Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Bored Panda“ kūrėjas Tomas Banišauskas: kaip panda su nuoboduliu kovojo

Tomas Banišauskas
Asmeninio albumo nuotr. / Tomas Banišauskas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Vieno sėkmingiausiai lietuviškoje interneto erdvėje gyvuojančio startuolio – internetinio žurnalo „Bored Panda“ – kūrėjas Tomas Banišauskas (28) karjerą pradėjo uždirbdamas vieną dolerį per dieną.

Dabar per dieną jis sulaukia šimtų verslo pasiūlymų, laiškais jį užverčia ir tie, kurie trokšta investuoti į sėkmingą projektą, tačiau užsispyręs lietuvis bet kokioms investicijoms sako „ne“. „Bandome augti savo jėgomis“, – patikina Tomas ir džiaugiasi kasdien didėjančia „nuobodžiaujančios pandos“ gerbėjų minia. Šiandien per dieną puslapį visame pasaulyje aplanko jau apie milijoną unikalių lankytojų.

Vaizdo menu ir fotografija besidomintis Tomas prieš penkerius metus anglų kalba pradėjo rašyti internetinį žurnalą apie meną ir dizainą. Pavadinęs savo projektą „Bored Panda“ („Nuobodžiaujanti panda“), jis nusprendė rašyti apie tai, kas įdomu pačiam, ir nesitaikyti prie daugumos skonio. Šiandien žurnalas tapo savotiška platforma menininkams, norintiems pasidalyti savo kūryba, o smalsuoliai, vartydami įrašus, fotosesijas, interviu, istorijas, puslapyje randa tai, kas verčia stebėtis, šypsotis, į tai, kas įprasta, pažvelgti kitomis akimis. 

„Mokykloje buvau tikras neklaužada, – šypsodamasis prisipažįsta Tomas. – Bet tuo pat metu – ir pirmūnas, todėl mokytojai nieko negalėjo padaryti. Baigiau verslo vadybos bakalaurą Vilniaus universitete, ten pat tęsiau rinkodaros ir integruotos komunikacijos magistro studijas. Iki šiol manau, kad verčiau reikėjo baigti informatiką ir būti programuotoju, – mokytis tai, kas iškart pritaikoma. O verslo vadyboje ir rinkodaroje – daug teorijos, bet ją sunku prisiminti, tad daugelio dalykų tenka mokytis dirbant. Kita vertus, studijuodamas verslo vadybą susipažinau su būsimu kolega Gintaru, su juo kalbantis ir atsirado idėja dirbti internete...“ 

Tomai, jei reikėtų apibūdinti, kas yra „Bored Panda“, kokius žodžius parinktum? Tai – projektas? Gerai apgalvotas verslas? Reiškinys? Kas? 

Manau, tai – gerai apgalvotas hobis (šypsosi). Tai visų mano pomėgių rinkinys – fotografija, menas, informacinės technologijos ir verslas viename. 

Su panda „nuobodžiauji“ jau penkerius metus. Ar prisimeni, kokia buvo pradžia?

Viskas prasidėjo dar studijuojant verslo vadybą Vilniaus universitete. Šnekučiuojantis su Gintaru kilo mintis kurti interneto puslapius. Kadangi nežinojome, ką daryti, kad pasisektų, nutarėme patys rašyti apie kitų žmonių sėkmės istorijas. Žodžiu, nušauti du zuikius vienu šūviu – mokyti kitus ir mokytis patiems (juokiasi). 

Istorijų, kurios mus įkvėpė ir kurias aprašėme savo puslapyje, buvo daug ir įvairių, tačiau viena įsimintiniausių – „One Red Paperclip“ („Vienos raudonos sąvaržėlės“ ) istorija. Tai buvo straipsnis apie kanadietį Kyle’ą MacDonaldą, kuris raudoną sąvaržėlę keitė vis į vertingesnius daiktus. Iš pradžių ją iškeitė į žuvies formos rašiklį, rašiklį – į rankų darbo rankeną, rankeną – į nešiojamąją dujinę viryklę, viryklę – į „Honda“ generatorių. Keitė tol, kol jam atiteko dviejų aukštų namas, prie jo Kyle’as pastatė didžiulę raudonos sąvaržėlės skulptūrą. 

Kita labiausiai mus įkvėpusi istorija buvo Milliondollarhomepage.com – „Milijono pikselių puslapis“. Tai pasakojimas apie studentą Alexą Tew iš Anglijos, kuris sumąstė išdalyti puslapį į milijoną pikselių ir kiekvieną parduoti už vieną dolerį. Į nusipirktus pikselius buvo galima įdėti bet ką, kas tik šauna į galvą, – pasisveikinimą, reklamą. Atskiram pirkėjui vienas doleris buvo nedaug, bet kai Alexas viską pardavė, sąskaitoje turėjo milijoną dolerių.

Mums su Gintaru irgi sekėsi visai neblogai: po metų kartais jau uždirbdavome ir pietums universiteto valgykloje (juokiasi). Iš pradžių gyvenome tik iš „Google AdSense“ banerinės reklamos: puslapyje būdavo rodomi su turiniu susiję reklaminiai skydeliai, už jų paspaudimą gaudavome pinigų. 

Artūro Artiušenkos ir Eurikos Balčiūtės nuotr./Fotografijų ciklas „Kelias“
Artūro Artiušenkos ir Eurikos Balčiūtės nuotr./Fotografijų ciklas „Kelias“

Vis dėlto po kurio laiko mūsų su draugu keliai išsiskyrė: jis išvažiavo į Škotiją, o aš nutariau pradėti atskirą projektą ir jį pavadinau „Bored Panda“. Turbūt buvau labiau užsispyręs nei mano grupiokas ir žinojau, kad nereikia mesti to, kas pradėta. Išsiskyrėme draugiškai, iki šios dienos esu jam dėkingas – iš Gintaro išmokau daugybę dalykų.

Ar pavadinimas „Bored Panda“ reiškia, kad puslapis atsirado iš nuobodulio?

Turbūt yra dalis tiesos. Visas projektas – tai nuolatinė nuobodžiaujančios pandos kova su nuoboduliu. Negana to, pandos ir yra pats tikriausias nuobodulio įsikūnijimas: visą dieną nieko neveikia, tik ėda ir miega.

Ši kova daug kam pasirodė įdomi: tavo puslapį feisbuke jau pamėgo daugiau nei pusantro milijono žmonių, o juk Lietuvos masteliu tai – nepaprastai daug. Kiek darbo, pastangų reikėjo įdėti, kad pasiektum tokių rezultatų? 

Jei kalbėtume skaičiais, tai yra penkeri metai kasdienio darbo po dešimt valandų, dažnai – ir savaitgaliais. Galbūt nuskambės kiek keistai, bet pastangų įdėti į visa tai visiškai nereikėjo ir nereikia. Stengtis reikia, kai užsiimi kuo nors nemaloniu, – pavyzdžiui, rašai magistro darbą (savąjį sapnuoju iki šiol (juokiasi)). O „Bored Panda“ – tai darbas ir hobis viename, tad ir didelės pastangos jam kurti nereikalingos. 

Artūro Artiušenkos ir Eurikos Balčiūtės nuotr./Fotografijų ciklas „Kelias“
Artūro Artiušenkos ir Eurikos Balčiūtės nuotr./Fotografijų ciklas „Kelias“

Papasakok, kaip kuriamas svetainės turinys. Turite kokių nors ribojimų, reikalavimų? Ar kiekvienas į puslapį gali įkelti, ką nori?

Kasdien seku ir skaitau keliasdešimt meno svetainių, todėl dažnai būname vieni pirmųjų, kurie pastebi ir atranda naujus menininkus. Kviečiame juos savo menais pasidalyti mūsų puslapyje. Kiti patys randa mūsų svetainę ir įdeda į ją fotografijas. Savo nuotraukas ir darbus gali dėti visi. Vienintelis apribojimas – kad tai nebūtų pornografija, rasinę nesantaiką kurstantys įrašai ar atvira reklama. Šiuo metu skaitytojų įkeliamų straipsnių skaičius daugiau nei dešimt kartų viršija mūsų pačių parašomų istorijų skaičių. 

Like’ai, click’ai ir buvo tavo siekiamybė? Juk būtent nuo puslapio populiarumo ir priklauso, kiek pavyks uždirbti. 

Like’ai ir click’ai – tai matas, kuriuo galima pamatuoti, ar judi tinkama kryptimi. Jei ką nors darai tikrai gerai, žmonės tai parodys like’indami ir click’indami. To siekti tiesiog būtina.

Kai kūrėmės, interneto erdvėje jau veikė nemažai panašaus pobūdžio svetainių. Kadangi Lietuvoje gyvena tik trys milijonai ir dar mažiau naršo po internetą, iškart buvo aišku, kad įrašus, menininkų pristatymus reikia rašyti anglų kalba. Būdavo juokinga, kai lietuviškuose leidiniuose mus pristatydavo kaip Amerikos žurnalą. 

Tado Černiausko nuotr./„Blow Job“
Tado Černiausko nuotr./„Blow Job“

O kas buvo pirmieji puslapio lankytojai – draugai, artimieji?

Aš pats. Šimtą kartų per dieną (šypsosi). Nuo draugų ir artimųjų labai ilgai slėpiau šį puslapį. Norėjau sukurti ką nors tokio, kas būtų verta dėmesio, ir specialiai neprašiau nė vieno draugo „Bored Panda“ pamėgti feisbuke. Daug maloniau stebėti, kai draugai pradeda dalytis tavo svetainės turiniu ir nė neįtaria, kieno jis. Prasitariau tik savo merginai Linai, ir tai – po keturių mėnesių nuo projekto pradžios. Paprašiau pagelbėti dėl nuotraukų – ieškoti įdomios medžiagos ir ją apdoroti. Jai ši veikla taip patiko, kad po kelių mėnesių išėjo iš darbo ir prisijungė prie manęs. Abu buvome studentai ir per daug apie pinigus negalvojome.

Tai, kad radai, kas sudomintų internautus, tebuvo atsitiktinumas ar tiksliai žinojai, kas turėtų patraukti dėmesį? 

Iš prigimties esu visiškas perfekcionistas. Todėl nuo pat pradžių susikoncentravau ne į kiekybę, bet į kokybę. Konkurentai per dieną palikdavo dešimt įrašų, o aš – tik vieną. Užtat tokį, kuris būdavo vertas dėmesio. Pirmuosius keletą metų istorijas rinkdavausi pasikliaudamas intuicija, o vėliau, veiklai profesionalėjant, pradėjau remtis dar ir statistika. 

Per šitiek metų jau pastebėjai, kokie įrašai, nuotraukos labiausiai patraukia lankytojų dėmesį? 

Ilgainiui pradedi jausti savo auditoriją, net jei didelė jos dalis – moteriška. Dirbdamas supratau, kad, norint sudominti silpnosios lyties atstoves ir pateikti joms įdomų turinį, reikia tartis ne su kuo kitu, o būtent su jomis. Todėl radęs įdomią istoriją visų pirma pristatau kolektyvui, kurio didžioji dalis ir yra moterys (šypsosi). Sėkmingiausias įrašas – interviu su rusų fotografe Elena Šumilova. Šis straipsnis sulaukė daugiau nei dešimties milijonų peržiūrų ir buvo „palaikintas“ pustrečio milijonų kartų. Ir tai buvo ne mano, o Skirmantės – vienos iš žurnalui rašančių merginų – idėja.

Elenos Šumilovos nuotr./Šuo ir vaikas
Elenos Šumilovos nuotr./Šuo ir vaikas

Kad būtų sėkminga, istorija turi sukelti stiprius jausmus: nuostabą, džiaugsmą ar užuojautą, taip pat – juoką. Gali būti tiesiog kas nors labai gražaus, kuo galima gėrėtis ir net nesuprasti, kodėl tai tau patinka. Taip pat svarbu, kad vaizdas būtų naujas ir dar nematytas. Bet, net ir žinant visus sėkmės elementus, niekada iki galo neaišku, kaip tai priims auditorija.

O kaip jūsų platformoje sekasi lietuvių menininkams, jų įrašams? 

Didžiausia lietuvių menininkų žvaigždė mūsų svetainėje (dabar jau ir už jos ribų) – fotografas Tadas Černiauskas. Jo nuotraukų seriją „Blow Job“ pamačiau feisbuke, ant vieno pažįstamo „sienos“. Iškart supratau, kad tai bus tikras hitas, todėl nieko nelaukdamas susisiekiau su Tadu ir jam pasakiau: „Rytoj po mūsų straipsnio apie tave kalbės visas pasaulis.“ Taip ir atsitiko: pasirodžius mūsų publikacijai, jis žaibo greičiu užkariavo visą internetą.

„Bored Panda“ puslapyje mačiau ne vieną darbo skelbimą. Vadinasi, sustoti neketinate? 

Viskas prasidėjo nuo paprasto blogo, o galiausiai tapome menininkų platforma, kurioje kiekvienas gali eksponuoti savo darbus. Mus aktyviai pradėjo „medžioti“ investuotojai, tačiau kol kas investicijų atsisakome ir bandome augti savo jėgomis. 

Šiuo metu daugiausia pajamų generuoja banerinės reklamos. Antroje vietoje yra vadinamosios „affiliate“ nuorodos: pavyzdžiui, jei menininkas parduoda savo darbus „Etsy“ internetinėje parduotuvėje, mes gauname procentą nuo pardavimo.

O koks buvo pirmasis tavo uždarbis? Pataisyk, jei klystu, bet su aplinkinių skeptiškumu, manau, susidurdavai ne taip ir retai... 

Prieš pradėdamas „Bored Panda“ buvau labai susidomėjęs vaizdo menu ir fotografija – nuo reklamų filmavimo iki vestuvių fotografavimo ir filmų festivalių. Esu pelnęs net prizinių vietų su savo filmukais, bet galiausiai visko teko atsisakyti ir šimtu procentų atiduoti save „Bored Panda“.

Pirmąjį uždarbį iš kitų nedidelių interneto puslapiukų gavau dar iki „pandos“. Viskas prasidėjo nuo vieno dolerio per dieną, bet ir jį ne kasdien pasisekdavo uždirbti. Daug kas mane atkalbinėjo, sakė, kad reikia imtis normalaus verslo, o ne „žaisti“ internete. Verslo partneris taip ir padarė: susirado gerą darbą ir išvyko į užsienį, ten jam ir šiandien neblogai sekasi. O aš niekada nepasidaviau, iš lėto toliau dirbau ir galiausiai pasiekiau tai, ką turiu dabar, – „Bored Panda“ yra vienas sėkmingiausių lietuviškų startuolių. 

Bet tai – tik pradžia, dar daug ką reikia padaryti. Sparčiai plečiamės ir samdome daug talentų: programuotojų, dizainerių, žurnalistų, kurie nori prisidėti prie pasaulinio lygio projekto. Šiuo metu turime sudėtingą užduotį: rasti antrąjį redaktorių, kurio gimtoji kalba būtų anglų (šypsosi). 

Labai smalsu: kokia yra tavo darbo diena?

Viskas prasideda nuo meno naujienų skaitymo ir idėjų paieškų – tam kartais sugaištu ir dvi tris valandas. Tada sudarau darbo planą: surašau geriausias idėjas ir menininkus, apie kuriuos verta rašyti. Kol rašytojų komanda rengia naujienas, pats atsakau į elektroninius laiškus, nes užklausų ir verslo pasiūlymų gaunu šimtus. Tuomet – pietų pertrauka. Pavalgęs žaidžiu stalo tenisą, kartais su kolegomis juokaujame, kad tik dėl jo ir einame į darbą. Po pertraukos peržiūriu, kaip buvo parašyti straipsniai, duodu patarimų, kaip pagerinti istorijas. Galiausiai sudarau naujienlaiškį iš įdomiausių „Bored Panda“ naujienų, siunčiame jį daugiau nei šimtui tūkstančių prenumeratorių. O rytoj – ir vėl nauja diena... 

Artūro Artiušenkos ir Eurikos Balčiūtės nuotr./Fotografijų ciklas „Kelias“
Artūro Artiušenkos ir Eurikos Balčiūtės nuotr./Fotografijų ciklas „Kelias“
„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt