Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Bėgikė Rasa Drazdauskaitė: „Prieš 15 metų į bėgiojančius žiūrėdavo kaip į durnius, pypindavo“

Rasa Drazdauskaitė
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr. / Rasa Drazdauskaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Papuošta fotosesijai, Rasa Drazdauskaitė (34) džiaugiasi lyg vaikas – juk tam, kuriam kasdienis rūbas – sportinė ar kariška apranga, o laisvalaikiu – džinsai, smagu vilkėti sijoną, autis aukštakulnius ir pabūti tiesiog dama, ne tik puikia ilgų nuotolių bėgike, olimpiete, kariške, o po neseniai įvykusio pasaulio lengvosios atletikos čempionato – dar ir greičiausia europiete.

Toks neoficialus titulas šiaulietei Rasai teko po planetos pirmenybių Pekine, kur sudėtingą maratono trasą baigė 11-a, finišo liniją kirtusi pirmoji iš Senojo žemyno atstovių. 42 kilometrus ir 195 metrus Kinijos sostinės karštyje ji nubėgo per 2 valandas 31 minutę ir 23 sekundes. Tai geriausias lietuvių pasirodymas pasaulio čempionatų maratono distancijoje.

„Oi, medalio dėl to sau tikrai nekabinu! – kvatoja bėgikė. – Juk ne Europos čempionatas. Štai jei jį kada pavyktų laimėti, būtų oho – nerealiai gerai! Norėtųsi dar daug ką laimėti, bet svajonių negalima išduoti – neišsipildys. Ir dabar smagu: įvykdžiau olimpinį normatyvą, kišenėje jau turiu kelialapį į kitų metų Rio de Žaneiro olimpiadą.“

Brazilijoje Rasai bus jau trečios olimpinės žaidynės – 2008-aisiais ji bėgo Pekine, 2012-aisiais – Londone.

Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė pasaulio kariškių sporto žaidynėse
Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė pasaulio kariškių sporto žaidynėse

Rasa, girdėjau, kad po varžybų Pekine į viešbutį grįžote greitosios pagalbos automobiliu. Susižeidėte?

Po finišo persirengiau, nusiaviau batelius ir taip pradėjo skaudėti pėdą, kad negalėjau priminti. Labai išsigandau, nes anksčiau esu patyrusi būtent tos pėdos traumą – buvo skilęs kaulas, pagalvojau: atsinaujino... Trenerė nuvedė pas medikus, apžiūrėjo – neskilę. Davė ramentus. Dopingo kontrolės punkte praleidau dvi valandas, nes pavargus ir išprakaitavus duoti šlapimo mėginį nėra taip paprasta.

Pagal taisykles organizatoriai po varžybų privalo sportininkus parvežti į viešbutį, bet po patikrinimo jokio autobuso neberadome. Kinijoje sunku susišnekėti – niekas nekalba angliškai. Kažko užklausėme, kaip mums parvažiuoti. Sako: „Taksi.“ Aš juk bėgti einu be piniginės, rankinės... Tada įpykusi trenerė pratrūko: „Žmogus nubėgo maratoną, nepaeina, o jūs net transportu nepasirūpinat!“ Iš kažkur atsirado greitosios automobilis.

Gydytojas dar sykį užtikrino, kad nieko pavojingo – tiesiog buvo užspaustas kauliukas, pėda ištino. Suleido vaistų, per visą kūną smelkęsis skausmas nurimo, vakare jau vaikščiojau be ramentų. Paprastai po maratono gelia kojas, kas kad šis man gal vienuoliktas, dar dviejų esu nebaigusi. Po Pekino skaudėjo ir rankas. Matyt, ir jomis smarkiai dirbau. Apskritai nubėgus tokią distanciją labai pavargsta visas kūnas, širdis, ką jau kalbėti apie psichologinį nuovargį. Tik jį pamiršti greitai, jei rezultatas geras.

Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė pasaulio kariškių sporto žaidynėse
Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė pasaulio kariškių sporto žaidynėse

Jūsų rungtis beprotiškai sunki. Kaip ją pasirinkote?

Nuo mažens buvau labai judri. Mokytoja suprato, kad turiu kur nors išsikrauti: „Nenori lankyti maniežo?“ Nuėjau – man iškart viskas labai tiko. Apsidairiau: didžiulis bėgimo ratas, futbolo vartai, krepšinio krepšys – juk kieme labiausiai mėgau su berniukais spardyti kamuolį ar mėtyti į krepšį.

Maždaug antrą valandą, po mokyklos, nueidavau į treniruotę ir namo pareidavau apie devynias vakare. Manieže pasirodydavau anksčiau, nei prasidėdavo mano bėgimo treniruotė, – žaisdavau krepšinį, futbolą, tą patį tęsdavau ir po savo pratybų.

Trenerė iškart pajuto, kad galiu pasiekti rezultatų, nes bėgdama lenkiau ir berniukus, ir ilgiau sportuojančias mergaites. Mokykloje, aišku, nebuvau labai pažangi, mokytojai vienu metu liepė rinktis sportą ar mokslą. Ypač tada, kai paaugau, važinėdavau į stovyklas, praleisdavau pamokas.

Manau, mokytojai iki dabar mane atsimena – buvau pasiutusi, gaudavau daug pastabų ir ištisai bėgiodavau koridoriais, jie mane drausmindavo. Dabar kai pagalvoju, kaip jiems buvo sunku tokį vaiką sutramdyti. Aišku, tais laikais niekas negalvojo, kad išaugsiu į tokio lygio sportininkę...

Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė pasaulio kariškių sporto žaidynėse
Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė pasaulio kariškių sporto žaidynėse

Pamenu, laimėjau tarptautines jaunimo žaidynes, pradėjau gauti stipendiją. Oi, kaip džiaugiausi! Dar labiau užsikabinau. Man kažkiek trūko greičio, todėl teko pereiti į vis ilgesnes distancijas, nes ištvermė išlavinama metams bėgant, o greičio nepagerinsi, jei nesi toks gimęs, kūnas neturi vadinamųjų greitųjų skaidulų. Tą puikiai žinojau, buvo atlikti moksliniai tyrimai – man iškart pasakė, kad orientuočiausi į ilgus atstumus. Tada buvau gal dvidešimt trejų.

Paskatino ir tai, kad mano treneris Česlovas Kundrotas bėgo maratonus, buvo ir tebėra Lietuvos rekordininkas. Jis gerai žinojo, kaip ruoštis maratonui. Kartą pabandžiau: tikėjausi, kad bus žiauriai sunku, bet iškart nubėgau beveik tiek, kiek reikia olimpiniam normatyvui – iki jo pristigau trisdešimt sekundžių. Antru bandymu normatyvą įvykdžiau ir išvykau į 2008-ųjų Pekino olimpines žaidynes.

Kas dedasi galvoje tas dvi su puse valandos, kol bėgate maratoną?

Ką galvoja žmogus, dirbantis savo darbą? Kaip geriau jį atlikti. Aš taip pat bėgdama galvoju, kaip greičiau pasiekti finišą, stebiu varžoves, kas penki kilometrai pribėgu punktą, kur sudėti mūsų iš anksto pasiruošti gėrimai, artėdama prie jo svarstau, kaip patogiau pasiimti, atsigerti, neatsilikti nuo varžovių. Jei bėgame krūvoje kelios, stebiu, kad neužgriūčiau ant varžovių, – kitaip sakant, visos mintys sukasi apie bėgimą. Negalvoju, kokie gražūs medžiai ar pastatai, – nieko nematau.

Po finišo Pekine manęs klausė, ar mačiau parką, per kurį bėgome. Jį apžiūrėjau jau tik vaizdo įraše. Pastarasis maratonas, man atrodė, baigėsi itin greitai, nes tarpuose tarp atsigėrimo punktų dar buvo pridėta šaltame vandenyje išmirkytų kempinių, jomis apsišlakstydavome, taip atsigaivindavome nuo karščio. Žodžiu, veiklos buvo daug (šypteli).

Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė
Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė

Visuose maratonuose sunkiausia pabaiga, kai kojos – švininės, nebesikelia, o save mintyse turi raginti: „Bėk, Rasa, bėk, nelėtink tempo.“ Sakoma, maratonas prasideda nuo trisdešimto kilometro, kai po truputį kažkas kūne pradeda lūžinėti. Jei nepasirenki tinkamo tempo, pradedi greičiau, nei esi pasirengęs, gale dažniausiai smingi – sulėtėji, visi tave lenkia, bet nieko nebegali padaryti.

Bėgimo bateliai tarnauja vieną maratoną ar daugiau?

Jei bateliai man patogūs ir patinka, dažniausiai su jais net nesitreniruoju. Nubėgu maratoną ir laikau kitam. Apsiaunu tik porai treniruočių prieš startą, kad pėda prie jų priprastų. Mokslininkai sako, kad su vienais bateliais galima nubėgti tūkstantį kilometrų, o paskui mesti į šiukšlių dėžę, nes jie praranda amortizaciją. Avalynė mūsų sporte – svarbiausia. Labai smagu naujus batelius įsigyti – tada iškart norisi lėkti į trasą. Tas pats ir su nauja apranga.

Esate aukšta, liekna lyg modelis. Nubėgusi maratoną netenkate daugiau svorio?

Dviejų trijų kilogramų. Bet po tokio krūvio organizmas būna labai imlus viskam, ką suvalgai, tad greitai atsistato. Dar prieš maratoną aštuonias dienas laikausi specialios dietos – pirmas keturias dienas visiškai nevalgau angliavandenių – jokio cukraus, nieko, kur būtų miltų, likusias keturias jų vartoju daug.

Pirmomis dienomis be angliavandenių likęs organizmas po to jų daug prikaupia. Užtat bėgant yra daugiau energijos atsargų. Labai sunki ta dieta, būnu pikta kaip širšė. Kojos švininės, bet treniruotis vis vien reikia. Užtat po dietos jaučiuosi kaip ant sparnų – vau, galiu valgyti viską! Panašaus mitybos režimo laikosi daug maratonininkų.

Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė
Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė

Kiek kilometrų nubėgate kasdien treniruodamasi?

Kai ruošiuosi maratonui, kas rytą apie dvidešimt kilometrų, vakare – dešimt dvylika. Per savaitę – 200 kilometrų. Kai nesiruošiu, rytą – šešiolika, vakare – dešimt kilometrų. Dar vakarais turiu bendro fizinio rengimosi treniruotę. Ilgiausia distancija, kurią esu bėgusi pasiruošimo metu, – 35 kilometrai. Kad negaliu pasilinksminti kur klube su taure vyno net savaitgaliais, tikrai nėra jokia bėda.

Pasakau sau, kad ateis laikas, galėsiu ir aš tą daryti. Esu ne vieną draugių gimtadienį šventusi su stikline sulčių – juk kad atsipalaiduotum, užtenka pabūti kitoje aplinkoje, pabendrauti. Gal sunkiau per didžiąsias šventes, kai visi laimingi, tvyro puiki nuotaika, o mes neturime nei Kūčių, nei Kalėdų, nes žinome: rytą viena treniruotė, vakare – kita. Ir vasarą, ypač kai ši buvo tokia graži, norisi prie ežero, bet žinai – reikia bėgti. Negali sau leisti per daug saulės, pliažo, nes saulė ištraukia energiją.

Svarbu, kaip atrodote prieš startą? Pasidažote?

Žinoma, svarbu! Juk visoms moterims tai rūpi. Prieš varžybas vakarinio makiažo, aišku, nesidarau, nes viskas nubėgtų, bet kažkiek pasidažau. Šįsyk Pekine paprašiau trenerės, kad gražiai supintų plaukus.

Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė
Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė

Iš jūsų sporto įmanoma pragyventi?

Būtų sunku. Labai džiaugiuosi, kad trenerė Inga Juodeškienė ir draugė, baigusi Karo akademiją, mane prikalbino įsidarbinti kariuomenėje. Sakė, jog pagal charakterį ten man turėtų patikti ir tikti. Mano vadai labai supratingi, geri, sudaro visas sąlygas sportuoti. Dar gaunu šiokių tokių nuolaidų. Pavyzdžiui, jei blogas oras, leidžia neiti į pratybas.

Juokaujate, jog dėl to, kad greitai bėgiojate, jums skirtos Panevėžio Karaliaus Mindaugo husarų bataliono štabo kuopos valdymo grupės pasiuntinės pareigos. Ką išties kariuomenėje veikiate?

Tai, kas numatyta dienotvarkėje, – savigynos, taktikos kursai, pratybos su ginklais. Nuolat turime atsiskaityti, ko išmokome. Iš pradžių buvau karė savanorė, dabar – profesionalė. Man smagu save išbandyti: per kursus esu gyvenusi miške, karinėje bazėje. Daug kas, aišku, galvoja, ką moteris gali veikti kariuomenėje, nors dalis ten atėjusių vaikinų tikrai silpnesni nei mes, moterys.

Pabūti kariuomenėje naudinga visiems, ypač – vyrams. Juk kiekvienas turi žinoti, kaip elgtis su ginklu, kad galėtų apginti ne tik save – ir savo šeimą, šalį. Kariuomenėje išmokstama, kaip išgyventi ekstremaliose situacijose, ji užgrūdina žmogų – žodžiu, esu labai patenkinta, kad dirbu šioje struktūroje ir galiu atstovauti Lietuvos kariuomenei kariškių čempionatuose.

Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė
Alfredo Pliadžio nuotr./Rasa Drazdauskaitė

Esate šiaulietė, priklausote klubui „Kauno maratonas“, dirbate Panevėžyje. Kur jūsų namai?

Šiauliuose – namai, mama. Kartais tarp tų miestų taip blaškausi, kad į Šiaulius užlekiu tik drabužių pasikeisti, bet tikrieji mano namai ir yra ten, gimtinėje. Kaune gyvena mano trenerė, tame mieste turiu bendrabučio kambarį, kur po stipresnių treniruočių lieku nakvoti. Panevėžys antrais namais tapo dėl darbo. Žodžiu, arba bėgu, arba vairuoju (šypsosi).

O kai toks gyvenimas, įmanoma turėti antrąją pusę?

Mano trenerė sugebėjo bėgti maratoną olimpiadose, tris vaikus užauginti, ne tik antrąją pusę turėti. Viskas įmanoma, kai nori ir kai tas žmogus supranta, ką darai, netrukdo, padeda.

Mano draugas – buvęs bėgikas, paskatina, pastumia pirmyn. Kartais subara, jei valgau ką nors, ko negalima. Jei nesuprastų, nepakęstų, kai esi pervargęs, piktas.

Lietuvoje pastaraisiais metais daugėja maratonų, bėgančių žmonių. Jus tai džiugina?

Labai. Prieš kokia penkiolika metų į mus žiūrėdavo kaip į durnius, pypindavo automobiliai, lenkdami bėgančius. Ypač vyrus, apsirengusius normaliausią bėgimo aprangą – timpes. Dabar bėgimas ant bangos.

Tik negerai, kad daug kas užsibrėžia bėgti maratoną tinkamai nesitreniravęs. Taip daroma žala sąnariams, organizmas patiria klaikų stresą. Todėl tuos, kurie man sako, kad nori nubėgti maratoną, pirmiausia bandau atkalbėti. Jei matau, kad tikrai pasiryžę, galiu padėti, patarti, kaip šitam išbandymui pasirengti. Tai užtrunka kokius dvejus metus. Bet jei nesi psichologiškai pasiruošęs maratonui, geriau net nestartuoti. Net ir man taip nutinka.

P.Vyčo („Fotoinjekcija“) nuotr./Rasa Drazdauskaitė
P.Vyčo („Fotoinjekcija“) nuotr./Rasa Drazdauskaitė

 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt