Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorius Julius Žalakevičius laimingas tuomet, kai turi pas ką sugrįžti namo

Julius Žalakevičius su žmona Ramona Interviu
Nuotrauka iš asmeninio albumo / Julius Žalakevičius su žmona Ramona
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Teatro ir televizijos aktorių Julių Žalakevičių (38) žmona Ramona (36) vadina netradiciniu artistu: scenoje dalydamas save žiūrovams, jis visgi niekada nepamiršta, kad yra tėtis ir šeimos žmogus. Ir po spektaklio jam smagiausia atsipalaiduoti ne bohemiškame bare, o namie: „Argi įmanoma nenorėti čia sugrįžti?..“

Važiuojant į svečius pas Žalakevičius, aplink plaukia vaizdai lyg iš stebuklinės pasakos, kur Juliui dažnai tenka vaidinti: baltas miškas, sniegu nuklotas kelias, mėnesienoje švytintis namas su jaukiai rūkstančiu kaminu, žaliaskarės eglės kieme ir trys draugiški šuniukai, pasitinkantys prie durų. Įžengus vidun, pasaka tęsiasi: namai kvepia pyragais, šunys sukasi apie kojas ir ragina juos paglostyti, trys gražūs vaikai – aštuonmetis Rapolas, trejų Povilas ir dar tik metukų Augustinas – mandagiai šypsosi, o Ramona jau laukia padengusi stalą šventinei vakarienei. „Mūsų vakarienės kasdien tokios – ne tik per šventes, – patikina. – Visuomet klojame baltą staltiesę ir dedame gražius indus – norime, kad geros šeimyninės tradicijos berniukus lydėtų nuo mažų dienų.“ Julius, pasisukiojęs prie viryklės, pila į puodelius arbatos ir ima į glėbį mažiausiąjį: „Kad ir kur būčiau, į namus visada labiausiai traukia – na, kaip įmanoma nenorėti čia sugrįžti?.. Kai žmonės klausia, kokių turiu pomėgių, atsakau paprastai: didžiausias mano pomėgis – šeima. O toliau rikiuojasi ir teatras bei kinas...“

– Aktoriumi norėjote būti nuo vaikystės?

– Mokykloje sakydavo: „Tas tai bus artistas.“ Greičiausiai dėl to, kad buvau išdykęs, – nei medis, nei upė man nebuvo kliūtis. Mano vaikystė prabėgo Vilniaus centre, vadinamajame auksiniame trikampyje tarp Mažvydo bibliotekos, Aukščiausiojo Teismo ir Lukiškių kalėjimo. Kalėjimą saugodavo rusų kareiviai: mes jų vis prašydavome, kad išmestų per tvorą sagų su žvaigždėmis, ir jie išmesdavo. Prieš pat Sausio 13-osios įvykius gavome didelį naują butą Fabijoniškėse ir išsikraustėme – paskui gal šiek tiek gailėjomės. Abu mano tėvai – mokslininkai, o kino režisierius Vytautas Žalakevičius, apie kurį visi dažnokai klausia, buvo mano dėdė.

– Kinu suviliojo ne jis?

– Ne... Lankiau teatro studiją, devynerius metus šokau tautinius šokius, bet nelabai žinojau, kokią profesiją pasirinkti. Aktorių kursą rinko vėliausiai, tad ir nuėjau. Tėvams net nesakiau – turbūt vylėsi, kad būsiu mokslininkas kaip jie. Pasakiau perėjęs pirmąjį stojamųjų turą. Tėtis susiėmė už galvos: „Tai kas dabar bus?..“ Jam aktorystė atrodė labai sunki profesija. Dabar ir pats žinau, kad nelengva, tačiau – linksma. Jei manysi, kad tai juodas darbas, juodai ir arsi, o jei manysi, kad smagus iššūkis, jėgų ir galimybių išbandymas – taip ir bus. Kartais pavyksta, kartais ne, bet gyvenimas juk nesibaigia bloga recenzija.

Atėjęs į akademiją nemokėjau nei dviračio ant galvos laikyti, nei dainuoti. Kiti grojo gitara, ritosi kūlvirsčiais, stovėjo ant rankų, o man teko visko išmokti: ir stovėti ant galvos, ir griūti... Tai gyvenimiška mokykla, parengimas joje panašus į kareivių – gal tik šaudyti neišmokė. Mūsų kursui vadovavo Vladas Bagdonas, Cezaris Graužinis ir Irena Bučienė. Kiti studentai buvo ruošiami konkretiems teatrams, o mes neturėjome supratimo, kur dėsimės baigę mokslus. Daugelis kurso draugų nedirba pagal specialybę: aktoriaus profesija pirštu parodo, kas yra kas. Joje labai daug nežinomųjų: ateitis, finansai, žiūrovų meilė ir nemeilė – nieko neįmanoma numatyti. Bet aktorius bus laimingas tuomet, jei turėsi stiprų užnugarį, jei turės pas ką iš scenos grįžti namo. Jokie vėjai tada nebus baisūs.

– Buvo etapų, kai norėjosi viską mesti, pabėgti?

– Buvo, ir ne tik per studijas. Ne sykį per spektaklį norėjosi atsistoti ir išeiti... Pamenu, po gastrolių Juodkalnijoje važiavome į viešbutį, o mane įkyriai graužė mintis: „Vat išlipčiau kur nors čia, kalnuose, ir viskas. Susirasčiau kokį darbelį, grožėčiausi gamta...“ Dabar, aišku, tokių dalykų nebesinori. Turime vaikus, namus, gėlynus, šuniukus – pabėgti galime, bet tik labai trumpam.

– Dirbti pradėjote jau studijuodamas?

– Nevengiau net duonos fabrike naktimis padirbėti, kad tik turėčiau pinigų. Gyvenau pas mamą, vienas kitam padėjome, nesėdėjau sudėjęs rankų: ėjau ir telefonų pardavinėti, ir jų operatorių siūlyti. Pora draugų kvietė viską mesti ir kurti verslą: negaila, kad atsisakiau. Atsisakiau ir vesti renginius, nes manau, kad kiti žmonės tai daro geriau. Net etato teatre atsisakiau: norėjau būti nepriklausomas, nesilaikyti įsikibęs vienos kėdės. Dar akademijoje sukūrėme šokio spektaklį „Velnio nuotaka“, paskui, vadovaujami Graužinio, gavome „Auksinį scenos kryžių“ už „Arabišką naktį“. Vėliau atsirado „Drąsi šalis“, „Už geresnį gyvenimą“... Oskaras Koršunovas mane pakvietė į „Meistrą ir Margaritą“ – ir nuo to prasidėjo jo spektakliai: „Vaidinant auką“, „Hamletas“, „Romeo ir Džuljeta“, „Dugne“. Dabar kai kuriuose jau vaidina jaunesni kolegos – jie pakeitė mus, senius.

– Trisdešimt kelerių jau tampi „seniu“?!

– Aktoriui tai natūralu. Moterims gal sunkiau su tuo susitaikyti, o man suprantama: na, juk negaliu visą gyvenimą vaidinti sūnaus, reikia kada nors ir tėvu tapti... Kai „Domino“ teatras pakvietė į „Striptizo erelius“, suglumau: tą spektaklį Jaunimo teatras rodė – kaip čia taip!.. Nesutikau. Ir be reikalo: dabar jis labai populiarus, žmonės žiūri ir džiaugiasi, o aš džiaugiuosi, kad bent jau vaidinu kituose „Domino“ spektakliuose. Tas pats nutiko su Emiliu Vėlyviu: jis pakvietė į filmo atranką ir paklausė, ką manau apie muštynes. Sąžiningai atsakiau, kad geriau jų išvengti, jei įmanoma. Tada uždavė antrą klausimą: „O ką galvoji apie keiksmažodžius kine?“ Atsakiau, kad žmonės lietuviškame kine dažniausiai nemoka keiktis, tai atrodo labai nenatūraliai. Jei žmogus neištaria natūraliai, geriau tegu rusiško keiksmažodžio išvis nebūna. Emilis man daugiau ir neskambino... Kai pasirodė „Zero“, supratau, kad prašoviau pro šalį. Tačiau tai yra likimas.

Julius Žalakevičius
Julius Žalakevičius

– Kine visgi teko vaidinti?

– Vaidinau „Aš tave žinau“, „Kolekcionierėje“, dabar turi pasirodyti Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“. Be abejo, reikia pridurti ir ką tik su trenksmu pristatytą Algio Ramanausko „Dvylika kėdžių“. „Sibirietiškame auklėjime“ buvau kareivis, ten vaidino ir Johnas Malkovichius, buvo visai smagu. Man patinka ir įgarsinti filmus, tikrai nelaikau to prastesniu darbu. Reklamos irgi gerai – gauni gerus pinigus, bet ekrane parodo, pavyzdžiui, tik tavo ranką. Kartais pajuntu, kad mes esame kukliųjų karta: dabartinis jaunimas visai kitoks. Išgirdę komplimentą, kad gerai vaidinome, nuraustame ir imame neigti: „Na, buvo ten kliurkų, gal tik nepastebėjote...“ Tačiau dėl to, kad esame kuklūs, juk netampame blogesni.

– Aktoriaus veidą Lietuvoje labiausiai išpopuliarina televizija. Kaip joje atsiradote?

– Paskambino Arvydas Ilginis ir pasiūlė: „Statome „Dapkus ir Butkus“, gal norėtum ateiti?“ Nuvažiavome su kolege Egle Driukaite, mums sako – jūs jau priimti. Ten buvo ir meilės scenų. Pamenu, Driukaitė klausia: „O tai kaip bučiuosimės?“ Juk patys turėjome to išmokti, niekas nemokė. Merginos, kurios darosi selfius, jau žino, kuri jų veido pusė gražesnė, o mes nežinojome. Manote, paprasta bučiuotis, o kine tai visas menas: turi atrodyti jausminga, bet ne pernelyg gašlu. Privalai įsijausti, bet ne per daug, kad paskui dar galėtum partnerei į akis pažiūrėti... Ne juokas. Tačiau kažkam visgi pasirodžiau juokingas, tad pakvietė į laidą „Dzin“, vėliau – į „Oplia“. Kiti kolegos tose laidose tapo labai populiarūs, o aš – kaip koks pilkasis kardinolas... Žvaigždės moka elgtis kaip žvaigždės, o manęs kol nepajudina, tol nieko ir nesakau. Ramybės buvo mažiau, kai serialuose „Pasmerkti“ ir „Nemylimi“ vaidinau komisarą Dolskį. „O, Dolskis eina!“ – šūkaudavo žmonės gatvėje. Kai kas mane pastebi ir seriale „Apie mus ir Kazlauskus“, ir „Dviračio žiniose“ – būna, prašo autografo. Sykį viena moteriškė traukinyje kaip reikiant prispaudė: „Neatstosiu, kol nepasakysi, kur tave mačiau.“ Teko vardinti, kur dingsi... Bet čia jau žmogaus kultūros reikalas.

„Julius moka prajuokinti žiūrovus, – įsiterpia vyro kalbos ilgai klausiusis Ramona. – Gal pats ir kratosi to tipažo, bet aš sakau – visuomet lengviau žmones pravirkdyti, nei prajuokinti.“ „Nes pravirkdyti tai labai lengva, – šypteli Julius. – Kartais užtenka žmogui tik tiesą pasakyti...“

– Judu susipažinote seniai?

Julius: Mokykloje turėjau rašyti kontrolinį, bet tuomet į klasę užsuko Fabijoniškių seniūnas – ieškojo talkininkų aikštelėje sniegui kasti ir ledui užpilti. Su draugu tuoj supratome, kad jeigu tai padarysime, padėsime visoms Fabijoniškėms ir išvengsime kontrolinio. Taigi kasu sniegą ir matau: iš laiptinės išeina nuostabaus grožio tamsiaplaukė su šuniuku. Šuniukas, aišku, škotų terjeras – tokius mes dabar turime tris... Negaliu nuleisti akių, bet ji praeina, o mes toliau dirbame. Po pusvalandžio ji grįžta namo ir staiga paklausia, ką mes čia darome. Stoviu suakmenėjęs, negaliu nė žodžio ištarti, net springstu... O draugas sau ramiai, atsipalaidavęs su ja šnekasi, pasakoja, kad mes esame pagrindiniai šio rajono tvarkytojai. Įstengiu tik maktelėti galva: „Jo.“ Ji palinki gero kasimo ir nueina į laiptinę, o aš žiūriu į viršų ir laukiu, kur užsidegs šviesa. Užsidega septintame aukšte. Taip aš ją ir radau... Greitai supratau, kad stovint ir tylint bendrauti nepavyks, tad pradėjome kalbėtis, pradėjome draugauti. Kurį laiką gražiai draugavome, bet vieną dieną kažkodėl nebesusitikome. Tiesiog taip atsitiko, dabar net neįsivaizduoju – kodėl. O gaila: mūsų vaikai jau galėtų būti šešiolikmečiai...

Ramona: Buvome labai jauni: man buvo penkiolika, Juliui – septyniolika. Pirmoji meilė... Jis man rašydavo Šekspyro sonetus ir siųsdavo paštu – ne elektroniniu, o laiškais! Kartu vaikščiodavome į jo teatro studiją: aš rašiau eiles ir pjeses, net pakviečiau jį vaidinti savo spektaklyje. Pasimatymus skirdavome „Sultininėje“, nueidavome į kiną. Julius buvo tikras menininkas: poetas, labai jautrus, ilgaplaukis... Tačiau vieną dieną mūsų bendravimas ėmė ir nutrūko, toliau jau gyvenome atskirai.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Julius Žalakevičius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Julius Žalakevičius

Didelę gyvenimo dalį praleidau universitete, baigiau ekonomikos ir teisės magistrantūros studijas. Vasaromis važiuodavau į Ameriką dirbti padavėja, ten išmokau šypsotis: amerikiečiai tvirtina, kad Rytų europiečius dažniausiai atskiria tik iš to, kad mes niūrūs. Dievinau tenykščius knygynus. Knygynai apskritai yra mano silpnybė, o Amerikoje jie – didžiuliai, gali rasti kokią tik nori knygą... Dabar ir į Lietuvą galima atsisiųsti kokią tik nori knygą. Kai susiruošiau namo, bosas niekaip nesuprato, kodėl nenoriu likti Amerikoje visam laikui. Kitos merginos susigundė likti: „Įsivaizduoji, dirbdama padavėja Amerikoje kasdien gali nusipirkti naują rankinuką!“ Aš labai ilgėjausi gimtinės ir artimųjų: gal mes ir niūrūs, bet čia mes savi. O ten... Kasmet su Juliumi ir vaikais mėnesiui važiuojame į Norvegiją, už poliarinio rato: ten prie vandenyno turime vasarnamį, kartais jį nuomojame. Rodos, esame beveik vietiniai, žmonės į mus žiūri draugiškai, bet vis tiek – per atstumą.

Jauti, kad tai yra jų šalis, jų namai, o tu – tik atvykėlis. Todėl džiaugiuosi grįžusi į Lietuvą. Daug metų dirbau Mokesčių inspekcijos Teisės departamente: teko dalyvauti komisijų darbe, padirbėti Briuselyje ir Paryžiuje. Buvo smagu dirbti ir Bankų asociacijos juriste, o dabar džiaugiuosi atradusi save tarptautinėje turto valdymo ir mokesčių konsultacijų bendrovėje. Nejaučiu kalbos barjero: moku anglų, rusų kalbas, susikalbu norvegiškai, prancūziškai, vokiškai, suprantu lenkiškai... Ir šeimą, nėra ko slėpti, aš jau turėjau iki Juliaus – sykį buvau ištekėjusi.

Julius: Užtat aš nebuvau vedęs, sąžiningai išlaukiau Ramonos visus tuos šešiolika metų... Matyt, anuomet mes išsiskyrėme dėl to, kad paskui vėl susitiktume ir įvertintume, ką turime.

Ramona: Iš pirmosios mano santuokos turime Rapolą. Julius jį augina nuo trejų metukų, yra jo tėtis. Aišku, nėra taip, kad vaikas ko nors nežino: mano santykiai su buvusio vyro tėvais išliko šilti, Rapolas mielai bendrauja su seneliais. Bet tėtis jam yra Julius, nes šis žmogus jį augino. Kai kas nors paklausia, ar čia Ramonos sūnus, Julius tvirtai atsako: „Čia mūsų vaikai.“

– Nejaugi per tuos šešiolika išsiskyrimo metų niekada nebuvote susitikę?

Julius: Aš visada ją prisimindavau...

Ramona: Žinojau, kad Julius tapo garsiu aktoriumi, o aš iš tų moterų, kurios pirmos vyro neužkalbina... Žinojau, kad jis turėjo kitus santykius. Kiek išgirsdavome vienas apie kitą iš bendrų pažįstamų, tiek ir turėjo užtekti. Bet kartą Julius mane pakvietė į savo spektaklį „Užsispyrėlės tramdymas“. Po spektaklio pakvietė arbatos... Buvau jau dveji metai išsiskyrusi, jis irgi buvo vienas. Tarsi vėl susitikome iš naujo. Pamenu, pradėjau jam aiškinti: „Mano gyvenime yra vyras, kuris man labai svarbus...“ Jis iš pradžių pamanė, kad turiu kažkokius santykius, o aš kalbėjau apie Rapolą! Julius vaiką iškart priėmė kaip savo, ir merginimo procesas nebuvo nei ilgas, nei sudėtingas. Mudu tarsi iš tos legendos: žmogų perskiria pusiau, bet galiausiai dvi puselės vis tiek randa viena kitą. Pastebiu, kad kartais net kalbame vienodai... Gal ir gaila, kad tada išsiskyrėme, nebuvome drauge gražiausiais jaunystės metais, kai galima pakeliauti, pasimėgauti, pabūti laisviems...

– Susiėjote iškart dėl praktiškų dalykų: vaikų, namų, ūkio...

Ramona: Abu jau buvome gerokai aplaužyti ir apšlifuoti. Bet Julius sako: gal ir gerai, kad tokie susitikome... Jis labai myli vaikus ir yra nuostabus tėtis – kito tokio atsidavusio žmogaus nepažįstu. Turi daug kantrybės, jautrus, mylintis... Tam tikra prasme abu esame netradiciniai: aš netradicinė teisininkė – tokia prie meno, truputį crazy, o jis – netradicinis aktorius. Julius įdeda daug darbo ir jausmo į vaidmenis, bet niekada nepamiršta, kad yra tėvas, šeimos žmogus. Namuose visus ūkio darbus atlieka pats – pradedant žolės pjovimu, baigiant vaikų namelių statyba sode. Moka plyteles kloti, pjauti, gręžti, labai skaniai gamina, puikiai vairuoja... Jei teatre skubiai prireikia rekvizito, jis tuoj pagamina!

Video kadras/Julius Žalakevičius ir Aušra Štukytė seriale „Apie mus ir Kazlauskus“
Video kadras/Julius Žalakevičius ir Aušra Štukytė seriale „Apie mus ir Kazlauskus“

– Vestuvių ilgai neatidėliojote?

Ramona: Susituokėme po gerų metų. Julius labai norėjo mane vesti, tad sėdome prie darbo kalendoriaus ir radome, kurią dieną nėra spektaklių, filmavimų, gastrolių. Didelių iškilmių nedarėme: kas atėjo mūsų pasveikinti, visus pakvietėme šampano ir torto.

Julius: Tą vakarą grįžęs namo pagaliau pasijutau visateisiu vyru ir trenkiau kumščiu į stalą: „Na ką, žmon?“ Geras buvo jausmas (šypteli). Vis dar planuojame iškelti dideles vestuves, kai vaikai truputį paaugs, – bus smagu atšvęsti kartu su jais. Juk kai tuokėmės, buvo tik Rapolas, o dabar vaikinų namie daug: gimė Povilas, po to – Augustinas... Nebuvo taip, kad specialiai planavome, mokslinę literatūrą skaitėme, – tiesiog, kai jau laukėmės trečio, susigriebėme, kad pateksime į daugiavaikės šeimos kategoriją. Tačiau visur yra savų pliusų: pavyzdžiui, mes drąsiai galime važinėti 4+ transporto juosta!

– Argi nesvajojote apie dukrą?

Julius: Labai norėjome ir norime, bet manome, kad savo pareigą visuomenei jau atlikome. Su vaikais reikia jėgų ir laiko: juk nebus, kad sėdėsi supamajame krėsle, o tavo vaikučiai ramiai žais ant kilimo, – taip gali būti, bet tik akimirką. Paskui žaislai nusibos... Taigi, bus mergaitė ar ne, parodys gyvenimas. Svarbiausia – reikia mylėti. Ir stengtis.

– Nustebinti žmoną dėmesiu, kai auga trys vaikai, turbūt nelengva?

Julius: Argi sunku sustoti turguje ir nupirkti gėlių? Mes neturime auklės, bet kai reikia kur nors išeiti, labai padeda uošvė. Ji niekada neliepia greičiau grįžti: „Jūs, vaikai, pabūkite, kiek norite.“ Padeda ir tuomet, kai manęs nėra: teatro gastrolės Kinijoje ar Brazilijoje juk trunka ilgai, žmonai būtų nelengva vienai su vaikais.

Ramona: Mano tėvai tikrai labai padeda. Šie namai kadaise buvo jų: tėvai įsigijo kitus, o aš iš jų – šiuos. Esu sentimentalus žmogus, man gera čia gyventi. Labai smagu, kad šiuose namuose atsirado ir Julius. Šis apsnigtas sodas – Juliaus valdos, jis ten tvarkosi. Juokaujame, kad jis yra mano prancūzas sodininkas...

Julius: Juk mūsų istorija ir prasidėjo nuo to, kad aš gerai kasiau sniegą!..

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt