Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Antanas Juknevičius: Dakaro džentelmenas

Antanas Juknevičius
Tomo Tumalovičiaus nuotr. / Antanas Juknevičius
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Sunkiausiomis, pavojingiausiomis ir brangiausiomis pasaulyje vadinamos automobilių lenktynės – Dakaro ralis – prie jų prisilietusius žmones padalija į dvi kardinaliai priešingas stovyklas: vieniems maratono pavadinimas sukelia nervinį tiką, nes asocijuojasi su patirtais žiauriausiais civilizuoto gyvenimo antonimais, kiti dėl jo visiškai pameta galvą ir gyvenimą matuoja startais Dakare. Antano Juknevičiaus (40) sąskaitoje – dešimt žygių į šį automobilių sporto Everestą. Paskutinis pakeitė patį Antaną.

Man turėtų būti šiek tiek gėda, bet apie krepšinį iš tiesų suprantu gerokai mažiau nei trys milijonai tėvynainių. Silpnumo akimirką kadaise vienam bičiuliui prasitariau apie tai ir paklausiau, kuo skiriasi Michaelas Jordanas nuo Earvino „Magico“ Johnsono? Atsakymą gavau velniškai taiklų: vieną žmonės gerbia, o kitą – myli. 

Labai panašiai yra su šiųmetinio Dakaro herojais iš Lietuvos. Legendinėmis ištvermės lenktynėmis susidomėjęs Benediktas Vanagas per keletą metų subūrė profesionalų komandą, surinko šešiaženklį biudžetą, įsigijo vieną geriausių tokio tipo varžyboms sukurtų automobilių ir trečiu bandymu sugebėjo pagerinti lietuvių Dakare pasiektą rezultatą. 

Antanas Juknevičius šiame kontekste atrodo kaip namų darbų neparuošęs mokinukas: turėdamas bene šešiskart mažiau resursų, jis startavo savadarbiu automobiliu, šis kone kasdien lūždavo, todėl tik katorgiškai dirbdamas trasoje pasiekdavo finišą. Mašinos remontui lauko sąlygomis mechanikai kartais turėdavo vos po dvi tris valandas. Antanas su šturmano pareigas ėjusiu Edvardu Duoba (52) – tokią pat paros atkarpėlę pavalgyti, nusiprausti ir pamiegoti.

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Edvardas Duoba ir Antanas Juknevičius
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Edvardas Duoba ir Antanas Juknevičius

Stebint, kaip dirba „Žalvario“ komandos vyrai, nekilo nė menkiausių abejonių, kad „Duracell“ baterijų reklamoje vaidinantis zuikis, turintis dešimt kartų didesnį nei visi varžovai energijos užtaisą, yra ne kas kita, kaip animacinis Antano Juknevičiaus prototipas. 

Strategijos inventorizacija

Juokai juokais, tačiau didžiausią patirtį tarp lietuvių bekelės lenktynininkų turintis vilnietis po šiųmetinio Dakaro pripažino padaręs keletą klaidų, kurios lėmė tokius pragariškus krūvius. 

„Jei apie tave nežino, vadinasi, tu neegzistuoji. Žaidžiant šimtalangėmis šaškėmis ar dalyvaujant smiginio turnyruose šią taisyklę, ko gero, galima sau leisti ignoruoti. Profesionalusis automobilių sportas yra pasiutusiai brangus, todėl išsiversti be reklamos čia sugeba nebent arabų šeichai. Deja, šiems dalykams neskyriau reikiamo dėmesio. Esu komunikabilus ir bendrą kalbą galiu rasti su bet kuo, tačiau prieš didelę auditoriją jaučiuosi ne itin jaukiai. Aš – kamerinių kompanijų žmogus ir niekada nesiekiau, kad apie mano pasiekimus rašytų jautrias istorijas ar kad mane pamatęs kiekvienas tarpuvartės ciucikas imtų vizginti uodegą. Visiškai pakako to, kad pavykdavo pelnyti greta esančių žmonių pagarbą, kad jie įvertindavo mano atlapaširdiškumą ir beveik visada atsakydavo tuo pačiu“, – šypsosi Antanas. 

Dar prieš porą metų bekelės lenktynių meistras mandagiai atsisakydavo kvietimų pabūti televizinių pokalbių laidų herojumi ar prieiti išpažinties populiariausiems interneto portalams, ir tik neseniai buvo priverstas keisti senąsias nuostatas. 

„Nesu idiotas ir suvokiu, kad ruošiantis Dakarui ar kurioms kitoms solidžioms lenktynėms suformuoti pakankamą biudžetą galima tik radus bendrą kalbą su verslo žmonėmis. Dabar beveik nieko nedomina tiesiog ant „kovinio“ automobilio užklijuotas paramą skyrusios firmos lipdukas. Komandų strategai priversti sukti galvas, kaip šiuo sportu patikėjusioms įmonėms sukurti maksimaliai didelę pridėtinę vertę. Tai labai svarbus ir toks pat sunkus darbas, kaip ir lėkimas greičio ruožais“, – prisipažįsta lenktynininkas.

Kuklūs bivakų patogumai

Ką reiškia „sunku“, Antanas ryžosi atskleisti pirmą kartą suteikdamas galimybę žurnalistams keliauti drauge su palaikymo komanda. Kitaip tariant, per 14 parų (turėjo vieną poilsio dieną) įveikti daugiau nei 9000 kilometrų Argentinos, Čilės ir Bolivijos žemėmis. Trumpiausias pervažiavimas iš vieno bivako į kitą – maždaug 400 kilometrų, ilgiausias – daugiau nei 1000. Net judant standartiniu „Toyota Land Cruiser“ visureigiu gana gerais keliais, po tokio krūvio stuburas vakare būna subyrėjęs į triusikus. Kaip įmanoma išgyventi itin spartietiškame „Mebar“ visureigyje, prisipažinsiu, man trūksta fantazijos, nes sportininkai iš minėtų 9000 kilometrų net 6000 įveikė „koviniu“ režimu lėkdami per dykumas mirtinai pavojingais kalnų keliukais ar išdžiūvusių upių vagomis. 

Aiškumo dėlei reikia pridurti, kad šiuo metų laiku Pietų Amerikoje dieną svilina 30–35 laipsnių karštis, kartais perkopia ir +40 ribą, todėl basomis paliesti Atakamos žemės neįmanoma. Kondicionieriaus neturinčiame automobilyje tokiomis sąlygomis pavojinga netgi gerti vandenį iš kabinoje įrengtų specialių rezervuarų – galima nusiplikyti liežuvį. 

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Penktas Dakaro maratono etapas
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Penktas Dakaro maratono etapas

Dar dvi Dakaro ralio maratono ypatybės – neįtikėtinai didelis dulkių kiekis, užklijuojantis akis, nosį, ausis ir burną, bei deguonies trūkumas. Pakilus į maždaug 5000 metrų virš jūros lygio aukštumas, kvėpuoti pasidaro klaikiai sunku, apima silpnumas, taip įsiskausta galvą, kad net pykina, lėtėja reakcija ir prastėja koordinacija. 

Po tokios dienos atgauti jėgas Dakaro organizatoriai siūlo vadinamajame bivake – dažniausiai plyname lauke įrengtoje stovykloje, kurią per visą perimetrą juosia aukšta vielos tvora. Patekti į šią teritoriją galima tik turint akreditacijos korteles ar specialias apyrankes su elektroniniu būdu įrašytais kiekvieno dalyvio biometriniais duomenimis – dokumentų tvarkymo etape prieš lenktynes buvo nuskenuoti visų būsimų bivako gyventojų pirštų atspaudai ir padarytos nuotraukos.

Tad jei kas nors į vidų bandytų prasmukti su svetima akreditacija, greičiausiai būtų su trenksmu išspirtas lauk. Tačiau net ir turint oficialų leidimą paplekšnoti kokiai nors tarptautinio kalibro garsenybei per petį ir paprašyti drauge nusifotografuoti dažniausiai būna keblu: gamyklų komandų zonos yra papildomai aptvertos nuo pašalinių akių saugant techninius sprendimus ir rūpinantis, kad niekas netrikdytų beprotiškai intensyviems mašinų remonto darbams. 

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Dakaro bivakas po maratono etapo Bolivijoje
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Dakaro bivakas po maratono etapo Bolivijoje

Teoriškai geriausia vieta paspoksoti į Dakaro žvaigždes yra bivako valgykla. Gigantiška „U“ formos palapinė, kur, dezinfekavęs rankas ir dar kartą ištiesęs skenuoti identifikavimo kortelę ar apyrankę, gali sočiai prisikirsti neįmantrių, tačiau skanių patiekalų. Į lenktynininkų meniu tradiciškai įtraukiami makaronai ir kepsniai, taip pat trintos daržovių sriubos, virti ir kepti kiaušiniai, sūriai ir taip toliau. Vakarienės metu galima pasivaišinti vietiniu alumi ar vynu. Turtingos komandos paprastai turi virėjus, todėl pamatyti tituluotų ralio pilotų valgykloje beveik neįmanoma. Ypač jei šį strateginį objektą pasieki 10-ą ar 11-ą vakaro, o taip Antano komandos žmonėms nutikdavo labai dažnai.

Dar vienas atskiros ekskursijos vertas taškas – bivako tualetai ir dušai. Krepšinio aikštelės dydžio teritorijoje išrikiuotose kilnojamose būdelėse užsibūti galima nebent už bausmę: kepinant saulei viduje karšta kaip saunoje, o kvapai niekuo neprimena žydinčios pievos, nors uolūs tvarkdariai stengiasi palaikyti švarą. Susiruošus praustis taip pat laukia šioks toks siurprizas, nes kareiviškoje palapinėje įrengtos dušų kabinos greičiausiai buvo gaminamos skaičiuojant, kad vidutinis statistinis Dakaro lenktynių dalyvio ūgis yra 150 cm, o pečių plotis mažesnis už pirmokėlio. Kartą teko matyti, kaip minėta dušo kabina vienam vyrukui, kompleksija nedaug nusileidžiančiam Žydrūnui Savickui, vos netapo spąstais – įsispraudęs į vidų, lauk jis išslydo tik todėl, kad buvo spėjęs išsimuilinti. Vanduo iš čiaupų bėga, jei apskritai bėga, tik šaltas.

Žiauriausia bivako ypatybė, kuri bent jau pirmuosiuose Dakaro etapuose gerokai komplikuoja galimybes pamiegoti, – triukšmas. Čia iki paryčių absoliučioje daugumoje improvizuotų dirbtuvių veikia elektros generatoriai, urzgia kompresoriai, spraga suvirinimo aparatai, kaukia diskiniai pjūklai ir sunkiai suskaičiuojama gausybė kitokių įrankių. Kai visose stovyklos pakampėse jie prabyla ir skirtingu dažniu drebina orą, atrodo, kad bandai užmigti greta technikos garsų Niagaros.

Po agresyvesnių technikai greičio ruožų aplamdytos mašinos bivake dažnai reanimuojamos iki paryčių, kai vėl reikia judėti į startą. Tradiciškai šis etapas būna paženklintas derinamų variklių stūgavimo aukštu sūkių diapazonu. Jei tai neištaško bandančių nusnausti vilčių pailsėti, paskutinius taškus ant „i“ sudėlioja organizatorių sraigtasparniai. Prašvitus 12 tokių orlaivių išskraidina teisėjus, fotografus, operatorius į greičio ruožus ir priverčia vibruoti kiekvieną ląstelę. 

Gedmanto Kropio nuotr./Bivakas vakare
Gedmanto Kropio nuotr./Bivakas vakare

Turtingos komandos šią problemą sprendžia pilotus apgyvendindamos artimiausiuose miestuose esančiuose viešbučiuose ar siūlydamos poilsį specialią garso izoliaciją turinčiuose kemperiuose. Antanas Juknevičius ir Edvardas Duoba po finišo taip pat stengdavosi pasiekti rezervuotus viešbučius, tačiau dažnai nutikdavo taip, kad, iki bivako nukakus po vidurnakčio, su mechanikais aptarus, kokius agregatus būtina keisti ir ką sutvarkyti, nakvynės vietą vyrai pasiekdavo paryčiais, kai miegoti likdavo vos pora ar trejetas valandų.

Nuoširdumo dividendai

Tokiu beprotišku ritmu daugelyje ligšiolinių maratonų gyvenęs ir atkaklumo stebuklus demonstravęs Antanas Juknevičius per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo pagarsėti tarp visų Dakaro senbuvių. Negana to, stebint iš šalies susidaro įspūdis, kad jis tapo geriau žinomas užsienio šalių automobilių sporto pasaulyje negu Lietuvoje. Pirmo ryškumo Dakaro žvaigždės bendrauja su vilniečiu kaip su lygiu, nes yra matę jo sugebėjimus trasoje ir už jos ribų, pasitiki juo ir kartais netgi klausia nuomonės. 

„Esminis dalykas – man nieko iš jų nereikia. Įsivaizduokit, kaip jaučiasi koks nors Nasseras Al-Attiyah ar Stéphane’as Peterhanselis, kai jiems kiekviename žingsnyje plekšnoja per petį norintys drauge nusifotografuoti, ko nors paklausti ar paprašyti. Aš jau daugiau kaip dešimtmetį maluosi su jais po tas pačias varžybas. Per tiek laiko nori nenori susibičiuliauji taip, kad kartais drauge „uždarai“ naktinius barus. Pavyzdžiui, per vieną tokį vakarojimą Lucas Alphandas (šis vyrukas, 1997-aisiais tapęs pasaulio kalnų slidinėjimo čempionu, 2006-aisiais triumfavęs Dakaro ralyje, Prancūzijoje laikomas kone dievu) prisižadėjo atvažiuoti į Lietuvą ir savo akimis įsitikinti, ar tikrai čia tokios gražios merginos, kaip kalbama. Prikvailiojom taip, kad ir dabar gėda pasakoti, bet smagu prisiminti“, – kikena Antanas. 

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Antanas Juknevičius, Nasseras Al-Attiyah ir Edvardas Duoba
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Antanas Juknevičius, Nasseras Al-Attiyah ir Edvardas Duoba

Beje, su Nasseru Al-Attiyah, pirmą kartą Dakarą laimėjusiu 2011-aisiais, Antaną supažindino Jungtinių Arabų Emyratų šaulių rinktinę treniruojantis lietuvis Leonas Molotokas (Londono olimpiadoje 2012-aisiais Nasseras iškovojo bronzą). Dėl šios priežasties jis taip pat yra porą kartų prisiekęs atkeliauti į Vilnių.

Ar realu sulaukti, kad tokie pažadai bus išpildyti? „Negaliu guldyti galvos dėl visų, bet kad į Vilnių „KAMAZ-master“ komandos vadovas Vladimiras Čaginas (jis septynis kartus laimėjo Dakarą sunkvežimių įskaitoje) atvyks, esu visiškai tikras dėl paspęstų smagių spąstų: papasakojom jam, jog Vilniaus centre, Basanavičiaus gatvėje, atidarėm rusiškos virtuvės restoraną „Čaginas“. Tai iš tiesų mano iniciatyva atsiradęs projektas, pavadintas XIX amžiuje mūsų mieste dirbusio vyriausiojo architekto Nikolajaus Čagino garbei.

Mintis iškrėsti pokštą kilo čia vakarieniaujant su Kazachstano lietuviu Artūru Ardavičiumi – jis padarė keletą restorano iškabos, barą puošiančių „Kamaz“ nuotraukų, nusiuntė Vladimirui ir tuoj pat paskambinęs paaiškino, kad „Antanas tavo vardu pakrikštijo restoraną“. Kai kitose lenktynėse Dubajuje susitikom, šis puolė atsiprašinėti, kad dvejus metus manė, jog kabinu jam makaronus, ir davė žodį atvykti į Lietuvą“, – juokiasi Antanas Juknevičius.

Iš pastarąjį dešimtmetį Dakarą laimėjusių garsenybių vienintelis ispanas Carlosas Sainzas pabrėžtinai laiko atstumą nuo lenktynių vidutiniokų. O jo tautietis Nani Roma, praėjusiais metais pirmas kirtęs finišo liniją, pats yra prašęs Antano patarimų analizuojant Maroko dykumų ralio žemėlapius. Didžiulę patirtį tokiose varžybose turintis vilnietis patikino, kad visos dabartinės ralio garsenybės yra perėjusios etapą, kai tekdavo skęsti greitesnių ar galingesnę techniką turinčių varžovų sukeltų dulkių debesyse, todėl gerbia ir varžovus iš mažą biudžetą turinčių komandų. 

„Tai patyrė ir Stéphane’as Peterhanselis, ir Nani Roma, kurie po to perėjimo į automobilių klasę turėjo startuoti paskui anuometinius lyderius. Reikalas tas, kad pirmasis dvidešimtukas įveikia trasą, kol jos paviršius būna gana tvirtas, ir iš esmės nežino, jog yra „fesh-fesh“ dulkės. Vėlesnis dvidešimtukas mato jau kitokį Dakarą, nes visi važiuojantys tokiu tempu nori nenori priversti judėti atsiradusiomis provėžomis. Startuojančius dar vėliau galima tik užjausti, nes visas kelias būna taip išmaltas, kad už kiekvieną klaidelę moka valandų valandas vaduodamiesi iš cementą primenančio smėlio akivarų, kai visureigis kabo nesiekdamas ratais žemės. Čia net lyderiai su gamykline technika turėtų labai rimtų rūpesčių“, – tikina Antanas. 

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Antanas Juknevičius
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Antanas Juknevičius

Menininko metamorfozė

Kalbai pasisukus apie pačią sportinės karjeros pradžią, lenktynininkas prasitaria, kad čia taip pat būta velniškai daug atsitiktinumų. Su vieninteliu ketvertu atestate (pagal penkiabalę vertinimo sistemą) baigęs M. K. Čiurlionio menų mokyklą, Antanas įstojo į Dailės akademiją ir stačia galva nėrė į visuomeninę veiklą. Drauge su grupės draugu Egmontu Bžesku organizavo kaukių balius, kurie buvo garsūs visame Vilniuje, karnavalus, diskotekas ir iš tokių šėlionių sugebėdavo visai neblogai uždirbti.

„Rūpesčių ir lakstymo būdavo velniškai daug, todėl, norėdamas prisidėjusiems prie organizacinių darbų atsidėkoti ne tik ištardamas „labai ačiū“, paprašiau bičiulio karatė meistro padėti su apsauga. Toks sprendimas pasirodė teisingas, nes kitą dieną po studentiškų švenčių, kurios kėlė ažiotažą, surinktas „vagnorkes“ skaičiuodavome maišais. Mane netgi buvo pradėję pravardžiuoti „komersantu“, nes tais laikais, kai profesoriai į akademiją atvažiuodavo senais žiguliukais, aš į paskaitas trečiame kurse važiuodavau baltu „Ford Scorpio“, – prisimena Antanas. 

Bekelės lenktynėmis jis užsikrėtė atsitiktinai gatvėje pamatęs vieno Vilniaus visureigių klubo įkūrėjo Vaidoto Marozo „Nissan Patrol“. Juodas automobilis visas buvo dekoruotas lipukais su baltomis kaukolėmis, todėl akimirksniu pakrikštytas „kaukuoliniu“. Vaikiškai užsimanęs tokio pat didelio „žaislo“, jau po poros metų tebebūdamas studentas įsigijo dar geresnį. Po pirmųjų pasivažinėjimų pelkynais greitai perprato, ko reikia norint greičiau įveikti kliūčių ruožus. 

„Kai 2000-aisiais prasidėjo oficialios visureigių varžybos, rodos, trejus metus laimėdavau beveik viską. Tas pat nutikdavo startuojant Latvijoje, Baltarusijoje ar Lenkijoje. Su Aurelijumi Petraičiu važiuodami po vienos tokios ekspedicijos pradėjom nekaltai svarstyti: jei jau esam tokie kieti – kodėl nepabandžius įkopti į visureigių sporto Everestą? Tą pokalbį buvau gerokai primiršęs, bet vidurvasarį gimtadienio proga iš Aurelijaus gavau dovaną – kvitą, liudijantį apie sumokėtą startinį Dakaro lenktynių mokestį. Buvo likę pusė metų, o mes net automobilio neturėjom“, – pats savo avantiūrizmu stebisi Antanas Juknevičius. 

Beje, tada vyrai už 5000 JAV dolerių nusipirko kartą šturmuojant Dakarą dalyvavusį senutėlaitį „Toyota“ visureigį ir susidūrė su netikėta problema: kai sandoris jau buvo įvykęs, jie sužinojo egzistuojant vieną iš daugybės apribojimų – šiose dykumų lenktynėse galima dalyvauti su ne senesne nei dešimties metų mašina. Kitaip tariant, 1987-aisiais gimęs „BJ 71 Land Cruiser“ 2003-iaisiais jau buvo mažiausiai šešeriais metais per senas.

Neturėdamas kur dėtis Antanas su Aurelijumi įkalbėjo pažįstamus, kurie dirbo anuometinėje kelių policijoje, kad išduotų naujus visureigio registracijos dokumentus ir įrašytų, esą jis pagamintas devyneriais metais vėliau. Tokius popierius pamatę Dakaro techninės komisijos pareigūnai išsprogino akis – kaip lietuviai gali startuoti su 1996-ųjų automobiliu, jei toks modelis buvo gaminamas tik iki 1989-ųjų? Vienas ponas Dievas žino, kaip Antanui tada pavyko įrodyti esant priešingai, tačiau leidimą akistatai su Afrikos dykumomis jis gavo. 

Apskritai tąkart jiems viskas stebuklingai sekėsi. Dar kartą nuo prapulties 2003-iųjų Dakare Antano ir Aurelijaus ekipažą išgelbėjo minėta „KAMAZ-master“ komanda. Jos žmonės, nuo sovietų ralio rinktinės laikų palaikę bičiuliškus santykius su lietuvių sportininkais, atsiliepė į devyniskart SSRS ralio čempiono Eugenijaus Tumalevičiaus prašymą padėti jo draugams ir į savo serviso sunkvežimį paėmė gal 300 kilogramų atsarginių detalių, paskolino įrankių. Negana to, kai klimpdami Sacharos smėlynuose ir pridarę klaidų mūsiškiai paryčiais pasiekdavo bivaką, rusai iš pagarbos jų užsispyrimui padėdavo prikelti senutėlaitį „Toyota“ visureigį iš „beveik mirusių“. 

Dakaro burtai

Vėliau Antanas kaip šturmanas, komandos vadovas ir pilotas dalyvavo dar dešimtyje Dakaro maratonų. Jo namuose – jaukioje palėpėje sostinės J.Basanavičiaus gatvėje – trofėjų kolekcijoje yra penki atminimo medaliai, liudijantys tiek kartų įveikus pragariškai sunkias trasas dykumose ir kalnuose tvoskiant 40 laipsnių karščiui, trūkstant deguonies ar purvo nuošliaužoms grasinant praryti automobilį. Dėl ko visa tai? 

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Antanas Juknevičius
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Antanas Juknevičius

„Tai didžiausias įmanomas žmogaus jėgų išbandymas ir vertybių, kuriomis vadovaujiesi gyvenime, inventorizavimas. Čia nori nenori atsiskleidžia tos asmenybės pusės, kurias daug kas greičiausiai net neįtaria egzistuojant. Šie dalykai ypač būdavo juntami, kai lenktynės vykdavo Afrikos žemyne ir kartais tekdavo dvi dienas važiuoti nematant nė gyvos dvasios. Tokiomis sąlygomis atsakyti pagalbos prašančiam yra beveik mirtina nuodėmė. Po teroristų išpuolių prieš lenktynių karavaną perkėlus Dakarą į Pietų Ameriką, labai daug kas pasikeitė iš esmės. Čia trasos driekiasi netoli urbanizuotų vietovių, todėl greičio ruožuose apstu žiūrovų, geranoriškai siūlančių ar parduodančių savo paslaugas. Čia gerokai daugiau komercijos – keliai kur kas agresyvesni technikai, todėl greitai važiuoti įmanoma tik žinant, kad po finišo mechanikai per naktį pakeis daugumą detalių. Tai padaryti galima tik turint milijoninius biudžetus. Viskas persikėlė į kitą dimensiją. Kita vertus, Dakaro populiarumas pasiekęs neregėtas aukštumas. Sausį visas pasaulis kalba tik apie tai. Nepasinaudoti šiuo koziriu būtų neracionalu, nes būtent čia galima suburti komandas ir duoti pradžią ilgalaikiams projektams, leidžiantiems iškelti Lietuvos vėliavą visuose pasaulio ralio reidų etapuose“, – dėsto Antanas Juknevičius.

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Antanas Juknevičius ir Edvardas Duoba
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Antanas Juknevičius ir Edvardas Duoba

Šeima – ant sporto aukuro 

Viena iš temų, kurias palietus Antano veidu nuslenka liūdesio šešėlis, – šeima. Prieš trejus metus subyrėjo 15 metų gyvavusi jo santuoka. 

„Žinoma, šeima visą laiką kentėjo dėl mano hobio, kuris ilgainiui virto darbu. Žmoną Audrą ligi šiol labai myliu ir gerbiu, tačiau, užsikrėtęs bekelės sporto virusu, nuo pirmos dienos nesakydavau jai, kiek pinigų investuoju į visureigių ruošimą ir dalyvavimą varžybose. Ji girdėdavo skaičius, kurie buvo keturis penkis kartus mažesni už realius. Nors šeimai niekada nieko netrūko, visgi buvo akivaizdu, kad jei ne sportas, būtume gyvenę erdviau ir leidę sau kur kas daugiau. Svarbiausia – įsisukęs į varžybų karuselę pavogdavau iš Audronės ir vaikų – Jono su Roku – beveik visą bendrauti skirtą laiką“, – pripažįsta lenktynininkas. 

Išsiskyręs su šeima, į naujus namus jis patraukė su tiek daiktų, kiek tilpo į kuprinę. Ar tokia pat atomazga nelaukia vėliau užsimezgusios bičiulystės su Justina? Antanas atsidūsta nesąs šeimos žmogus ir guodžiasi tik tuo, kad dabartinė draugė puikiai žinojo, kaip padalytas jo laikas, energija ir uždirbami pinigai.

Beje, tam tikra prasme Antanas nieko nedirba, nes liežuvis sunkiai apsiverčia darbu vadinti labiausiai širdį glostantį pomėgį – važinėjimą dykumose, už kurį dar ir gauna atlygį. Su minėtu Artūru Ardavičiumi jis Dubajuje yra įsteigęs vairavimo smėlio jūroje mokyklą. Tobulinti įgūdžių į Jungtinius Arabų Emyratus viena po kitos važiuoja grupės verslininkų ir sportininkų, besirengiančių dalyvauti „Trophy Raid“ serijos lenktynėse (būtent čia jis susipažino su kazachais iš „Astanos“ komandos, jos vadovu dirba jau ketvirtus metus). Ši veikla ir intensyvus dalyvavimo varžybose kalendorius lemia, kad Vilniuje Antanas būna nedažnas svečias. 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt