Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Igoris Kofas: „Neįsivaizdavau, kad be butelio galėčiau su kuo nors susipažinti“

Igoris Kofas Interviu
Algio Kriščiūno nuotr. / Igoris Kofas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Privalėjau pats nueiti kelią nuo linksmybių iki nevilties...“ – sako grupės „Lemon Joy“ lyderis Igoris Kofas (41). Kelią atgal nuo nevilties iki ramios ir šviesios kasdienybės jis taip pat jau nuėjo. Metai be alkoholio. Pats Igoris šio laikotarpio pernelyg nesureikšmina, tačiau sunku nepripažinti: pastarieji metai jam ir grupei išties buvo kūrybingi ir darbingi.

Ką tik išleistas naujas albumas „Willkommen“ ir būsimi koncertai Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose – štai kuo dabar gyvena Igoris. Prisiminęs visai nesenus laikus, kai ruoštis koncertams buvo kur kas sunkiau, šypteli: „Mes visą gyvenimą kovojame su savimi...“ Pirmą kartą kalbėdamas apie savo kovą jis toks atviras. Po interviu tyliai prisipažįsta: pusės to, ką papasakojo, mielai nebūtų pasakojęs: „Nemielos temos...“

Pastarieji keleri metai tavo gyvenime buvo be galo banguoti: nuo didelių ir skaudžių kritimų iki įkvepiančių pakilimų. Tiesa, kad grupė „Lemon Joy“ šiandien galėjo ir neegzistuoti?

Laisvai! Jau prieš porą metų vis pagaudavau save svarstant, kad man viskas nusibodo – netgi pats „Lemon Joy“ pavadinimas. Atrodė, kad savo jis atidirbo, užteks iš jo spausti, kad gal jau vertėtų pradėti ką nors naujo. Pati muzika, kūrybos procesas man niekada neatsibosta, bet nusibosta dainos. Vis dėlto, kai pradedu dainuoti įgrisusią ir sulaukiu pritariančio publikos choro bei aplodismentų, tai užveda iš naujo.

Gyventi be muzikos negalėčiau, tačiau buvo laikas, kai nemačiau prasmės to, ką darau. Maniau, galėčiau netgi pasisiūlyti kokiai grupei ir groti joje bosine gitara. Mus, menininkus, dažnai apninka dvejonės. Buvo laikas, kai nuotaika keisdavosi ryte ir vakare, vieną akimirką atrodydavo, kad viską mesiu, kitą – kad viskas ne taip ir blogai. Dabar žinau, kad grupė „Lemon Joy“ dar gyvuos. Bent kurį laiką – tikrai.

Kas kurį laiką buvo vieša paslaptis, prieš metus vieną dieną ėmė ir išaiškėjo: „Lemon Joy“ lyderis turi bėdų dėl alkoholio...

Kūrybai alkoholis niekada netrukdė. Kartais, kad ir kaip nesinori pripažinti, netgi padėdavo. Tačiau visur kitur alkoholis pradėjo po truputį kišti koją, ypač kai išvažiuodavome į ilgus turus. Būdavo sunku kitą dieną po koncerto ir gero vakarėlio atsigauti, vėl lipti į sceną, būti energingam ir žvaliam. Neturiu ko slėpti: ne kartą į sceną lipau ir neblaivus... Net jei nesulaukdavau koncertų organizatorių ar kolegų priekaištų, vis tiek save bardavau, dėl to dar labiau užsidarydavau savyje.

Alkoholis sunaikina atsakomybę. Žinojau savo problemą, bet net ir žinodamas stengiausi užsimerkti ir nekreipti dėmesio.

Viskas prasidėjo gal 1992 ar 1993 metais. Iš pradžių buvo rokenrolas: daug draugų, kelias dienas trunkantys vakarėliai, linksmas ir atviras bendravimas. Pirmuosius honorarus mums mokėdavo ne pinigais, o dėžėmis alkoholio. Kai pradėjome gauti pinigus, nemažai išleisdavome linksmybėms. Keletą metų išties būna linksma, o paskui linksmybės pradeda kažkur garuoti. Kad alkoholis po truputį tampa problema, pradėjau pastebėti prieš kokius trejus ar ketverius metus. Darėsi vis sunkiau koncertuoti. Geras koncertas, po jo – dar geresnis priėmimas, kitą dieną – sveikatos „taisymas“ tuo pačiu, nuo ko susirgai... Uždaras ratas, paskui – tik tiesus kelias į dugną.

Alkoholis sunaikina atsakomybę. Žinojau savo problemą, bet net ir žinodamas stengiausi užsimerkti ir nekreipti dėmesio. Pats sau ne kartą sakiau: „Žiūrėk, tai jau – problema“, tačiau sustoti negalėjau.

Didžiausia bėda – uždaras mano būdas. Neįsivaizdavau, kad be butelio galėčiau su kuo nors susipažinti. Apsvaigęs tapdavau visai kitu žmogumi: atviru, bendraujančiu, šmaikščiu. Man tai patiko. Praėjo vieni blaivybės metai, o aš vis dar mokausi bendrauti su žmonėmis. Džiaugiuosi, kad po truputėlį pavyksta. Dar vasarą susipažinau su keliais žmonėmis ir man atrodo, kad su kiekvienu iš jų mane sieja labai žavi draugystė.

Girdėjau, viena žavi draugystė tave sieja su tokia pat žavia mergina...

Aš irgi tai girdėjau... Smagu apie save išgirsti gražių dalykų, net neturi didelės reikšmės, tiesa tai ar ne (juokiasi).

Užsiminei apie tiesų kelią į dugną. Kada supratai, kad jį jau pasiekei?

Manau, aš jo nepasiekiau, bet jis buvo netoli. Nulis atsakomybės ir tas jausmas, kai viskas pasidaro nebesvarbu: nei žmonės, nei koncertai. Vieną kartą nenuvažiavau į koncertą, kitą. Iš pradžių save dar bariau, o paskui ir tai pasidarė nebesvarbu. Net į baudas jau žiūrėjau „ai, dzin – buvę nebuvę“. Ir net ne pinigai esmė... Visų, kuriuos kažkada įžeidžiau ar nuvyliau, po tų įvykių asmeniškai ir labai nuoširdžiai atsiprašiau. Labai viliuosi, kad tokie dalykai nepasikartos.

Sakydamas, kad galiu bet kada sustoti, save apgaudinėjau pastaruosius keletą metų. Kas tiksliai nutiko tą dieną prieš kiek daugiau nei metus, kai staiga viskas vertėsi, net nelabai atsimenu. Kiek žinau, dalyvavau gimtadienyje, paskui atidūriau ligoninėje. Kadangi dar ir pamečiau telefoną, manęs niekas negalėjo rasti, o jau netrukus pasklido žinia, kad aš – ligoninėje („ačiū“ ligoninės personalui, perdavusiam tai žurnalistams). Buvo labai nemalonu. Lyg to būtų negana, Olegas („Lemion Joy“ narys Olegas Semionovas – red. past.) žurnalistams dar pridūrė, kad nenoriu gyventi ir bandžiau žudytis. Nežinau, kodėl jis tai pasakė. Tąkart supykau, bet dabar suprantu, kad jo nervai irgi buvo įtempti, iš piktumo ar nevilties galėjo prikalbėti bet ko.

Mariaus Žičiaus/Žmonės.lt nuotr. /Įvertinimas: grupės „Lemon Joy“ daina „Be atšvaitų“ pernai platformoje „Pakartok.lt“ buvo klausomiausia
Mariaus Žičiaus/Žmonės.lt nuotr. /Įvertinimas: grupės „Lemon Joy“ daina „Be atšvaitų“ pernai platformoje „Pakartok.lt“ buvo klausomiausia

Ir tau, ir Olegui ne vieną karčią piliulę teko nuryti, kad abu norėtumėte likti grupėje?

Tarp mūsų buvo daug nesutarimų, nesusikalbėjimų, barnių, skandalų. Tačiau kai pradėjau į viską žiūrėti blaiviai, pagalvojau, kad galbūt sugebėtume su Olegu tiesiog kartu dirbti. Kol kas mums tai puikiai pavyksta – abu supratome, jog nebūtina būti geriausiais draugais, kad galėtume kartu lipti į sceną. Atslūgo emocijos, įsijungė protas: pasikalbėjome, išsiaiškinome ir nusprendėme, kad dar galime turėti bendrų reikalų. Abu esame užtektinai prisidirbę: aš kaltas dėl vienų dalykų, Olegas – dėl kitų. Jis atsiprašė manęs, aš – visų mūsų draugų ir gerbėjų, o tada jau galėjome viską pradėti nuo pradžių.

Bet taip – kažkada su Olegu buvome geri draugai. Susipažinome, kai mums buvo šešiolika ar septyniolika. Grojau mokyklos grupėje, mus koncertuojančius Olegas pamatė kažkokiame nelegaliame koncerte. Kaip tik tuo metu ieškojome trečio gitaristo. Jis priėjo, susipažinome, pasikalbėjome, galiausiai ant dešimties rublių banknoto užsirašė mano telefono numerį. Mums patiko ta pati muzika, tad nenuostabu, kad po kurio laiko jis jau grojo grupėje.

Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau mūsų hobis virto darbu, tada turbūt ir ateina laikas į viską pažvelgti kiek kitomis akimis. Į santykius – irgi. Dabar mus sieja labiau partnerystė nei draugystė, bet gal taip ir geriau – nelieka vietos emocijoms, aiškiau matyti, kas už ką atsakingas, o ir šiaip daugiau laiko lieka vienam nuo kito pailsėti. Piniginius klausimus spręsti taip pat tampa paprasčiau. Vienintelis dalykas, dėl kurio nuoširdžiai gaila, – kad mūsų su Olegu draugystė virto partneryste staiga.

Ligoninė, bičiulio poelgis, viešumas – tai buvo sunkiausios tavo gyvenimo akimirkos?

Vis pasvarstau, kad anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti, belieka džiaugtis, kad įvyko anksčiau (šypteli). Iki to įvykio daug kas bandė man padėti, bet taip jau yra: kol pats nenori išbristi – niekas nepadės. Nepadėjo nei kitų pavyzdžiai, nei draugų pasakojimai. Viską turėjau patirti savo kailiu, pats privalėjau nueiti visą kelią nuo linksmybių iki nevilties, nuo gimtadienio iki klinikų. Kiekvienas turbūt patiria išbandymų lygiai tiek, kiek jam skirta: vienas daugiau, kitas mažiau.

Po tų įvykių pribrendau pripažinti, kad nemoku gerti saikingai ir negaliu sustoti kada panorėjęs, tad užtenka meluoti sau. Gulėdamas ligoninėje ir būdamas vienas visiškoje tyloje daug mąsčiau. Mąsčiau dieną naktį. Supratau, kad tik pats sau galiu padėti. Dabar. Ir kitos progos gali nebūti. Troškau pradėti naują gyvenimą. Dėkoju likimui, kad pamokai išmokti man prireikė kelerių metų – juk kartais kitiems neužtenka ir pusės gyvenimo.

Skamba banaliai, nes visi taip sako: kai negalvoji, kaip apsisvaiginti, atsiranda gerokai daugiau laiko. Laiko darbui, sportui, kitiems maloniems dalykams.

Tikėjaisi, kad bus lengva grįžti į visavertį gyvenimą?

Žinoma, ne. Iš pradžių ir nebuvo lengva: nuolat kovojau su pagunda nueiti ir nusipirkti butelį, jį patuštinus, maniau, gal ir kokia mūza aplankys. Tačiau kaskart save sustabdydavau – puikiai žinojau, kuo „mūzos apsilankymas“ pasibaigs. Bandžiau eiti pas psichologus, bet esu uždaras žmogus, man sunku pasakoti apie savo jausmus, išgyvenimus, ypač – svetimiems. Todėl labiausiai padėjo ilgi pokalbiai su pačiu savimi, dar – aktyvus poilsis: važinėjimas dviračiu po miestą, sporto klubas. Nepalūžau ir tuo labai džiaugiuosi.

Atsisakius alkoholio pasikeitė ir draugai?

Turbūt kitaip ir negalėjo būti. Bet tiksliau būtų sakyti, kad pasikeitė ne draugų, o pažįstamų ratas. Matyt, tie, kurie dingo iš mano gyvenimo, ir nebuvo draugai – tik sugėrovai. Tikri draugai liko. Ir dabar kartais nueinu į gimtadienius, tačiau net su pačiais artimiausiais bičiuliais užtenka pabendrauti valandą ar dvi, o kai jau pasidaro sunku susikalbėti, tyliai išeinu. Kaip reaguoju į geriančius žmones? Šiek tiek pavydžiu, šiek tiek užjaučiu. Suprantu, kad vakarėlio pradžioje jiems linksma – dėl to ir pavydu, bet lygiai taip pat žinau, kaip bloga bus kitą rytą (šypteli).

Niekada nesakau „niekada“, o ir žodis „negaliu“ man neegzistuoja. Galiu gerti, bet žinau, kad nieko gero iš to nebus: vienos taurelės man neužteks, vienu vakaru tai nesibaigs. Ar verta eksperimentuoti? Tikrai ne (juokiasi).

Algio Kriščiūno nuotr./Igoris ir Olegas dabar – labiau kolegos nei geri draugai. Tačiau, pasak „Lemon Joy“ lyderio, taip dar geriau: neduodama valios emocijoms, aiškiau matyti, kas už ką atsakingas.
Algio Kriščiūno nuotr./Igoris ir Olegas dabar – labiau kolegos nei geri draugai. Tačiau, pasak „Lemon Joy“ lyderio, taip dar geriau: neduodama valios emocijoms, aiškiau matyti, kas už ką atsakingas.

Skamba banaliai, nes visi taip sako: kai negalvoji, kaip apsisvaiginti, atsiranda gerokai daugiau laiko. Laiko darbui, sportui, kitiems maloniems dalykams. Man patinka lankytis koncertuose, spektakliuose, parodose, kino teatruose – dabar viskas labai įdomu. Kai meti gerti, atsiranda tiek laiko, kad net nežinai, kur ir kam jį išnaudoti (šypteli). O jeigu rimčiau... Tiesiog atsirado noras gyventi, neliko juodų minčių. Pasirodo, įmanoma gyventi ir į gyvenimą žiūrėti ne pro rožinį butelio stiklą.

Nepasakyčiau, kad atsisakius alkoholio kilo daugiau kūrybinių minčių. Tačiau atsirado daugiau laiko, jėgų ir galimybių tas mintis įgyvendinti. Nebereikia savęs apgaudinėti: „Šiandien blogai jaučiuosi – padirbėsiu ryt“, ir taip – kasdien. Tačiau kai kas nepasikeitė. Man ir dabar šiek tiek trūksta disciplinos. Ir dabar esu pelėda, ir alkoholis čia – nieko dėtas. Man nepaprastai sunku atsikelti rytais, o geriausios mintys dažniausiai aplanko naktimis. Vienuolikta ar dvylikta valanda vakaro – pats geriausias laikas dirbti. Kartais, kai sukasi naujų gerų minčių, gaila net kelias valandas skirti miegui. Kai kuriu, man neegzistuoja nei laikas, nei žmonės.

O kai rengiesi tokiems koncertams kaip netrukus vyksiantis „Compensos“ salėje, laiko kam nors kitam dar lieka?

Savęs nebeskriaudžiu: kad ir koks būčiau užimtas, vis tiek randu laiko sau ir artimiems žmonėms, kavai ryte ir kaljanui vakare. Būsimi koncertai skirti naujam albumui „Willkommen“ išleisti. Stengiuosi albumų neleisti per dažnai – leidžiu tik tada, kai jiems subręstu, todėl tokie koncertai vyksta maždaug kas penkerius metus. Labai atsakingai jiems ruošiamės, repetuojame. Į sceną einame nebe taip, kaip prieš dvidešimt metų, kai net dainų sąrašo neturėdavome. Dabar tariamės su garso operatoriais, apšvietėjais, specialiai dainoms kuriame scenografiją – požiūris į tai, ką ir kaip darome, gerokai pasikeitė: viskas vyksta užtikrinčiau, profesionaliau.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt