Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Aistė Jasaitytė-Čeburiak: „Pasitraukusi nuo podiumo, aš atradau kur kas daugiau. Atradau save“

Aistė Jasaitytė-Čeburiak
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr. / Aistė Jasaitytė-Čeburiak
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Mano gyvenimas dabar labai turtingas. Gal nebėra to matomo paviršiaus, bet kaip įdomu, kai gali nerti giliau į save. Gyvenu ne išorinį, o vidinį gyvenimą“, – šypsosi buvęs modelis Aistė Jasaitytė-Čeburiak (34). Dabar ji – psichologė, verslininko Romano Čeburiak (26) žmona, dviejų dukryčių – penkiametės Elzės ir pusantrų Sofijos – mama.

Ar dažnai prisimeni tuos laikus, kai buvai modelis?

Aišku! Juk tas darbas nemažai žaizdų man yra palikęs, kompleksų pridėjęs... Dabar kaskart skaitydama paskaitas mergaitėms apie grožį ir savo patirtį stengiuosi pasakyti svarbiausią mintį: išorė nėra viskas.

Taip, kai buvau paauglė, kai keitėsi mano kūnas, grožis man taip pat atrodė be galo svarbus dalykas. Kosmetika, suknelės, kelionės... Kuri paauglė atsisakytų būti modeliu ir dirbti bei gyventi Paryžiuje?! Aš pasinaudojau galimybe pamatyti pasaulį. Bet ilgainiui mano pasaulėžiūra pamažu ėmė keistis, pradėjau matyti šešėlinę mados pasaulio pusę: modelius kankinančias ligas, anoreksiją, bulimiją, išbandymus narkotikais ir dideliais pinigais...

Ilgainiui pradėjau matyti šešėlinę mados pasaulio pusę: modelius kankinančias ligas, anoreksiją, bulimiją, išbandymus narkotikais ir dideliais pinigais...

Ta nuolatinė sekinanti konkurencija, valdžios troškimas, merginų pastangos, kad jas kuo geriau vertintų, ir dėl to atsirandantys elgesio sutrikimai... Tas dar nesusiformavusio žmogaus idealizavimas. Kiekvieni metai, pridedantys tau ne vertės, o, atvirkščiai – mažinantys galimybes.

Kiekvienas papildomas kilogramas ar keli šimtai gramų, galintys nulemti tavo likimą. Tas iškreiptas grožio suvokimas, kai moterišką krūtinę turinčią mergaitę raginama ją susimažinti, nes priešingu atveju nepavyks padaryti modelio karjeros...

Absurdų pasaulis! Kuo toliau, tuo mažiau aš norėjau būti jo dalimi. Ir dar aplinkinių požiūris: visiems atrodo, kad bepigu būti modeliu – turėk ilgas kojas ir tau gyvenime dirbti nereikės... Ir daug proto turėti nereikės... „O kaipgi mano vidinis pasaulis?“ – galvojau. Ten jis niekam nerūpi...

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Aistė Jasaitytė-Čeburiak
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Aistė Jasaitytė-Čeburiak

Apie modelio karjerą svajojančioms jaunoms mergaitėms atrodo, kad visus sunkumus atperka lengvai uždirbami pinigai ir prabangus gyvenimas?

Moters savivertė formuojasi nuo vaikystės, paauglystės. Ir modelio darbas ją gali smarkiai iškreipti. Pamenu tą savijautą, kai jautiesi lyg prekė, kurią vertina tik pagal išorinius duomenis – rankas, kojas, veidą, dantis... „Aš juk esu daugiau nei tik kūnas“, – susimąsčiau. O aplinkui vien „šmutkės“, daiktai, pinigai... Nieko daugiau.

Juk moteris yra daugiau nei suknelė. Kodėl tada taip idealizuojamas daiktas?

Tas visas materialusis pasaulis, žavėjimasis vardinėmis dizainerių prekėmis mane pradėjo erzinti. „Juk moteris yra daugiau nei suknelė. Kodėl tada taip idealizuojamas daiktas?“ – negalėjau suvokti. Į fotosesijas tave veža limuzinas, tau dovanoja gražių daiktų, tu gyveni penkių žvaigždučių viešbutyje, valgai geriausiuose pasaulio restoranuose...

Tai iš tiesų panašu į svajonę, kurią puoselėja dažna į modelių pasaulį besiveržianti mergaitė. Bet aš iki šiol pamenu, kaip atvažiavome į Nicą fotografuoti reklamos ir mane apgyvendino prabangiame viešbutyje – Tina Turner kambaryje su vaizdu į jūrą... 

Nuostabi gamta, prabanga, malonumų malonumai, ir koks paradoksas: man norėjosi kaukti iš vienatvės! „Jeigu toks gyvenimas yra siekiamybė, kodėl jis nesuteikia laimės?!“ – klausiau savęs. Tada supratau, kodėl žmonės puola į narkotikus ar alkoholį, kai, atrodo, jau viską turi. Nes nepakelia tuštumos jausmo.

Tada vertėsi visos mano vertybės ir siekiai. Netgi ėmiau vengti pasakoti, prisiminti metus, praleistus ant podiumo. Man buvo gėda, kad buvau modelis. Savęs ir tolesnio kelio paieškos mane nuvedė į psichologiją: iš išorės į vidų.

Pasirinkai itin rimtus ir sunkius mokslus. Norėjai įrodyti, kad užteks jėgų ir proto jiems įveikti?

Pirmiausia baigiau psichologijos bakalauro ir edukologijos magistro studijas Vilniaus edukologijos universitete. O po metų ėmiausi podiplominių studijų: įstojau į jungiškosios krypties mokyklą, susidomėjau gelmine psichologija. Išeina, kad štai jau dešimt metų studijuoju. Dar liko dveji su puse. Mano sritis – analitinė jungistinė psichoterapija. Noriu tapti kvalifikuota jungiškosios krypties analitike, psichoterapeute.

Asmeninio albumo nuotr./Aistė Jasaitytė-Čeburiak
Asmeninio albumo nuotr./Aistė Jasaitytė-Čeburiak

Paaiškink, kuo ši kryptis ypatinga psichologijoje?

Tai yra gelminė analizė. Jungas tyrinėjo sąmonę, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę, savęs pažinimą per simbolinius turinius: sapnus, pasakas, archetipus, mitologiją, asociacijas. Iš daugybės psichologijos krypčių aš pasirinkau nemonotonišką. Pavyzdžiui, šią vasarą rašysiu darbą apie sapnus. Žmogus kaskart sapnuoja ką nors naujo, asociacijų spektras yra ypač platus, galima pagydyti per tuos simbolinius reiškinius, vaizdinius.

Skirtingų kultūrų pasakos, mitai, neverbalinė kūno kalba, pojūčiai, vaizdiniai, kurie ne šiaip sau ateina ir terapeutui, ir pacientui, – viskas svarbu, norint padėti žmogui. Dar šios krypties psichologas turi išmanyti visą žmogaus raidą nuo pirmųjų kūdikio užgimimo dienų, nes turi suvokti, kur, kurioje stadijoje kas nors sustojo, kodėl užaugęs žmogus turi vienokią ar kitokią problemą.

Turi išmanyti ir santykių sritį, kad galėtum suvokti, kas yra sutrikę pas tave pagalbos atėjusio žmogaus gyvenime. Suprantu, kad man tai bus viso gyvenimo mokslai. Beje, iki šiol susiduriu su tuo, kad žmonės mane vis dar prisimena kaip manekenę ir tapatina su ja. Todėl, kai imu kalbėti, dirbti su jais kaip psichologė, stebisi. Reikia nemažai laiko tam tapatumui pakeisti.

Visko buvo: ir konfliktų, ir barnių, ir problemų, kuriose aš būčiau galėjusi kapstytis kone iki skyrybų. Mums reikėjo ne vieno vakaro išsikalbėti, kokį etapą išgyvename. 

Tas žinias naudoji ir spręsdama savo ar savo šeimos problemas?

Taip, kasdien sąmoningai stengiuosi būti ganėtinai gera mama, galvoju, kaip neužspausti dukrų, bet ir kaip vis dėlto nustatyti tam tikras ribas. Kaip užauginti jas, kad būtų savimi, o ne mano lūkesčių ar svajonių kūriniai... Tobula mama būti neįmanoma, aš ir nelabai siekiu to tobulumo. Tiesiog noriu, kad šitame pasaulyje jos jaustųsi laisvai, kad būtų kūrybingos, kad lengvai komunikuotų su žmonėmis.

Psichologijos žinios man padėjo suprasti, kaip elgtis šeimoje, kaip kurti santykius su vyru. Dažniausiai moterys gyvenime labai stengiasi: ir darbe, ir šeimoje jos viską daro tam, kad gautų patvirtinimą, kokios nuostabios yra. Jos viską gali: ir dirbti, ir vaikus auginti, ir būti seksualios, ir... Bet vieną dieną energija išsenka.

Tada dažna atsigręžia į savo vyrą: o jis per retai pagiria, nereiškia susižavėjimo... Pamažu moteris ima vis smarkiau piktintis: „Kodėl jis nepasako to ar nepadaro taip?!“ Tyliai niršta, kodėl nesusipranta pasiūlyti pagalbos, arba jeigu kas nors sugedo, kodėl negali pataisyti... Iš nuovargio kyla nusivylimas, moteris ima nuvertinti vyrą ir taip kenkia santykiams.

Gavusi daugybę psichologijos žinių ir analizuodama save aš tapau sąmoningesnė. Antra: supratau, ko tikiuosi iš vyro ir ko jis laukia iš manęs. Mes visai kitaip dabar gyvename. Visko buvo: ir konfliktų, ir barnių, ir problemų, kuriose aš būčiau galėjusi kapstytis kone iki skyrybų.

Mums reikėjo ne vieno vakaro išsikalbėti, išsiaiškinti, kokį etapą išgyvename. Sunkiausias dalykas man buvo nusileisti ant žemės, sutikti, kad buvau dėl ko nors neteisi. Reikėjo išmokti kalbėtis: juk vyrai moterų minčių neskaito. Išmokti paprašyti pagalbos. Labai džiaugiuosi, kad vasarą jau bus šešeri metai, kai mes susituokę ir puoselėjame savo šeimą.

Viganto Ovadnevo/15min.lt nuotr./Aistė Jasaitytė-Čeburiak ir Romanas Čeburiak
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Aistė Jasaitytė-Čeburiak ir Romanas Čeburiak

Romanas nepasiilgsta tos Aistės, kuri buvo modelis, šokėja, o ne tokia protinga moteris?

Kad taip neatsitiktų, aš dažnai sustabdau save ir pasitikrinu, ar dar nepersistengiau (juokiasi). Juk vyrai neretai palieka šeimas ir susiranda jaunesnes ne todėl, kad žmona buvo bloga. O dėl to, kad turėdami silpnesnę moterį taip patvirtintų savo galią. Moteris šeimoje privalo būti labai sąmoninga ir pastabi.

Seniau iš vyro laukdavau patvirtinimo, įvertinimo, o dabar tą jausmą stengiuosi duoti savo vyrui ir matau, kaip jis tiesiasi, kaip vyriškėja, kaip įgauna jėgų ir pasitikėjimo. Mūsų santykiuose dabar nėra konkurencijos. Kaip tik matau jo privalumus, kaip jis stengiasi dėl šeimos. Nuoširdžiai žaviuosi juo kaip verslininku, nes iš tėvo perimtą verslą sugebėjo išvystyti ir gerokai išplėsti. Nežinau, kaip mums seksis ateityje, bet stengiuosi jo neužgožti.

Netgi žiūriu, kad Romanas visai neblogas kulinaras darosi (juokiasi). Bet jei rimtai, viskas dėl to, kad aš dabar visa galva pasinėrusi į savo studijas ir darbus: turiu privačių klientų, jie pas mane ateina kaip pas psichologę, daug važinėju po Lietuvą ir skaitau paskaitas moterims, ką tik su didele švietimo projekto „Kūrybinės partnerystės“ komanda dirbome mergaičių socializacijos centre, buvusioje kolonijoje. 

Romanas kartą net pasakė: „Šeima kenčia dėl tavo darbų.“ „Kodėl kenčiate? Aš juk nieko jums nepasakoju“, – nustebau. Tiesiog jis mato, kokia išsekusi pareinu. O vyrui ir dukroms juk smagu, jeigu aš gyvybinga, energinga. Bet pastarąjį pusmetį grįždavau namo visiškai išsekusi nuo patirtų emocijų. Net kalbėti nebegalėdavau...

Kas tave nuvedė į tokią vietą kaip mergaičių kolonija?

Vėlgi mano psichologijos mokslai pravertė dar vienoje srityje: jau trejus metus dirbu prie švietimo projekto „Kūrybinės partnerystės“. Jame jau dalyvavo daugiau kaip šimtas Lietuvos mokyklų. Esu viena iš kūrybos agenčių, kurios atvažiuoja į mokyklą, dirba su moksleiviais ir mokytojais, analizuoja esamas problemas ir padeda kūrybiškai jas spręsti, tarkime, kai vaikai neturi motyvacijos mokytis, kai klasėje nesutariama... Vėliau analizuojame, kaip pasikeitė santykiai klasėje ir kas tokio ypatingo įvyko, kad staiga situacija ėmė keistis.

Pernai prie šio projekto prisijungė du socializacijos centrai. Lietuvoje jų iš viso yra šeši – keturi berniukų ir du mergaičių. Nusprendžiau dirbti viename iš mergaičių socializacijos centrų, kur gyvena ir mokosi nepilnametės, teistumą turinčios mergaitės. Dažniausiai tai – vaikai iš globos namų ar asocialių šeimų. Jų nereikia bijoti. Tie vaikai patys bijo, nes yra patyrę traumų, smurtą, agresiją. Teorinių žinių, kaip su tokiais žmonėmis dirbti, kaip jiems padėti, turėjau su kaupu. Juk mano mokslai yra gelminiai, būtent apie traumas.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Aistė Jasaitytė-Čeburiak
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Aistė Jasaitytė-Čeburiak

Sugebėjai prisibelsti į tų mergaičių širdis?

Gavau dvi devintokių klases ir, prisipažinsiu, lengva nebuvo. Viduje viskas vartydavosi prieš kiekvieną susitikimą, jaudindavomės iki ašarų. Tos mergaitės labai save nuvertina: „Aš iš globos namų“, „Aš tokia... kitokia...“ Projektas, kurį daryti man padėjo žurnalistė Gabija Vitkevičiūtė ir aktorius, režisierius Justas Tertelis, per įvairius ugdymo dalykus (lietuvių kalbą ir literatūrą, technologijas, matematiką) turėjo padėti mergaitėms susikurti viziją, kuo jos nori būti užaugusios, padėti rasti savo gyvenimo kelią ir tikslą.

Jos analizavo, kokius žingsnius reikia nueiti norint tapti vienos ar kitos profesijos atstove, rašė savo biografijas, motyvacinius laiškus, bandė apibūdinti save. Drauge mokėmės, kaip pažinti savo emocijas ir jas valdyti, tyrinėjome, kas lemia žmogaus pokyčius. Projekto kulminacija – fotografijų paroda „Nuo šiandien“ Vilniaus mokytojų namuose.

Man atrodo, mes sugebėjome išgirsti tų mergaičių poreikius ir interesus. O mane ši patirtis smarkiai supurtė. Aš dabar net pykstu dėl visokių akcijų, kur renka lėšas globos namams. Kai iš vidaus pamačiau, kokios pagrindinės jų problemos, tiesiai šviesiai galiu pasakyti: ne drabužių ar žaislų tiems vaikams reikia. Ne materialių dalykų, o bendravimo, buvimo kartu.

Aišku, smagu tą akimirką, kai gauni dovanų, bet paskui tie vaikai vėl lieka savo kančioje, vienatvėje. Kaip ir šiuo atveju: projektas jau pasibaigė, bet man jis nesibaigė. Aš nuolat galvoju apie tas mergaites, mąstau apie galimybę įkurti fondą, kad šis projektas būtų tęstinis. Svarstau, kaip suburti žmones, kurie galėtų su tais vaikais praleisti daugiau laiko.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Aistė Jasaitytė-Čeburiak
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Aistė Jasaitytė-Čeburiak

Pokalbio pradžioje užsiminei apie moters savivertę. Kokia yra tavoji?

Kol buvau ant podiumo, aš ieškojau savęs. Tada nežinojau, nei kas esu, nei ko noriu. Apskritai ji nedaug priklauso nuo atliekamo darbo. Pavyzdžiui, pykstu, kad taip nuvertina namų šeimininkes: kol paauginau vieną, paskui kitą dukrą, savo kailiu pajutau, koks sunkus tas darbas. Turbūt lengviau pabėgti į kokį ofisą ir bendrauti su kompiuteriu bei kolegomis, nei būti žmona ir mama, kuri tiek daug savęs turi atiduoti šeimai.

Pavyzdžiui, pykstu, kad taip nuvertina namų šeimininkes: kol paauginau vieną, paskui kitą dukrą, savo kailiu pajutau, koks sunkus tas darbas.

Dažniausiai moteris labai stengiasi gauti patvirtinimą iš išorės ir aplinkinių žmonių, kad yra puiki. Dėl to paskui prasideda depresijos, identiteto krizė, kai žmogus nežino, kas jis yra, nes visą laiką stengėsi vienoks ar kitoks būti dėl kitų žmonių.

Bet moteriai svarbiausia girdėti save, įvertinti, kas teikia džiaugsmą jai. Reikia išgirsti save, kad pradėtum džiaugtis gyvenimu. Man irgi labai palengvėjo, kai įsiklausiau į save. Dabar galiu būti ir mama, ir profesionalė darbe. Galiu būti moteris kaip šeimos dalis, galiu būti moteris su draugėmis ar apskritai viena. Visus savo, kaip moters, vaidmenis aš pažįstu ir juos išgyvenu.

Pasitraukusi nuo podiumo ir iš viešumos, aš atradau kur kas daugiau. Atradau save. Turiu tiek daug veiklos, darbų, projektų, kad pasistaipymas kokiame vakarėlyje dabar atrodo tuščias laiko švaistymas. Ant podiumo aš jau užtektinai prisibuvau... Kartais nueinu į kokį renginį, pasižiūriu – tarsi pasitikrinu, ko atsisakiau. Paskui grįžtu namo ir pagalvoju, kaip bus gera, kai ryte pabus vaikai ir atbėgs pas mus į lovą, kaip pusryčiausime visi kartu, kaip savaitgalį važiuosime į gamtą... Tada suprantu, kad su manimi viskas yra gerai. Tai ir yra mano laimė.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt