Pasak Elenos Rutkauskaitės, koordinuojančios VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projektą „neBrisius.lt“, ši organizacija dažnai painiojama su šunų ir kačių prieglaudomis, tačiau jos veikla kitokia. Vienos iš iniciatyvų – minėto projekto tikslas yra skatinti žmones nebijoti priglausti išgelbėtus gyvūnėlius.
Kada ir kaip atsirado projektas „neBrisius.lt“?
Šis projektas gyvuoja nuo 2014 metų kovo. Jo idėja VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ (dabar – „This Wild Idea“) ir, gavusi iniciatyvos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Jo metu fotografuojami žmonės su iš prieglaudų, gatvės ar kitais būdais išgelbėtais augintiniais, užrašomos jų istorijos. Šiais pasakojimais tikimasi keisti žmonių požiūrį į beglobius gyvūnus, suprasti problemą ir padrąsinti priglausti nelaimėlius. Skatiname suvokti, kad kiekvienas net ir mažiausiais darbais gali prisidėti prie geresnio pasaulio.
Kiek jau turite istorijų ir kaip konkrečiai vyksta fotosesijos?
Šiuo metu įamžinta daugiau kaip 600 laimingų istorijų, padaryta daugiau nei 6 000 profesionalių savanoriškai dirbančių fotografų nuotraukų. Žmonės, auginantys išgelbėtą gyvūną, yra tikrai nuostabūs. Jie supranta problemą ir noriai dalijasi istorijomis, nes tiki, kad tai padės rasti namus dar daugiau gyvūnų. Fotografai važiuoja į fotosesijas, nežinodami, kur tiksliai ir kaip viskas vyks, koks bus šuo ar katė, todėl kaskart susiduria su tam tikru iššūkiu – turi greitai prisitaikyti prie aplinkos ir keturkojo. Kartais tenka imtis ir gudrybių, nes gyvūnai ne visada būna ramūs. Prireikia turėti ir skanukų, ir garsą skleidžiančių žaisliukų, kad tik šuo ar katė atkreiptų dėmesį į objektyvą. Per fotosesijas stengiamės įamžinti augintinio ir šeimininko istoriją. Prisidėti prie iniciatyvos kviečiami visi norintys. Svarbiausia – mylėti gyvūnus ir linkėti jiems geresnio rytojaus.
Kokios dažniausios gyvūnų palikimo prieglaudose priežastys? Skelbta, kad pernai ypač padaugėjo apleistų augintinių...
Priežasčių būna labai įvairių – kartais net ir kvailų. Neturi pinigų gydymui, pirko pigiau kaip veislinį, bet jis neveislinis, užaugo per didelis, per mažas, dažnai serga, nesusitvarko su dresūra, nebeturi laiko, atsibodo, pirko vaikui, bet vaikas užaugo – nebereikia, gamtinius reikalus daro namie. Bet visos tos priežastys atsiranda, kai žmogus, įsigydamas augintinį, negalvoja apie prisiimamą atsakomybę.
Apie tai, kad jam priklausys jį dresuoti, gydyti, maitinti, vedžioti lauke. Gyvūnai namus teršia ir daiktus gadina tik dėl to, kad su jais per mažai užsiimama. Galiausiai tokie žmonės augintinį išmeta prie prieglaudos durų ir pabėga, nors darbuotojams būtų tikrai lengviau priimti jį tiesiai iš rankų. Deja, ir palikdamas šeimos draugą dažnas nėra linkęs priimti atsakomybės. Veiksmingiausiai šią problemą išspręstų keturkojų ženklinimas: radus gyvūną ir iš karto identifikavus savininką, jį būtų galima nubausti už augintinio nepriežiūrą. Na, o statistikos, kiek nelaimėlių yra palikta, neturime, ne visos prieglaudos teikia šią informaciją.
Jei žmogus su keturkojais elgiasi žiauriai, nėra ko stebėtis, kad vėliau pakelia ranką ir prieš žmogų. Todėl reikia daug dirbti, kad bausmės už blogą elgesį su gyvūnais būtų kuo griežtesnės.
Kodėl vis dar elgiamės neatsakingai?
Manau, didžiuosiuose miestuose situacija tikrai gerėja, tačiau kaimuose vaizdas labai liūdnas. Ten žmonės dar iki šiol galvoja, kad gyvūnų kastruoti ir sterilizuoti nereikia, jiems yra normalu šunis laikyti prie būdos, įprasta, kad augintiniai atsiveda jauniklių, kurių paskui žiauriais būdais atsikrato. Provincijos gyventojai šunims ir katėms neteikia elementarių veterinarinių procedūrų, tokių kaip vakcinavimas, kirminų, blusų išnaikinimas. Susirgus gyvūnui net nesikreipiama į veterinarą. Vaikučiai kaime irgi ypač žiaurūs, nes mato tokį elgesį iš suaugusiųjų. O jei žmogus su keturkojais elgiasi žiauriai, nėra ko stebėtis, kad vėliau pakelia ranką ir prieš žmogų. Todėl reikia daug dirbti, kad bausmės už blogą elgesį su gyvūnais būtų kuo griežtesnės. Manau, su laiku ateis suvokimas, tik reikia nuolatos šviesti žmones ir kovoti.
Ar emigracija taip pat dažna priežastis, kodėl paliekami augintiniai?
Šiuo metu, kai žmonės daug keliauja, tai yra tikrai didelė bėda. Todėl dar 2015 metais sukūrėme naują svetainės „neBrisius.lt“ skiltį „Keturkojai emigrantai“. Čia publikuojamos istorijos, kaip žmonėms sekėsi keliauti ir kraustytis gyventi svetur su augintiniais. Jomis siekiame įkvėpti kitus. Deja, dažniausiai išvykdami šeimininkai net nepasidomi, ar galėtų kartu pasiimti keturkojį.
O iš tikrųjų procedūra gana paprasta. Šuneliui ar katei tereikia padaryti augintinio pasą, gyvūnas turi būti paženklintas, paskiepytas nuo pasiutligės. Į kai kurias pasaulio šalis gali reikėti ir papildomų vakcinų. Tik tiek. Toliau žmogus turi pasidomėti, kokios oro linijos gabena gyvūnus (informacija teikiama ir mūsų puslapyje). Arba dar paprasčiau – susirasti automobilį, kuris nuvežtų augintinį. Turime išties sudėtingų emigrantų istorijų, viena jų – kelionė į Kiniją. Iš tokių pasakojimų galima pasimokyti, kaip nepasiduoti, o išeitis visada atsiras.
Skatinate gyvūnus imti iš prieglaudos, tačiau tikriausiai vis dar daugiau linkstama įsigyti juos iš veislyno. Kaip manote, kodėl?
Visų pirma šį pasirinkimą lemia kokia nors tuo laiku madinga veislė. Beje, kai jos populiarumo banga atslūgsta, po kelerių metų prieglaudose galima rasti nemažai veislinių gyvūnų. Dabar yra labai daug daugintojų, kurie pigiai parduoda mišrūnus, kurie tik panašūs į kažkurios veislės keturkojus. Na, o mūsų žmonės juk nori veislinių gyvūnų (prabangos), bet atsisako pataupyti pinigus ir skuba pirkti nebūtinai iš patikimų veisėjų. Kiti gal tiesiog nedrįsta nuvykti į prieglaudą. Vis dėlto džiugu, kad dabar tampa net madinga auginti priglaustą gyvūną. Geradarių vis daugėja, augintinius iš prieglaudų turi net ir žinomi žmonės.
O kokių bėdų pasitaiko perkant keturkojį iš nelegalių veislynų?
Dažnai nelegalaus gyvūnų dauginimo pasekmė būna apsigimimai. Veislinių keturkojų reikėtų ieškoti tik „Lietuvos kinologijos draugijos“ patvirtintuose veislynuose. Gyvūnų dokumentai skirti ne tik parodoms, bet ir sveikam bei laimingam keturkojo gyvenimui užtikrinti. Kai popierių nėra, niekas nežino, kokia augintinio sveikata, genetikos polinkiai. Kai kurie užauga ne tik fiziškai suluošinti, bet ir nestabilios psichikos, ypač jei gyveno netinkamomis sąlygomis, mažuose narvuose, tamsoje.
Beje, kovą mūsų svetainėje pradėjo veikti dar viena skiltis – „Ypatingi gyvūnai“. Joje publikuojami pasakojimai apie augintinius, kurie, nors ir turi neįprastą gyvenimo istoriją, išvaizdą ar poreikius, nebuvo pasmerkti blogiausiam. Šių keturkojų šeimininkai neatsisakė, o kai kurie priėmė jau suluošintą ar susirgusį. Istorijų herojų neišgąsdino, kad augintiniui tenka skirti daugiau laiko, dėmesio, kantrybės, dažnai ir finansų. Pasakojama, kaip greitai ir lengvai gyvūnai geba prisitaikyti prie aplinkos: nors galbūt nemato viena akimi, vaikšto trimis kojomis ar juda tik su ratukais.
Gyvūnų dokumentai skirti ne tik parodoms, bet ir sveikam bei laimingam keturkojo gyvenimui užtikrinti. Kai popierių nėra, niekas nežino, kokia augintinio sveikata, genetikos polinkiai.
Ar niekaip neįmanoma užkirsti kelio nelegaliai veiklai?
Jei veislynas įsteigtas legaliai, pagal įstatymus, nelabai ką įmanoma padaryti. Manau, labiausiai tokius daugintojus stabdyti gali žmonės – kai nustos pirkti šuniukus be dokumentų. Reikia šviesti visuomenę, protinti draugus, gimines, kurie nori šuns, bet vis dar galvoja, kad popieriai reikalingi tik norint eiti į parodas. „Dog spoto“ prieglauda daug dirba, kad liktų kuo mažiau nelegalių daugintojų. Deja, kol kas įstatymai pastarųjų pusėje.
Kas nutinka, kai prieglaudos persipildo gyvūnų?
Privačių asmenų įkurtose prieglaudose, kai nebėra vietų, tiesiog nepriimama naujų gyvūnų. Valstybės remiamose, deja, tenka juos utilizuoti. Dabar bent dalį keturkojų iš šių įstaigų perima prieglaudos, kita dalis išdovanojama, na, o likusieji utilizuojami. Šiuo metu situacija kiek geresnė nei prieš 7–10 metų, kada, praėjus karantinui ir neatsiradus norinčių priglausti, utilizuodavo visus gyvūnus. Dabar priimant sprendimus atsižvelgiama į jų amžių, sveikatą.
Kokios procedūros laukia žmogaus, norinčio auginti keturkojį iš prieglaudos?
Daugelyje prieglaudų pasirašoma gyvūno dovanojimo sutartis. Joje yra tam tikrų sąlygų, pavyzdžiui, nurodoma, kad jei keturkojis dar nesterilizuotas (nekastruotas), tai įsipareigoja padaryti būsimas šeimininkas. Dažniausiai su juo pabendraujama, užduodama klausimų. Ir pačiam žmogui nereikia bijoti domėtis. Prieglaudų darbuotojai suinteresuoti, kad gyvūnas rastų gerus namus visam gyvenimui, todėl pasakys visą tiesą. Tarkim, keturkojams, turintiems elgesio sutrikimų, reikia patyrusio šeimininko.
Pasidalinkite kokia nors šviesia istorija.
Visuose mūsų pasakojimuose galima rasti labai gražų sakinį – „Kaip gyvūnas pakeitė žmogaus gyvenimą“. Istorijų yra daug, itin jautrių, bet turbūt lengviausia dalytis asmenine patirtimi. Paauglystėje žmonės paliko man pažiūrėti rotveilerio veislės šunį. Atėjus laikui pasiimti augintinį, jie pareiškė, kad šuns nebereikia – vaikas paauglys ir jam šuo nebereikalingas. Mūsų namuose jau gyveno vienas rotveileris, tad man teko gerokai paplušėti, kad įtikinčiau šeimyną priglausti antrą. Kovą laimėjau aš ir jis buvo pats ištikimiausias ir nuostabiausias draugas mano gyvenime.
Šiuo metu turiu jorkšyro mišrūną Miką, kuris keliavo po Lietuvos prieglaudas, kol pateko pas mane. Buvo agresyvus tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais, bet po daugybės konsultacijų, kantraus darbo šuo gyvena laimingą gyvenimą. Mudu puikiai sutariame ir džiaugiuosi žinodama, kad jis gavo dar vieną galimybę. Greitai bus metai, kai su mumis gyvena dar vienas augintinis. Kai priglaudžiau vos vienos dienos katytę, iškart sakiau, kad jeigu mažylei pavyks išgyventi, jos vardas privalo būti Fortūna.
Žadėjau paauginti ir ieškoti naujų namų, bet atsitiko kitaip. Ilgauodegė išaugo labai įdomaus charakterio, o aš, visą gyvenimą buvusi alergiška, supratau, kad alergija dingo. Teko pripažinti, kad Fortūna liks mano namuose. Kasdien augintiniai mane džiugina, pakelia nuotaiką, kai būna sunku, krečia išdaigas ir tai mane daro laimingą.