Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė: „Eiti lėtai? Tai – ne man!“

Brigita Virbalytė-Dimšienė
Redos Mickevičiūtės/„Žmonės“ nuotr. / Brigita Virbalytė-Dimšienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Į interviu geriausia Lietuvos ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė (30) atžingsniuoja greitu žingsniu. Žiūrint į ją dar šmėkšteli mintis: mažutė, smulkutė, bet spėti su ja būtų sunku. Prisėdusi pajuokauja, kad nė neprisimena, kada pastarąjį kartą buvo išsiruošusi su vyru pasivaikščioti.

Kelios akimirkos ir mudvi kalbamės apie viską – sportą, šeimą, darbą. Tiesa, pasakodama apie pastarąjį Brigita prasitaria: imti interviu lengviau, nei duoti. 

Lietuvos televizijoje sporto žurnaliste dirbančiai Brigitai šie metai – ypatingi: septinta vieta pasaulio lengvosios atletikos čempionate einant 20 kilometrų ir geriausias sezono rezultatas perpus trumpesnėje distancijoje.

„Esu kukli, bet taip pat – kovotoja, – šypteli mergina, jau laimėjusi kelialapį į kitąmet Rio de Ženeire vyksiančias olimpines žaidynes. – Niekada nenuleidžiu rankų, niekada nepasitraukiu iš varžybų – kovoju iki galo. Pralaimėjimas vertas gėdos tik tada, kai po jo pasiduodama, – toks yra mano moto. Jei reikia pagalbos – paprašau, bet nepasiduodu. Tokia esu ir kasdieniame gyvenime – darbe, šeimoje...“ 

Eidama per varžybas turbūt į šalis nesidairote?

Grįžusi namo dažniausiai galiu tik užsidėti pliusiuką, kad kur nors lankiausi, bet pamatyti, pažinti miesto ar šalies nepavyksta. Nuvažiavus į varžybas nesinori išsimušti iš kasdienio ritmo, todėl laukdama starto stengiuosi daryti tai, ką ir visada: treniruotė, pietūs, trumpas poilsis, po jo – pasivaikščioji ir anksti eini miegoti. 

Kai vasaros pabaigoje dalyvavau pasaulio čempionate Pekine, labiausiai bijojau dėl laiko skirtumo, bet turbūt pirmą sykį jo visiškai nejutau. Užtat grįžus po varžybų buvo sunku. Pirmą naktį apskritai negalėjau užmigti – dėl įspūdžių, jaudulio. Bijojau net pabusti – kad tik tas sapnas nesibaigtų. Nesitikėjau, o turbūt ir niekas nesitikėjo, kad tokia vidutiniokė kaip aš galėtų patekti tarp aštuonių geriausių pasaulio sportininkių.

Alfredo Pliadžio/LAF nuotr./Brigita Virbalytė-Dimšienė
Alfredo Pliadžio/LAF nuotr./Brigita Virbalytė-Dimšienė

Bet juk ne per vieną naktį atsidūrėte tarp geriausiųjų... 

Kai imdama interviu sportininkų paklausiu to paties, dažniausiai išgirstu, kad jų gyvenime kažkas pasikeitė: treneris, pasirengimo metodika, mityba. Moterų sportininkių rezultatai dažnai pagerėja po gimdymo. O mano gyvenime pastaruoju metu niekas nesikeitė. Svarstau, kad galbūt susikaupė daugelio metų darbas, patirtis, pagaliau – atėjo tam metas. Keletą mėnesių prieš čempionatą jaučiau, kad daug ką galėčiau pasiekti, bet... Ir vėl tas „bet“ – man visada trūko pasitikėjimo.

Nesu sportininkė, kuri išsiskirtų ypač gerais fiziniais duomenimis, ne kartą specialistų buvau nurašyta. Gydytojai, profesoriai vis kartojo, kad esu niekam tikusi: mano širdis – maža, plaučiai nesiekia minimalaus tūrio, kraujas – visuomet prastas. 2008 metais, kai dar tik svajojau apie dalyvavimą olimpiadoje, kažkas leptelėjo, kad išvažiuosiu nebent į parolimpines žaidynes, – štai toks nelabai vykęs pokštas... Ir iš tikrųjų varžybose nesėkmių buvo labai daug, todėl staiga imti savimi pasitikėti sunkoka. 

Septintoji vieta pasaulyje – šią svajonę turbūt pasiekėte labai nelengvai?

Sportininkai supyktų, jei pasakyčiau, kad nebuvo sunku, bet varžybos Pekine išties susiklostė lengvai. Diena, kai jos vyko, buvo karščiausia per visą čempionatą, ir tai mane šiek tiek gąsdino: negaliu pakęsti karščio, vos kas – krintu. Tačiau pradėjusi eiti jaučiausi gerai, neblogai buvo ir antroje pusėje distancijos. Ėjau neatsilikdama nuo lyderių grupės ir tvirtai tikėjau, kad aš taip pat galiu su jomis varžytis. 

Žinoma, buvo rizikos, nes kai toks karštis, pasekmių gali būti visokių. Kai dar dalyvavau jaunimo varžybose, mane ne kartą iš stadiono išvežė tiesiai į ligoninę, ten paprastai konstatuodavo šilumos smūgį. Kartą Europos taurės varžybose parkritau šešioliktame kilometre, taip ir nepasiekusi finišo... 

Turbūt nenustebsite, jei paklausiu: kam visa tai?!

Ėjimas – mano gyvenimas. Jei pasirenki tokią sporto šaką, negali galvoti apie kokią nors naudą – medalius, pinigus. Tiesiog privalai būti šios sporto šakos entuziastas. Svarbiausia, jog sau įrodžiau, kad galiu. Kad eiti su pasaulio lyderėmis – mano jėgoms. Aš to siekiau ilgus metus ir negalvojau, kad nueidama keturis ar penkis šimtus kilometrų per mėnesį alinu save. Ėjimas man teikia malonumą, nors kartais „duobių“, kai atrodydavo, kad viskas, ką darau, tėra prievolė, taip pat pasitaikydavo. 

Vaikystėje buvau aktyvi mergaitė, norėjosi išbandyti viską. Po kažkurių bėgimo varžybų treneris paklausė, ar nenorėčiau išbandyti sportinio ėjimo. Iš pradžių atėjau tik pabandyti, ir štai tos dvi bandymų savaitės tęsiasi jau daugiau nei septyniolika metų (šypteli)... 

Alfredo Pliadžio/LAF nuotr./Brigita Virbalytė-Dimšienė
Alfredo Pliadžio/LAF nuotr./Brigita Virbalytė-Dimšienė

Septyniolika metų vaikštote ta keista „ančiuko“ eisena?

Iš pradžių ir pačiai buvo juokinga (juokiasi). Iki šiol sulaukiame nemažai kritikos ir pašaipų dėl to, kaip kraipome užpakalius, bet pirmą kartą pabandžius viskas išeina gana natūraliai.

Kiekvieno sportininko ėjimo technika gana skirtinga. Man pasisekė, kad maniškė – gera, galiu eiti visiškai atsipalaidavusi. Tai turbūt vienintelis dalykas, kuriuo galiu pasigirti kaip sportininkė, nes, kaip sakiau, pagal fizinius duomenis esu žemesnio nei vidutiniokės lygio. Iš savo technikos galiu išspausti nemažai, esu gana greita. Kita vertus, kai žingsniuoji dvidešimt kilometrų, labiau nei greičio reikia ištvermės ir pasirengimo.

Kas nors padeda, kai nepasiseka, kai nuotaika subjūra ir norisi viską mesti?

Mano sporto psichologė Lina – ji visada šalia. Nevaikštau pas psichologą kas mėnesį, bet jei pajuntu, kad kas nors nepavyksta treniruotėse, nepasiseka varžybose ar esu po traumos, drąsiai kreipiuosi. Artimieji yra tie, kurie visada bus šalia, kurie visuomet paguos, pasakys gerą žodį, bet kartais reikia šiek tiek daugiau – specialisto patarimo. Ne visuomet reikalinga pagalba, bet kartais gera turėti žmogų, kuriam galiu išsikalbėti ar kuris padėtų į situaciją pažvelgti kitomis akimis. 

Greitai vaikštote tik per treniruotes ir varžybas ar ir – kasdien?

Kai buvau trylikos ir man pačiai buvo baisu, kad užaugus kojos liks kreivos, kad vaikščiosiu kažkaip nenormaliai (ačiū „geradariams“, kurie vis pagąsdindavo). Šiandien vienintelis kitoks dalykas yra tas, kad negaliu vaikščioti lėtai, – mane tai vargina. Net ir per parduotuves mėgstu prasinešti greitai (juokiasi). 

Kartais mano vyro užjaučiamai klausia: „Su žmona pasivaikščioti turbūt neinate?“ Ne, neiname. Pirmiausia – tam net neturime laiko, antra – taip, man daug geriau ramiai pasėdėti kavinėje, nei lėtai vaikščioti. Laimei, mano vyras – miškininkas, užtektinai prisivaikšto darbe. 

Anksčiau sakydavau, kad gerai, kai šeimoje žmonės – skirtingi, o dabar kartais pagalvoju, jog galbūt geriau, kai poroje abu žmonės sportininkai: jie geriau supranta vienas kitą, natūraliau priima vienas kito nesėkmes ir sėkmes, žino, ką reiškia būtinybė pamiegoti vidury dienos. Laimei, mano vyras per daug metų visa tai išmoko lyg iš vadovėlio ir supranta mane ne blogiau nei profesionalas. Ačiū jam už tai!

Su Mariumi susipažinome pas mano močiutę kaime, kurį laiką draugavome, po kelerių metų susituokėme, nors ir buvome labai jauni. Juokauju, kad nusprendęs tuoktis Marius neėmė katės maiše – žinojo, kas jo laukia. Iš pradžių gal ir reikėjo mudviem apsitrinti, bet laikui bėgant viskas tik paprastėjo.

Alfredo Pliadžio/LAF nuotr./Brigita Virbalytė-Dimšienė
Alfredo Pliadžio/LAF nuotr./Brigita Virbalytė-Dimšienė 

Kiek metų jūs jau esate kartu?

Devynerius esame susituokę, prieš tai beveik penkerius draugavome. Kodėl skubėjome tuoktis? Turbūt todėl, kad vyras pamatė, jog vis dažniau išvažiuoju į varžybas. Išsigando, kad vieną dieną galiu tiesiog pabėgti, tiksliau – nueiti (juokiasi). O jei rimtai, net nežinau: ilgai draugavome, tai kas, kad buvome jauni... Džiaugiuosi, kad mano gyvenime gana greitai viskas stojo į savas vietas, todėl niekada nebuvo dvejonių, kas svarbiau. Niekada nereikėjo ir rinktis, mesti dėl šeimos sportuoti ar atsisakyti šeimos dėl sporto. Juo labiau kad ir mano vyras niekada manęs nespaudė. 

2012-aisiais, po pirmosios mano olimpiados Londone, pasipylė lavina komentarų, kad pagaliau svajonę išpildžiau ir kad dabar galiu pasinerti į darbus, gimdyti vaikus. Manau, kitąmet po Rio de Ženeiro olimpinių žaidynių kalbos ir vėl bus tokios pat. 

Tačiau kol kas sportas mano gyvenime yra numeris vienas, ir mano artimieji tai puikiai žino. Tai – mano laikas ir kol kas ne metas galvoti nei apie karjerą, nei apie vaikus... Lengva kalbėti toms sportininkėms, kurių vyrai dirba treneriais ar kartu sportuoja ir kurios pagimdžiusios vaikus gali vežtis į bet kurį pasaulio kampelį. Žinau, man taip nebūtų. Gana, vyras jau dešimt metų nuolat laukia manęs grįžtančios... 

Ir ne vien sportas dėl to kaltas! Baigusi mokyklą įstojote į Vilniaus universitetą, pasirinkote žurnalistiką, iki šiol sėkmingai darbuojatės Lietuvos televizijos žinių redakcijoje. 

Visada žinojau, kad sportas ir žurnalistika – dvi didžiosios mano svajonės. Neabejoju, kad žurnalistika kada nors užims sporto vietą, o kol kas džiaugiuosi, kad joms abiem yra vietos mano gyvenime. Kolegos Lietuvos televizijoje be galo supratingi, ir ačiū jiems už tai. Jie niekada nekėlė ultimatumų, niekada nereikalavo, kad mesčiau sportuoti. Ir man pačiai malonu pabėgti nuo sporto, nors kai kuriems sporto funkcionieriams galbūt atrodo kitaip: „Ką? Ji dirba? Tai kokia ji profesionalė?!“ 

Žinau, ko atsisakau dėl sporto, todėl manęs tokia kritika nejaudina. Kad ir kokių ryte turiu planų, visada pirmiausia lekiu į treniruotę. Tada skubu į darbus, imu interviu, rengiu reportažus. Kad esu sportininkė, dažniausiai padeda: kolegos sportininkai mane pažįsta, todėl reikalui esant visada pagelbėja. Kita vertus, kartais sunku: puikiai žinau, kaip sportininkas jaučiasi po nesėkmės, moraliai pasiruošiu, kad kalbinamas jis manyje greičiausiai matys priešą... 

Alfredo Pliadžio nuotr./Diana Lobačevskė ir Brigita Virbalytė-Dimšienė
Alfredo Pliadžio nuotr./Diana Lobačevskė ir Brigita Virbalytė-Dimšienė

Kurios sporto šakos, be ėjimo, jums pačiai įdomios?

Džiaugiuosi, kad dirbu televizijoje, kuri domisi visomis sporto šakomis. Turbūt būtų neįdomu, jei reikėtų rengti reportažus vien apie krepšinį ar futbolą. Žinoma, man įdomesnės individualios sporto šakos, bet nenumoju ranka ir į, tarkim, ledo ritulį. Vyrai, kurie nepažįsta Mariaus, pavyduliauja: „Jam gerai, su žmona gali visas sporto transliacijas žiūrėti“, o iš tikrųjų vyras sportu beveik nesidomi. 

O jau bandote įsivaizduoti savo gyvenimą be sporto?

Dar ne (šypteli). Ėjimas – ilgaamžė sporto šaka. Žinau puikų pavyzdį: vienam ėjikui – jau keturiasdešimt šešeri ir jis vis dar lipa ant geriausiųjų pakylos. Ir man pačiai reikėjo laiko subręsti, turėjo ateiti diena, kai pagaliau viršų pradėjo imti ištvermė ir stabilumas. 

Suėjo trisdešimt ir turbūt pirmą kartą pagalvojau, kaip netrukus reikės pradėti mąstyti, ką darysiu, kai sporto nebeliks. Nebuvo lengva, bet po čempionato Pekine prisiekiau sau: kabinsiuosi dantimis, nagais, kad tik sportuočiau. Kuo ilgiau. Suprantu sportininkus, kurie, anot kritikų, pasitraukia per vėlai – nenustebčiau, jei ir man taip nutiktų. Išeiti pasiekus aukštumas? Pabandykite tai padaryti!..

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt