Žmonių išlydėtuves organizuojanti Jorūnė Ramonaitė: „Egzistuoja ir laidotuvių mados"

Jorūnė Ramonaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: A. Aleknaitė
Publikuota: 2018-11-23 04:00
Anapilin išėjusių žmonių išlydėtuves organizuojanti Jorūnė Ramonaitė sako, kad jos darbas labai prasmingas. Mirus žmogui ji rūpinasi organizaciniais reikalais, kad artimieji galėtų tinkamai atsisveikinti su velioniu. Moteris pastebi, kad traukiasi tie laikai, kai dominavo pompastika: didžiuliai vainikai, milžiniški paminklai, nes dabar vyrauja subtilumas.

Apie laidotuvių planuotojos paslaugas girdėję ne visi. Kokia tai veikla, už ką atsakinga yra laidotuvių ceremonijų planuotoja?

Laidotuvių ceremonijų planuotoja yra tas žmogus, kuris, užklupus netekčiai, pasirūpina visais reikalais: medicininiu mirties liudijimu, atsisveikinimo vieta (žinoma, ją parenka pagal kliento poreikius), gėlėmis, žvakėmis, dekoracijomis, gyva muzika ar atlikėjais, svečių vaišėmis, paruošia nuotraukas prezentacijai. Mano pareiga yra perimti visus organizacinius rūpesčius. Savo paslaugomis ir darbu laidotuvių ceremonijų planuotojos siekia palengvinti netekties skausmą, kad artimieji turėtų kuo mažiau rūpesčių ir galėtų tinkamai bei ramiai atsisveikinti su velioniu.

Ar lietuviai yra linkę viską organizuoti patys, ar išgirdę, kad teikiate tokią paslaugą, mielai nusimeta rūpesčius nuo savo pečių?

Vis daugiau žmonių siekia pasinaudoti tokia paslauga. Kad laidotuvių ceremonijų organizavimo rūpesčius norima perleisti planuotojai, patvirtino ir praėjusių metų pabaigoje atliktas tyrimas. 60 procentų gyventojų atsakė manantys, kad tokia profesija yra būtina. Praradus artimą žmogų, užgriūva rūpesčių, skausmo, emocijų lavina. Visiems iki vieno tampa beprotiškai sunku, o organizaciniai rūpesčiai tik blaško, todėl geriausiai juos patikėti laidotuvių ceremonijų organizavimu besirūpinantiems profesionalams.

Jorūne, kaip ir kodėl kilo mintis užsiimti tokia netradicine veikla?

Manau, kad iš dalies tai lėmė pasikeitęs žmonių, ypač jaunų, požiūris į mirtį. Tai nebėra tabu, žmonės supranta, kad mirtis yra natūralus gyvenimo dalis. Juo labiau man patiko idėja, kad atsisveikinimą su mirusiuoju galima rengti ne tik šarvojimo salėje. Visą procesą suplanuoju nuo pradžios iki pabaigos: man patinka ieškoti vietų, kur būtų galima rengti atsisveikinimą, taip pat floristų, atlikėjų, dekoratorių, maitinimo ir kitų tiekėjų, kurie yra reikalingi organizuojant laidotuvių ceremoniją. Iš kitos pusės, organizacinis darbas, koordinavimas, dėmesys detalėms, asmeninio ryšio su žmonėmis palaikymas man visuomet buvo labai artimas. Prieš pradėdama dirbti laidotuvių ceremonijų organizavimo paslaugas teikiančioje įmonėje, jau turėjau daug patirties: organizuodavau ir koordinuodavau įvairaus pobūdžio šventes ar minėjimus. Tad tokia veikla man buvo gerai pažįstama ir mėgstama.

Sakykite, ar Lietuvoje tai – nauja paslauga?

Taip, mes esame pirmieji, pradėję teikti laidojimo ceremonijų organizavimo paslaugą. Šią veiklą pristatėme 2017 metų rugsėjį. Mes pirmieji Lietuvoje pradėjome organizuoti atsisveikinimą su mirusiuoju ne tik šarvojimo salėse, bet ir kitokiose, regis, iki tol neįprastose vietose: muziejuose, meno galerijose, restoranuose, gamtoje ir pan.

O kokias tendencijas pastebite pasaulyje: ar laidotuvių planuotojo paslauga svetur įprasta?

Taip, ši paslauga yra paplitusi visame pasaulyje, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pamažu tradicijos keičiasi ir Lietuvoje, požiūris tampa liberalesnis. Kitose šalyse atsisveikinimų būna įvairių. Lietuvoje žmonės taip pat po truputį renkasi atsisveikinti su artimuoju erdvioje, šviesioje vietoje, skambant ramiai muzikai, ekrane žiūrint nuotraukas iš jo gyvenimo.

Lietuviai per laidotuves linkę išlaikyti tradicijas ar pastebite pokyčių į modernesnę pusę? Ar egzistuoja laidotuvių mados?

Iš tikrųjų pastebime, kad požiūris į laidotuves keičiasi ir Lietuvoje. Vis dažniau atsisakoma gedėjimo dvi tris paras ir renkamasi trumpą 3–4 valandų, bet koncentruotą atsisveikinimą. Taip pat vietoj mums įprastų šarvojimo salių atsisveikinimams renkamasi kitokias vietas. Organizuojame atsisveikinimus gamtoje, muziejuose, restoranuose, galerijose ar kitose patalpose, kurios yra šviesios, jaukios ir nekelia slogių emocijų. Įprastus giedotojus keičia gyvos muzikos atlikėjai. Dažnai netgi galima išgirsti skambant velioniui patikusią muziką, rodant šiltas jo gyvenimo akimirkas. Žmonės jau pradeda atsisakyti didžiulių vainikų, kartais artimieji net prašo nenešti gėlių arba tik po vieną žiedą.

Turbūt požiūris keičiasi ne tik į gėles. Vis dažniau galima pastebėti, kad laidojimo namuose pastatomos aukų dėžutės, o surinkti pinigai atiduodami artimiesiems. Koks jūsų požiūris į tai?

Manau, kad tai yra priimtinas ir normalus dalykas. Netektis visada sukelia begalinį skausmą ir sielvartą artimiesiems, tokiems dalykams neįmanoma pasiruošti. Nors finansinė parama artimųjų skausmo negali palengvinti, padeda išspręsti bent dalį tuo metu užgriuvusių rūpesčių ir susitelkti tik į atsisveikinimą su mirusiuoju.

Kokių klaidų pastebite, kurias žmonės daro patys rengdami laidotuves? Galbūt galite pasakyti, į ką reikia kreipti dėmesį, o kam jo derėtų skirti mažiau?

Šiandien prabanga, pompastika, didžiuliai vainikai, iškilmingi gedulingi pietūs nebėra laidotuvių siekiamybė. Geriau daugiau dėmesio skirkite tokiems dalykams, kurie primintų velionį ir leistų jį pagarbiai išlydėti. Pagalvokite, galbūt turite įvairių jo nuotraukų – rodykite jas per ekraną arba atsisveikinimo vietoje išdėliokite ant staliuko, kad žmonės galėtų ateiti ir pasižiūrėti. Taip pat verta pamąstyti apie albumą, kuriame galėtų visi susirinkę surašyti įsimintiniausius prisiminimus. Galvokite apie tai, ko būtų norėjęs velionis ir kas jam būtų artima. Tada atsisveikinimo ceremonija bus prasminga ir leis ilgam išsaugoti šviesius prisiminimus.

Ne kartą minėjote, kad svarbu tai, kas būtų patikę velioniui. Ar žmonės, rengdami laidotuves, galvoja apie tai?

Taip, ir labai džiaugiamės, kad atsiranda vis daugiau tokių žmonių. Mes visada patariame galvoti apie tai, kas būtų patikę velioniui ir kas yra priimtina jums. Tai yra svarbiausia. Aš, kaip laidotuvių ceremonijų planuotoja, visada išklausau visus pageidavimus, idėjas, stengiuosi suvokti, koks žmogus buvo velionis, ir tuomet pasiūlyti tokią atsisveikinimo ceremoniją, kokia, mano nuomone, būtų jam labiausiai patikusi.

Ar šiame versle gali dirbti tik emociškai stiprūs žmonės? Kaip pati įveikiate savo emocijas? O gal į mirtį žvelgiate kaip į natūralią gyvenimo ciklo dalį?

Iš tiesų, aš į tai žiūriu kaip į natūralią gyvenimo ciklo dalį. Šiam darbui yra reikalingas emociškai stiprus, empatiškas, atsakingas, imlus ir supratingas žmogus. Dažnai artimieji ir draugai manęs klausia, ar žmonės rauda, atsakau, kad ne. Emocijos nėra pačios geriausios, bet žmonės, kurie į mus kreipiasi, supranta, kad mes suteikiame organizacines paslaugas, o užuojautos ir paguodos dažniausiai ieško tarp artimųjų. Jeigu matome, kad žmonėms ypač sunku, turime savo komandoje psichologų, kurie sunkią akimirką yra pasiruošę padėti.

Kokios laidotuvės įstrigo į atmintį? Ar skaičiavote, kiek jau jų surengėte?

Kiekvienas atsisveikinimas yra savitas ir įsimintinas, sunku būtų apibrėžti vieną ar kitą konkretų pavyzdį, bet gražiausias ir jaukiausias emocijas vienareikšmiškai palieka gamtoje ar muziejuje rengiamos išlydėtuvės. Tos vietos turi savo atmosferą, kuri atsisveikinimą padaro labai jaukų ir jautrų. Per kiek daugiau nei metus suorganizavome kelis šimtus laidojimo ceremonijų.

Daugelis sakytų, kad laidotuvių verslas labai pelningas. Kaip yra iš tiesų?

Viskas priklauso nuo žmonių poreikių. Jeigu artimieji pageidauja ištaigingos šarvojimo salės, iškilmingo transportavimo, prabangaus karsto, tuomet tai nebus pigu. Bet jeigu jie nori jaukaus atsisveikinimo kitokioje aplinkoje, galima viską suorganizuoti minimaliomis išlaidomis. Šiuo klausimu mes visada patariame atsižvelgti į tai, ko būtų norėjęs velionis, o ne galvoti apie kaimynus, draugus ar kitus giminaičius. Svarbiausia yra pagerbti mirusįjį ir skirti visą laiką susikaupimui, o ne pasipuikavimui prieš kitus.

Ką reikėtų žinoti susiruošusiems mirusįjį išlydėti į paskutinę kelionę?

Skirkite visą dėmesį atsisveikinimui prisimenant velionį. Pasidalykite atsiminimais su artimaisiais. Ne dideliu vainiku parodykite savo užuojautą, bet geriau nuoširdžiai pasikalbėkite, apkabinkite velionio artimuosius, būkite pasiruošę jiems padėti ne tik atsisveikinimo metu, bet ir po jo.

Neretai daug dėmesio skiriama aptarti pasodintas gėles, apžiūrėti, kas, kiek ir kam žvakelių uždegė, koks paminklas. Ar tai yra svarbiausia?

Žmonės turi suprasti, kad svarbiausia tą dieną yra susikaupti ir pagerbti išėjusius, o ne lyginti kieno kapas yra gražesnis ar geresnis. Manau, kad ir šis požiūris po truputį keičiasi kartu su laidojimo tradicijomis. Vis dažniau atsisakoma didelių vainikų, pompastikos ir kapinėse labiau linkstama prie gražiai derančių gėlių ir paminklų. Be to, vis daugiau žmonių renkasi kremavimą ir tada laidoja urną kolumbariume.

Naujausi straipsniai