„Žoliauti galima žiemą–vasarą, rytą–vakarą, saulei šviečiant–lietui lyjant… Tik svarbu žinoti, kokius augalus kokiu metu geriausiai skinti ar rinkti, – sako žolininkė Adelė Karaliūnaitė.
Siaučiant koronavirusui, visiems aktualu sustiprinti organizmo atsparumą. Kokie natūralūs būdai padeda tai padaryti?
Visi ėjo iš proto dėl meškinio česnako. Deja, mūsų imuninė sistema neužsigrūdina ir neprikaupia reikalingų veikliųjų medžiagų ilgam laikui. Ją turime stiprinti ir treniruoti iš naujo kiekvieną dieną. Taigi ruoškitės 365 dienas aktyviai bendrauti su savo kūnu. Jei česnakas – tai 365 tikro vasarinio česnako galvutės per metus!
Kiekvieną dieną suvalgykite po nedidelę galvutę nulupto ir per sietelį pertrinto česnako. Galite sutrinti su šaukšteliu sviesto ir užsitepti ant ruginės duonos. Jei užšaldytos žliūgės, garšvos, laukinės morkos, varnalėšų šaknys – tai 365 ledukai iš jų sutrintos tyrės. Paskirkite daug vietos šaldiklyje sušaldytoms augalų tyrėms laikyti ir visus metus džiaugsitės stipriu imunitetu.
Gal išduosite kokį stebuklingą receptą?
Ypač imunitetą stiprina erškėčių vaisiai. Renkami nuo rugpjūčio pabaigos iki pat šalnų. Galite išbandyti tokį receptą. Reikės 500 g erškėčių vaisių ir 100 ml mineralinio vandens. Sudedame vaisius į smulkintuvą ir labai gerai susmulkiname. Supilstome į ledukų gamybai skirtus maišelius ar formeles. Užrašome etiketę. Sušaldome šaldiklyje.
Dedame leduką į arbatai plikyti skirtą metalinį tinklelį (šaukštelį) ir užplikome stiklinėje karštu vandeniu. Tinklelis apsaugos nuo sėklyčių plaukelių, galinčių sudirginti virškinimo trakto gleivinę. Erškėčių vaisiai labai naudingi, pavyzdžiui, užtenka suvalgyti vos keletą, kad gautume vitamino C paros normą. O rauginės medžiagos, kurių juose gausu, padeda pašalinti iš organizmo virusus ir bakterijas.
Persirgus COVID-19, daugelį vargina nuovargis, stinga jėgų, kamuoja galvos ir raumenų skausmai. Kokios žolės, antpilai pagelbėtų?
Mokslininkai jau nustatė, kad šiuos liekamuosius persirgtos ligos požymius lemia raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) kokybiniai pakitimai. Eritrocitams patinka augalai, žydintys violetine spalva. Dabar ir visus metus galite naudoti vaistinės agurklės tyrę.
Vienam žmogui metams reikia viename kvadratiniame metre dirvos užaugintų agurklių. Žiemą jos puikiai auga ir žydi vazonėliuose kambaryje ant palangės. Paskaitose visada pabrėžiu didžiulę šio augalo naudą metabolinėms ląstelių reakcijoms. Svarbu ir tai, kad vaistinės agurklės yra saugios, nesukelia šalutinių poveikių jas taisyklingai paruošus ir saikingai vartojant.
Ką patartumėte norintiems išsaugoti sveiką virškinimo sistemą?
Svarbu nepersivalgyti ir nevartoti to, kas jums netinka. Dievas davė žmogui dantis, todėl ir maistas turi būti kramtomas tais dantimis, kuriuos turime. Kol dantukai pieniniai, valgome košes, švelnius valgius. Kai dantys sveiki, stiprūs, balti, spindintys – galime sotintis stipriai, kad užtektų jėgų daugintis ir dirbti. Išgedo, iškrito?!
Susirūpinkime pirmiausia sveikata ir gerai pagalvokime, ką valgyti. Bet mes lekiame pas odontologą, susigręžiame implantus, susidedame dirbtinius dantis ir galvojame, kad esame ne tik gražūs, bet ir sveiki. Nieko panašaus. Nėra savų dantų – negalima valgyti, kas papuolė. Mitybą tuomet reikia subalansuoti ne pagal naujus dantis, o pagal „seną“ sveikatą (šypsosi).
Sakoma, sveikame kūne – sveika siela. Kas jai labiausiai suteikia peno, kad neliūdėtų?..
Pirmosios atvirų durų mano sodyboje dienos rytą atskrido ir namo sienos plyšyje įsikūrė didelis spiečius bičių. Suku galvą, kaip pervilioti jas į avilį žiemoti. Kas tai – stresas ar laimė? Siela džiaugiasi, bet jei nesugebėsiu išlaikyti bitelių per žiemą, siela liūdės.
Sakoma: „Tos pačios akys juokiasi, tos pačios verkia“. Sunku suderinti norus ir galimybes. Proto reikalas teisingai pasirinkti norus. Jei nori tik to, ką gali greitai įgyvendinti, ką mėgsti dirbti, kas gerai sekasi, jei sugebi neįsisukti į neįveikiamų darbų ratą, visada rasi laiko sielos atgaivai. Jei nori būti laimingas visą gyvenimą – augink sodą. Nesvarbu, ar tai bus didelė sodyba, ar mažas kaktusas prie kompiuterio.
Augalai žavūs tuo, kad kiekvieną dieną auga. Tereikia juos prižiūrėti ir jie gyvens ilgiau už mus. O siela, atskridusi iš dausų, galės pasisupti ant rožės žiedo. Ilgi karantino mėnesiai išryškino tikruosius žmogaus poreikius.
Kokie, jūsų manymu, tie poreikiai?
Neseniai klausiausi garsios psichologės ir stebėjausi, kaip ji prieštarauja pati sau, sakydama, kad žmonės nebenori eiti į darbą biure, vaikai nebenori kontaktinio mokymo. O ar kada nors norėjo? Ar ne mes patys susikūrėme tokias darbo ir mokslo sąlygas tam, kad galėtume stebėti, pamėgdžioti, kontroliuoti ir išnaudoti vienas kitą? Ar būtina rytais grūdantis kamščiuose vežti klykiantį pusiau miegantį vaikelį į darželį ar mokyklą, kur juo atseit rūpinsis samdomi auklėtojai? Kad ir kokie profesionalūs, geranoriški ir protingi žmonės ten dirbtų, net visas jų būrys neatstos mamos, močiutės, senelio, tėčio.
O kaip elgiamės darbo vietoje, kiek patiriame jaudulio eidami į prikaitusį „stiklainyje“ įrengtą biurą su kondicionuotu sausu oru: ar rasime vietą automobiliui, ar nepabrango stovėjimas miesto centre, ar spėsiu paimti vaiką iš mokyklos ir nuvežti į būrelį? Kam visas tas dirbtinis gyvenimas reikalingas?
Lietuvoje kol kas nuostabus klimatas, gera infrastruktūra, bet mes lendame kaip skruzdėlės į gelžbetoninius miestus, dirbame lyg išprotėję, kad apmokėtume beprasmiškas išlaidas už elektrą, benziną, automobilio stovėjimo vietą, šlamštinę kavą vienkartiniame inde, šiukšlių išvežimą, galų gale už kremavimą ir dirbtines žvakes ant kapo. Aš – už karantiną. Už ramų be dešimčių lėktuvų virš galvos dangų, už neužterštas nuotekomis marias ir upes, už vaikystę po žydinčia ir bitėmis dūzgiančia liepa.
Kas jums pačiai padeda gerai jaustis?
Nieko nėra malonesnio sielai, kaip gerai atliktas darbas. Mano diena prasideda lengva mankšta, ją daryti esu priversta stuburo sveikatai palaikyti. Dirbdama augalų paruošimo ceche, geriu daug žolelių arbatos. Kokią tą dieną pakuojame, tokią ir geriame. Stengiuosi būti kantri darbe, bendraudama, ilsėdamasi, nepalikti nepabaigtų darbų, nesutvarkytų namų. Visada džiaugiuosi svečiais.
Kokių alternatyvų pasiūlytumėte nesveikam greitajam maistui? Vienoje laidoje minėjote, kad anūkui vietoj čipsų duodate džiovintų obuolių traškučių.
Labai didelis skirtumas tarp „gaminti“ ir „auginti“. Mes tarsi bambagysle prijungti prie elektros. Žmonija dar niekada taip lengvai negavo tokio didžiulio energijos kiekio. Dabar vienas žmogus pajėgus valdyti tūkstančių arklių galią tiesiog paspausdamas mažytį mygtuką. O kiek arklių žmogus pajėgtų užsiauginti per gyvenimą? Kiek pastangų įdėtų jiems suvaldyti? Ką jaustų savo užaugintam arkliui?
Taip yra ir su greituoju maistu. Be pastangų, be jausmo pagamintas, parsivežtas iš parduotuvės ir sudėtas į šaldytuvą ar šaldiklį. Pakilai nuo sofos, net neišjungdamas televizoriaus ar kompiuterio nuėjai iki šaldytuvo, tiesiai iš pakelio suvalgei, tiesiai iš butelio atsigėrei. Bent šiukšles išrūšiavai?!
Gaila, bet ir vaikai elgiasi taip pat. Kiek dar liko senelių ir tėvų, kurie su vaikais eina ravėti daržo, skinti sode obuolių, uogauti į mišką? Jei tos daržovės ir obuoliai – iš parduotuvės, tai gyvenkime ir maitinkimės taip, kaip esame įpratę. O jei nusprendėte gyventi kaimietiškai, sveikinu. Pakliuvote į užburtą gamtos ratą. Bet ar pajėgsite nukirpti mobiliojo telefono kroviklio laidą?!
Ar tiesa, kad įkūrėte savo muziejų?
Pagaliau su pagalbininkais pradėjome tvarkyti „SKAR“ muziejaus eksponatus. Rudenį, tikiuosi, pavyks pakviesti pasižiūrėti pirmosios didelės surinktų skarelių ekspozicijos. Kol nepradėjome inventorizacijos, atrodė, kad tų skarelių ne taip ir daug, bet, pajudinus dėžes, jos pasipylė tarsi iš gausybės rago.
Manau, pirmiausia pristatysime kolekciją „Juoda – balta“ ir kelionių kolekcijos fragmentus. Kai kurios skarelės parvežtos iš kelionių, yra padovanotų užsienio šalių ambasadorių, įžymių asmenų, daug keliaujančių draugų.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.
