Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorius Jonas Gricius: „Manyje gyvena dvidešimt aštuoni Aš“

Jonas Gricius
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr. / Jonas Gricius
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Galime susitikti bet kada – man a-tos-to-gos!“ – džiugiai praneša aktorius Jonas Gricius (28). Tas susišiaušęs atsipūtęs vaikinukas, naujame TV3 seriale „Bruto ir Neto“ atliekantis pagrindinį vaidmenį, vasarą turėjo tik šešias laisvas dienas!

Kodėl tavo vasara buvo tokia įtempta? 

Filmavausi serialuose „Bruto ir Neto“ bei „Meilė kaip mėnulis“. Labai džiaugiuosi, kad turiu darbo, kuris dar ir patinka. Svarbu, kad su komanda gerai sutartum ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir už jos ribų. Tada jautiesi šeima. Tarkim, man labai nepatinka šokti. Jei reikia prieš kameras tai daryti, atsiranda įtampa.

O kai aplinkui artimi žmonės, gėdos jausmas dingsta, susikaustymo nelieka – galiu ne tik pašokti, bet ir ką nors juokingo išspausti. Labai svarbu jaustis laisvai, o toks esi tik prie savų. Aš gerai sutariu ir su aktoriais, ir su operatoriais, režisieriais, todėl į filmavimus einu ne kaip į darbą, o kaip į priverstinį pasimatymą su draugais.

Dažniausiai – net ne priverstinis tas pasimatymas būna. Smagus mano darbas. Nereikia savęs varžyti. Jauku pačiam su savimi, viduje, o tai žmogui labai svarbu.

Tautvydo Tarasevičiaus nuotr. /Jonas Gricius ir Šarūnas Banevičius
Tautvydo Tarasevičiaus nuotr. /Jonas Gricius ir Šarūnas Banevičius

O kaip praleidai tuos šešis aukso vertės laisvadienius?

Lėkiau į sodybą prie Alantos, už Molėtų. Ten – mūsų šeimos vienkiemis, kokio kilometro spinduliu aplink nieko nėra. Visiška laisvė, atsipalaidavimas. Per vieną dieną galima pailsėti kaip per dvi savaites Vilniuje. Mėgstu ten ir padirbėti – fizinė veikla išvalo galvą. 

Dažniausiai sodyboje būname penkiese – aš su tėvais ir teta su dėde. Ten nieko mandro, net vandens telkinio šalia nėra. Tačiau nežinia kodėl draugai visada veržiasi. Šiemet ne iš vieno žmogaus esu gavęs barti, kodėl šią vasarą nebuvo. Matyt, ten tvyranti pozityvumo aura visus traukia. Na ir tai, kad aplinkui tik miškai ir laukai – daryk, ką nori...

Dvejus metus su bičiuliu ten organizavome festivalį „Sodyba Vision“. Susirinkdavo keturiasdešimt penkiasdešimt žmonių, susiveždavo instrumentus, mes sujungdavome aparatūrą ir – prašom, darykite, ką norite! 

Dar ne taip seniai ne prieš kameras, o už baro sukiojaisi...

Vasarą po vienuoliktos klasės pagalvojau, kad reikia padirbėti, – Palangoje, viloje „Ramybė“, buvau padavėjas. Tas darbas visai patiko: ir didelio mokslo nereikia, ir visokių personažų gali prisižiūrėti, turi galimybę stebėti, koks žmogus ateina ir koks palieka barą. Smagu, fantazija lavėja. 

Paskui studijuodamas, baigęs mokslus dirbau barmenu. Iš pradžių maniau, kad tai – man, bet ilgiau padirbėjęs supratau, kad visgi ne. Kodėl? Nes esi barmenas, ir viskas – nėra kur daugiau kilti, tobulėti. Todėl kai bičiulis pakvietė sovietiniame bunkeryje vaidinti piktą rusų seržantą, iš sykio atsisveikinau su barais. O paskui pasipylė serialai...

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Jonas Gricius
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Jonas Gricius

„Bruto ir Neto“ sugrąžino į barą.

Tik čia aš – indų plovėjas. Pamačiau, kad nelengvas ir tas darbas. Aišku, kiek tų indų man teko mazgoti – kokias penkias minutes per visą filmavimo vasarą. Tai – išlauktas vaidmuo, baisingai man patinka. Nuoširdžiai juo džiaugiuosi.

Bruto kiek nors panašus į tave?

Tai trenktas, nenustygstantis vietoje tipas. Man, kaip ir jam, kasdieniame gyvenime dažnai nutinka taip, kad ne aš situacijas, o jos mane pasirenka. Telieka apžaisti ir jos tampa tarsi mažais filmukais, pasakomis. Man ir kasdienis gyvenimas atrodo kaip pasaka. Kažkada svarsčiau, koks būtų mano svajonių vaidmuo.

Supratau, kad, ko gero, Piteris Penas arba Kapitonas Kablys iš „Niekados šalies“, kur niekas nesibaigia ir viskas įmanoma. Stengiuosi, kad ir gyvenime taip būtų. Man sekasi: pasitaiko daug visokiausių keistų situacijų, jomis labai džiaugiuosi, nes tada kasdienybė tampa įdomesnė – spalvota.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Šarūnas Banevičius ir Jonas Gricius
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Šarūnas Banevičius ir Jonas Gricius

Lauki, kada pasaką galėsi kurti teatro scenoje?

Oi ne! Supratau, kad teatras nepatinka, žiūrėdamas Cezario Graužinio spektaklį „Arabiška naktis“, o jis labai patiko. Pastatymas sužavėjo, bet suvokiau, kad į teatrą visiškai nenoriu. Nežinau, kodėl taip yra, bet ne tik kad netraukia – net šiek tiek atstumia. Žiūrėti spektaklį – gerai, tvarkoje, įdomu, bet pats būti scenoje nenoriu.

Man ten per daug monotonijos: metų metais tas pats per tą patį – iš pradžių repeticijos, paskui spektakliai. Tikrai, anksčiau ar vėliau išdurnėti galima! O televizijoje, serialuose, kine nuolatos, kas kelis dublius viskas keičiasi. Aišku, spektaklyje turi laiko gilintis į kuriamą charakterį, bet man kino principai daug artimesni, priimtinesnis jo greitesnis tempas. Kaip aš sakau, kine mažiau rėkavimo – užtenka pajudinti akį, ir jau matyti emocija.

Man atrodo, kad vaidindamas teatro scenoje neįtikinčiau žiūrovo. Tad kam kankintis pačiam ir žiūrovus kankinti – juk žiūrėti į maždaug kažką apskritai atliekantį aktorių nėra malonu. Pagaliau, juk žmogus pinigus už bilietą mokėjo, atėjo pasidžiaugti, gauti maisto dvasiai, o ne žiūrėti į nepatenkintą dunduką. 

Kine daugiau laisvės išsidirbinėti. O maivytis man patinka. Tai, galima sakyti, mano hobis. Galiu vonioje užsidaręs stovėti ir stovėti prieš veidrodį, naujas grimasas išradinėti. 

Kodėl pasirinkai aktorystę?

Neįsivaizduoju. Gal todėl, kad mokykloje taip blogai mokiausi, tingėjau, kad su tokiais pažymiais vargu ar kur būčiau įstojęs – tikau nebent Anglijoje braškėms rinkti. 

Mokyklos laikais gana rimtai grojau bosine, paprasta gitara. Tačiau ne muzika, o mokslai daug kam trukdė. Į mokyklą eidavau, tik ten rasdavau įdomesnės veiklos nei mokymasis. Tie metai kelia gražiausius prisiminimus. Augome neformali karta, buvo smagu. Geriausi mano draugai – iš ten. 

Mano tėvas – režisierius Augustinas Gricius. Jo režisuotame mini seriale „Nepaprasti Tučkaus ir jo Viršininko nuotykiai“ vaidinau žmogų ežiuką iš Tranzeziuzekso planetos, kai man buvo ketveri ar penkeri, vėliau Rolando Kazlo laidose „Nekenčiu reklamos“ pasirodydavau... 

Iš tiesų baigdamas vidurinę mokyklą ruošiausi būti operatoriumi – kaip mano bočius Jonas Gricius. Lankiau paruošiamuosius kursus. Tačiau nebuvau labai užtikrintas, kad tos profesijos noriu. O naktį prieš dokumentų nešimą susapnavau, kad pas mane atėjo maestro Vladas Bagdonas ir pasakė, jog reikia stoti į aktorinį. Ryte atsikėliau – jeigu sapnas toks: kodėl gi ne? Ten ir nunešiau dokumentus. Įstojau! O mano vadovas buvo Vladas Bagdonas, nors prieš tą sapną nežinojau, kad jis renka kursą. 

„Singing fish“ nuotr./Jonas Gricius
„Singing fish“ nuotr./Jonas Gricius

Senelis, operatorius Jonas Gricius, nusiminė, kad nenuėjai jo keliu? 

Gal visi šeimoje nusiminė, kad tokią profesiją pasirinkau. Tikriausiai būtų laimingesni, jei teisininkas būčiau. Tačiau matė gi, kad iš manęs neišeis nei teisininkas, nei matematikas. O aš džiaugiausi, kad įstojau į aktorinį. Gal tai likimas? Man jis visada pakiša pagalvę.

Esu labai laimingas žmogus. Bėdos, kurios man gyvenime yra nutikusios, – smulkmenos, palyginus su kitų nelaimėmis. Nežinau, kam už tai dėkoti. Tikrai, man nieko netrūksta: esu sveikas, gera šeima, puikus darbas. Net nesvajoju, nes nėra apie ką. 

Ir meilėje sekasi?

Prieš gerus metus taikiai, draugiškai išsiskyriau su žmona... Mes kolegos. Iki šiol gerai sutariame, bendraujame. Matyt, per jaunas vedyboms buvau. Mano požiūris į santykius konkretus: arba rimtai, arba visai nieko. Draugauti po savaitę, po dvi man neišeina, beveik iš sykio su patinkančia mergina norisi kartu gyventi.

Tačiau po skyrybų kol kas gerai ir taip. Juk man dar tik dvidešimt aštuoneri. Tik kažkodėl visiems sakau: „Beveik trisdešimt.“ Nežinau, labai bijau to apvalaus skaičiaus ar labai laukiu. Neapsisprendęs aš toks...

Racionalesniam žmogui su tavimi neturėtų būti paprasta... 

Spėju, kad nelengva. Tikriausiai jis išprotėtų arba aš: vienaip ar kitaip, tai baigtųsi blogai. Bet, galvoju, juk nesu blogas žmogus, tik kartais mane suprasti nėra paprasta. Iš šono į save pažiūriu – tokios personos ir aš nesuprasčiau. Mano galvoje gyvena dvidešimt aštuoni Aš. Kiekvienais metais po vieną pasipildo. Vieni sėslesni, ramesni, kiti dažniau išlendantys.

Aktoriaus profesijai tai geras dalykas: pagal situaciją gali keisti tipas. Tik reikia mokėti tuos dvidešimt aštuonis Aš valdyti, pateikti reikiamu momentu. Man tai toli gražu dar ne visada pavyksta. Kuris tą dieną išlenda, tas ir gerai, su tuo sugyvenu. Nesijaudinu dėl to: aš savo galvai duodu ramybę, o ji – man. Mes vienas į kito reikalus nesikišame.

Tautvydo Tarasevičiaus nuotr. /Jonas Gricius
Tautvydo Tarasevičiaus nuotr. /Jonas Gricius

Daug metų vienuose namuose gyveno trys Gricių kartos. Ta tradicija nesugriuvo?

Aš pagyvenau atskirai ir grįžau. Taip man ir finansiškai palankiau, ir sąlygos geros, ir tėvai man kaip draugai. Gyvename pačiame Vilniaus centre, prie Lukiškių aikštės. Butas – šimtas šešiasdešimt du kvadratai – penki kambariai. Ko daugiau reikia?

Dažniau stengiamasi kuo greičiau iš tėvų kontrolės zonos ištrūkti.

Mano tėvai – neeiliniai, nesinori nuo jų bėgti. Mama – anglų kalbos mokytoja, kažkiek griežtumo turi. Tačiau jei ne jos tvirta ranka, iš manęs su tėvu būtų palaida bala. Tėtis kažkada sakė, kad vaikus jau užaugino – nebereikia mums pavyzdžio rodyti, gali gyventi kaip patinka. Mudviejų interesai gana panašūs, ir muzikos skoniai sutampa.

Pats smagiausias vakaro praleidimas – su juo ruošti vakarienę. Ypač niūriais žiemos vakarais – užsidarome virtuvėje ir galime porą valandų neišlįsti: gaminti, kalbėtis, fantazuoti. Iš jo man trūksta vieno dalyko – profesinės kritikos. Visus mano darbus tėvas giria, viskas jam labai gerai. O norėtųsi, kad ir pabartų, pastabų pasakytų. 

Mūsų šeima tokia... itališka. Ir su seneliais gerai sutariu. Gyvename kartu ir vieni kitiems netrukdome. Nepajutau, kada tėvų bičiuliai tapo mano, o maniškiai – jų draugais. Gimtadieniai, kitos šventės – viskas bendrai.

Apie savo gyvenimą pasakoji su laimingo žmogaus šypsena. Kas tau gali sugadinti nuotaiką? 

Gal nusimenu, kai krepšį lietuviai pralošia? Gal liūdina, kad dabar – paskutinės šiltos dienos, nes po rudens, kuris man visai patinka, ateis žiema, bus tamsu, šalta. Šiaip tai stengiuosi džiaugtis viskuo. Gyvenimas vienas – nėra kada liūdėti. Aišku, šypsena gal ne visada veide šviečia, bet viduje vis tiek džiaugiuosi. Turint tokią dovaną kaip gyvenimas – liūdėti?

Neee! Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau liūdnas, greičiau mane pamatysi nervuotą ar piktą. Tada nebandyk liesti – tampu senu bambalu. Pabambėti tai mėgstu, kad ir be priežasties. Vis šioks toks užsiėmimas! Kai užeina tokia nuotaika, greitai skambinu draugams. Jie mane nusodina, nuramina. Nors daugiausia mano bambesių girdi tėvai, sesė.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Sigita Pikturnaitė, Jonas Gricius, Povilas Skaisgirys, Justė Zinkevičiūtė ir Justina Nemanytė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Sigita Pikturnaitė, Jonas Gricius, Povilas Skaisgirys, Justė Zinkevičiūtė ir Justina Nemanytė

Ji irgi gyvena kartu?

Laima buvo išvažiavusi pas draugą į Niujorką, o dabar dirba tame pačiame bare, kur aš baigiau barmeno karjerą, ir vėl važiuos į Niujorką. Tai – jos svajonių miestas. Ji baigusi kultūros vadybą, sėkmingai organizavo keletą renginių. Nežinau, kodėl nebando toje srityje įsitvirtinti. Sesė sako, kad yra gyvenimo gipsy: jai kaip yra, taip gerai. Ir iš išvaizdos Laima panaši į čigonę, susišiaušusi visą laiką.

Nepasakyčiau, kad tu tvarkingai susišukavęs.

To padaryti paprasčiausiai neįmanoma. Mano plaukai – kaip ir tėvo – sūkurys ant sūkurio. Nebesišukuoju, net šukų neturiu. Iš kitos pusės, kam reikia – juk prieš filmavimus grimuotojos sutvarko, sušukuoja: kam kažką daryti pačiam, jei pasirūpina kiti. 

Žinomų menininkų pavardė dirbant tau padeda ar trukdo?

Pernai filmavome „Meilę kaip mėnulį“. Per pertraukėlę priėjau prie operatoriaus kameros patyrinėti. Jis paklausė, ar aš iš tų Gricių. Baisingai apsidžiaugė išgirdęs, kad iš tų. Kitą dieną atnešė knygą apie mano senelį ir paprašė grąžinti su jo autografu. Man malonu, kad bočių, tėvą žmonės pripažįsta kaip profesionalus.

Na, o aš nenorėčiau, kad pavardė dirbtų už mane, visko siekiu pats, savo jėgomis. Kitaip jausčiausi nevisavertis. Aplinkiniai sako, kad man sekasi, o pats kol kas nesu savo darbais patenkintas. Nežiūriu serialų, kuriuose vaidinu, nes pamatęs graužiuosi, kodėl dariau ne taip, ne anaip... Tai dar vienas dalykas, dėl ko aš nuliūstu, apima apmaudas. 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt