Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Davidas Garrettas atvėrė neįtikėtinai asketiško savo gyvenimo užkulisius

Davidas Garrettas
Vida Press nuotr. / Davidas Garrettas
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Davidui GARRETTUI (37) rūpi vien muzika, o visa kita tėra groti kliudančios smulkmenos. Tačiau jis – per daug žavus, kad tiesiog imtum ir patikėtum, jog tas ilgaplaukis gyvena kaip asketas ir glaudžia prie krūtinės tik Stradivarijaus smuiką. Nors, koks skirtumas, kaip jis gyvena: Garretto fanų armijai nereikia motyvacijos. Moterys jį įsimyli iš pirmo žvilgsnio, o vyrai – po pirmo pagroto kūrinio.

Kas kita – žurnalistai, iš anksto žinantys, kad Garrettas turi ką papasakoti. Apie nykią vaikystę Achene ir tėvą, vertusį groti nuo ketverių metų: nebuvo draugų, futbolo, multikų, tik – samdomi mokytojai ir ašaros. Apie pabėgimą iš namų ir modelio darbą. Istoriją apie smuiką – milijonus kainavusį 1772 metų instrumentą, pagamintą italų genijaus Guadagnini, kurį vaikinas sudaužė paslydęs po koncerto Londono „Barbican“ salėje, nė nespėjęs išmokėti skolos. Dar buvo Niccolo Paganini vaidmuo filme „Velnio smuikininkas“, po kurio Garrettas nusiblukino plaukus ir iš žvaigždės virto superžvaigžde. Taip pat buvo moterų, pasirodydavusių su muzikantu, tik – trumpam, o atostogas jis leisdavo su mama, buvusia primabalerina Dove Garrett... Na, o šiandien visas jo gyvenimas – repeticijos, koncertai. Smuikininkas, turintis namus Berlyne ir Niujorke, turbūt nebepamena, kaip jie atrodo, nes gyvena ant ratų. Gruodžio 7-ąją muzikantas surengs pasirodymą Vilniuje.

Kiek per metus turite koncertų?

Apie 60–80. Pusė jų – klasikiniai, soliniai arba smuiko solo su orkestru, kita pusė – krosoveriai, įvairios muzikos šou, kaip kad bus Vilniuje.

Vida Press nuotr./Davidas Garrettas
Vida Press nuotr./Davidas Garrettas

Kai esate scenoje, atrodo, kad tiesiog mėgaujatės muzika ir kad tai nekainuoja jokių pastangų. Gal taip ir yra?

Visi, kas mane gerai pažįsta, patvirtintų, kad kiekvieną dieną intensyviai dirbu. Ir jei tik turiu kelias laisvas minutes, imu smuiką: tobulinu techniką, tobulinu garsą. Šie dalykai neateina iš dangaus ar iš talento. Man išvis atrodo, kad pasiseka tik tiems, kurie nesijaučia tobuli, nuolat klausia: „Ar tikrai viską padariau?“ Nes visada galima pasiekti daugiau. Tai ir skatina mane kiekvieną dieną ieškoti sunkumų ir juos įveikti. Svarbiausia – išsaugoti abejonę, kuri verčia tave nepasitenkinti 99 procentais, siekti 101, dar daugiau. Ir tie maži procentukai tampa didelėmis gyvenimo permainomis... Talentu gali džiaugtis, kai esi labai jaunas; jis tampa motyvacija tęsti tai, ką pradėjai. O visa kita daro darbas, bent jau man jis yra vienintelis kelias į sėkmę.

Jausmingą, romantišką muziką renkatės todėl, kad tai atitinka jūsų prigimtį? Ar tiesiog publikai tokia labiau patinka?

Visi mes romantiškos prigimties. Patikėkite. Vieni žmonės rodo jausmus, kiti juos slepia, bet visi ieškome grožio, norime meilės. O aš savo emocijas išreiškiu per muziką.

Moterims jūs – kaip apsėdimas. O vyrams?

Nesirinkčiau tokio žodžio savo gerbėjams apibūdinti. Jie tiesiog labai palaiko mane, kiekvienas savaip. Vieni ploja, kiti seka mane socialiniuose tinkluose. Treti kiekvieną dieną man rašo, ir tai vyksta labai daug metų, nors nė į vieną laišką nesu atsakęs... Nekalbėčiau apie apsėdimą, nes jis turi neigiamą atspalvį. O aš savo gerbėjams esu dėkingas už visas palaikymo formas. Jei ne jie, negyvenčiau taip, kaip dabar gyvenu, ir nebūtų kuo džiaugtis.

Rytais turiu penkias minutes dušui, dešimt – pusryčiams. Man atrodo nuostabu, kad kažkas gali ilgam užsidaryti vonioje, ramiai apsirengti, pusvalandį sėdėti prie pusryčių stalo. Ir negirdėti, kaip galvoje kala: „Tik tak, tik tak, praėjo dvi minutės, trys, penkios.“ Nieko keista, kad man gražu visa, kas lėta.

Seniau buvote vadinamas vunderkindu, dabar esate žvaigždė. Kada populiarumas labiau glosto (ar vargina) – vaikystėje, paauglystėje, dabar?

Tai kad aš nežinau, ką reiškia būti žvaigžde. Tikrai – ne. Žmonės, kurie supo ir supa mane, yra labai žemiški, ir su tokiais pat dirbu. Jie nedaro man nuolaidų, nesielgia su manimi kažkaip ypatingai. Taip, suprantu, kad aš labai gerai griežiu smuiku. Bet galvoti, kad esi išskirtinis, – kas kita. Man svarbu žinoti, kad kažką sugebu, tik gyvenimas nesibaigia muzika, o visa, kas yra anapus meno, man kelia keblumų.

O muzikoje jums, turinčiam tokią patirtį, dar būna sunkių užduočių?

Aš pats jų prisigalvoju, kiekvieną sezoną. Tikrai nesu iš tų, kurie vengia iššūkių. Pavyzdžiui, šie metai man buvo labai nelengvi, grojau Piotrą Čaikovskį, todėl nutariau, kad kitąmet paieškosiu paprastesnių kūrinių. Bet paieškos baigėsi tuo, kad pasirinkau Jeaną Sibelių, o jo opusai – vieni sudėtingiausių. Man visada buvo labai svarbu sužinoti savo ribas, kaip toli galiu eiti. Gal dėl to kiti muzikai per vakarą surengia vieną koncertą, o aš galiu – du, tris.

Kartą pasakėte, kad jums gražu viskas, kas lėta. Kaip tuomet paaiškinti faktą, kad esate Guinnesso rekordų knygoje kaip greičiausiai grojantis smuikininkas?

Tas lėtumas neturi nieko bendra su muzika, nors, aišku, ji gali būti ir lėta, ir greita. Kalbėjau apie gyvenimą, o jame viskas, kas vyksta be skubos, man turi didžiulę vertę. Tai todėl (aš nesiskundžiu), kad pats visą laiką skubu. Rytais turiu penkias minutes dušui, dešimt – pusryčiams. Man atrodo nuostabu, kad kažkas gali ilgam užsidaryti vonioje, ramiai apsirengti, pusvalandį sėdėti prie pusryčių stalo. Ir negirdėti, kaip galvoje kala: „Tik tak, tik tak, praėjo dvi minutės, trys, penkios.“ Nieko keista, kad man gražu visa, kas lėta.

Vida Press nuotr./Davidas Garrettas
Vida Press nuotr./Davidas Garrettas

Jums patinka tyla? Jos reikia?

Labai. Man pakanka penkių minučių tylos, kad visiškai atsipalaiduočiau. Kita vertus, kaip galima mėgautis muzika, nemokant mėgautis tyla?

Ką veikiate likus penkiolikai minučių iki pasirodymo?

Išgeriu puodelį arbatos, nes dažnai nervinuosi. Stengiuosi sutvarkyti kvėpavimą, atsipalaiduoti. Padarau porą jėgos pratimų, kad scenoje gerai jausčiau rankas ir instrumentą. Tai įprasti dalykai, kurių man reikia, kad išeičiau į sceną ramus ir tikras, jog, kas benutiktų, manęs neišmuš iš vėžių ir gerai praleisiu laiką. Muzikui labai svarbu komunikuoti, girdėti ne tik save, bet ir viską, kas vyksta aplinkui, – tuos, kurie groja su tavimi, tuos, kurie klausosi. Kodėl taip daug ir sunkiai dirbu? Kad scenoje galėčiau būti spontaniškas. Aš nesimokau groti kūrinių kažkaip konkrečiai, aš mokausi juos groti tūkstančiais įvairių būdų. Todėl visi mano koncertai yra skirtingi, o aš pats nežinau, kas yra rutina.

Tikrai nežinote? O 300 dienų per metus važinėti iš vieno viešbučio į kitą nėra rutina?

Deja, taip. Lagaminų pakavimas, oro uostai, skrydžiai, užsiregistravimai, išsiregistravimai yra rutina. Visi tie veiksmai, kuriuos darai tūkstančius kartų. Bet šiaip jau rutina yra geras dalykas. Jei keliaučiau rečiau, turbūt būtų tas: „Jėzau, ir vėl!“, o dabar tiesiog žinau, kad toks yra mano gyvenimo būdas ir nieko čia nepakeisi.

Būna, kad, pabudęs viešbučio lovoje, bandote susivokti, kokiame mieste, kokioje šalyje esate?

O, tai nutinka šešias dienas per savaitę ar net dažniau: guliu ir bandau prisiminti, kur esu. Ypač sunku po kokių nors ryškių sapnų. Nors ir be jų nelengva, kai nuolat keiti vietas, per metus aplankai 90 ar 100 miestų; gal jų ir daugiau, nes ilgainiui pameti skaičių... Blogiausia naktimis, kai pabundi, nes reikia vonios kambario, ir turi gerai pagalvoti, kur jį rasti. Mano vadybininkas pasakojo juokingą istoriją, kaip jis, pusiau miegodamas, ieškojo tualeto. Atidarė neva tas duris, kurių reikia, o kai jas paskui save užtrenkė, išaiškėjo, kad atsidūrė ne vonioje, o koridoriuje. Aišku, be rakto. Tokių dalykų nutinka, kai nežinai, kur esi, ir su manimi visaip būna.

Kaip prasideda jūsų diena ir kaip baigiasi?

Visada vienodai. Rytas prasideda tuo, kad į mano kambario duris ima belstis vadybininkas, o vakaras paprastai baigiasi, kai vadybininkas man skambina ir sako: „Labanakt.“ Po to užmiegu.

Vilkite klasikinį švarką, mūvite kareiviškus batus, ant pirštų – rokeriški žiedai. Nemanote, kad jūsų išvaizda panaši į jūsų muziką – ta pati eklektika?

Tikrai? Niekada nebūčiau pagalvojęs. Šiaip jau aš visada sakau, kad renkuosi aprangą, kuri man yra patogi. Turiu tokią teisę, net jei kam nors tai nepatinka. Patikėkite, būtų daug paprasčiau vilkėti tvarkingą kostiumą – visos durys man atsivertų nepalyginti lengviau. Bet, žinote, mėgstu iššūkius. Todėl duris atsidarau pats.

Gal išmokote stilingai vilkėti dirbdamas modeliu?

Modeliu dirbau trumpai ir tik tam, kad galėčiau mokėti už mokslus. Man tai nebuvo svajonių darbas. Tiesiog kai būdamas septyniolikos palikau namus, tėvai manęs nerėmė, santaupų neturėjau, o studijos muzikos koledže buvo labai brangios, kainavo tūkstančius dolerių. Reikėjo jų kažkur gauti. Modeliu tapau, nes kiti darbai būtų trukdę mokslams, o čia galėjau dirbti savaitgaliais.

Vida Press nuotr./Davidas Garrettas dirbo ir modeliu, kad galėtų susimokėti už mokslus
Vida Press nuotr./Davidas Garrettas dirbo ir modeliu, kad galėtų susimokėti už mokslus

Kaip įsivaizduojate savo senatvę?

Labai tikiuosi, kad būsiu toks sveikas, kaip tik įmanoma, galėsiu judėti, kalbėti, mąstyti, išvengsiu marazmo. O visa kita kol kas man nerūpi, nes jei esi fiziškai stiprus ir turi blaivią galvą, gali priimti gerus sprendimus, tvarkyti savo gyvenimą. Šeima? Na, jei nuspręsiu, kad man jos trūksta, okei, gal pabandysiu kurti šeimą. Duokime jiems šansą.

Kaip jūs įsigudrinate būti geros fizinės formos, juk keliaujant rūpintis savimi nėra lengva?

Turiu vieną teoriją – ­streso teoriją. Jei per metus tavo streso lygis nekinta, būsi sveikas ir tvirtas. Tavo kūno apsaugos mechanizmai su juo susitvarkys. Arba galima pasakyti atvirkščiai. Jei tavo patiriama įtampa banguoja – tai dirbi, tai ilsiesi, tai pervargsti, tai lepiniesi, – tavo kūnui nepalyginti blogiau. Man atrodo, emocijų ar kitko kaita yra daug pavojingesnis dalykas už nuolat aukštą įtampos lygį.

Esate viskuo patenkintas?

O, taip. Nebent norėčiau gero regėjimo. Kad nereikėtų kiekvieną rytą dėtis kontaktinių lęšių. Svajoju ryte pabusti ir ryškiai matyti pasaulį. Žinoma, kartais būna, kad lovoje prasimerkiu ir viską labai aiškiai matau. Bet paskui išaiškėja, iš kur tas stebuklas: ir vėl pamiršau prieš naktį išsiimti kontaktinius lęšius! O operuoti akis bijau. Taigi norėčiau gerai matyti, nieko daugiau.

Vida Press/Getty Images nuotr./Davidas Garrettas su modeliu Tatjana Gellert
Vida Press/Getty Images nuotr./Davidas Garrettas su modeliu Tatjana Gellert

Kas jums geriau – būti vienišam ar turėti moterį ir nuolat graužtis, kad nerandate jai laiko?

Man patinka, kai klausimas yra ir atsakymas. Puiku, ačiū.

Tada paklausiu kitaip: kas tie žmonės, kuriems negailite laiko?

98 procentus savo laiko skiriu tiems, su kuriais dirbu. Artimiesiems – tėvams, broliui, sesei – duodu tik du procentus, ir tai pagražinu padėtį. Paprastai sakoma, kad draugystė tarp bendradarbių – negalima; ir tikrai būna situacijų, kai turi dirbti su svetimais žmonėmis, kurie tau nerūpi ar yra nesimpatiški. Man tai suprantama. Bet aš pats muzikos versle esu taip seniai, kad galiu rinktis. Tad renkuosi žmones, su kuriais mane sieja draugystė: jie pirmiausia – bičiuliai, o tik paskui – verslo partneriai. Ir jei aš galiu juos rinktis būtent tokia tvarka, pavydėkite man.

Visa mūsų kalba sukasi apie muziką. O kas dar jums svarbu?

Būti geru žmogumi: kilniu, padoriu, atidžiu, teisingu. Noriu išspausti iš savęs visa, ką turiu gera. Tada einu miegoti ramia sąžine. Man tai yra labai svarbu, gal net svarbiau už muziką. Po nepavykusio koncerto aš puikiai miegu. Bet jei tik imu galvoti, kad kažką ne taip pasakiau, kad galėjau būti kantresnis ar malonesnis, su miegu atsiranda problemų. Žmonės man rūpi labiau už smuiką.

Kas jums artimesni – amerikiečiai ar vokiečiai?

Patylėsiu, nes mano tėvas – vokietis, mama – amerikietė.

Kaip saugote rankas?

Plaunu jas du tris kartus per dieną. Karpau nagus, kai jie trukdo man griežti. Pati matote, kad mano dešinės rankos nagai ilgesni nei kairės, nes pastarąja groju stygomis.

Jūs juokaujate, o aš įsivaizduoju visai tikėtiną situaciją: prieš pat koncertą įsipjaunate pirštą, jis kraujuoja... Kas tada?

Tada visi tavo bičiuliai staiga tampa verslininkais: protingais veidais apžiūrinėja kruviną pirštą ir tikina, kad tas įpjovimas – visiškas menkniekis, kuris niekaip negali sutrukdyti koncertui. Aš ir pats suprantu, kad jie – teisūs, kad turiu eiti į sceną: žmonės mokėjo už bilietus, laukė šou, skyrė jam savo laiką. Turi būti labai rimta priežastis, kad tas šou neįvyktų, o ne kokia nors niekinga žaizdelė. Jei nuo to piršto visai kristų mėsa ir kyšotų kaulas, tada gal ir turėčiau teisę pareikšti: „Klausykit, žmonės, pagrosiu jums keturis gabalus, na, penkis, bet, atleiskite, kai jau bus visai blogai, eisiu ieškoti daktaro.“

Jūsų herojus Paganini buvo azartiškas kortų lošėjas. O jūs turite kokių nors priklausomybių?

Tai kad joms nelieka laiko. Tiesa, mano azartas dar apima muzikos verslą, aš kišuosi į viską, kas su juo siejasi. Man labai svarbu, kokie yra mano bukletai, plakatai, programėlės, kaip atrodo scena, kokios ten spalvos ir šviesos, kaip jos kinta priklausomai nuo grojamo kūrinio. Noriu, kad viskas būtų nepriekaištinga. Jau nekalbant apie pačią programą – muzikos parinkimą, jos interpretavimą, kūrinių seką.

Ką pavadintumėte savo karjeros viršukalnėmis?

Labai sunku atsakyti, nes, garbės žodis, kiekvieną dieną per pastaruosius dešimtį metų buvo viršukalnė. Grojau su nuostabiais muzikantais, geriausiose pasaulio salėse ir mane palaikė tiek daug žmonių! Kaip galiu sakyti, kad kažkas buvo svarbiau, o kažkas – ne taip svarbu? Man nėra skirtumo, griežiu keliolikai tūkstančių ar keliems šimtams, stadione ar mažoje salėje: visi koncertai vienodos vertės. Todėl viršukalnės būna tada, kai groju scenoje, kai žinau, kad esu puikios formos, ir kai liejasi muzika.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt