Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

40 kg atsikračiusi konditerė Elžbieta Monkevič dalijasi 8 patarimais: „Lieknėti yra paprasta“

Elžbieta Monkevič
Gretos Skaraitienės ir asmeninio albumo nuotr. / Elžbieta Monkevič
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Aš noriu pasakyti tik tiek, kad lieknėti yra paprasta!“ – su ištikimais tinklaraščio „Žaidžiame virtuvę“ sekėjais atsisveikino profesionali konditerė Elžbieta Monkevič (49) ir pakvietė sekti naująjį – „Lieknėjimo anatomija“.

Šešių kulinarinių knygų autorei ir bendraautorei, apie maisto gaminimo subtilybes rašiusiai ne tik į Lietuvos, bet ir į Rusijos, Vokietijos kulinarijai skirtus žurnalus, jau antrus metus dažniau tenka atsakinėti į klausimus, kaip numetė keturiasdešimt kilogramų.

Tiesa, Elžbieta prisipažįsta nežinanti, kiek tiksliai jų atsikratė: „Nusipirkau svarstykles tik tuomet, kad pajutau, jog turėčiau sverti mažiau nei 120 kilogramų, – paprastose svarstyklėse tai viršutinė riba. Iš tiesų, kai atsistojau pasisverti, svarstyklės rodė 119. Tuomet aš jau buvau numetusi ne vieną kilogramą.“ Per tuos metus 54 dydžio drabužius Elžbieta pakeitė į 44! 

Į „Beatos virtuvės“ studijoje surengtas Elžbietos paskaitas, kaip atsikratyti papildomų kilogramų, vietos buvo rezervuotos akimirksniu. Pasisekimo sulaukė ir pamoka, kurioje profesionali konditerė dalijosi paslaptimis, kaip pagaminti kuo mažiau nuodėmingus desertus. Netrukus knygynuose pasirodys jos nauja knyga „Gaminkime sveikiau“, išleista kartu su žurnalu „Edita“. 

Knygos viršelis/„Gaminkime sveikiau“
Knygos viršelis/„Gaminkime sveikiau“

„Gyventi sveikai gan sudėtinga, bet pradžioje kiekvienas gali gyventi sveikiau, – knygos idėją paaiškina autorė. – Sveikiau – tai pirmas žingsnis link sveikai. Galvoti apie tai, ką dedi į lėkštę, – paprasta. Gaminti sveikiau paprasta. Tiesiog reikia pažvelgti į save ir savo artimuosius – kokie mes norime būti ateityje, galbūt už dešimties metų.“ 

Su maistu (labai skaniu!) susijęs ir jos darbas – Elžbietą dažnai galima sutikti naujame picerijų tinkle „Jurgis ir drakonas“. „Ką darau? Valgau picas, – nusijuokia ir paaiškina: – Dirbu „Jurgio ir drakono“ receptų testavimo ir tobulinimo komandoje.“ 

„Meilės kulinarijai genas mūsų giminėje labai stiprus – seneliai iš tėvo pusės tarpukaryje turėjo Vilniuje savo kepyklėlę, o mamos giminėje maisto gamyba buvo tapusi savotišku ritualu“, – pasakoja Elžbieta. Baigusi mokyklą ji paklausė širdies balso ir nutarė studijuoti konditeriją, po studijų šioje mokykloje pasiliko dėstyti, paskui pasinėrė į veiklą, nesusijusią su maisto gaminimu. 

„Kai gimė dukra, o ji buvo vėlyvas vaikas, nutariau, kad noriu ją auginti pati, – užsimena apie posūkį į namus. – Gaminau namiškiams, kai atsirado daugiau laiko, pradėjau rašyti apie kulinariją į vieną žurnalą, paskui atsirado mano kulinarinis tinklalapis „Žaidžiame virtuvę“. Nemėgstu sudėtingų dalykų, tad jame buvo tik lengvai paruošiamas maistas – toks, kurį galima pagaminti tiesiog žaidžiant. Negaliu pasakyti, kad tinklalapis buvo ypač populiarus, bet ir dabar prieš šventes sulaukiu lankytojų antplūdžio.“ 

Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./Elžbieta Monkevič
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./Elžbieta Monkevič

Elžbieta sako, jog visą gyvenimą buvo moteriškos figūros, su metais palengva prisidėjo papildomi kilogramai, „bet galvos neskaudėjo, jei ir susimąstydavau apie svorį, numodavau ranka – gerai taip, kaip yra. Ir niekada nesilaikiau jokių dietų“. Antsvoris jai netrukdė nei stilingai rengtis, nei būti mylimai. 

„Bet atėjo laikas, kai viduje pajutau tuštumą, norėjosi kažką keisti. Ieškojau dvasinių permainų, todėl nusprendžiau, kad turiu pagyventi kitaip. Pamaniau, gal reikėtų pasekti senovės išminčių patirtimi – jie užsidaro nuo aplinkinių, tenkinasi vandeniu, duona ir mąsto. Gal ir man taip reikėtų? 

Nutariau, jog atsisakysiu cukraus, kvietinių miltų, desertų, taip mėgstamų kepinių – tiesiog negalėjau be saldumynų gyventi. Tikroji pasninko esmė ir yra, jog atsisakoma to, kas yra svarbu, kas mėgstama, taip apsivalo ne tik kūnas, bet ir galva.“

Asmeninio albumo nuotr./Elžbieta Monkevič
Asmeninio albumo nuotr./Elžbieta Monkevič

Kadangi Elžbieta tam ryžosi negalvodama apie lieknėjimą, labai nustebo pajutusi, kad atsisakius saldumynų ėmė sparčiai kristi kilogramai. „Jau po poros savaičių visi drabužiai tapo per dideli, – šypteli. – Tada man ir kilo mintis – turiu tęsti tai toliau ir netgi susirungti su savimi. Pradėjau domėtis įvairiais mitybos būdais, susiradau ir susidėliojau tai, kas man buvo priimtiniausia, ir griežtai to laikiausi.“

Meniu iki šiol griežtas, Elžbieta skaičiuoja kalorijas ir laikosi tinkamo angliavandenių, riebalų ir baltymų balanso. Yra atsisakiusi cukraus, bet kokių saldiklių, kviečių, ryžių, kukurūzų, kietųjų ir puskiečių sūrių, vengia riebių produktų. Tačiau kasdieniniame valgiaraštyje atsirado naujų produktų. 

„Mano nerealus atradimas – sorų kruopos. Iš jų galima pagaminti kremą, saldainius, ledus“, – tvirtina. 

O ar būtų galima pagaminti ne tokį nuodėmingą „Napoleoną“? 

„Ne, – juokiasi. – Klasikinio deserto reikia suvalgyti tik mažą gabaliuką. Tai švenčių patiekalas, tuomet mes galime pasilepinti. Bet tik ne visą tortą – nereikia taip savęs lepinti. Anksčiau galėdavau suvalgyti kilogramą ledų, dabar man pakanka penkiasdešimt gramų. 

Kai valgome kilogramais ir litrais, taip sprendžiame savo psichologines problemas, o ne mėgaujamės skoniais. Man tapo neįdomu prisivalgyti – įdomu paragauti. Paragauti – mano profesijos dalis. Darbe aš turiu skanauti picos, tačiau tai nėra jokia tragedija. Vakar merginos į darbą iš Dzūkijos atvežė labai skanios bulkos su mėlynėmis. 

Pirmąsyk po dvejų metų pertraukos suvalgiau gabalėlį mielinio kepinio, ne picos. Ir nieko tokio neatsitiko – žinau, kad nueisiu porą kilometrų daugiau, o gal suvalgysiu mažiau kaloringo maisto porciją. Arba tai jau padariau. Jei ko nors suvalgai daugiau, turi atidirbti ir tai sudeginti. Svarbu to neatidėti rytojui.“

Elžbieta pakeitė ne tik mitybą. „Taip pat – pakėliau užpakalį ir apėjau apie namą. Tai buvo pirmas žingsnis, nes buvau įpratusi visur važinėti automobiliu, kaip juokauju, vos ne iki pat buto durų, o dabar visur, kur galima, leidžia laikas ir aplinkybės, einu pėsčiomis. Tarkim, iš namų į darbą – septynis kilometrus – dažniausiai nueinu pėsčiomis ir tam man pakanka valandos. Dabar man nėra sudėtinga nueiti dvidešimt kilometrų. Ėjimas – tai savotiška meditacija. Ir tai prieinama kiekvienam.“

Asmeninio albumo nuotr./Elžbieta Monkevič
Asmeninio albumo nuotr./Elžbieta Monkevič

Taip pat po ilgo naršymo internete ji susirado priimtiniausią mankštos būdą – amerikietės Leslie Sansone propaguojamą greitojo ėjimo metodą, kartais namuose įsijungia treniruotės įrašą ir „eina“ pagal trenerės nurodymus. „Prakaitas tiesiog laša, toje vietoje, kur sportuoju, lieka bala“, – sako. 

Geriausias komplimentas? Elžbieta pasijuto pamaloninta, kai kelerius metus nematytas vyro pažįstamas susitikus paprašė supažindinti su atlydėjusia moterimi: „Jis negalėjo patikėti, kad šalia – ne nauja, o ta pati žmona.“

Elžbietos taisyklės 

* Nelieknėja tos, kurios blogsta nuo rytojaus.

* Lieknėjimas turi prasidėti galvoje. Tik tuomet jis gali būti sėkmingas.

* Valgyti su saiku. Kasdienis maistas – lyg organizmo kuras.

* Yra mažai situacijų, kai negalima atsikratyti papildomų kilogramų, – lieknėja ir labai garbaus amžiaus moterys su ilgiausiu ligų sąrašu, ir netgi sunkiai judančios. 

* Daugiau judėjimo. Būtina susirasti tinkamą mankštą ir atlikti ją kad ir penkias minutes per dieną – geriau tiek negu nieko. 

* Taip pat svarbu gerai išsimiegoti ir kokybiškai pailsėti. 

* Gerti pakankamai vandens. 

* Ir galvoti daugiau apie save.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt