Živilė Vaškytė: „Tėvai užaugina vaikams sparnus arba nukapoja“

Živilė Vaškytė / Asmeninio archyvo ir Vaivos Abromaitytės („Mandala“ fotografijos ir dizaino studija) nuotr.
Autorius: Faustina Bružaitė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2021-01-04 08:15
„Man labai patinka bendrauti, dirbti labiausiai patinka tiesioginiame eteryje“, – sako Živilė Vaškytė-Lubienė. Tačiau dabar TV žurnalistės gyvenime – užkadrinis etapas, o prasmingiausiai jai skamba žodis „mama“.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Kaip vadinasi ta liga, kai žiūri į veidrodį ir sau patinki?

„Turiu draugių, kurios darosi grožio injekcijas. Viena vertus, jos išties padeda palaikyti veido lygumą ir skaistumą, kita vertus, kai kalbiesi su keturiasdešimtmete, tu žinai, kad jai – ne dvidešimt. Jauti žmogaus išmintį, patirtį... Be to, Gražinos Bigelytės laikais galėjai nuslėpti savo amžių, o dabar pakanka gugle surinkti: „Živilė Vaškytė... gimimo metai“... Jei moteriai tik tiek trūksta iki pilnatvės – matyti veidrodyje lygią veido odą, tegul naudojasi tomis galimybėmis. Bet aš adatų bijau. Ir man patrauklesnės moterys, kurios išsiskiria šarmu, nesinervina dėl raukšlių, nepaisydamos solidaus amžiaus, stilingai rengiasi, skaldo juokelius, leidžia sau daryti tai, ko nori, žodžiu, nėra teisingos, nesuka galvos dėl to, kas ką sako. Žinoma, viskas priklauso nuo asmenybės. Jei gyveni kupinas vaikystėje, jaunystėje įdiegto nepasitikėjimo savimi, turi labai daug su savimi dirbti, kad jo atsikratytum, arba ta uodega vilksis visą gyvenimą ir lems tai, ką galvoji ir darai. Be abejo, reikia prisižiūrėti, stengtis būti pasitempusiai – tai moteriškumo dalis. Bet nepersistengti.

Živilė Vaškytė (10 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.
Živilė Vaškytė (10 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Kai buvau paauglė, studentė, ragindavau mamą daryti tai, ką darė kitos: teptis kremais, ryškiau dažytis. Tačiau mama turėjo tvirtą nuomonę: „Vis tiek reikės pasenti. Aš patinku sau tokia, kokia esu. Kaip vadinasi ta liga, kai žiūri į veidrodį ir sau patinki?“ Kai dabar matau mamą tarp jos bendraamžių, kaskart pasidžiaugiu, kaip gerai ji atrodo! Super atrodo ir ilgametė TV laidų vedėja Algimanta Žukauskienė, mano akimis, ji – karalienė. Kas dar labai gražios? Jei reikėtų rinktis: Angelina Jolie ar Meryl Streep, vienareikšmiškai rinkčiausi Meryl Streep. Cate Blanchett, Diane Keaton, Juliette Binoche... Žiūriu naujus filmus su Juliette Binoche ir galvoju: „Kada ši moteris pasens?! Įdomu, ką ji daro?“ O žiūrėdama į dabartinę Catherine Deneuve mąstau, kad šios moters pastangos stabdyti laiką pernelyg akivaizdžios ir kelia gailestį. Kažkada su vyru kalbėjomės apie injekcijas. „Labai tikiuosi, kad jų nesidarysi. O jei pasidarysi, man nesakyk“, – paprašė jis.“

Živilė Vaškytė (7 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.
Živilė Vaškytė (7 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau pagarbos kūnui

„Kai manęs klausia, ar norėčiau būti jaunesnė, atsakau: „Ne, niekada!“ Kiekvieni metai prideda daugiau proto, išminties, padeda geriau save priimti, taip pat ir kūną. Tu supranti, kad turi jį puoselėti, bet negali iš jo nieko reikalauti. Mano kūnas išnešiojo du vaikus, kiekvieną iš jų maitinau apie dvejus metus – galiu jam tik nusilenkti už tai ir paklausti: „Kaip galėčiau tavimi pasirūpinti?“ Man atrodo, mums derėtų rodyti daugiau pagarbos jam. Būna, žmonės pasuka dvasiniu keliu, sutelkia visą dėmesį į sielos reikalus, o kūną apleidžia. Bet jis juk sielą nešioja! Ne veltui Rytuose kūnas vadinamas sielos šventykla.“

Živilė Vaškytė (22 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.
Živilė Vaškytė (22 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Tėvai užaugina vaikams sparnus arba nukapoja

„Baisu, kai mama vadina dukrą stora. Tėvai užaugina vaikams sparnus arba nukapoja. Aš savo tėvelių palaikymą jaučiau visada. Įstrigo vienos psichoterapeutės mintis – kad labai svarbu ne tik tai, ką vaikas girdi apie save, bet ir tai, ką tėtis sako mamai arba ką ji kalba apie save. Specialistė pasakojo, kad aptariant su mergaitėmis valgymo sutrikimo priežastis neretai paaiškėja, jog jų mamos save garsiai peikdavo: „Vėl sustorėjau!“, arba tėčiai joms prikišdavo: „Oho, kokį užpakalį užsiauginai!“ Vaikai labai empatiški, o kadangi mama – jų dalis, kritiką perleidžia per save ir ją prisiima. Šitaip prasideda savo kūno atstūmimas.

Baisu, kai mama vadina dukrą stora

Manau, suformuoti teisingus orientyrus man padėjo ne tik tėvų palaikymas, bet ir moteriški mamos žurnalai (ji turi sukaupusi visus „Laimės“, „Laimos“ ir „Moters“ numerius) ir knygos, taip pat močiutės ir tetos biblioteka. Skaitydama geras knygas sužinojau ir apie kitą gyvenimo pusę – dvasinę ir emocinę. O dar paauglystėje naudinga pakeisti įprastą aplinką, nes nauji žmonės gali suteikti tau daug pasitikėjimo. Dėl grojimo kanklėmis pradėjo skaudėti nugarą ir tėvai išsiuntė mane į sanatoriją, joje baigiau devintą klasę. Nauji draugai, mokykloje negirdėti komplimentai, berniukų simpatijos ir prisipažinimai meilėje... Pasak mamos, iš sanatorijos grįžau namo ir brandesnė, ir akivaizdžiai labiau savimi pasitikinti.“

Patinka spalvoti, įdomesni drabužiai

„Močiutė buvo žinoma Plungės siuvėja. Pirmą suvokimą, kaip turi atrodyti drabužis, matyt, perėmiau iš jos. Man buvo labai įdomu stebėti, kaip močiutė kartu su moterimis varto jų atsineštus mados žurnalus, kaip subtiliai pataria, kas tiktų, kas nelabai. Kai galvoju apie mamą, prisimenu, kad ji man atrodė labai graži... Prisimenu jos raudoną itališką tušą su veidrodėliu ir „Lancôme Climat“ kvepalų buteliuką, kurį mama tebeturi iki šiol. Ji negailėjo pinigų ir gražiam drabužiui.

Kai galvoju apie mamą, prisimenu, kad ji man atrodė labai graži

„Tokius pinigus tada už ją sumokėjau! Dabar tikrai to nedaryčiau“, – taip mama atsimena kažkada įsigytą „Montana“ suknelę, kuri taip pat išliko. Anuomet moterys viską labai derindavo ir tėtis juokaudavo: „Viskas prasideda nuo klipsų.“ Jis niekada mamai nepriekaištaudavo ir dabar nepriekaištauja dėl moteriškų pirkinių. Kai pradėjau eiti į šokius, mini sijonėlis buvo savaime suprantamas dalykas. Tėtis traukdavo per dantį: „Diržą užsidėjo, o kur kelnės?“ Turiu dvi jaunesnes seseris – sakyčiau, stilistiškai esu drąsesnė už jas, nors turėtų būti atvirkščiai. Man patinka visokie spalvoti, įdomesni drabužiai. Šiuo atžvilgiu mano sesės kur kas nuosaikesnės, teisingesnės už mane. Juokingas faktas: dabar mes visos kvepinamės vienodais kvepalais. Paaiškino paprastai: „Nusipirkom, nes jie jau tavo patikrinti.“

Živilė Vaškytė (33 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.
Živilė Vaškytė (33 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Už protingą ir saikingą vartojimą

„Jau aiškiai suvokiu, kas man tinka, kas galbūt nelabai. Ir aš nelinkusi investuoti didelių pinigų į drabužius, sekti madas. Pamėgau dėvėtų rūbų parduotuves – ypač Skuode, kur tebegyvena tėvai. Prasinešu per jas su atradimo džiaugsmu. Neskubu pirkti naujų daiktų, pirmiausia atsidarau spintą ir apsvarstau, ko tikrai norėčiau, kaip galėčiau atnaujinti tai, ką jau turiu. Apsipirkimas prekybos centruose man nėra terapija, tai – nuovargis ir laiko eikvojimas.

Apsipirkimas prekybos centruose man nėra terapija, tai – nuovargis ir laiko eikvojimas

Dėvėtų drabužių parduotuvėse jis prabėga kitaip ir teikia dvigubą smagumą: randu kokybiškų ir įdomių drabužių, už kuriuos nedaug sumoku. Tokioje parduotuvėje įsigytą daiktą negaila įmesti į naudoto trikotažo konteinerį. Tiesa, dabar aš stengiuosi tai, ko nebereikia, kam nors atiduoti, keičiuosi su sesėmis. Daugkartinio daiktų naudojimo idėja man patraukli, nes skatindami vartojimą žmonės patys kuria šiukšlyną, kuriame gyvena. Turbūt girdėjote informaciją, sklidusią karantino metu: jei sustabdytų fabrikų ir siuvyklų darbas nebūtų atnaujintas, jau pasiūtų drabužių pasauliui užtektų dešimčiai metų! Ne, nenubraukiu mados kaip estetikos, meno rūšies – man nuostabu, kaip kai kurie žmonės sugeba išreikšti save per drabužius. Vertinu stiliaus unikalumą, gėriuosi gražiai sukurtais daiktais. Kai norisi pasipuošti ypatingam įvykiui, gyvenimo šventei, kreipiuosi į dizainerį (turiu keletą mylimų), tačiau prašau, kad parinktų suknelę, kuri derėtų ir su aukštakulniais, ir su kedais, ir su kitais jau turimais drabužiais. Aš – už protingą ir saikingą vartojimą.“  

Živilė Vaškytė (38 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.
Živilė Vaškytė (38 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Kiek smegenų ląstelių praradau!

„Kalbant apie grožį, skalėje nuo vieno iki dešimties vegetarystei skiriu dešimtuką. Tokia mano, vegetarės jau daugiau kaip dešimt metų, asmeninė patirtis. Kai valgiau viską, makdonalduose nesėdėjau, bet, palyginti su tuo, kaip maitinuosi dabar, tada maitinausi nesveikai. Tikrai jausdavau sunkumą, žarnynas dusdavo ir pokšėdavo, oda buvo riebi, kamavo spuogai ir bėrimai. Tiesą sakant, kai pradėjau vesti pirmąją rytinę TV laidą, dar prisidėjo ir storas pudros sluoksnis, kaitinamas studijos lempų, tad oda nuėjo poodiniais gumbais... Pradėjau keisti mitybą ir pajutau: niekas žarnyne nebeužsistovi, odos būklė taisosi. Be to, patarta kosmetologės, ėmiau neštis į darbą savo pudrą, makiažo kempinėles ir šepetėlius. Manau, visa tai padėjo odai atsigauti. Paskui ir alkoholio atsisakiau.

Kartais pagalvoju, kiek laiko aš be reikalo iššvaisčiau tradiciškai linksmindamasi su svaigalais

Kartais pagalvoju, kiek laiko aš be reikalo iššvaisčiau tradiciškai linksmindamasi su svaigalais, o kitą rytą kęsdama galvos skausmą ir blogumą... Sesuo juokiasi, kad vieną tokį rytą gulėdama lovoje dejavau: „Dieve Dieve, kiek smegenų ląstelių praradau!“

Nesakau, kad turėtumėte sekti manimi. Gyvenu su mintimi, kad reikia gerbti kitų žmonių pasirinkimus, ir tikiuosi jų pagarbos sau. Bet aš galiu palyginti, kaip jaučiausi anksčiau ir jaučiuosi dabar. Visai kitoks gyvenimas, daug geresnė kokybė...“

 

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai