Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Gatvės menininkas portugalas Sergio Odeith: „Nuo vandalizmo iki meno – vienas žingsnis“

Sergio Odeith ir jo darbai
Skirmantės Palčinskaitės ir asmeninės nuotr. / Sergio Odeith ir jo darbai
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Grafičiai gali būti nelegalūs, o gali tapti solidžiu pragyvenimo šaltiniu. Atsiradę kaip protesto forma, laikui bėgant jie talentingiems piešeivoms atnešė žinomumą ir galimybę gerai uždirbti. Vienas iš tokių prasisiekėlių – savame krašte ir už jo sienų išgarsėjęs gatvės menininkas portugalas Sergio Odeith (39).

Skirmantės Palčinskaitės nuotr./Sergio Odeith
Skirmantės Palčinskaitės nuotr./Sergio Odeith

Tiesa, tai nėra jo tikroji pavardė. Kaip ir dera iš nelegalios veiklos šlovę pelniusiam grafitininkui, jis iki šiol pasirašinėja slapyvardžiu, kuris tariamas taip, kaip portugalų kalba ištartume frazę, reiškiančią „Nekenčiu tavęs“ (rašoma odeio-te).

Drastišką slapyvardį pasirinkęs Odeith tikrosios savo pavardės nelinkęs atskleisti, nebent to prireikia oficialiems reikalams, pavyzdžiui, kai paišantį ant sienų sučiumpa policija.

Kitąmet keturiasdešimtmetį švęsiantis menininkas su šypsena prisipažįsta: nors dabar už piešinius užsakovai jam moka solidų honorarą, jis vis dar retkarčiais neatsispiria pagundai eidamas gatve iš kišenės išsitraukti skardinės dažų ir ant sienos slapčiomis išpurkšti savo parašo.

Pastarąjį kartą tą bedarantį pareigūnai jį pagavo prieš metus. Nenubaudė, tačiau labai nustebo jo asmens dokumentuose išvydę gimimo metus. Gerokai jaunesniems policininkams padarė įspūdį, kad tokio amžiaus vyras paryčiais Lisabonos centre rašo grafičius.

Portugalijoje toks sienų gadinimas laikomas nusikaltimu ir už jį griežtai baudžiama. Tačiau iš grafičių atsiradęs gatvės menas yra itin populiarus, vertinamas ir net valdžios remiamas. Lisabonos savivaldybėje įkurtas specialus padalinys, pavadintas Galeria de Arte Urbana (Gatvės meno galerija).

Penkių jo darbuotojų pareiga rūpintis grafičiais, suprantama, legaliais. Šio skyriaus atstovai ieško ir atrenka pastatus, ant kurių būtų galima piešti, kviečia menininkus savo darbais puošti viešas miesto erdves, rengia konkursus, užsiima gatvės meno viešinimu ir visuomenės švietimu. Nuo 2008-ųjų, kai skyrius buvo įkurtas, ant Lisabonos sienų legaliai pasidarbavo per 300 menininkų iš įvairių šalių. Jie Portugalijos sostinei pelnė gatvės menui atviro miesto vardą.

Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas
Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas

Dabar grafičių pasaulio žvaigždės pačios siūlosi už dyką pagražinti ne pačias gražiausias Lisabonos vietas – buvusių fabrikų ar uosto sandėlių sienas, apleistus pastatus. Tokius, kurie dažniausiai tampa nelegalių grafičių rašytojų taikiniu. O štai niokoti pripažintų gatvės menininkų darbų save gerbiantiems grafitininkams jau nekyla ranka.

Tą pastebėję portugalų verslininkai ar privačių namų savininkai vis dažniau kreipiasi į gatvės menininkus ir užsako ištapyti pastatų sienas – taip aptramdo nelegalių grafičių rašytojus. Lisabonoje gatvės menininkų išdailintų pastatų tiek daug ir kai kurie paveikslai tokie įspūdingi, kad imtos rengti ekskursijos po gražiausias gatvės meno vietas. Šioje ekskursijoje tikrai neaplenksite sienų, prie kurių purškiamųjų dažų flakonėliais padirbėjo Sergio Odeith.

Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas
Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas

Nuo protestuojančio vandalo, paauglystėje terliojusio sienas ir traukinius, iki savitą anamorfinio piešimo formą sukūrusio gatvės menininko – Sergio Odeith gyvenimas spalvingas, kaip ir piešiniai, traukiantys akį ne tik jo gimtajame skurdžiame Lisabonos priemiestyje, bet ir turtingų tarptautinių kompanijų „Coca-Cola“, „Shell“, „Kingsmill“ būstinėse.

Odeith darbų galima rasti Londone, San Paule ar Luizianoje. Iš sienos išlindęs krokodilas, kampe lengvai plazdantis drugelis ar ant ore pakibusių raidžių patogiai įsitaisęs tigras... Dažais, linijomis ir šešėliais Odeith geba sukurti optinę iliuziją, kad nupiešti objektai tiesiog sklando erdvėje.

Ar teisingai supratau, kad vis dar lakstote po miestus su dažų flakonėliu ir paslapčiomis rašinėjate ant sienų?

(Juokiasi)…Ne, aš to nesakiau… Tiems, kas myli grafičius, net jeigu sensta ir artėja prie keturiasdešimtmečio, kaip aš, amžius nėra priežastis nustoti tą daryti. Yra penkiasdešimtmečių ir šešiasdešimtmečių, kurie vis dar tą daro. Dauguma šiandieninių gatvės menininkų, kurie kuria įmantrius piešinius ant pastatų, niekada nepiešė grafičių. Aš atėjau iš grafičių mokyklos, todėl visada turiu tą jausmą...

Bet jeigu kur ir palieku savo parašą, kas dabar nutinka labai retai, stengiuosi to nedaryti ant istorinių pastatų, paminklų, kad jų negadinčiau. Jeigu yra paprasta betoninė siena, galiu padaryti savo parašą, nematau problemos. Net jeigu siena nudažyta baltai, juk gali vėl ją perdažyti baltai. Bet niekada nekyla rankos sugadinti statulos ar ko nors panašaus...

Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas
Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas

Kodėl pasirinkote slapyvardį, portugališkai reiškiantį „nekenčiu tavęs“? Ar iš tikrųjų taip visko nekenčiate?

Pirmasis mano parašas gatvėje buvo Eith. Ištartas šis žodis skamba taip pat, kaip angliškai neapykanta. Vėliau panorau, kad mano vardas skambėtų labiau portugališkai, tad pridėjau dvi raides – o ir d. Reikšmė ta pati, o skambesys portugališkas. Užaugau Lisabonos priemiestyje, kur vyravo milžiniški socialiniai skirtumai. Didžiausia siena, ant kurios esu piešęs, yra mano gimtajame Damaia rajone.

Ta siena tarsi riba tarp normalios visuomenės ir geto. Vienoje pusėje – lūšnynai, kur gyvena daugiausia juodaodžiai atvykėliai iš Afrikos, kitoje – padorūs daugiabučiai ir prabangūs privatūs namai. Aš visada piešdavau ant abiejų sienos pusių. Gyvenimo skirtumai vienoje ir kitoje dalyje, socialinės problemos paskatino pradėti pasirašyti Eith – nekenčiu to, nekenčiu ano, nekenčiu, kad gyvenimas yra toks, o ne kitoks...

Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas
Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas

Koks jausmas dabar, iš protestuojančio vandalo tapus pripažintu menininku ir piešiančio bene tą patį, tik – už pinigus?

Pelnyti tarptautinį pripažinimą buvo labai šaunu, ypač kai pirmą kartą buvau pakviestas važiuoti piešti į Londoną, Jungtines Valstijas... Tačiau turiu prisipažinti, kad niekada nenustojau piešti nelegaliai. Jeigu esu su draugais, turiu flakoną dažų, visada traukia padaryti savo parašą. Negaliu susivaldyti.

Buvo metas, kai nustojau piešti ir dariau tatuiruotes. Bet tuomet klausdavau savęs, kodėl vis žiūriu į traukinius ar sienas ir skaitau ant jų parašytus grafičius? Buvau tiesiog nuo to priklausomas. Važiuodamas automobiliu palei geležinkelį sulėtindavau greitį ir stebėdavau traukinius, man buvo įdomu pamatyti, kas kaip piešia dabar, kas šio reikalo viršūnėje. Manau, kad nelegalus piešinys man visada tarsi dovana...

Koks skirtumas tarp nelegaliai parašyto užrašo ir gatvės meno, jeigu jie ant tos pačios sienos?

Net nelegalus grafitis man yra menas. Bet kas, kas kelia emocijas, yra menas. Net jeigu tau nepatinka, tai yra menas. Galbūt tau nepatinka Picasso „Guernika“, nes yra nespalvotas, bet bus daugybė žmonių, kuriems patinka būtent nespalvoti piešiniai. Gatvės menas taip pat. Gali nepatikti pats užrašas, bet gal patiks forma, stilius ar spalvos, kuriomis jis parašytas. Bet kas, kas kelia emocijas, yra menas, esu tuo įsitikinęs.

Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas
Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas

Įmanoma iš gatvės meno pragyventi? Anksčiau turėjote verslą, dirbote tatuiruočių salone. Gatvės menininko karjera pasirodė pelningesnė?

Tatuiruočių salone esi labiau užtikrintas. Jeigu esi geras, turi klientų mėnesiui ar dviem į priekį. Piešdamas grafičius – vieną mėnesį, pavyzdžiui, sausį, bet gali būti, kad rasi kitą darbą tik kovą. Gali praleisti du mėnesius be gero užsakymo. Nes aš atsisakau daug užsakymų. Galiu piešti žmogų vorą vaiko kambaryje, bet geriau pagyvensiu kurį laiką taupiai ir lauksiu kito gero didelio užsakymo.

Tai nereiškia, kad jo negausiu po poros savaičių ar kitą dieną. Bet tam turi daug dirbti, nuolat skelbti savo darbus, daryti ką nors ypatingo, kad priverstum klientus norėti tavo darbų. Kuo populiaresnis daraisi, tuo daugiau gali užsiprašyti ir didesnės kompanijos į tave kreipsis.

Kiek kainuotų, jeigu paprašyčiau dekoruoti mano namą?

Privačių namų nedekoruoju. Man nepatinka kurti nuosavuose namuose, aš piešiu tik viešose vietose. Privačiame name mano piešinį matys tik viena šeima. Restorane jį stebėti turės galimybę tūkstančiai žmonių.

Daugiau pamatys, daugiau užsakymų, daugiau pinigų... Viskas tik dėl jų?

Yra du dalykai – darbas ir mano pasirinkimas. Viena užsakovė siūlė 5000 eurų už didelį sienos piešinį, bet aš atsisakiau, nes man nepatiko vieta. Taip, kartais aš galiu piešti turtuolio garaže, bet mieliau tai darysiu apleistoje gamykloje, nes ten galiu būti laisvas, nors neuždirbu. Kartais draugams juokais aiškinu: ar tu įsivaizduoji, kiek valandų aš dirbau už dyką, leidau pinigus dažams nieko neuždirbdamas, tik dėl to, kad man tai patinka? Dauguma žmonių dirba, nes jie turi dirbti, jiems už tai moka, o jeigu nemoka, jie nedirba. Aš dažnai dirbu už dyką. Savo paties malonumui laipioju aukštyn žemyn kopėčiomis, kad galėčiau nupiešti didelį daiktą, kad kas nors jį pamatytų.

Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas
Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas

Išgarsėjote 3D anamorfiniais piešiniais, sukeliančiais optinę iliuziją, kad vaizdai plaukioja erdvėje. Kur išmokote taip piešti?

Aš linkęs teigti, kad pats sukūriau tokį stilių. Vis dar niekas daugiau nedaro taip, kaip aš. Kai kurie tai daro popieriuje. Seniai galvojau, kaip tą padaryti ant sienos. Kai ilgai galvoji, daugybę valandų, net jeigu ir nedarai, imi geriau suvokti, atsiranda daugiau idėjų ir jas įgyvendini. Iš pradžių pradėjau nuo nedidelių piešinių, mažų raidžių, sukurdamas efektą, tarsi jos išlenda iš sienos. Vėliau perėjau prie sudėtingesnių darbų. O dabar tai – tarsi kova. Aš stengiuosi pats save pranokti, pažiūrėti, ką galiu padaryti kitaip, negu dariau anksčiau.

Gatvėje nupieštas paveikslas gali būti jau kitą dieną sunaikintas – žmonių, oro, gal pastatas, ant kurio nupiešta, netrukus bus nugriautas. Ar nebūna gaila įdėto darbo ir pastangų?

Visų pirma, vos baigęs piešinį, stengiuosi jį bent nufotografuoti. Tai svarbiausias žingsnis. Pabaigi – nufotografuok. Jei baigiu vėlai vakare ar naktį, tuomet kitą rytą anksčiausiai lekiu tiesiai į tą vietą fotografuoti... Kas gali piešinius suniokoti? Greičiausiai vaikas su dažų flakonu, kuris nežino nieko apie grafičius ir tiesiog užpaišo juos. Jeigu esi pripažintas grafitininkų pasaulyje savo mieste ar savo šalyje, tavo darbas bus gerbiamas kitų rašytojų ir jie jo negadins. Bent jau keletą metų. Dėl oro sąlygų nieko negaliu padaryti. Aišku, liūdna.

Prieš porą metų Setubale nupiešiau didelį paveikslą su vaiku ir paukščiais. Žinau, kad po metų kitų piešinys neatrodys taip, kaip dabar, bus aptrupėjęs, nusilupęs... Ką padarysi. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad galiu piešinius pataisyti, bet man tai nepriimtina. Nėra gatvės meno restauravimo. Reikia seno vietoje piešti naują. Jeigu visą laiką siena bus tokia pati, žmonės nustos lankytis. Bet jeigu vis atsiras kas nors nauja, žmonės nuolat užsuks pažiūrėti...

Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas
Asmeninio albumo nuotr./Sergio Odeith menas

Kai kas stebisi: oi, tu užpiešei savo darbą! Bet tai normalu. Pavyzdžiui, Vhils (portugalų gatvės menininkas, savo darbuose naudojantis ne dažus, o tinko skaptavimo techniką – red. past.) padaro savo darbą taip, kad jis lieka amžiams, nes ten nėra dažų... Man irgi reikia surasti būdą, kad paveikslai išliktų amžinai (juokiasi).

Dažnai menininkų klausia, ką dar svajoja sukurti. Ar jūs turite svajonę nupiešti ką nors, kur nors?

Aš jau turėjau tokių galimybių, apie kurias kadaise nė pagalvoti negalėjau. Kad ir kokių didžiulių galimybių atsirastų, jos bus panašios į tai, ką jau dariau, pavyzdžiui, išpiešiau didžiulę sieną kompanijos „Shell“ būstinėje Londono centre. Tuomet man buvo sunku patikėti tuo, kas vyksta. Netgi įeiti į pastatą ir piešti pastato viduje, šalia veikiančio restorano, turint galvoje visus saugumo dalykus, buvo vienas iš top dalykų.

Taip pat pirmoji kelionė į Ameriką, Panamą, Braziliją. Prieš kelias dienas su manimi susisiekė „Google“ kompanija. Net jeigu ir pieščiau „Google“ būstinėje, tai mažai kuo skirtųsi nuo darbo „Shell“ atstovybėje. Manau, kad dabar didžiausia mano svajonė (ironiškai šypteli)... dabar turiu piešti daug, kad vieną dieną galėčiau išgyventi nieko nedarydamas, tik pardavinėdamas savo darbų nuotraukų atspaudus. Bet tam reikia padaryti ką nors tokio, kad tapčiau toks populiarus, jog visi norėtų pirkti mano piešinius.

Kaip reaguoja žmonės gatvėje matydami jūsų darbus ar jus patį piešiantį? Ko sulaukiate daugiau – pagyrų ar pasipiktinimo?

Daugiausia mano piešinius komentuoja pagyvenę žmonės. Juos stebina technika, domina, kaip man pavyksta išgauti tokias linijas vien purškiamaisiais dažais. Manau, kad jaunimui tokie dalykai jau nebesvarbūs. Jaunuoliai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų nori važinėtis riedlentėmis, vaikščioti į pasimatymus.

Pamenu, anksčiau, kai piešdavau gatvėse, aplink mane būriuodavosi jaunimas, o dabar sena moteriškė, vedžiodama gatvėje šunį, prieina ir sako: „Oi, man labai patinka tavo piešinys, ateinu kasdien į jį pažiūrėti.“ Viena senutė davė man dešimt eurų pietums. Ką tik buvau baigęs piešti ir sėdėjau savo automobilyje atidarytomis durelėmis, tuomet turėjau seną BMW, ji priėjo, neatrodė turtinga, tiesiog eilinė moteriškė, ir davė man dešimt eurų. Jaučiausi taip blogai, bet paėmiau pinigus, nes nenorėjau pasirodyti pasipūtęs ir jos įžeisti.

Skirmantės Palčinskaitės nuotr./Sergio Odeith
Skirmantės Palčinskaitės nuotr./Sergio Odeith

Kas svarbiau – piešiniais išreikšti save ar pranešti žinią?

Noriu daryti poveikį. Taip pat rungtis, konkuruoti su savimi. Norisi daugiau daugiau ir daugiau. Norisi surasti, ką dar gali padaryti. Bet yra mano darbuose ir žinučių. Nupiešiau paveikslą su žaislu ir užrašiau: sek paskui savo svajonę. Po įvykių Prancūzijoje, po „Je sui Charlie“ istorijos, sukūriau paveikslą su ginklu, raudoną, ir ironiškai užrašiau: miela visuomenė. Esu nupiešęs drugelį su užrašu „Pinigai negali nupirkti laisvės“.

Kas daro jus laisvą?

Pastaruoju metu dažnai piešiu apleistose gamyklose. Vaikštinėju po apgriuvusį pastatą ir ieškau kampo, ko nors neįprasto, su plytelėmis ar piešiniais, ką galėčiau panaudoti. Jaučiuosi laisvas. Neveikianti gamykla – vieta, kurioje dirbo daug žmonių. Iš pradžių atrodo lyg filmas. Bet kartais, jei išgėrei dvi taures vyno, gali įsivaizduoti žmones, kurie ten dirbo. Man tai – tarsi suteikti gyvenimą vietai, kurioje kitame gyvenime virė gyvenimas. Nuspalvinu vietą, kurioje prieš dešimt metų žmonės kalbėjosi, juokėsi, dirbo, savo darbu maitino šeimą.

Dabar tai mirusi vieta, kurioje niekada niekas neveiks. Tai jausmingiau, nei darbuotis privačiame name. Kiekvieną kartą atėjęs kad ir į tą pačią gamyklą pastebiu skirtingus dalykus, kitaip matau sienas, kampus, pastebiu įbrėžimą ant grindų ir svarstau, kas čia nutiko tą dieną. Begalinės istorijos, kurias įsivaizduoji. Renkuosi gamyklas, kuriose nėra šiukšlių, žmonių, dauguma nuo Lisabonos yra maždaug už 50 kilometrų, vidury miškų. Aplink girdi tik paukščius, man tai lyg zen ar jogos terapija.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt