Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Holivudo aktorius Vyto Ruginis: „Nesu garsus ar turtingas, bet – tikrai paženklintas sėkmės“

Vyto Ruginis
Mariaus Žičiaus/„Žmonės“ nuotr. / Vyto Ruginis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Per Vilniuje praleistą savaitę Holivudo aktorius Vyto Ruginis(57) laisvalaikiu smalsiai tyrinėjo Senamiesčio gatves ir kiemus, landžiojo po atokiausius užkaborius. „Laimė, už tai neareštavo!“ – skambiai kvatoja ir beria įspūdžius, kaip ilgai kalbėjosi su išmaldos prašančiu benamiu, alkanam vaikui atidavė nesuvalgytos vakarienės dalį, kaip žavisi lietuviais kolegomis, su kuriais drauge filmavosi juostos „Stebuklas“ pilote: „Tikiuosi, viskas seksis. Ir grįšiu čia filmuotis vasarą.“

Vyto Ruginis negavo „Oskaro“, netapo pirmo ryškumo žvaigžde Jungtinėse Valstijose, nors jo veidą daug kas atsimena iš garsių filmų, populiarių serialų ar bent jau daugiau nei dvidešimt metų rodytos legendinės kvepalų „White Diamonds“ reklamos, kur nusifilmavo su žymiąja Elizabeth Taylor. Kad Vyto – aktorius iš pašaukimo, negalima nejusti vos susitikus: jis, regis, visada vaidina – kalba garsiai, temperamentingai, lyg būtų scenoje ar prieš filmavimo kameras. „Vytautas Ignacas Ruginis! – lietuviškai prisistato spausdamas ranką ir, išgirdęs, jog barmeno prašau vandens „su burbulais“, teatrališkai pakartoja: Kaip gražiai skamba „bur-bu-lai“.“

Vyto atrodo ir pats nustebęs, kad lietuviškai – gimtąja savo kalba – supranta tiek daug, nors ja nešnekėjo ir jos negirdėjo daugybę metų. Netikėtai sulaukęs pasiūlymo vaidinti „Stebukle“, pirmiausia scenarijų perskaitė angliškai, paskui – lietuviškai ir, įkvėptas nejučia atsinaujinančių kalbos įgūdžių, internetu tuoj pat nusipirko anglų–lietuvių kalbų žodyną.

„Mano tėvai – iš Žemaitijos: Ignas Ruginis ir Aldona Sabanskas (nepamenu, ar Sabanskytė, ar – Sabanskaitė), bet aš jau gimiau Anglijoje“, – pasakoja ir kikena, jog persistengti besimokydamas lietuviškai nežada – nenori suprasti per daug.

Lietuviškai kasdien nekalbate?

Absoliučiai – ne. Nuo penkiolikos, kai netekau mamos, nieko kito nedariau – tik maištavau. Prieš kalbą – taip pat. Tiksliai nebepamenu, kuris legendinis aktorius – Marlonas Brando ar Jamesas Deanas – greičiausiai pastarasis – pasakė, dėl ko maištauja: dėl paties proceso. Kitaip tariant – protestuoja prieš viską. Buvau labai piktas ant pasaulio – juk mirė mano mama! Tėvas? Protestavau šiek tiek ir prieš jį.

Jei gerai pamenu, tėvas ėjo lošti pokerio, kad laimėtų pinigų vestuvėms ir medaus mėnesiui. 

Mano tėvai Antrojo pasaulinio karo metu emigravo į Didžiąją Britaniją. Ten buvo atskirti vienas nuo kito – tėvas kariavo, kol kartą vėl susitiko lietuvių vakaronėje. Metai prieš mirtį jis man atidavė kvietimą į tą lietuvišką sueigą – gražų, nepaliestą, lyg geriausiame seife laikytą. Neįsivaizduoju, kur jį išsaugojo, nes augdami vaikai geriau nei muitininkai patikrina tėvų spintas, stalčius, ieškodami paslėptų gėrybių, nematytų įdomių dalykų. Tikrai turėjau tą popierių surasti. Bet – neradau. Taigi, tame Anglijos lietuvių renginyje tėvas pamatė mamos seserį ir paklausė: „O kur Aldona?“ – „Kitame kambaryje.“ Jei gerai pamenu, tėvas ėjo lošti pokerio, kad laimėtų pinigų vestuvėms ir medaus mėnesiui. 

1960-aisiais persikėlėme į Valstijas: laivu „Queen Elizabeth“ plaukėme į Niujorką, iš ten traukiniu –į Čikagą. Joje dėdė Klemensas Žukauskas mus įkurdino pusrūsyje, kol tėvas surado darbą ir pajėgėme išsikelti gyventi savarankiškai Čikagos priemiestyje Cicero. Baigiau Šv. Ignoto prapijos gimnaziją ir galvojau elgtis pagal tėvo valią – tapti dantistu kaip mano vyresnysis brolis. Jau rengiausi studijoms, bet galiausiai supratau, kad... tiesiog negaliu. Peržiūrėjau siūlomas specialybes Ilinojaus universitete, užkliuvo viešieji ryšiai ir komunikacija. Ką jau ką, o komunikuoti moku ir galiu, bendrauju su džiaugsmu.

Pradėjau lankyti žodžio improvizacijos paskaitas, patekau į poezijos skaitymus. Priėjau prie vieno itin išraiškingai ir emocionaliai tą darančio vaikino: „Kodėl tą darai? Juk poeziją galime skaityti kiekvienas, kaip norime.“ Pasirodo, jis dirbo universiteto dramaturgijos fakultete, paklausė, ar man tai nebūtų įdomu. Žinoma, buvo. Klausiau privalomų kursų, vaidinau universiteto spektakliuose, studijavau konservatorijoje, paskui gavau magistro laipsnį Jeilio universitete. 

Apskritai kalbant apie karjerą, gyvenimą, aš – labai sėkmingas žmogus. Nes karjeros siekiantis aktorius negali būti kitoks, privalo reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje. 

Karjerą pradėjote teatre ir muilo operose?

Vaidinau San Diege ir kituose vietiniuose teatruose, kol 1984-aisiais atsidūriau Niujorke, čia išleidau paskutinius penkiasdešimt dolerių odiniam švarkui. Ir gavau tikrų darbų. Režisieriaus Tomo Stoppardo spektaklyje „The Real Thing“ su Jeremy Ironsu ir kitomis žvaigždėmis. Prieš tai režisierius negalėjo apsispręsti, kam duoti vaidmenį – man ar kolegai Želko Ivanekui, tad savaitgalį prasinervinau, turiu darbą ar – ne. Bet Želko, pažiūrėjęs, kaip dirbu, atsakė: „Nepadarysiu geriau, nei vaikis gali.“ Pasirodydavau tik spektaklio pabaigoje, bet visos pjesės metu apie mane būdavo kalbama. Ir labai džiaugiausi, kai „The Real Thing“ buvo įvertintas „Tony“ apdovanojimais. 

Apskritai kalbant apie karjerą, gyvenimą, aš – labai sėkmingas žmogus. Nes karjeros siekiantis aktorius negali būti kitoks, privalo reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje. Tiesa, šiais laikais – gal kiek kitaip, nes žvaigždėmis nori pasijusti visi. Dar nieko nespėja nuveikti, o prabudęs vieną rytą sušunka: „Tadam! Plokite man!“ 

Kaip atsidūriau televizijose? Viskas paprasta, nes agentas ieško, kur galėtų uždirbti pinigų. Pasitaikė muilo operos. Taigi, kaip minėjau, man gyvenime labai pasisekė. Nes galėjo nutikti taip, kad nuo dienos, kai sėdau į taksi – vienu metu Niujorke dirbau taksi vairuotoju, – iki dabar nieko kito ir nebūčiau daręs. Šiandien nesu garsus ar turtingas, bet – tikrai paženklintas sėkmės. 

Pamenu, kaip vienoje populiarioje muilo operoje „Ryan’s Hope“ su kolege Marg Helgenberger, geriausiai pažįstama iš pasaulyje pamėgto serialo „CSI“, vienoje scenoje sėdime ir geriame vyną. Ji sako: „O tas vynas puikus.“ Atsakau: „Tai – lietuviškas baltasis.“ Ir režisieriai šitą vietą paliko! Niekam neatrodė, kad pasakiau kažką keistai. 

Atsiskyriau nuo praeities, pasirinkau savo kelią, toli nuo lietuvių bendruomenės reikalų, ir, kaip matote, tas kelias kažkokiu nesuvokiamu būdu mane grąžino atgal į Lietuvą. 

Taip nejučia reklamavote Lietuvą?

Galbūt... Nors po mamos mirties lietuvybė tarsi buvo išrauta su šaknimis. Per laidotuves prie manęs priėjo pagyvenęs vyras iš lietuvių bendruomenės: „Dievas norėjo tavo mamą turėti šalia.“ Nesu isteriškas, skubantis atsikirsti, bet tąsyk išdėjau žaibo greičiu: „Velniop Dievą! Jei jau jis taip norėjo jos šalia, kodėl atsiuntė sunkią smegenų ligą, privertė kęsti tris beprotiškai skausmingas galvos operacijas, o tik praėjus trejiems metams po tų kančių pasiėmė?“ Nors tuose lietuvių susiėjimuose buvo įprasta neatvirauti, tik šypsotis ir skiesti pataikavimus, išbėriau, jog joks Dievas taip nepasielgtų, o tos jo kalbos – gryniausias mėšlas. Taip prasidėjo dar vienas mano protestas. Atsiskyriau nuo praeities, pasirinkau savo kelią, toli nuo lietuvių bendruomenės reikalų, ir, kaip matote, tas kelias kažkokiu nesuvokiamu būdu mane grąžino atgal į Lietuvą. 

Kaip jus filmo „Stebuklas“ komanda surado?

Per feisbuką. Jonas Platakis vadovauja tokiai „Lietuvos-Amerikos šlovės alėjai“, apie kurią nieko nebuvau girdėjęs. Maždaug prieš metus mano draugas Steve’as, su kuriuo augau Cicero, parašė žinutę: „Ar žinai, kad tavo nuotrauka yra tos Šlovės alėjos tinklalapyje?“ Susiradau jį ir pamačiau tarp kandidatų į Šlovės alėją Sabonio, Ilgausko, kitas pavardes. Už visus juos buvo kažkiek žmonių pabalsavę. Bet kai pasiekiau savo vardą, radau, jog esu surinkęs per dvidešimt procentų balsų! Nes, manau, bičiulis Steve’as sėdėjo ir ištisai spaudė kompiuterio klavišą ties mano vardu.

Po kurio laiko paskambino pats Jonas Platakis. Smagiai pasikalbėjome. Jis sakė, jog pastaraisiais metais į Šlovės alėjos kandidatus įtraukė futbolininkus Johny Unitą, Dicką Butkus ir Rutą Lee. Būtent jis po kurio laiko persiuntė Kristinos Kolytės, kuri ieškojo aktorių filmui „Stebuklas“, žinutę: „Gal pažįstate kokį nors Amerikos lietuvį aktorių, kuris galėtų vaidinti lietuviškai?“ Pradėjau su Kristina bendrauti. Ji visą mano atsidūrimo čia procesą pavertė paprastu ir tapo sąsaja su prodiuseriu Luku Trimoniu, režisiere Egle Vertelyte. Ėmėme bendrauti per skaipą. Iki tol skaipu buvau naudojęsis tik kartą – kai mano sūnėnui gimė kūdikis, jis norėjo man vaiką parodyti.

Iki tol skaipu buvau naudojęsis tik kartą – kai mano sūnėnui gimė kūdikis, jis norėjo man vaiką parodyti.

Antrąsyk prie jo prisėdau ilgesniam laikui – su Lietuva kalbėjomės apie valandą, perskaitėme pirmąsias scenas, kur pasirodo mano personažas. Tada Eglė atsiuntė tęsinį. Gali būti, kad jai patikau ir aš, ir mano vaidyba. Susirašėme, sutvarkėme visokius formalumus ir jau po kokių dvylikos dienų savo elektroniniame pašte radau lėktuvo bilietą. Tespėjau pagalvoti: velnias, kas čia vyksta?.. Regis, tikrai skrendu į Vilnių... Atsiuntė tvarkaraščius, kiek dienų užtruks darbai. Ir viskas. Lėktuvas nusileido, o čia – jokios saulės, nieko. Beje, ji kada nors pas jus šviečia? Sakote, pasitaiko? Netikiu! (Kvatoja.) Vėsuma manęs netrikdo – atsivežiau porą striukių, pirštines, šaliką. Be to, augau Čikagoje, o ten oras taip pat būna visoks. 

Vakar po repeticijos griuvau miegoti, nubudau vakare ir išėjau pasivaikščioti trims keturioms valandoms. Sutikau vaikiną viena koja invalido vežimėlyje. Apie jį, sakė, jau susuktas dokumentinis filmas. Ilgokai paplepėjome – aš šneku su visais, man viskas įdomu, kasdien stengiuosi ką nors naujo išgirsti, išmokti. 

Kažkodėl visa lietuvių komanda kikeno, kai Pilies gatvėje pirkau suvenyrinius Vilniaus atvirukus – norėjau juos parsiųsti namo bičiuliams. Tik vis nesugalvojau, ką parašysiu, – pažįstu vos keletą šito miesto vietų ir žinau, kad saulė čia niekada nešviečia.

Kaip jūsų vardas iš Vytauto virto Vyto?

Studijuodamas prisistatydavau kaip Vytautas Ruginis. Bet kai mano agento net keli užsakovai ėmė teirautis, ar kalbu angliškai, jis iškart pasiūlė keisti vardą ir pavardę. Nenorėjau būti kaip kitas lietuvis, vardą pakeitęs į Charlesą Bronsoną. Man buvo svarbu, kad tėvas po filmo ar televizijos serialo titruose matytų savo pavardę – tą, kurią davė ir man. Ir kad ja didžiuotųsi. Tėčio bičiulis stalius savo vardą iš Vytauto buvo pasikeitęs į Vyto. Man patiko. Pasiūliau agentui: „O jei – Vyto Ruginis?“ 

Pastaruosius trisdešimt metų žmonėms aiškinu, kad aš – ne italas. 

Užtat dabar nauji pažįstami, išgirdę vardą, užsipuola: „Vyto! Tu – italas?“ Pastaruosius trisdešimt metų žmonėms aiškinu, kad aš – ne italas. 

Lietuvos aktualijomis anapus Atlanto nors kiek domitės?

Tik kiek akis užkliūva feisbuke. Kartais žmonės pasako, jog matė mano interviu vienam ar kitame lietuvių leidinyje, nors su niekuo iš spaudos nesu kalbėjęsis. Gal persirašo vieni nuo kitų?.. Ar daviau interviu girtas? (Sako šį žodį lietuviškai ir kvatoja.) 

Dirbote su daug garsenybių, pradedant Bradu Pittu, Alu Pacino, Keanu Reavesu, Christianu Slateriu, Whoopi Goldberg. Kurie paliko geriausią įspūdį?

Kai kurie jų – šaunūs, kiti – dideli šikniai. Nuostabus žmogus Jeffas Bridgesas, gebantis maloniai nuteikti visus. Jau po pirmos filmavimosi dienos jis atėjo į mano treilerį paplepėti, išgerti, pagroti gitara. Tą patį galiu pasakyti apie Johną Travoltą. Jis – šaunuolis. O tų didžiausių šmikių vardų nesakysiu, bet apie juos jūs skaitote kasdien (juokiasi). 

Tikriausiai visi klausia apie garsiąją kvepalų „White Diamonds“ reklamą, kur nusifilmavote su kino dievaite Elizabeth Taylor? 

Tai buvo 1991-aisiais. Ir reklamą rodė per televiziją net dvidešimt vienus metus! Tik pastaraisiais metais pagaliau jie liovėsi mane rodyti, užtat nebegaunu honoraro. 

Sutikti Elizabeth Taylor prilygo pasimatymui su kažkuo iš karališkosios šeimos – beveik dievybę. Tačiau ji buvo miela, draugiška, laidė juokelius. Dar įstrigo jos akys – nepaprastai  gražios.

Na, o sutikti Elizabeth Taylor prilygo pasimatymui su kažkuo iš karališkosios šeimos – beveik dievybę. Tačiau ji buvo miela, draugiška, laidė juokelius. Dar įstrigo jos akys – nepaprastai  gražios. Kiekvienas deimantas jos ausyse buvo vertas 250 tūkstančių dolerių, kaklo papuošalas kainavo milijoną. Pagal scenarijų turėjau ant stalo dėlioti grynuosius, o ji – sviesti į juos vieną iš deimantų. Jų savininkai, vienos prabangios parduotuvės atstovai, puikiausiai žinojo, koks deimantas kietas, kad tikrai nesuduš, bet manęs prašė sukasti nuo didesnę krūvelę banknotų, savotišką pagalvę papuošalui. 

Repetavome dieną, dvi, tris, kol galiausiai ketvirtą nusifilmavo ji, tuomet atbirbė sraigtasparnis ir karališkoji būtybė išnyko – jos laikas buvo suskaičiuotas minučių tikslumu. O mes, daugiau nei trisdešimt žmonių, dar ilgai autobusu trenkėmės vingiuotais kalnų keliais namo. Galvojau, gausiu galą.

Jūsų personažų paletė – plati: nuo KGB agento iki vampyro. Ką labiausiai mėgstate vaidinti pats?

Dažnai režisieriai man įbrukdavo ginklą į rankas ir liepdavo gąsdinti žmones. Kadaise Brodvėjuje dirbdamas su režisieriumi Mike’u Nicholsu paklausiau, kaip elgtis viename epizodų, jis pasakė: „Vyto, visada siek, kad žmonės juoktųsi.“ Juk pasidairykit į mūsų politikus, pasaulį – kiek jame neapykantos! Kažkas tikrai negerai su mumis, jei kovojame su tais, kurie nėra tokie pat kaip mes. Todėl prajuokinti žmogų – labai svarbu, galima sakyti – aukštasis pilotažas. Ir jei tai šiame piktame pasaulyje pavyksta, esi palaimintas. Mums reikia daugiau juoktis.

Kuris filmas ar serialas mieliausias?

Ar žinote, kad Jėzus gimė visai ne tą dieną? Kad tuo metu vyko didžiulė pagoniška šventė, tikros orgijos, o gruodžio 25-oji jo gimimo diena paskelbta, kad tą besaikį šventimą sustabdytų? Yra kelios teorijos, kada gimė Kristus – birželį ar rudeniop.

Padariau ir – velniop, pamiršau – tegul tai rūpi kitiems, kurie žiūrės. Nepažįstu daug aktorių, kuriems patiktų ekrane matyti save. Gal smagiausiai atsimenu pastarąją „Specialiosios Los Andželo policijos“ seriją, nes man buvo leista būti juokingam, o tai daryti man tikrai gera. Iki tol vis gaudavau nurodymų vaidinti rimtai. Pažiūrėsime, ar sugebėsiu tapti juokingas filmuojant „Stebuklą“... Jei viskas gerai, rugpjūtį grįšiu ir filmuosime toliau. Gal tada pagaliau patikėsiu, kad Lietuvoje kartais būna saulėta, o žmonės tuo laiku daugiau šypsosis?

Darbų, planų – į valias?

Šiuo metu – nei daug darbų, nei planų. Seriale „Specialioji Los Andželo policija“ vaidinu buvusį kagėbistą Arkadijų, kuris dabar gyvena JAV, turi krūvas pinigų ir, kai policijai prireikia slaptos informacijos, ateina pas jį. Labai laukiu serijų, kur turiu pasirodyti, filmavimo, nes dirba nuostabi komanda, su ja įdomu ir smagu. 

Kur jūsų namai?

Los Andželas, Kalifornija, saulė. Net kai šalta, o Los Andžele sakoma, kad šalta, kai būna gal devyni laipsniai šilumos, ten saulėta. Gyventi šiame mieste gera ne tik dėl saulės. Vos pusantros valandos kelio ir – gali slidinėti, kaituoti. Pora valandų kelio ir – jau dykumoje. 

Ką vadinate savo šeima?

Vaikų neturiu, bet yra keturi sūnėnai ir trys jų vaikai. Taigi, kažkuria prasme esu senelis. Laiką suplanavau, kad visus artimuosius aplankyčiau iki Kalėdų, o tada – į Las Vegasą.

Ten be artimųjų sutikote Kalėdas?

Žinoma! Ir tik – Las Vegase. Ten smagiai su draugais lošėme ir darėme „į sveikatą!“ Ar laimiu? Juokauji, kas išlošia Vegase? Kaip manai, iš ko daugiau jie moka už savo elektrą? Kalėdų Senelių ir tenai nestinga. Vegase juos atstoja raudonas kepures užsidėję krupjė. Beje, jei kas tokia tradicija stebėsis: ar žinote, kad Jėzus gimė visai ne tą dieną? Kad tuo metu vyko didžiulė pagoniška šventė, tikros orgijos, o gruodžio 25-oji jo gimimo diena paskelbta, kad tą besaikį šventimą sustabdytų? Yra kelios teorijos, kada gimė Kristus – birželį ar rudeniop.


„Stebuklas“ 

Tragikomiška drama „Stebuklas“ pasakoja apie gyvenimą „Spalio revoliucijos“ kolūkyje Biednių kaime, kur Irena, taip ir nesusilaukusi vaikų, kenčianti vyrą Juozą, susitelkia ties darbu kiaulių fermoje. Galiausiai griuvus komunizmui ferma tampa nuostolinga, bet čia pirmaisiias Nepriklausomybės metais iš užjūrio pasirodo amerikietis Bernardas, jo tėvams Biednių kaimo žemė priklausė prieškariu. Jis pasižada išsaugoti fermą ir pagerinti kaimo gyvenimą. Bernardą vaidinantis Vyto džiaugiasi lietuvių kolegų – Eglės Mikulionytės ir Andriaus Bialobžeskio – profesionalumu. Taip pat – režisiere Egle Vertelyte, mokančia tiksliai suformuluoti užduotis, pastabas: „Tikiu, kad jie gaus finansavimą ir filmuotis sugrįšiu.“


Aktorių galima išvysti

Vyto Ruginį galima išvysti populiariuose televizijos serialuose „Slaptoji Los Andželo policija“,  „Mentalistas“, „X failai“, „CSI: Majamis“, „CSI“, „Įstatymas ir tvarka“, „Gelbstint Greisę“, „Majamio policija“ ir kituose. Taip pat – filmuose „Žmogus, pakeitęs viską“ su Bradu Pittu, „Velnio advokatas“ su Keanu Reevesu bei Alu Pacino, „Alpinistas“ su Silvesteriu Stallone, „Lūžusi strėlė“ su Johnu Travolta bei Christianu Slateriu, „Jumpin’Jack Flash“ su Whoopi Goldberg, „Greiti ir įsiutę“ bei kituose.

VIDEO: Vyto Ruginis „White Diamonds“ reklamoje su Elizabeth Taylor
„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt