Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Arvydas Martinėnas-Vudis: „Nenoriu jaustis vienišas, nors būtent toks dabar esu“

Arvydas Martinėnas-Vudis
Redos Mickevičiūtės/„Žmonės“ nuotr. / Arvydas Martinėnas-Vudis
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Tai buvo laimingas bilietas“, – ir šiandien užtikrintai sako dainininkas, kompozitorius Arvydas Martinėnas-Vudis (31). Nors tą loteriją jis laimėjo seniai – prieš dešimt metų, nusprendęs dalyvauti muzikiniame realybės šou „Kelias į žvaigždes“.

Šiandien Arvydo statusas skamba gana solidžiai: grupės DAR lyderis, įrašų studijos „Vu Records“ savininkas. Jis yra išleidęs tris muzikos albumus ir visą dešimtmetį gyvena vien iš muzikos. „O tuomet, pasibaigus „Keliui į žvaigždes“, skeptiškai nusiteikę vyresnės kartos muzikantai mums davė dvejus metus. Klydo: tie, kas norėjo dainuoti, muzikuoti, tuo užsiima iki šiol. Visi gavo po laimingą bilietą, tik vieni jį panaudojo, kiti – ne“, – šypsena nedingsta daugelio Vudžiu vadinamam muzikantui nuo veido.

Per dešimt metų jo gyvenime nutiko labai daug. Ir sėkmingus dalykus, ir juodas duobes jis vadina gyvenimo pamokomis.

Juk tuomet, kai LNK televizijoje pradėjo suktis būsimo televizijos muzikinio šou reklama, jam buvo tik dvidešimt vieni. Juozo Gruodžio konservatoriją baigęs vaikinas studijavau Kauno technologijos universitete – gilinosi į muzikos technologijas. „Čia man“, – pasakiau pamatęs, koks šou bus rengiamas, pasiėmiau akademinių atostogų ir atėjau į „Kelią į žvaigždes“, – prisimena iš sykio supratęs, kad tas kelias skirtas jam.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Arvydas Martinėnas-Vudis
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Arvydas Martinėnas-Vudis

Keturi mėnesiai, praleisti kartu su panašių siekių – noro būti išgirstiems, pastebėtiems muzikos profesionalų ir žiūrovų – turinčiais bendraminčiais Vudžiui iki šiol atrodo fantastiškas laikas. Juokiasi, kad ten jautėsi kaip moksleivių stovykloje: buitimi pasirūpinta, ryte visi žadinami – telieka užsiimti muzika. „Pajusdavome, kad esame žinomi, populiarūs, tik išėję į parduotuvę. Tada sulaukdavome visokios reakcijos: vieni pirštais badydavo, kiti mėtydavo replikas, nužiūrinėdavo. Tai buvo keistoka, bet malonu. Aišku, buvo ir nesmagių dalykų, bet aš – optimistas, stengiuosi prisiminti tik tai, kas gera.“

Iš tiesų tada, 2005-ųjų pabaigoje, nuo rugsėjo pradžios iki gruodžio galo šešis kartus per savaitę rodomas šou buvo beprotiškai populiarus. Dar nesibaigus projektui išleisti du dalyvių atliekamų dainų rinkiniai, tauta niūniavo kartu su naujaisiais savo dievais – Andriumi Rimiškiu, Vilija Matačiūnaite, Mindaugu Mickevičiumi-Mino, Donata Virbilaite, Haroldu Šklėriumi, Rolandu Skripkaičiu-Rūle ir kitais. Tarp populiariausių buvo ir vaikiško veido blondinas Arvydas Martinėnas-Vudis.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vudis
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vudis 2009-aisiais metais

Po tokios euforijos grįžti į ankstesnį gyvenimą buvo tiesiog neįmanoma. Vudis metė studijas universitete. „Nemačiau prasmės toliau ten mokytis. Tai buvo pirmoji muzikos technologijų specialistų laida, mano nuomone, tos studijos buvo nekokybiškos, specialybės dalykai dėstomi silpnokai, – nesigaili tuomečio sprendimo. – Paskui mokiausi savarankiškai, internetu, pirkau kursus ir dabar dirbu su keliomis video-, audio-, dizaino kūrimo programomis. Šiais laikais internetas tiesiog lūžta nuo informacijos, tereikia ją įsisavinti... Nuo to, turi diplomą ar ne, kuriama daina netaps skambesnė.“

Amerikoje žmogus, išgarsėjęs populiariame televizijos šou, susikrautų turtus...

Laisvai! Nereikia net Amerikos, pakanka Lenkijos, Rusijos – kur rinka didesnė.

Tu išnaudojai palankią progą, uždirbai savo milijoną?

Gal ir esu uždirbęs, bet jau išleidau. Mano tikslas nėra pinigų kiekis. Jie kaip siekiamybė yra blogis. Jei būdamas turtingas ir jausiesi laimingas, tai labai trumpai. Svarbiau rasti patinkančią veiklą, kad ji tavęs nevargintų. Dabar pats nežinau, kiek turiu pinigų. To reikėtų klausti mano buhalterės. Kai pajamų deklaracijoje pamatau skaičiukus, nustembu: pasirodo, geri metai buvo! Nemanau, kad reikia finansais viską sverti. Jie tik kelia pavydą, agresiją, smurtą. Aišku, su pinigais gali ir daug gero padaryti.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Gintarė Karaliūnaitė ir Arvydas Martinėnas-Vudis
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Gintarė Karaliūnaitė ir Arvydas Martinėnas-Vudis

Tarkim, pakeliauti po Indiją, kaip tu šią žiemą. Ar įkurti įrašų studiją.

Viskam savas laikas. Dabar turiu puikių idėjų, didelių svajonių, susijusių su verslu, muzikos projektais. Tikrai žinau, kad jie būtų sėkmingi, bet laukiu palankių aplinkybių, kol turėsiu laisvų finansų. Visus pinigus visada investuoju. Į ką? Į internetą, dizainą, pamokas. Nes man tai įdomu. Niekada gyvenime negailėjau pinigų, jie pas mane ateina – išeina. Galiu juos lengva ranka atiduoti, bet man turi būti smagu. Darau nemažai dalykų, kurie pačiam yra nenaudingi, bet įdomūs, malonūs. Tarkim, kartais samdau talentingus dainininkus, kad pas mane dirbtų, o jų įrašus dedu į stalčių. Gal kada nors pravers – aš nežinau.

Asmeninio albumo nuotr./Arvydas Martinėnas-Vudis Indijoje
Asmeninio albumo nuotr./Arvydas Martinėnas-Vudis Indijoje

TAIP PAT SKAITYKITE: Atlikėjas Arvydas Martinėnas-Vudis keliauja po Indiją: „Dešimt metų neturėjau atostogų“

Turiu ir šį tą materialaus – butą, svajoju dar apie vieną, automobilį. Turiu paskolų. Tikriausiai esu keistuolis... Gyvenu paprastai – svajonėmis. Jos pildosi, o aš džiaugiuosi ir sugalvoju naujų.

Tikriausiai tada, vos pasibaigus televizijos šou, jauteisi didesnė žvaigždė nei šiandien?

Jaučiausi – tikrai taip – žinomesnis. Nes yra toks dalykas kaip žvaigždžių liga. Kai ja sergi, jautiesi ypatingas. Jos apimtas padarai daug blogo, skaudini artimiausius žmones. Paskui tenka atsiprašyti, kai ko atsiprašyti neišdrįsti. Toks gyvenimas... Staiga į viešumą patekę žmonės sunkesnės ar lengvesnės formos žvaigždžių liga praserga visi. Aš tuo metu labai mėgau alkoholį, išgyvenau emocijų bangas: būdavo tai be galo linksma, tai liūdna, vėl linksma.

Svaigalų nevartoju pusketvirtų metų ir puikiai jaučiuosi. Sustojau, nes gal suaugau?

Visi žmonės nuo bet kokios ligos nori pasveikti, kai supranta, kad serga. Svaigalų nevartoju pusketvirtų metų ir puikiai jaučiuosi. Sustojau, nes gal suaugau? Gal proto, patirties atsirado? Esu labai jautrus ir patirti išgyvenimai turėjo įtakos.

Būtent jautriesiems alkoholis neretai tampa didžiausia paguoda euforijos ar liūdesio akimirką.

Jis – kaip stimuliatorius. Nebijau apie tai kalbėti, tik viešai jau esu pasakojęs ne kartą. Man tai buvo pamoka, patirtis. Susipažinau su savimi. Pamačiau save tokį, koks nežinojau, kad esu. Toks... išdykęs. Žinau, koks būnu išgėręs, todėl nenorėčiau, kad artimi žmonės mane tokį matytų. Nebenoriu jų skaudinti. Nemanau, kad žalingi mano pomėgiai ir polinkiai turi kitiems trukdyti.

Mindaugo A-klo nuotr./Arvydas Martinėnas-Vudis
Mindaugo A-klo nuotr./Arvydas Martinėnas-Vudis

Kaip, keičiantis gyvenimo būdui, keitėsi tave supantys žmonės?

Draugų netrūko niekada, tik senų, iš Kauno laikų, liko nedaug, mes retai susitinkame. Galima sakyti, kad mus išskyrė atstumas. Tačiau aš juos prisimenu, myliu, branginu.

Nors esu kaunietis, džiaugiuosi, kad jau oficialiai gyvenu Vilniuje. Seniai to norėjau – nuo mokyklos laikų, kai atvažiavau į ekskursiją po Gedimino pilį. Tada pajutau, kad šio miesto gera aura. Svajonė išsipildė!

Kokiomis svajonėmis gyveni dabar?

Vis tenka sugalvoti naujų, nes jos greitai pildosi. Man patinka susigalvoti norą, kuris yra gana greitai pasiekiamas. Žinau, kad neįgyvendinamas tikslas veda prie nusivylimo, o nusivilti – negerai. Save turbinti reikia po truputį. Gal aš išprotėjęs, bet taip, pozityviai, gyvenu nuo kokios šešiolikos metų. Tada mama man pasiūlė pavartyti ploną knygutę „Sėkmės paslaptys“. Tai vienintelė knyga, kurią nuo pradžios iki galo esu perskaitęs daugybę kartų.

Patikėjau tuo, kas ten rašoma, iki šiol vadovaujuosi ir man kiekvieną dieną vyksta stebuklai. Tikrai! Dažnai žmonės negali tuo patikėti. Ir draugams sakau, kad viskas gana paprasta, tiesa, ką rodo filmai, ko moko sėkmės mokytojai. Aš esu puikus įrodymas, kad tai veikia, nes iš principo nieko nedarau. Tiesiog visada mąstau pozityviai, nelaikau galvoje blogų minčių. Tai – pagrindinis mano darbas. O nuo visų kitų veiklų aš kaifuoju, to net nevadinu darbu.

Festivalio organizatorių nuotr. /Grupė DAR
Festivalio organizatorių nuotr. /Grupė DAR

Kiek laiko gyvuoja tavo „Vu Records“?

Kaip oficiali įmonė – beveik dvejus metus. Dabar atnaujinu koncepciją. Neturiu tokios patirties, daug klystu, pridarau nesąmonių. Ir čia įdėjau daug pinigų, įmonė jų dar neuždirbo. Įrašų studija – kita svajonė, ją vis dar brandinu, gal kada nors ji pradės veikti, kaip norėčiau. Man smagu, nes tai kuriu sau, būsimai savo šeimai, vaikams. Kam bus įdomu prisidėti, brandinti tą dalyką – su mielu noru pasidalysiu.

Vis mini šeimą. Gal ruošiesi vestuvėms?

Aš apie ją svajoju. Be to, tikiu, kad kuo daugiau kalbi, tuo greičiau tavo noras išsipildo. Apie ką galvojame, tą ir turime. Kartais tik tada, kai svajonė realizuojama, prisimename, kaip to norėjome. Man taip yra nutikę daugybę sykių.

Draugų turiu nuostabių, būdamas su jais užsimirštu, bet kai grįžtu namo, apima vienatvė.

Esi šeimos žmogus?

Gal labiau naminis. Man patinka būti namuose, bet vienam – nesmagu. Tuomet gal esu šeimos žmogus? Nenoriu jaustis vienišas, nors būtent toks dabar esu.

Draugų turiu nuostabių, būdamas su jais užsimirštu, bet kai grįžtu namo, apima vienatvė. Dabar ten stengiuosi būti kuo mažiau: kai niekas nelaukia, galvoje sukasi neteisingos mintys. Gelbsti katinas, kurį be proto myliu. Namie man reikalinga gyvybė, negaliu būti be žmonių, gyvūnų. Man reikia meilės. Ir pats ja noriu dalytis.

Grupės archyvo nuotr./Grupė DAR
Grupės archyvo nuotr./Grupė DAR

Sunkiai išgyvenai prieš beveik metus nutrūkusią draugystę. Širdis jau nurimo?

Akys jau atsimerkė, žvalgosi! Tikiu, kad nuo mūsų pačių niekas nepriklauso. Gali vargti, stengtis ką nors daryti, bet aplinkybių išsidėstymas dažniausiai yra pagrindinis faktorius, lemiantis sėkmę arba nesėkmę. Aš tikiu, kad tai, kas gera, sunkiai nevyksta. Tai tas pats, kas gerą dainą parašyti, – sunkiai jos niekada nesukursi. Man puiki daina visada atsiranda per dešimt–penkiolika minučių. Bet kuris kompozitorius patvirtins, kad visi hitai gimę per pusvalandį.

Per tą dešimtmetį nesijauti išaugęs iš Vudžio pseudonimo?

Vudis atsirado konservatorijos laikais. Buvome įkūrę grupę „Wooden Silence“ – „Medinę tylą“, paskui sutrumpinome iki „Woo Di“. Kai „Kelio į žvaigždes“ rengėjai paklausė, kaip vadinti, pasakiau, kad esu Vudis... Ir prilipo.

Gal pribręs laikas pokyčiams, bet kol kas manau, kad vardas – ne esmė. Visi apsipratę, Vudis nebekelia asociacijų su animaciniu personažu. Kai kas net mano, kad tai – tikrasis mano vardas. Kartais pasvarstau, gal jo atsisakyti, bet apskritai man tas pats, kaip mane vadina ir ką apie mane galvoja – dzin. Tiesiog noriu užsiimti tuo, kas patinka. Svarbiausia – judėti į priekį, nesėdėti vietoje aimanuojant, kaip viskas blogai.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt