Žmogus, kuris nemyli sūnų

Alainas Delonas / „Scanpix“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-10-28 18:01
Lapkritį kino legendai Alainui Delonui sukaks aštuoniasdešimt dveji. Nuo 2008 m. jis nesifilmuoja ir itin retai palieka savo namus tvirtovę Chene-Bougeries netoli Ženevos. Vienintelis žmogus, kurį mielai priima, – dukra Annouchka.

O štai sūnūs – ir abu oficialūs, gavę Delono pavardę, ir nepripažintasis meilės romano vaisius Ari Boulogne, pats save vadinantis niekieno sūnumi, galėtų drąsiai kalbėti apie garsiojo tėvo prakeiksmą. Nes kad ir ką jie veiktų, visada tėra blankios to Delono kopijos.

Pats aktorius yra sakęs žurnalistams, jog gyvena tik dėl vaikų, bet visi žino, kad žvaigždė su sūnumis nepalaiko ryšių ir net nesikalba. Žodžiu, Alainas Fabienas, Anthony ir Christianas Aaronas, arba Ari, savo kailiu patyrė: būti garsenybės vaiku – sunku. Tiesa, Annouchka nesiskundžia tėvo meilės stoka ir dar visai neseniai gyveno su juo po vienu stogu, bet Delonas visada mokėjo rasti bendrą kalbą su moterimis. Ir priversti jas paklusti.

Baisiausia, kas galėjo nutikti, tai nuvilti tėtį, interviu yra sakiusi Annouchka.

„Baisiausia, kas galėjo nutikti, tai nuvilti tėtį“, – interviu yra sakiusi Annouchka. Antra vertus, ji – vienintelė, kurios profesine sėkme rūpinosi garsusis tėtis: prieš šešerius metus Delonas paprašė bičiulio dramaturgo Erico Assouso parašyti jam ir dukrai pjesę, o režisierių Jeaną Lucą Moreau – pastatyti ją viename iš Paryžiaus teatrų. Spektaklis „Tipiška diena“ buvo tikra sensacija, Annouchka gavo išskirtinę progą atskleisti aktorės talentą (ji tikrai jį turi) ir per kelias savaites tapti madinga ir populiari.

Pjesės siužetas paprastas ir beveik autobiografinis: tėvas, ką tik tapęs našliu, sužino, kad dvidešimtmetė dukra nori persikelti pas mylimąjį. Dvi valandas Alainas mėgina įtikinti Annouchką likti, žada, kad mylės, rūpinsis ir bus geresnis tėvas nei iki šiol, tačiau galiausiai ji išeina.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Paskutiniame epizode Delonas tėvas išeina į scenos vidurį laikydamas rankose šilkinę dukters nosinaitę ir pradeda monologą, kad reikės mokytis gyventi vienam, be vaiko, bus skaudu, baisu ir labai vieniša. O galiausiai įsikniaubia į audinį ir, uosdamas dukters kvapą, pravirksta.

Gaila, kad šios aktoriaus – o gal vis dėlto ir tėvo – atgailos nemato jo sūnūs. Antra vertus, Delonas išties gali suvaidinti viską. Ir nugyvenęs ilgą bei audringą gyvenimą rasti bet kokį pateisinimą sau. Ir visi juo vėl patikės.

„Vaikui nėra nieko baisiau, nei netekti tėvo! Žinau pagal save. Manasis mane metė, kai buvau ketverių. Mane auklėjo svetimas žmogus, lengva ranka pasiuntęs kariauti į Indokiniją, kur galėjau žūti“, – ar tai talentingas aktoriaus, ar jautrus tėvo monologas? Delonui visada patiko garsūs pareiškimai.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Vaikas iš spintos

Prancūziškai tai vadinama enfant du placard – atžala, kurios drovimasi ir kuri slepiama. Aaronas Christianas Boulogne, arba Ari, būtent ir buvo toks vaikas – apie jo egzistavimą ilgai niekas nežinojo, jis gyveno provincijoje, tame pačiame name, kur prabėgo Alaino vaikystė, miegojo jo lovoje (toje pačioje, kur, nekukliais Delono motinos Edith žodžiais, jis buvo pradėtas). Tos pačios motinos, kuri, sužinojusi apie Ari egzistavimą, nuskrido į Niujorką ir parsivežė berniuką namo. Ir ne tik parsivežė, bet ir įvaikino bei davė savo antrojo vyro pavardę – Boulogne.

Pirmasis – Alaino tėvas Fabienas – metė ją, kai Alainas buvo ketverių. Norėdama susitvarkyti gyvenimą Edith atidavė pirmagimį globoti svetimiems. Delonas motinai taip ir neatleido. O sužinojęs, kad toji įvaikino jo nereikalingą sūnų, septyniolika metų su ja nesikalbėjo. Edith neslėpė savo poelgiu norėjusi išpirkti kaltę ir perrašyti praeitį.

Ari – ne vienintelis nesantuokinis Delono vaikas (Aarono žodžiais, jo tėvas turi armiją atsitiktinių atžalų). Tačiau jis bent jau ne bevardis. Jo motina – populiari vokiečių aktorė, modelis ir dainininkė Nico, Andy Warholo mūza, Bobo Dylano, Leonardo Coheno, Jimo Morrisono, Lou Reedo draugė. Su Delonu ji pradėjo susitikinėti šeštajame dešimtmetyje, tuo pat metu, kai aktorius ir – pikantiška detalė – jo tuometė sužadėtinė Romy Schneider filmavosi dramoje „Purple Noon“.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Nico puikiai žinojo, kad Alainas įsipareigojęs, tačiau tai netrukdė nei vienam, nei kitam. Plevėsa prancūzas taip susižavėjo efektinga vokiete (ne veltui Warholas vadino ją gražiausia moterimi Žemėje), kad viską metė ir išskrido paskui ją į Las Vegasą. Meilė be padarinių truko trejus metus, bet 1962 m. Nico, kuriai tuo metu buvo dvidešimt treji, pastojo. O Delonas iškart nusiplovė rankas.

Jis negrįžo nė žvilgtelėti į naujagimį, neatsakinėjo į laiškus, neatsiliepė telefonu.

Jis negrįžo nė žvilgtelėti į naujagimį, neatsakinėjo į laiškus, neatsiliepė telefonu. Ir netrukus suviliojo aktorę ir modelį Nathalie Barthelemy. Ryšys buvo toks rimtas, kad Alainas net pasipiršo nėščiai Nathalie! O štai santykius su Nico kategoriškai neigė.

Nathalie sūnų Anthony, gimusį 1964 m., aktorius oficialiai ir viešai vadino savo pirmagimiu. Nusivylusi Nico grįžo prie senų blogų įpročių – heroino. Kartą mažasis Ari, sekdamas mamos pavyzdžiu, irgi nusprendė pasigydyti ir išgėrė saują tablečių, kurių rado jos rankinėje. Berniukas vos nemirė, o Nico, išsigandusi, kad nesusidoroja su motinyste, paskambino vieninteliam Delonų šeimos nariui, kurį, be Alaino, pažinojo, – jo motinai Edith.

Ari, vaikas iš spintos, suaugęs tapo fotografu. Nelabai geru, tačiau kaip du vandens lašai panašiu į garsųjį tėvą – dar labiau nei jo teisėtieji broliai Anthony ir Alainas Fabienas: tas pats ledinis žvilgsnis, ta pati šypsena, plaukai... Vienu metu jis desperatiškai troško, kad Delonas pripažintų savo tėvystę – bent iš pagarbos Nico, visą gyvenimą saugojusiai jo laiškus (dainininkė mirė 1988 m.: ištikta širdies smūgio, nukrito nuo dviračio ir mirtinai susitrenkė galvą). O vėliau sakė nebenorįs nei tėvo pinigų, nei pripažinimo, nei meilės.

Nesusiklostė ir asmeninis Ari gyvenimas: narkotikai, atsitiktiniai darbai ir pinigai, atsitiktiniai ryšiai, trijų savaičių koma perdozavus, insultas (po šio pasklido gandų apie jo mirtį). Su savo biologiniu tėvu buvo susitikęs vieną kartą – per jų abiejų patėvio Paulio Boulogne laidotuves. Po ceremonijos Delonas pavėžėjo Ari iki artimiausios metro stoties.

Jo liudijimu, visą kelią jie tylėjo ir tik atsisveikindamas Alainas pliaukštelėjo jam per petį ir pareiškė, kad Aaronas – viso labo jo pažįstamas. Ne sūnus ir niekada juo nebus – su Nico jis permiegojęs tik kartą. O kai Ari lipo iš mašinos, šyptelėjo ir paprašė pasirūpinti mama Edith, kuri oficialiai buvo jų abiejų motina...

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Aaronas Christianas Boulogne niekada nereikalavo, kad būtų atliktas tėvystės testas, nors Edith pasirašė reikiamus dokumentus. Jei tokie tyrimai kada nors būtų patvirtinti, vyras gautų savo tėvo pavardę, būtų įtrauktas į testamentą (oficialiais duomenimis, Delono turtas vertinamas 245 mln. eurų). Tačiau jis atsisakė priimti bet kokią pagalbą iš žmogaus, reikalavusio vadinti jį tik pažįstamu.

Ari neprakeikė tėvo – sako nesąs nei Dievas, nei keršytojas. Ir jei jis teiktųsi paprašyti atleidimo, jį gautų. Bet jei abu atsidurtų XIX amžiuje, neteisėtas sūnus iškviestų tėvą į dvikovą. O jei susitiktų dabar, pasakytų jo nebijąs.

Šios mintys – iš Aarono prisiminimų knygos „Lʼamour nʼoublie jamais“. 2001 m. išėję memuarai skirti motinai, bet argi tokioje knygoje galima nutylėti apie tėvą? Juolab Delono kraujas toliau teka Ari aštuoniolikmečio sūnaus Charleso ir dukters Blanche (mergaitei – dešimt) gyslomis. Senelis pastarųjų, beveik be abejonės, nėra matęs.

Antras pirmagimis

Oficialus Delono pirmagimis Anthony ką tik atšventė penkiasdešimt trečiąjį gimtadienį. Jis – prancūzų kilmės amerikietis (gimė ir didžiąją laiko dalį praleido Los Andžele, turi dvigubą pilietybę). Aktorius, kurio pirmasis filmas debiutavo Kanų festivalyje, taip ir nepadarė įspūdingos karjeros – prodiuseriai ir režisieriai matė jį kaip pigų vyresniojo Delono pakaitalą. Vis dėlto Anthony – ne toks gyvenimo išvargintas, kaip Ari. Jis vaidina televizijos serialuose, kine ir teatre, yra dviejų beveik suaugusių merginų ir pavainikės dukters Alyson Le Borges tėvas, devintajame dešimtmetyje susitikinėjo su Monako kunigaikštyte Stephanie... O po skyrybų su žmona Sophie Clerico (kartu praleido septyniolika metų) neilgai buvo vienas – turi jauną draugę, vardu Karen.

Į klausimus apie tėvą Anthony visada atsako vienodai: „Mano tėvas – siaubūnas; jis kaltas dėl visų mano nesėkmių.“

Sąskaitas su garsiuoju tėvu jis suvedė prieš devynerius metus pasirodžiusioje autobiografijoje, kurioje neslėpė, kad Alainas gali neskambinti jam ištisus metus. O į klausimus apie jį visada atsako vienodai: „Mano tėvas – siaubūnas; jis kaltas dėl visų mano nesėkmių.“

Dideliam dėdei kaltinti tėvą – neproduktyvu, tačiau Anthony pretenzijos pagrįstos. Nuo vaikystės jis niekada neturėjo namų: keliavo iš vienos uždaros mokyklos į kitą, jį globojo arba auklė, arba krikšto tėvas, aktorių agentas Georgesʼas Beaumeʼas. Veik visi ketveri Alaino ir Nathalie Barthelemy santuokos metai buvo ilga parengtis skyryboms. Jie neslėpė savo romanų, dirbo įvairiuose pasaulio kraštuose, tad niekas, net senelė Edith, neturėjo laiko Anthony, – jos namuose kaip tik atsirado Ari.

(Beje, niekas nesivargino paaiškinti broliams, kas jie vienas kitam. Jau suaugusius juos iš naujo supažindino Sergeʼas Gainsbourgʼas.) Žodžiu, turėdamas abu tėvus, senelę ir brolį Anthony augo kaip visiškas našlaitis.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Sunku suskaičiuoti, iš kelių privačių internatinių mokyklų jis buvo išmestas, tačiau chuliganiškas elgesys buvo būdas pelnyti tėvo dėmesį. Gavęs direktoriaus pranešimą, kad mokinys Anthony Delonas jo įstaigoje nebepageidaujamas, Alainas išsikviesdavo berniuką ir rūsčiai išbardavo, kad tas, kaip ir visų turtingų šeimų atžalos, nežino, ko norėti. O pabaigoje dar pagrasindavo išsiųsiąs į griežtojo režimo koloniją Lenkijoje ar Jugoslavijoje. Kolonijos tolimoje ir baisioje socialistinėje (!) šalyje vaikas bijojo, tačiau tėvo pyktis buvo geriau nei visiška užmarštis.

Septyniolikos Anthony pabėgo iš namų. Išmaišė pusę pasaulio, vos nežuvo Afrikoje, grįžęs į Paryžių valkatavo, vogė, įstojo į gaują. O galiausiai įkliuvo policijai su neteisėtai įsigytu ginklu ir vogta mašina. Sūnus už grotų nebūtų papuošęs tėvo reputacijos, taigi aktoriaus advokatai pasirūpino situacija ir aštuoniolikmetis gavo lygtinai.

Ieškodamas, ką veikti, vaikinas susidomėjo mada. Jo odinių dirbinių kolekcija, ypač rafinuoti smokingai, patiko Paryžiaus publikai, bet prekės ženklas vadinosi „A. Delon Diffusion“ ir tėvas, nusprendęs, kad sūnus bando išpopuliarėti jo vardu, padavė Anthony į teismą. Kompanija įklimpo į skolas (esama versijų, kad nežinomas nusikaltėlis, šovęs į Anthony verslo partnerį, veikė Delono nurodymu). Firma buvo uždaryta, o nelaimėlis dizaineris trylika metų mokėjo kreditoriams.

Kad ir kaip ten būtų buvę, šis Delonas – sveikas ir gyvas, jo vaikai – socialiai saugūs (paauglys Ari sūnus Charlesas jau sėdėjo kalėjime), jį myli moterys. Dar jis aistringas automobilių fanas, dainininkas, išleidęs du diskus, ir budizmo išpažinėjas. Gali būti, kad ši filosofiška religija ir padėjo jam išgyventi sudėtingomis aplinkybėmis ir turint nedėkingą pavardę.

Ir trečias brolis

Paskutinę vinį į Delono tėvystės karstą kala jo jauniausias vaikas Alainas Fabienas. Jis – tikras Annouchkos brolis, abu jie – Delono ir jo antrosios žmonos Rosalie van Breemen vaikai. Jaunesniojo Alaino gyvenimas patvirtina: bėga laikas, keičiasi aplinkybės, moterys, tačiau vyresnysis Alainas nemyli savo sūnų. Kaip radijo interviu sakė Alainas Fabienas: „Mes su tėvu nebendraujame. Nei geruoju, nei bloguoju – niekaip. Jis man neskambina ir nepadeda. Aš stengiuosi išgyventi savo jėgomis. Vienas. Kiek galima muštis į sieną?“

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Aktorius, kine ne kartą vaidinęs kilnius altruistus, gyvenime pasirodė esąs vulgarus smurtautojas.

Įdomiausia, kad Alainas mėgino bendrauti su šiuo sūnumi. Tik kas pasakys, ar vedamas meilės, ar norėdamas pakiaulinti buvusiai žmonai. Trimis dešimtmečiais jaunesnė Rosalie praleido su juo penkiolika metų, o 2001 m. gruodį pasiėmė dvylikametę dukrą ir sūnų, kuriam tuo metu buvo dešimt, ir paliko Delono namus. Priežastis – aktorius, kine ne kartą vaidinęs kilnius altruistus, gyvenime pasirodė esąs vulgarus smurtautojas. Spauda ne kartą rašė, kaip jis mušė žmoną – su dingstimi ir be jos, o dažniausiai – pavyduliaudamas. Kaip prisimena Alainas Fabienas, vien vaikų akivaizdoje tėvas sulaužė motinai nosį (dukart) ir aštuonis šonkaulius.

Rosalie bijojo dėl savo ir vaikų gyvybės – nuo Indokinijos karo laikų Delonas buvo tiesiog apsėstas aistros ginklams, juos ne tik kolekcionavo, bet ir nesiskyrė su jais nė akimirkos. Atsitiktinės Alaino draugės pasakodavo, kad jis mėgdavo išsitraukti iš kišenės pistoletą ir paleisti keletą šūvių į naktinį dangų. Arba išvažiuodavo į užmiestį ir šaudydavo be jokio tikslo ar taikinio, tarsi išliedamas neigiamą energiją. „Aš negaliu atidaryti nė vieno spintos stalčiaus, kad nerasčiau kokio revolverio ar šautuvo“, – skundėsi Rosalie žurnalistams.

2011 m. liepos 3-iąją per vakarėlį Alaino namuose (Delonas ir Rosalie jau nebegyveno kartu) toks kolekcinis egzempliorius atsidūrė Alaino Fabieno rankose. Apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotikų (nuo marihuanos priklausomybės jis jau buvo gydytas) septyniolikmetis nusprendė lyg pagąsdinti draugę, lyg atkreipti jos dėmesį... Kaip būna beveik visuose siužetuose, ginklas pats iššovė.

Paauglę, kuriai buvo peršautas pilvas, medikai išgelbėjo, nors aukai grėsė paralyžius. O Alainui Fabienui – treji metai kalėti, bet tėvo advokatai (ir kitų vakarėlyje dalyvavusių auksinių vaikučių gimdytojai) padėjo užgniaužti skandalą.

Delonas padavė į teismą buvusią žmoną – buvo įsitikinęs, kad Rosalie išlepino vaikus ir yra kalta dėl nusikalstamų Alaino Fabieno polinkių. Jam net pavyko įtikinti teisėjus, kad Rosalie pernelyg susirūpinusi „turtingų rėmėjų paieška“ (palikusi Deloną, ji netrukus ištekėjo už milijonieriaus, akinių dizainerio Alaino Afflelou) ir apleido vaikus.

Annouchka ir Alainas Fabienas apsigyveno tėvo namuose. Tyli ir rami mergaitė labai greitai tapo jo akių šviesa, o užsispyręs ir problemų keliantis vaikinukas pasirodė esąs neką reikalingesnis nei kiti sūnūs. Teisybės dėlei – ir elgėsi ne geriau: buvo išmestas iš kelių mokyklų už agresyvų elgesį, toliau prekiavo narkotikais, vartojo pats ir nesuko galvos dėl ateities. Delonas uždarė užsispyrusią atžalą privačiame internate – iki pilnametystės.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Beje, problemos su teisėsauga – Delonų šeimos vyriškosios dalies lemtis. Pats patriarchas atšventė dvidešimtmetį Saigono kalėjime, kur atsidūrė už armijos sunkvežimio vagystę, ir visada didžiavosi šiuo faktu, sakydamas, kad sugebėjo iššliaužti iš duobės ir viską pasiekti pats, be jokios protekcijos. Šito jis tikisi ir iš vaikų. Ne iš visų – tik iš sūnų.

Aštuonioliktasis Alaino Fabieno gimtadienis nieko nepakeitė į gera. Jis buvo laisvas ir... toliau niekam nereikalingas. Motina, jau išsiskyrusi su Afflelou, ištekėjo už amerikiečių magnato Roberto Agostinelli ir gyveno Amerikoje. Tėvas išvis jį pamiršo. „Šeima? Kokia šeima? Tėvai visada buvo pikčiausi mano priešai, – sakė jis. – Vaikystėje neturėjau normalaus gyvenimo. O dabar, suaugęs, kaip galėdamas stengiuosi laikytis atokiau. Aš neturiu namų ir mano banko sąskaita tuščia.“

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Negali sakyti, kad Alainas Fabienas, kuriam šiandien dvidešimt treji, nesistengia. Režisierius Yannas Gonzalezas nufilmavo jį erotinėje dramoje „Susitikimai po vidurnakčio“ ir ši nominuota porai Kanų apdovanojimų, bet nei nominacijos buvo labai svarios, nei vaidmuo – pagrindinis. Ir, bėda bėdelė, šis sūnus – irgi tikra tėvo kopija, o dar vieno Delono ekrane niekas nenori matyti. Tik tai vienintelis vaidmuo, likęs jaunyliui. Ir jį išnaudoja, pavyzdžiui, „Dior“ mados namai, pakvietę vaikiną būti modeliu ir „Eau Sauvage“ aromato veidu. To paties, kurį taip ilgai reklamavo jo tėvas.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai