Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Gabrielė Martirosianaitė: „Širdies nereikia užkariauti – ji renkasi pati“

Gabrielė Martirosianaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr. / Gabrielė Martirosianaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Žavi. Graži. Veikli. Nors ir vieniša, tačiau besidžiaugianti gyvenimu. Televizijos projekto „Delfinai ir žvaigždės“ vedėja ir radijo balsas Gabrielė Martirosianaitė (24) patikina, kad dabar jaučiasi kur kas geriau nei anuomet, kai tapo „Mis Lietuva“.

„Taip, vienatvės jausmas, kai esi vienas, neišvengiamas. Bet juk viskas yra ir bus gerai!“ – nusišypso taip, kad sunku būtų nepatikėti tuo, ką sako. 

Projektas su delfinais ar pavasaris į tavo gyvenimą atnešė tiek daug šviesių spalvų?

Turbūt ir viena, ir kita (šypsosi). „Delfinai ir žvaigždės“ – pirmas toks projektas pasaulyje, kitos Europos šalys, įsigijusios šį formatą, nuo pradžios mus stebi, bandys lygiuotis ir padaryti viską dar geriau. Tai buvo neįtikėtina patirtis, o svarbiausia – kad išgyvenau tik šviesius ir tyrus jausmus. Delfinai – tokie žavūs, kad priverčia įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. To vieno žvilgsnio užteko ir man. 

Daugiau nei tris mėnesius mezgiau su jais pažintį. Nors ir iš šono, kiek atokiau, stebėjau daugybę jų pasirodymų. Jei turėdavau galimybę, juos paliesdavau, paglostydavau ar tiesiog stebėdavau plaukiojančius delfinariume. Pusfinalyje sulaukiau prodiuserių ir trenerių pasiūlymo pačiai pasirodyti. Patikėkite, ilgai įkalbinėti manęs neteko – juk tikrai pasvajodavau būti dalyvių vietoje. Treniruotei turėjau tik penkiolika minučių, bet mums su Glorija, regis, viskas pavyko. 

Eglės Sabaliauskaitės nuotr./Gabrielė Martirosianaitė
Eglės Sabaliauskaitės nuotr./Gabrielė Martirosianaitė

Galiu tik pasidžiaugti, kokie atsidavę ir profesionalūs žmonės dirba delfinariume ir visame Jūrų muziejuje. Būtent jie ištarė lemtingą „taip“ ir įsileido į savo karalystę. Drąsos, matyt, reikėjo visiems – tai nauja ir nepatirta tiek treneriams, tiek dalyviams, tiek man. 

O tu pati priimdama sprendimus esi drąsi?

Žiūrint kokius... Esu drąsi, kai jaučiuosi žinanti ir gebanti ką nors daryti. Jei ko nežinau ar nesu tikra, tuomet nesiimu ir klausausi, ką kalba už mane geriau išmanantys žmonės. Taip buvo ir su „Oh! skin“ aksesuarais: nesiėmiau jų gaminti savo rankomis, susiradau profesionalus. Esu perfekcionistė ir man norėjosi tobulo, „šimtaprocentinio“ produkto. 

Reikėjo drąsos, kai prieš porą metų Mindaugas Stasiulis pakvietė mane į „M-1“. Tai buvo avantiūra, į ją leidausi vien norėdama pabandyti. Atėjau, padarėme balso įrašą, vėliau savaitgalį pabandžiau kelioms valandoms prisėsti prie mikrofono ir rimtai padirbėti. Puikiai atsimenu tą jausmą: „Valio! Čia ir yra mano vieta!“ Niekada nesvajojau dirbti radijuje, bet sakau „ačiū“ Mindaugui. Ir nors sakoma, kad reikia nebijoti svajoti, tada svajonės pildosi, mano gyvenime daug dalykų nutinka atvirkščiai: dabar turiu tai, apie ką niekada nesvajojau ir ko nesitikėjau turėti. 

Man sekasi, kad įvairiais gyvenimo etapais paskambindavo svarbūs žmonės ir pasiūlydavo įdomius darbus. Tas pats buvo ir su televizija: paskambino prodiuseris Laurynas Šeškus ir pakvietė. Neįtikėtina, kai jautiesi įvertinta, nors pačiai lyg ir trūksta pasitikėjimo. Matyt, kartais reikia švelnaus stumtelėjimo iš šalies, kad pažiūrėtum į save veidrodyje ir pasakytum: „Moterie, tu gali.“

LRT nuotr./Gabrielė Martirosianaitė ir Marijus Žiedas
LRT nuotr./Gabrielė Martirosianaitė ir Marijus Žiedas

Prodiuseriams patinka tavo išvaizda, balsas, be abejonės – ir taisyklinga lietuvių kalba...

Turbūt ne veltui Vilniaus universitete studijavau lietuvių filologiją (šypsosi). Mokykloje man sekėsi visi dalykai – nuo chemijos iki istorijos, bet pasirinkau lietuvių kalbą, nes ją labiausiai mylėjau. Gana anksti pajutau, kad noriu rašyti, kalbėti, kad noriu dirbti žurnalistikos ar viešųjų ryšių srityje. Dar supratau, kad jei noriu užsiimti tuo, kas patinka, privalau daug ko išmokti, todėl pasirinkau visai nepopuliarias studijas. Ir jaučiu, kad pasirinkau teisingai. 

Kokios patirties pasisėmei dirbdama radijuje?

Darbas radijuje dovanojo labai daug: mokėjimą greitai reaguoti, improvizuoti, išklausyti, išgirsti, išmokė klaustis, plepėti su svetimais žmonėmis kaip su draugais. Be to, radijas suteikė pasitikėjimo, privertė nebijoti būti savimi. 

M-1 nuotr./Gabrielė Martirosianaitė
M-1 nuotr./Gabrielė Martirosianaitė

Nejaugi kada nors bijojai būti tuo, kuo esi?

Buvau septyniolikos, kai pasipuošiau „Mis Lietuvos“ karūna. Tada supratau, koks atsakingas tai momentas mano gyvenime ir kad nuo šiol privalau elgtis kaip suaugusi. Kai tave išrenka „Mis Lietuva“, staiga pasidarai atsakinga ne tik už save – toji atsakomybė tampa kažkokia globali. Štai tuomet ir atsiranda įsivaizdavimas, kokia turi būti mergina, kuriai suteikiama galimybė kalbėti viešai, kuriai leidžiama pasisakyti ir kuri yra išklausoma.

Visada maniau, kad grožis neišgelbės pasaulio ir nesukurs jame taikos. Tačiau mums – tituluotoms gražuolėms – leidžiama kalbėti ir būti išgirstoms. Nors kai tau septyniolika ir patirties turi visai nedaug, nelieka nieko kito, kaip susikurti paveikslą, kokia nori būti: teisinga, neklystanti, nenusižengianti taisyklėms, nesivelianti į intrigas, kalbanti apie svarbius dalykus, pavyzdys bendraamžiams...

Gabrielė Martirosianaitė
Gabrielė Martirosianaitė

Bet kokie dar gali būti rėmai, kai tau septyniolika?!

Sakysi, smagiau eiti laukais palaidais plaukais (juokiasi)? Gal ir taip, bet aš tuos plaukus tvirtai suėmiau ir surišau. Anksti subrendau, suaugau. Juo labiau kad šalia visada turėjau puikų pavyzdį, kokia turi būti moteris. 

Kokia?

„Stebuklinga“ – pirmas žodis, kuris šauna pagalvojus apie mamą. Dar – visapusiška, nes mano mama gera visose srityse: ji – profesionalė darbe, nuostabi žmona ir mama namuose. Ji visada man buvo pavyzdys, kaip moteris turi rengtis, atrodyti, kokios turi būti jos manieros, kaip privalo elgtis prie stalo, tvarkytis namuose, prižiūrėti vaikus, elgtis su vyru. Mano tėvai susituokę dvidešimt penkerius metus, ir net po tiek metų mama sugeba tą patį vyrą vis dar vesti iš proto (šypsosi). 

Prieš tapdama „Mis Lietuva“ sukaisi modelių pasaulyje, dirbai užsienyje. Kokios patirties tau davė ankstyvas savarankiškas gyvenimas Japonijoje, paskui – Tailande?

Reikia įsivaizduoti, kaip šešiolikmetei merginai skamba pasiūlymas: „Tavęs laukia Japonijoje. Trims mėnesiams.“ Tada mama pasakė: „O kas, jei daugiau gyvenime tau nepasitaikys galimybė pagyventi Japonijoje?“ Visos dvejonės išgaravo: susikroviau lagaminą ir supratau, kad nuo šiol esu suaugusi mergina, nors ir nelabai gerai kalbu angliškai (šypsosi). Per porą savaičių išmokau aiškiau ir tiksliau susikalbėti, pažinau miestą, o tai suteikė drąsos. 

Pamenu, kaip vos atskridusi ir įsikūrusi išėjau pasivaikščioti po Tokiją. Atsistojau legendinėje Šibujos sankryžoje ir pajutau, kad stovėdama su šiais žmonėmis esu visiškai saugi – man nieko blogo nenutiks. 

Sako, gimstame ir mirštame vieni, tai kada, jei ne tada, galėjau išmokti būti viena?! Kada, jei ne kai tau – šešiolika, eiti į pasaulį plačiai atmerktomis akimis ir atvira širdimi? Kiekvienam jaunam žmogui, išgyvenančiam chaosą ir jausmų audrą, linkėčiau išvažiuoti pažinti pasaulį, nes pažindamas jį, geriau pažįsti ir save. 

Eglės Pinikienės nuotr./Gabrielė Martirosianaitė
Eglės Pinikienės nuotr./Gabrielė Martirosianaitė

Kada supratai, kad esi graži? 

Aš ir iki šiol to nesuprantu, sakau tai visiškai nesimaivydama. Nusiųsti modelių agentūrai savo nuotrauką pasiūlė draugė, kuri dalyvavo atrankoje. Atsistojau namuose prie sienos, nusifotografavau ir nusiunčiau. Tai buvo avantiūra, dar tiksliau – tos dienos smulkmena. Man paskambino, pakvietė į susitikimą, tuomet nuėjau į kelias atrankas ir po mėnesio pasiūlė skristi į Tokiją – viskas klostėsi žaibišku greičiu. 

Jei atvirai, dabar geriau jaučiuosi nei anuomet, kai tapau „Mis Lietuva“. Todėl, kad puikiai žinau, ką ir kiek dar daug noriu šiame gyvenime nuveikti. Mano senelis Akilesas – armėnas, matyt, iš jo ir tėčio Aramijaus paveldėjau ne vieną charakterio ypatybę. Esu tikrų emocijų, grynų jausmų žmogus. Žmogus, kuris mane gerai pažįsta, palygino mane su Ararato kalnu: turiu daug užsispyrimo, jėgos, aistros, meilės. Man nėra vidurio.

Arba juoda, arba balta – nėra pilkos spalvos. Man patinka arba nepatinka, myliu arba nemyliu – nėra „truputį“ patinka arba „truputį“ myliu. Jeigu myliu, myliu iš visos širdies, ir jei tik pasiseks, mylėsiu iki gyvenimo galo. Iš mamos išmokau būti moterimi, kurią mylėtų, o iš tėčio sužinojau, ką reiškia beprotiškai mylėti. 

Galbūt tavo gyvenime jau yra žmogus, kuriam puoselėtum tokius karštus jausmus?

Mano širdis atlieka savo darbą – kasdien ir greitai varinėja kraują, kartais kraują įkaitina smarkiau, kartais – mažiau (šypsosi)... 

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Gabrielė Martirosianaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Gabrielė Martirosianaitė

Puikiai žinai, ką reiškia būti žinomai, populiariai, trokštamai, kartu – būti ta, kurios gyvenimo smulkmenos masina žurnalistus. Galėtum save įsivaizduoti šalia žinomo žmogaus? 

Bet argi įmanoma išsirinkti, ką – žinomą ar nežinomą, pamilti?! Visada maniau, kad širdies nereikia užkariauti, – ji pati renkasi, dėl kurio žmogaus plakti smarkiau ir karščiau, ir tik jos vienos reikalas, ką pasirinks. 

Esi tikra, kad renkasi moters širdis?

Galbūt klystu ir esu visiškai neteisi, bet – taip, renkasi moterys. Didelis džiaugsmas turėti tokią galimybę. Todėl ir sakau, kad būti moterimi – stebuklinga, jei tik suvoki, kad būtent tu turi tokių magiškų galių. 

Aš tiksliai žinau, kokio vyro norėčiau, ir esu sau pažadėjusi, kad kai tik jį sutiksiu, pasakysiu, jog tai – jis. Mano vyras turės būti panašus į mano tėtį ir taip pat karštai mylėti savo moterį. Gerbti, ginti, saugoti, priversti jaustis vienintele – tai pagrindinės vyro vertybės. Jei taip būna, esu tikra, moteris atiduoda šimtą kartų daugiau. Mums, moterims, reikia kelių kertinių dalykų, ir jei mes juos gauname, tada atiduodame viską, ką turime, visiškai to nesaugodamos. Tokios mes jau esam...

Tačiau keistų dalykų kartais vyksta su meile ir jausmais: gali svajoti, susirašyti lapelyje punktus, kas tinka, o kas – ne, bet kai meilė „šauna“, supranti, kad tavo sąrašas – nieko vertas. Ir, deja, nuo nesėkmių mes nesame apsaugotos. Kita vertus, jei nė karto nenudegsi, taip ir nesužinosi, kas yra karšta. Kartais reikia nudegti. Bent sykį – taip, kad net norėtųsi rėkti. 

Santykiuose yra trys kertiniai žodžiai: „ilgai ir laimingai“. „Trumpai ir laimingai“ man netinka, „ilgai ir nelaimingai“ – taip pat. 

Po nepavykusių santykių jautiesi nudegusi?

Visiškai ne. Jaučiuosi išmokusi, ką turėjau išmokti, o nudegimų, jei ir buvo, nebeskauda. Dabar galiu tik padėkoti likimui, kad turėjau kai kurias pamokas. 

Metams bėgant, kartelė vyrui, o ir pačiam jausmui kyla?

Jaučiu, kad kartelė pradėjo laikytis ant labai aiškų pamatų. Nebėra rožinių akinių, liko tik tikri jausmai, grynos žmogaus savybės. Puikiai žinau, kas mane priverstų jaustis laimingą, kas leistų nusišypsoti. Jei moteris švyti, jos akys žiba, gali būti tikras – ji tavo. 

Niekaip nesuprantu, kodėl moterys kartais sutinka būti vyro priedu. Visada maniau, kad turi susitikti du lygiaverčiai žmonės, vienodai jaučiantys, turintys vienodų ketinimų, tikslų. Panašūs žmonės po vienu stogu gali gyventi ilgai ir laimingai... Esu filologė, lyrikė, romantikė, kiti sakytų – galbūt naivi, bet būtent taip aš įsivaizduoju santykius, meilę. Santykiuose yra trys kertiniai žodžiai: „ilgai ir laimingai“. „Trumpai ir laimingai“ man netinka, „ilgai ir nelaimingai“ – taip pat (šypsosi). 

Eglės Sabaliauskaitės nuotr./Gabrielė Martirosianaitė
Eglės Sabaliauskaitės nuotr./Gabrielė Martirosianaitė
 
„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt