„Žmogus orkestras“ Ąžuolas Paulauskas: 5-erių pasiekė Gineso rekordą, pašaukimą atrado kruiziniame laive

Ąžuolas Paulauskas / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-09-16 08:02
Ąžuolą Paulauską drąsiai galima vadinti „žmogumi orkestru“. Jis mokėsi groti klarnetu, būgnais, koncertavo kruiziniuose laivuose, kur prisijaukino pianiną ir dainavimą. Muzika – vaikino pašaukimas, tad apie ją Ąžuolas tikrai galėtų kalbėti valandų valandas. Portale Žmonės.lt – jo interviu.

Ąžuolai, kas jus paskatino eiti muzikiniu keliu?

Muzika užsiimu nuo pat vaikystės, esu kilęs iš muzikantų šeimos. Profesionaliai scenoje aš stoviu praktiškai nuo ketverių metų amžiaus, tai galėtų patvirtinti ir LRT archyvai.

Viskas mano gyvenime įvyko gan natūraliai, tiesiog nuo vaikystės supo muzikinė aplinka, įvairūs instrumentai namuose, koncertai, į kuriuos mane vesdavosi mano tėtis Gintaras Paulauskas, tėvų draugai buvo muzikantai. Su jais bendraudavau kaip su sau lygiais. Tik vėliau, jau mokykloje, supratau, kad prieiti ir paspausti ranką bet kuriam suaugusiam, įskaitant ir mokytojus, nėra visai taktiškas dalykas (juokiasi).

Pradėjęs mokytis J.Naujalio muzikos gimanzijoje, pasirinkau klarneto specialybę ir man dėstė nuostabus pedagogas V.Žemaitis.
Ąžuolas Paulauskas vienoje iš savo kelionių / Asmeninio archyvo nuotr.
Ąžuolas Paulauskas vienoje iš savo kelionių / Asmeninio archyvo nuotr.
Kodėl rinkotės klarnetą?
 
Nes groti būgnais tuo metu niekas nemokė. Be to, tėvai norėjo, kad įgyčiau muzikinį išsilavinimą, susipažinčiau su rimtąja klasikine muzika ir tam puikiai pasitarnavo klarnetas. Iki pat šiandien dienos manau, kad klarnetas yra labai sunkus ir nepatogus instrumentas. Lyginant, tarkim, su saksofonu. Klarnetas reikalauja kur kas daugiau darbo ir pastangų. Man groti juo visada buvo iššūkis.
 
Pasitaikydavo akimirkų, kai tėtis mane tiesiog per prievartą vertė mokytis. Vos ne iki ašarų. To niekada nebuvo su būgnais, jais visada grojau noriai, tačiau, pradėtus darbus visada stengiuos užbaigti ir net pats savim stebiuosi, kaip aš sugebėjau baigti ir muzikos akademiją, magistro studijas... viską!
 
Muzikuodavote drauge su tėvais? Nejau kitos specialybės neviliojo?
 
Gyvenome kukliai, buvome laimingi, tėvai dirbdavo tik savaitgaliais, grodavau restoranuose kartu su jais. Daug laiko leisdavome kartu. Nuo pat vaikystės žinojau, kad būsiu muzikantas. Nieko kitko niekada negalvojau, nors sekasi daug sričių, tačiau muzika yra manoji.
 
Ąžuolas Paulauskas vienoje iš savo kelionių / Asmeninio archyvo nuotr.
Ąžuolas Paulauskas vienoje iš savo kelionių / Asmeninio archyvo nuotr.
Kai kur jus apibūdinamas kaip džiazo būgnininkas. Širdis linksta prie šio stiliaus?
 
Kai pradedi anksti groti, pereini daug etapų. Būgnų ir džiazo etapas man mieliausias, nes arčiausiai vaikystės. Tačiau mano širdis – tai kūryba ir dainavimas, kurį atradau prieš maždaug 5 metus, kai laimėjus konkursą ir buvau pakviestas koncertuoti kruiziniuose laivuose.
 
Stipriai dirbau, mokiausi, grojau ir sau akomponavau. Kai dainuoji, jauti kitą ryšį su publiką, jis yra daug artimesnis, intymesnis. Žinau, kad turiu ką pasakyti. Net kai dainuoju ne savo kurtas dainas. 
Ąžuolas Paulauskas / Asmeninio archyvo nuotr.
Ąžuolas Paulauskas / Asmeninio archyvo nuotr.
Kas gyvenime jus motyvuoja, neleidžia sustoti?
 
Mane visada motyvuoja gana paprastas dalykas – noriu tarnauti žmonėms, jiems teikti džiaugsmą, nes turiu talentą, kuris man nepriklauso, jis – visų.
 
Suvokiu, kad svarbiausia yra ką tu gali duoti, o ne ką gauti.
Ir dabar ieškau formos, kur galiu būdamas savimi džiuginti kitus. Stengiuosi viską daryti su meile, o tai nėra lengva.
 
Visada buvau maksimalistas, iki supratau, kad geriau po mažiau, bet kasdien. Dabar man rūpi procesas, kai reikia ieškoti ko nors naujo.
 
Mieli žmonės aplinkui – taip pat motyvuoja.
 
Jums dar pažįstama scenos baimė?
 
Ant scenos jaučiuosi savo vietoje, patinka dėmesys.  Muzikantas – kaip aktorius, turi savo vaidmenį, yra toks, kokį norį matyti žmonės. Žiūrovams nereikia nusivylusių ar drovių, savimi nepasitikinčių. Lygiai taip pat ne prie širdies  pasipūtėliai, kurie galvoja, kad jie aukščiau, nes šiuo metu ant scenos. 
 
Nemėgstu arogantiškų vidutinybių, tai blogiausia, kas gali būti. Dažniausiai arogantiški žmonės yra kvailiai, nesuvokiantys konteksto, kuriame jie yra. Kuo žmogus daugiau moka ir žino, tuo jis daugiau atskleidžia trūkumų savyje. 
 
Ąžuolas Paulauskas vienoje iš savo kelionių / Asmeninio archyvo nuotr.
Ąžuolas Paulauskas vienoje iš savo kelionių / Asmeninio archyvo nuotr.
Daug jūsų aplinkoje arogantiškų visažinių?
 
Nežinau, bet nekartoju kolegų klaidų, kurie su draugias ir  net šeimoje bendrauja vos ne taip, kaip su žurnalistais.
Man aiškios dvi mano asmenybės pusės, scenoje aš – ekstravertas, o gyvenime introvertas. 
 
Šeima jums padėjo siekti karjeros, esate net trijų vaikų tėtis. Kaip spėjate suktis?
 
Aš esu šeimos žmogus, laimingai vedęs ir turiu tris vaikus. Šeimą matau, kaip galimybę vystytis. Vaikai – mano didžiausi mokytojai.
 
Be abejo, tai nereiškia, kad nepastebiu moterų aplinkui ar nesulaukiu simpatijų. Darbe, kai koncertuoji, taip gali nutikti ir gana dažnai, tačiau niekad į tai rimtai nežiūriu.
 
Vos penkerių jūs patekote į Gineso rekordų knygą kaip jauniausias profesionalus būgnininkas Lietuvoje. Šis pasiekimas atvėrė kelią į sėkmę?
 
Labai malonu prisiminti, taip nutinka ne dažnai, bet man tai asocijuojasi su paprasčiausia sėkme. 
 
Turių planų, kaip multiinstrumentalistas, tačiau ką tai duos ir kokius laimėjimus tai atneš – laikas parodys.
 
Koks jums pačiam didžiausias jūsų pasiekimas?
 
Visi etapai įdomus: teko groti Maskvos kremliuje Rusijos elitui, kai man buvo 16 metų, vėliau muzikavau Niujorke su puikias Amerikos muzikantais, teko pabūvoti ir Kinijoje su savo džiazo projektu, bet, ką vadinu didžiausiu pasiekimu – tai meilę savo darbui ir procesui, kuriame esu.
Ąžuolas Paulauskas / Asmeninio archyvo nuotr.
Ąžuolas Paulauskas / Asmeninio archyvo nuotr.
Jūs dar ir dėstote dainavimą, klarnetą, vedate fortepijono pamokas, kaip ši veikla keitėsi pandeminiais metais?
 
Pedagoginė veikla pandemijos metu nesustojo, net drįsčiau teigti, jog suaktyvėjo. Žmonės turėjo daugiau laiko savo pomėgiams.
 
Psichologinė sveikata priklauso nuo aplinkos ir žmogaus santykio. Darau, ką galiu, kad mano mokiniams mokymosi procesas būtų smagus ir be streso.
 
Mokau taip, kaip būčiau norėjęs, kad mane mokytų. Klaidų darome visi, bet svarbiausia – nebijoti jų pripažinti ir pasitaisyti. Kaip vaikai dažnai išmoko tėvus daug daugiau, nei tėvai juos, taip ir mokiniai skatina „augti“ ir tobulėti kiekvieną pedagogą, jeigu jis tam pasiruošęs.

Naujausi straipsniai