galiu dirbti bet kur.

Būtent – pasipainiojo!.. Vaikščiodama su anūkais susipažinau. Kartą iš privataus namo su dviračiu išsukdamas vyrukas užkabino vaikų vežimėlį.

Atsiprašė, susipažinome. Paskui kas antrą, kas trečią dieną su juo gerdavome kavą.

Taip ir bendravome prie jūros. Tik likus savaitei iki išvažiavimo apie jį viską sužinojau: kad jam tik keturiasdešimt aštuoneri, kad jis našlys. Klausė, ar negalėčiau pasilikti. Kam man dešimtmečiu jaunesnis? Nereikia! 

Iki rudens dar bandysiu kabintis Kaune, o jei nepavyks – keliausiu į užsienį. Gal važiuosiu į Ameriką. Kaip aš sakau, po to, kai prižiūrėjau savo anūkus, labai išdykusius berniukus, aukle galiu dirbti bet kur. 

Jūsų rūpesčių sumažėtų, jei dukra su šeima atvyktų į gyventi į Lietuvą?

Kiek nors čia pabūti norėtų ir Laura, ir Johnas. Tačiau gyventi nuolatos negalvoja. Dukra kaifuoja nuo Australijos. Jos vyras – tipiškas klasikinis australas. Labai geras ne tik jai, bet ir man: grįžęs iš darbo mane pirmą pabučiuoja, šampano pirmai pila, lėkštę su maistu tiesia. 

O kokia jų meilės istorija! Dukra išvažiavo į Londoną, baigė anglų kalbos studijas pradinukams mokyti, o greta to – kirpimo mokslus. Nuėjo į vieną saloną darbintis – atėjo vadybininkas jos priimti, bet ji nutarė, kad ta vieta jai netinka. Ir trylika metų dirbo kitur. Anglija Laurai nusibodo, ji išvyko į kelionę aplink pasaulį. Užsuko į Australiją pas draugę.

Ten labai patiko, nusprendė pabūti ilgiau, nuėjo į kirpyklą įsidarbinti, o ten – tas pats Londone kadaise matytas vadybininkas! Turėjo apskristi aplink pasaulį, sulaukti trisdešimt trejų metų, kad sutiktų tą patį žmogų. Jis pasipiršo, jau ruošėmės skristi į vestuves, bet gavau dukros laišką, kad būsiu močiutė, kad santuoka šįsyk neįvyks. Nuskridau aplankyti anūko, o susiruošusi namo sužinojau, kad ji laukiasi antro, – vadinasi, vestuvių vėl nebus! 

Nebenoriu vestuvių, nenoriu vyro pavardės. Man reikia tik suprantančio žmogaus. Bet bijau. Bijau pritraukti vėl ne tą. 

Dabar išvažiuodama pasakiau, kad esu senamadiška močiutė, kad vaikai turi augti tikroje šeimoje, –aš jiems surengiau vestuves.

Papuošėme palapinę, išrinkome suknelę ir jiedu susituokė ant jūros kranto. Aš pati net pasirašiau kaip liudininkė. Padariau tvarką ir į Lietuvą išskridau rami.

Kitų gyvenimą tvarkyti paprasčiau nei savo? 

Nebenoriu vestuvių. Kai buvau kokių keturiasdešimt penkerių, sakydavau, kad jei tuokčiausi, tai tik bažnyčioje. Man labai gražu, kai tėvas veda nuotaką prie altoriaus. Įsivaizduokite, tėvui dabar – aštuoniasdešimt treji, man – penkiasdešimt septyneri. Jis mane lydi. Kaip būtų nerealu! 

Tačiau nebenoriu vestuvių, nenoriu vyro pavardės. Man reikia tik suprantančio žmogaus. Bet bijau. Bijau pritraukti vėl ne tą. Tokio amžiaus labai sunku gyventi su kitu. Juk kiekvienas esame su savo bagažu. Nors iš pradžių Gregas mane priėmė tokią, kokia esu, o aš toleravau jį. Tik paskui pradėjo skaičiuoti, kiek vandens išleidžiu...

Laima, kodėl jūsų gyvenimas toks komplikuotas: dvejos oficialios skyrybos, krūva nelaimingai pasibaigusių meilės istorijų?

Gal kaltas temperamentas? Ir mano sesuo, ir jaunesnioji dukra tokios – labai energingos: ką ima, tas krinta, dūžta. Toks temperamentas mane pačią nervina. Man patinka žmonės, su kuriais galima ramiai bendrauti, žaviuosi šviesos, muzikos terapija, masažais – traukia viskas, kas ramu.

Nes persisotinu nuo savo energijos, pavargstu. Tačiau nuo prigimties nepabėgsi. Kadangi dabar trūksta veiklos, energiją išlieju sode žolę pjaudama. 

Kiekvienas išsiskyrimas labai sunkus. Ir šįsyk labai išgyvenau. Gal tai mano karma? Galvoju, kad problemos ne juose, o manyje. Su tuo sutinku, tik nežinau, kaip keistis. 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt