Įprasta manyti, kad gydymas žolelėmis ne tik visiškai nepavojingas, bet ir ne itin veiksmingas. Ar iš tiesų vaistažolių preparatai mažiau veiksmingi nei cheminiai vaistai, o fitoterapija visiškai nepavojinga?
Natūralu, vadinasi, nepavojinga?
Netiesa. Net iš pažiūros visiškai nepavojingi ar silpnai veikiantys vaistinių augalų preparatai negali būti vartojami ilgą laiką. Pavyzdžiui, nesaikingai ir ilgai vartojant švelniai veikiančią kmynų arbatą, gali atsirasti nemalonių pojūčių skrandyje ir žarnyne, imti pykinti. Kai kurie vaistiniai augalai yra labai nuodingi, todėl gali būti vartojami tik pasitarus su gydytoju, griežtai laikantis nurodytų dozių. Tarkime, neatsargiai vartojami apetitą žadinantys ir virškinimo liaukų darbą skatinantys paprastosios bitkrėslės preparatai gali rimtai pažeisti kepenis ir inkstus. Taigi įsitikinimas, kad vaistažolės visiškai nepavojingos ir gali būti vartojamos savo nuožiūra, yra klaidingas. Gydomąjį vaistinių augalų poveikį lemia juose sukauptos veikliosios medžiagos. Todėl gydantis jų preparatais svarbu žinoti, kokios šios medžiagos ir kaip jos veikia organizmą.
Gydomosios augalų medžiagos
Augdami augalai siurbia iš dirvožemio ne tik vandenį, bet ir įvairias chemines medžiagas. Vykstant cheminiams procesams, įvairiose augalo dalyse jos maišosi, skyla, jungiasi ir virsta sudėtingais junginiais, turinčiais gydomųjų bei stiprinamųjų galių. Vienos veikliosios medžiagos veikia visą organizmą, kitos atskirus audinius ir organus. Vienos jų slopina arba stiprina organų funkcijas, kitos – malšina skausmą ir uždegimą, stabdo kraujavimą, skatina skysčių išsiskyrimą, naikina mikrobus. Nuo to, kurios veikliosios medžiagos augalas sukaupia daugiausia, priklauso jo panaudojimo sritis.
Alkaloidai – dažniausiai kristalinės struktūros, azoto turintys bespalviai ir bekvapiai, kartaus skonio organiniai junginiai. Augaluose iki šiol aptikta daugiau nei 5 000 alkaloidų rūšių. Tame pačiame augale gali būti keli, kartais net keliolika skirtingų alkaloidų. Ši medžiaga stimuliuoja širdies ir kraujagyslių veiklą, centrinę nervų sistemą, veikia raminamai. Alkaloidams priklauso ir kofeinas bei nikotinas. Augalai, kuriuose kaupiasi alkaloidai, yra nuodingi, todėl juos reikėtų vartoti labai atsargiai.
Flavonoidai malšina spazmus, varo tulžį, stabdo kraujavimą, skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo piktybinių ląstelių dauginimąsi ir skatina cholesterolio šalinimą iš organizmo. Medicinoje flavonoidai vartojami įvairių ligų profilaktikai, taip pat lėtinėms ligoms gydyti. Šios medžiagos organizme užsibūna neilgai ir nesunkiai iš jo pasišalina. Kadangi flavonoidai yra netoksiški ir organizmas jų nekaupia, jais neįmanoma apsinuodyti. Flavonoidus kaupiantiems augalams būdinga geltona spalva.
Glikozidai – stipraus poveikio veikliosios medžiagos, kurios gerina širdies ir virškinamojo trakto darbą, valo žarnyną, žadina apetitą.
Saponinus kaupiančių augalų preparatai skatina šlapimo išsiskyrimą, reguliuoja medžiagų apykaitą, mažina uždegimą, skatina gleivių išsiskyrimą, lengvina atsikosėjimą. Verdančiame vandenyje saponinai ima putoti, ši savybė lėmė jų pavadinimą (lotynų k. sapo reiškia „muilas“).
Eteriniai aliejai – tai lakios, aliejaus konsistencijos, paprastai aštraus kvapo medžiagos. Jos netirpios vandenyje, bet tirpsta riebaluose. Eterinius aliejus kaupia daugelis vaistinių augalų. Šios medžiagos saugo augalus nuo ligų bei kenkėjų ir neleidžia jiems išdžiūti. Kuo kvapnesnis augalas, tuo daugiau jame eterinių aliejų. Ypač jų gausu rozmarinuose, čiobreliuose, šalavijuose. Eteriniai aliejai naikina bakterijas ir mikrobus, malšina uždegimą, ramina, lengvina atsikosėjimą, skatina šlapimo išsiskyrimą. Eterinių aliejų turintys augalai dažnai naudojami inhaliacijoms ir vonioms, jų nuovirais skalaujama gerklė, apiplaunamos žaizdos.
Rauginių medžiagų kaupiančius augalus tinka vartoti susižeidus, esant gleivinės uždegimui, viduriuojant ir nestipriai kraujuojant. Raugai pasižymi sutraukiamuoju, kraujo krešėjimą skatinančiu, uždegimą malšinančiu poveikiu. Rauginių medžiagų turinčių augalų nuovirai ypač tinka skalavimams, jų kompresai veiksmingai gydo odos uždegimus.
Karčiosios medžiagos teigiamai veikia skrandį ir žarnyną, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, gerina virškinamojo trakto darbą, žadina apetitą. Karčiosios medžiagos lengvai tirpsta vandenyje, jas kaupiančių augalų arbata veiksmingai malšina vidurių pūtimą ir „sunkumo jausmą“ pilve, padeda esant tuštinimosi sutrikimams. Karčiosios medžiagos veikia ne tik virškinamąjį traktą, jos labai naudingos išsekusiam organizmui, sergantiesiems mažakraujyste ir sveikstantiesiems po sunkių ligų.
Gleivių gausu vaistinės piliarožės šaknyse, linų sėmenyse ir kituose augaluose. Susimaišiusios su vandeniu virsta lipnia tyrele, kuri padengia sudirgusią gleivinę ir apsaugo ją nuo dirginimo, veikia raminamai. Gleivingų augalų preparatai tinka gerklų ir ryklės, taip pat virškinamojo trakto organų uždegimui gydyti.
Be išvardytų medžiagų, augaluose kaupiasi ir vitaminai bei mineralinės medžiagos, tiesa, nelabai dideliais kiekiais, taip pat organinės rūgštys.
Gamta – geriausia vaistininkė
Net atlikus daugybę tyrimų ir bandymų, mums kol kas nepavyko sumaišyti tokio veiksmingo ir mažai žalingo vaistų mišinio, kokį sukūrė motulė gamta, padovanojusi žmonėms vaistinių augalų. Mat juose, be pagrindinių gydomųjų medžiagų, gausu pagalbinių, kurios padeda organizmui greičiau pasisavinti veikliąsias medžiagas ir netgi neutralizuoja šalutinį jų poveikį. Iš augalo išskyrus atskiras gydomųjų galių turinčias medžiagas ir nuodugniai jas ištyrus, paaiškėjo, kad kai kurios jų pavieniui veikia visiškai kitaip ir turi stipresnį šalutinį poveikį, todėl gydymui netinkamos. Nepaisant to, farmacijos pramonėje plačiai vartojamos iš augalų išskirtos pavienės veikliosios medžiagos. Beje, tabletėse jų koncentracija paprastai būna keliasdešimt ar net kelis šimtus kartų didesnė nei augaluose, iš kurių jos išskirtos.
Ką pasirinkti?
Lyginant vaistinių augalų preparatų ir sintetinių vaistų poveikį, nustatyta, kad pirmieji veikia lėčiau, tačiau jų veikimo spektras yra platesnis, be to, jie rečiau sukelia pašalinį poveikį nei sintetiniai medikamentai. Kuriuos vaistus pasirinkti, priklauso nuo ligos pobūdžio. Vaistiniai augalai labiau tinka lėtinėms ligoms ir nesunkiems negalavimams gydyti. Ūmioms ir sunkioms ligoms gydyti jų preparatai gali būti skiriami kaip pagalbinė priemonė gydant cheminiais medikamentais.
Fitoterapija gali būti ypač veiksminga
⇒ nervų sistemos sutrikimai: nervingumas, nerimas ir nemiga;
⇒ kvėpavimo takų uždegimai;
⇒ virškinamojo trakto negalavimai: vidurių užkietėjimas, viduriavimas, skrandžio skausmai;
⇒ taip pat venų ligos, galūnių kraujotakos sutrikimai, šlapimo pūslės dirglumas.
Taip pat skaitykite:
Kartais vaistų alternatyva gali būti maistas