Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Agnė Kuzmickaitė: „Gera pabūti vienai, kai žinai, jog tavęs kažkas laukia“

Agnės Kuzmickaitės kurti bateliai
Visvaldo Morkevičiaus nuotr. / Agnė Kuzmickaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kad galėtų kurti, dizainerei Agnei Kuzmickaitei (33) nereikia aštrių pojūčių ir neregėtų peizažų – labiausiai ją įkvepia paprasti kasdieniški dalykai. Kieme praskridęs drugelis, kampe stūksanti vyro dainininko Sauliaus Prūsaičio gitara, dukters Leonardos ant grindų pamestas meškiukas – štai geriausi Agnės įkvėpimo šaltiniai.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Agnė Kuzmickaitė ir Saulius Prūsaitis
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Agnė Kuzmickaitė ir Saulius Prūsaitis

Nebūtina ant podiumo demonstruoti šliaužtinukų, kad žmonės suprastų, jog esi jauna mama, – tai galima nujausti iš drabužių formų, detalių ir bendros nuotaikos. Kovo 18-ąją ji vilniečiams pristatė savo pavasario-vasaros kolekciją, kuri kaip tik ir atskleidė vaiko ir suaugusiojo pasaulių sankirtą. „O kaipgi kitaip? Juk būtent tuo dabar gyvenu, – šypsosi dizainerė. – Neįtikėtina, kaip pasikeičia suaugusio žmogaus buitis, įpročiai ir apskritai visas gyvenimas, atsiradus mažam vaikučiui.“

Dabar, dukrai ūgtelėjus, jau galite apie tai kalbėti su šypsena, o iš pradžių turbūt teko ir šoką patirti?..

Tikrai buvo visko. Pirmaisiais mėnesiais, vos tapus mama, buvo keistai ramu: vaikutis mažas, daug miega... Net stebėjausi – kodėl visi taip gąsdina motinystės sunkumais, juk nieko čia tokio! Bet vėliau – lyg pavėlavęs – atėjo suvokimas, kad atsiradus vaikui absoliučiai viskas pasikeičia. Sudėtingi tampa net tokie dalykai, kurių anksčiau neįtarei egzistuojant. Pavyzdžiui, kad ir elementarus išėjimas iš namų: kai esi viena – gali ruoštis prie veidrodžio kiek tinkama, visas laikas priklauso tau. O kai turi kūdikį, tai staiga įgyja visai kitokią prasmę.

Rūpintis savimi nebėra kada, nes pirmiausia neišvengiamai tenka galvoti apie vaikišką vežimėlį?

Ir kaip dažnai toji realybė skiriasi nuo to, kas deklaruojama kalbant apie motinystę!.. Tie pakylėti pasakojimai, tos nuostabios nuotraukos, kur mama, tėtis ir kūdikis, gražiai apsirengę pastelinių spalvų drabužiais, ramiai sau sėdi ir šypsosi... Na, iš tikrųjų juk taip nebūna! Tik susilaukusi dukros supratau, kodėl vaikiški rūbai dažniausiai būna margi: nes ant jų mažiau matosi dėmės! (juokiasi) Ką jau kalbėti apie etapą, kai mažiukas pradeda savarankiškai valgyti... Kalbu ne tik apie drabužius: kad būtum toks, koks buvai iki vaiko gimimo, privalai įdėti gerokai daugiau pastangų.

Štai kokios mintys nugula jūsų kolekcijose...

Iš tikrųjų mano dukters indėlis į šią kolekciją yra fundamentalus. Akivaizdu, kad vaiko atsiradimas suaugusiojo pasaulyje sukelia chaosą, ir klausimas tik vienas: kaip tas suaugęs sugebės su tuo susitvarkyti, nepasiklysti chaose, nukreipti jį ta linkme, kuria nori? Aš tikiu, kad visada galima surasti kompromisą.

Motinystės ir saviraiškos nebūtina atriboti vienos nuo kitos: jas suderinti tikrai įmanoma, jos gali viena kitą papildyti. Ir netgi vaikiškas garderobas gali derėti su suaugusiojo. Pavyzdžiui, glaustinukė yra pagrindinis mano produktas, moterys ją labai mėgsta – o juk ta pati glaustinukė labai dažnai naudojama ir kūdikių garderobe.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Agnės Kuzmickaitės kolekcijos modelis
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Agnės Kuzmickaitės kolekcijos modelis

Ar jums nebaisu kūrybos prasme suvaikėti, visiškai nukrypti į vaikų pasaulį? Nesibaiminate, kad žmonės, neturintys vaikų, jūsų nė nebesupras?

Ne, aš to pavojaus nejaučiu – gal dėl to, kad iš tiesų nesu visiškai tradicinė, stereotipinė mamytė. Pažįstu daug moterų, kurios dienų dienas rūpinasi vaikais, o susitikusios tarpusavyje irgi kalbasi tik apie vaikus. Nieko čia bloga, bet man, pastebėjau, yra atvirkščiai: norisi bent jau bendraujant su draugėmis visiškai atitrūkti nuo minčių apie vaiko auginimą. Juk mama esu dvidešimt keturias valandas per parą: norisi bent retkarčiais išsprukti į išorinį pasaulį. Tai nereiškia, kad man nėra įdomus mano dukros gyvenimas – tiesiog įdomu ir tai, kas vyksta už namų sienų.

Augindama mažą vaiką, kartu dirbdama, kurdama kolekcijas ir bandydama visur suspėti pagal grafiką, kartais tikriausiai pasijuntate tarsi turinti supergalių?

Nežinau, ar esu supermoteris, bet sutinku: turint vaiką laikytis grafiko yra labai, labai problemiška (šypteli). Juk vaikas neprognozuojamas, jis daro, ką nori. O problemų tada ir kyla, kai vaikas ir mama nori skirtingų dalykų. Teisingai sako mano sesuo, auginanti keturis vaikus: „Turint vaikų, geriausia yra nieko nenorėti, o džiaugtis tuo, ką turi.“ Yra net toks terminas – mamyčių depresija, kuri atsiranda tuomet, kai mama ilgą laiką negali įgyvendinti to, ko nori.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Agnė Kuzmickaitė su kolekcijos modeliais
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Agnė Kuzmickaitė su kolekcijos modeliais

Bet jums ji negresia?

Aš kažkaip išmokau susikaupti. Kolekcijos labai įpareigoja viską spėti pagal nustatytus terminus, tad pradedu tam ruoštis gerokai iš anksto. Nesusitvarkydamos su rūpesčiais, moterys dažnai tiesiog ko nors atsisako. O aš stengiuosi ne atsisakyti, bet surasti būdą tam įgyvendinti.

Vaiko įtaka jūsų veiklai – akivaizdi. O vyro? Kiek Saulius jums padeda, kiek – galbūt – trukdo?

Saulius irgi yra mano pasaulio, mano gyvenimo dalis. Iš tikrųjų jis labai padeda: tiek prižiūrėdamas Leonardą, tiek tiesiog būdamas šalia ir mane palaikydamas. Man sunku tai įsivaizduoti, bet turbūt yra vyrų, kuriems normalu, kai žmona kasdien laukia su sutvarkytais namais ir karštais pietumis, o ne prašo dar pabūti su vaiku, kol pati pabaigs kokį nors reikalą. Mūsų su Sauliumi santuokoje dažniau būna atvirkščiai (juokiasi). Ir dėl to nekyla jokių problemų – matyt, tai yra viena iš priežasčių, kodėl galime būti kartu.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Saulius Prūsaitis
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Saulius Prūsaitis

Vis dėlto jūsų kolekcijoje daugiau Leonardos, o ne Sauliaus įtakos...

Šioje kolekcijoje – taip, bet kažkada tikrai turėjau mintį sukurti kolekciją su muzikos instrumentais. Jau net turėjau nemažai modelių, jie man visai patiko, bet galiausiai išsigandau pernelyg nukrypti į banalumą, nes gitaros ar violončelės paralelė moters kūnui jau buvo daugybę kartų išnaudota. Taigi nustūmiau tą mintį į šoną. O gal tiesiog vaiko gimimas labiau pakeičia nusistovėjusias normas negu ištekėjimas už vyro?

Be darbų ir motinystės, jūs turite dar vieną svarbų užsiėmimą – studijuojate Vilniaus dailės akademijos meno doktorantūros trečiame kurse, kitąmet ginsite disertaciją. Aukšti mokslo laipsniai tarp mados dizainerių tikrai nėra dažni. Galbūt jūsų siekį nulėmė šeima?

Labai gali būti. Mano tėtis – mokslo žmogus, profesorius, mama taip pat buvo mokslininkė, taigi siekti mokslo aukštumų mūsų šeimoje atrodė tarsi savaime suprantama. Mano studijos – meno doktorantūra, naujai atsiradusi kryptis, kai teorinė ir praktinė dalis papildo viena kitą. Jose nagrinėju kasdienybę kaip kūrybinę inspiraciją: praktinė dalis kaip tik ir susidės iš mano kolekcijų. Bet studijuoju tikrai ne dėl diplomo ar raidelių „dr.“ prie savo pavardės: tiesiog manau, kad gilesnis požiūris į aplinką labai daug duoda.

Drabužių dizainerio darbas gali būti gana monotoniškas: jei retai bendrauji su klientais ir nekuri kostiumų teatre, tiesiog lieki vienas tyloje tarp audinių ir siūlų. Taip dirbti galbūt yra ramu ir malonu, bet kartais, bent jau man, norisi žvilgsnio iš šalies, sąlyčio su gilesniu pasauliu. Turbūt dėl to mane ir traukia darbas teatre, o doktorantūra irgi užpildo tą poreikį tobulėti. Nes vien mada yra gana paviršutiniškas dalykas...

Kaip šiuo metu atrodo jūsų įprasta diena?

Rytą visi trys keliamės, ruošiamės, tuomet Saulius nuveža Leonardą į darželį, o aš imuosi visokių reikalų. Artėjant kolekcijos pristatymui, visas laikas skiriamas jam, bet šiaip stengiuosi paskirstyti dieną: dalį laiko skiriu moksliniam darbui, rašymui, skaitymui, likusią dalį – kūrybai, organizaciniams reikalams, internetinei parduotuvei, partnerių parduotuvėms. Su klientais dabar mažiau dirbu – tai padiktavo mano šeimyninė situacija.

Klientams visgi reikia išskirtinio dėmesio, o kai vaikas mažas, aš negaliu įsipareigoti, kad tikrai turėsiu laiko. Lygiai tas pats su teatru: gimus Leonardai, pasirodė du dideli operos spektakliai, o daugiau jų nesiėmiau, nes teatro specifika mane įstatytų į sudėtingus rėmus. Aš juk negaliu nuo ryto iki vakaro sėdėti repeticijų salėje, reikia ir su vaiku pabūti... Vis dėlto ateityje tikiuosi prie to sugrįžti.

Visvaldo Morkevičiaus nuotr./Agnės Kuzmickaitės kurti bateliai
Visvaldo Morkevičiaus nuotr./Agnės Kuzmickaitės kurti bateliai

Vyras turi savo muzikos studiją, o kur darbuojatės jūs?

Aš irgi įsirengiu savo studiją. Man gyvybiškai svarbu pabūti vienai su savimi – tada gerai susidėlioja mintys, vizija tampa aiški, galiu išgirsti savo vidinį balsą. Nesu išranki, galiu dirbti visur, kur ramu ir netriukšminga: netgi važiuodama automobiliu išnaudoju tą laiką, kai esu viena. Taip jau yra: kol neturi šeimos, visas laikas yra tavo, jei ko nespėjai dieną, gali padaryti vakare. O turint vaiką tai jau nebėra savaime suprantama, tenka visaip laviruoti, stengtis viską nudirbti dieną, nes vakare – šeimos laikas. Kita vertus – gera pabūti vienam, bet tik tuomet, kai žinai, jog tavęs kažkas laukia.

Ką veikiate vakarais, sugrįžę namo?

Aš irgi galvoju – ką mes veikiame, kad taip greitai prabėga tas laikas?.. (šypsosi) Iš tikrųjų – paprasčiausius dalykus. Vakarienę dažniausiai gamina Saulius, imamės visokių buities darbų, bet daugiausia dėmesio, žinoma, tenka Leonardai. Vaikui nuolat ko nors reikia, ir mes tiesiog įgyvendiname tuos norus. Ji daug kam gabi, darželyje mokosi anglų kalbos ir šokių, nori, kad aš su ja pieščiau. Jos akį traukia suknelės, aukštakulniai, įvairūs moteriški dalykėliai – galbūt domisi mano veikla, o gal tiesiog tokia jos moteriška prigimtis.

Kaip pasikeitė jūsų, kaip kūrėjos, finansinė situacija, atsiradus vaikui? Juk kompromisų dabar tenka ieškoti kur kas dažniau nei anksčiau.

Keistas dalykas – vaiko atsiradimas tuos finansus tik sutvarkė (šypteli). Anksčiau mano kolekcijos būdavo konceptualios, neskirtos dėvėti, labiau idėjinės – pavyzdžiui, „Tarpusavio priklausomybė“ arba „ShopOholic“. Nekėliau sau uždavinio sukurti nešiojamų drabužių liniją, bet atsiradus Leonardai tai tiesiog natūraliai susiklostė. Atsirado glaustinukės su drugeliais, kiti drabužiai, ėmiau dažnai naudoti drugelio simbolį. Pradėjo veikti internetinė parduotuvė, ėmiau bendradarbiauti su didelėmis kompanijomis, tokiomis kaip „Dormeo“. Dėl tokių darbų galiu kurti ir rengti asmeninius kolekcijų pristatymus.

Mariau Žičiaus nuotr. /Agnė Kuzmickaitė
Mariau Žičiaus nuotr. /Agnė Kuzmickaitė

Kaip dabar laikosi jūsų drugelis?

Tvirtai (šypteli). Jis yra mano prekės ženklo dalis, kurio niekada neatsisakysiu. Atpažįstamas elementas dizainerio kūryboje yra būtinas – juk kiekvieni žymesni mados namai turi savo specifinį ženklą. Kartais išgirstu replikų: „Ar tu nebijai to drugelio persekiojimo, juk žmonės sakys – vėl tas pats, nieko naujo?..“ Bet aš manau, kad nėra blogai išlikti atpažįstamai.

Nebepykstate, kai kiti žmonės savo kūryboje naudoja vienokį ar kitokį drugelį?

Žodis „pykstu“ čia netinka – tiesiog vienais atvejais autoriaus teisės yra pažeidžiamos, o kitais ne. Aš nelabai turiu laiko gilintis ar pykti, dirbu savo darbą, ir tiek, o jeigu kartais prireikia – yra teisininkai, su kuriais bendradarbiauju. Jeigu jie pamato, kad kas nors peržengia ribas, imasi tam tikrų teisinių veiksmų. Tai visiškai normalu – kiekviename versle vyksta bendradarbiavimas su teisininkais, tik Lietuvoje dar neįprasta, kad mados dizaineris gintų savo intelektinę nuosavybę. Betgi neteisinga, kai vieni kantriai dirba, kuria kokį nors produktą, investuoja į reklamą, o kiti nori tiesiog tuo pasinaudoti.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Monika Račiūnaitė-Pogrebnojė
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Monika Račiūnaitė-Pogrebnojė

Tačiau būti kopijuojamai – irgi pripažinimas?

Na, taip (juokiasi). Guodžiuosi mintimi, kad kiekvienas mano kūrinys gimsta iš kokios nors idėjos, už to slypi koks nors pagrindas. O kai kas nors atkartoja formą – už to nėra jokio pagrindo, jokios idėjos. Aš esu laisva kurti – ką nors pakeisiu, ir jau viskas bus kitaip. O tie, kurie kopijuoja, tik seka iš paskos – jų veikimo laukas yra labai ribotas.

Dar vienas ryškus pripažinimas – tokių garsių klientų kaip dainininkė Lady Gaga atsiradimas jūsų gyvenime.

Beje, pirmame laiške, kurį man parašė Lady Gagos stilistas Brandonas Maxwellas, kaip tik ir buvo prašoma drabužių su drugeliais! Malonu, žinoma, – tai išties tam tikras pripažinimas. Vis dėlto jie patys mane susirado ir paprašė atsiųsti drabužių – man tai yra reikšminga. Gavusi laišką į darbinę pašto dėžutę, iš pradžių net nelabai reagavau – atrodė per daug neįtikėtina. Kita vertus, šiais laikais, kai viską valdo socialinė erdvė, feisbukas ir instagramas, tikimybė, kad tave pastebės bet kuriame pasaulio krašte, yra gerokai didesnė.

Lady Gagai išsiunčiau tris dėžes su šešiais didelių apimčių drabužiais – kiek žinau, juos ketinama naudoti filmuojant vaizdo klipą. Laiške buvo prašoma juos paskolinti, bet nelaukiu, kad jie grįš, – juk daugelis dizainerių žvaigždėms drabužius tiesiog padovanoja. Be to, dainininkės išsirinkti drabužiai buvo labiau idėjiniai, neskirti dėvėti – jeigu jie bus panaudoti, aš tik džiaugsiuosi.

Kalbant apie tai, kas bus, norisi teirautis ne tik apie darbus, bet ir apie šeimyninius planus – ar jūs norėtumėte didesnės šeimos, ar jau jaučiatės patenkinusi motinystės poreikį?

Manau, vaikas yra labai stipri jungiamoji grandis tarp žmonos ir vyro. Mus su Sauliumi, be kitų dalykų, Leonarda labai stipriai riša: ji svarbi abiem, ir tai savaime vienija. Ji padiktuoja tam tikrą gyvenimo būdą, kuris man patinka. Abu su vyru esame iš kūrybinių sričių, tad mums labai lengva išsimušti iš vėžių ir nukrypti į kraštutinumus. Tačiau dukra mus sustato į rėmus: padiktuoja aiškią dienotvarkę, kada reikia keltis, kada valgyti, o kada eiti miegoti.

Gyvenimas įgauna aiškią struktūrą, ir bent jau mano charakteriui tai tinka. Matau, kad ir vyras labai džiaugiasi ir didžiuojasi esąs tėtis. Buvimas šeimoje sukuria pagrindą, nuo kurio atsispyrus galima skirti laiko kūrybai, todėl pripažįstu – norėčiau dar vieno vaiko. Ypač aiškiai tai pajutau dabar, kai Leonarda jau ūgtelėjusi: aš jaučiu, kad greta auga žmogus, mano draugas, mano šeimos narys. Tokio artimo žmogaus nebuvo, o ėmė ir atsirado, ir jis yra mano dalis...Tai – nuostabus jausmas. Kuo daugiau tokių žmonių, besąlygiškai mylinčių, tuo turbūt yra geriau.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt