Žinomi žmonės dalijasi laimės receptu: ko reikia, kad pajustum virpulį?

Dovilė Filmanavičiūtė, Skaistė Semenikė ir Giedrė Valavičiūtė/ žurnalų „Žmonės“ ir „Laimė“ archyvų nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-05-27 16:53
Skirtingi garsai, kvapai ir spalvos. Ir nereikia, kaip Érico Rohmerio filmo „Žaliasis spindulys“ herojei, laukti žalios spalvos blyksnio leidžiantis saulei, kad pajustum laimės virpulį. Tas virpulys – kiekvienoje dienoje: sakoma, kad kasdien mums likimo yra atseikėjama stebuklinga minutė, kai savo gyvenimą gali padaryti laimingą, tik reikia jos nepražiopsoti...  

Giedrė Valavičiūtė, iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ kūrėja, pirmojo „Laimės“ žurnalo viršelio veidas

„Man laimės potyrio suvokimas yra kintanti būsena, kaip ir aš pati. Prieš 15 metų laimę suvokiau kaip pavydą keliančią karjerą su puikiu atlyginimu; vakarėlius – jei ne kiekvieną dieną, tai bent kas trečią, kai šoki ant stalų ir esi vakaro žvaigždė; stiprų ir gražų kūną; mylintį žmogų šalia; daug juoko ir linksmybių pripildytų nuotraukų socialiniame tinkle. Daugumos iš šių dalykų niekada neturėjau. Ir teoriškai turėjau jaustis nelaiminga. Bet buvo priešingai. Tik aš to nesuvokiau kaip savo laimės. 

Augant gyvenimo metų skaičiui, daugėjo ir nuopuolių, nusivylimų, praradimų. Bet kuo daugiau buvo išbandymų, tuo dažniau pajausdavau laimės akimirką. Negali tiksliai įvardyti, kodėl, bet jautiesi laiminga. Tuomet po truputį atėjo supratimas, kad laimė neturi tikslų jausmą apibrėžiančių sinonimų. Kartais laimės akimirkos gali būti švelnios it jauno liūto pėdučių pagalvėlės (ir aš jaučiausi laiminga, kai išgirdau tokį gražų palyginimą G. Žickytės filme „Meistras ir Tatjana“), o kartais perpildytos aistros ir muzikos sinchronijos. Ir gali viską patirti vieną akimirką, o kartais ištisas dienas, savaites ir mėnesius mėgautis tų akimirkų prisiminimais. 

Ir tai taip pat yra dalis, kai jaučiuosi laiminga. Ir man būna taip, kai net laukiu ramybės, kad galėčiau pamedituoti su prisiminimais. Gal prieš metus važiuodama automobiliu maršrutu Dvarčionys–Saulėtekis sau mintyse pirmą kartą labai aiškiai įvardijau tą jausmą: aš esu laiminga. Puikiai atsimenu, kaip tuo metu sieloje buvo lengva ir šviesu. Dabar galiu pasakyti, kad laiminga esu tuomet, kai myliu save. Dažnai, žiūrėdama į praeities Giedrę, užduodu sau klausimą: kodėl aš tuomet nesijaučiau laiminga?“

Giedrė Valavičiūtė/žurnalo „Laimė“ archyvo (Redos Mickevičiūtė) nuotr.
Giedrė Valavičiūtė/žurnalo „Laimė“ archyvo (Redos Mickevičiūtė) nuotr.

Skaistė Semenikė, menininkė, „Laimės“ žurnalo herojė

„Man daug kas sako, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde, nes spinduliuoju laime, džiaugsmu, man sekasi įgyvendinti kiekvieną savo svajonę. Taip, aš laiminga, bet tą laimę susikuriu pati: kas dieną stengiuosi ignoruoti negatyvias žinias ar negatyvius žmones, daug laiko skiriu šeimai ir tapybai. Esu laiminga atradusi širdžiai ir sielai mielą veiklą. Dažnai žmonės būna nelaimingi, nes bijo siekti savo svajonės ir laimės, bijo, ką pagalvos kiti, bijo, kad kas nors pasakys, jog jų veikla – visiška nesąmonė. Kaip banaliai beskambėtų, verta klausyti tik savo širdies!

Neklausiu niekieno nuomonės apie savo darbus, nes man jie patinka, o ką mano kiti, tai jau jų reikalas. Patinka – liuks, nepatinka – irgi. Nes ne visiems privalu patikti, o sveika kritika dar labiau motyvuoja! Kūryba ir savanoriavimas – didžiausi mano atradimai. Būna dienų, kai liūdna, nesiseka, tada sėdu į mašiną ir lekiu į Valakampių socialinių paslaugų namus, ten pradingsta visas liūdesys, pasimiršta tas įtraukiantis kasdienis materialus pasaulis.

Laiminga būnu ir tapydama, tada jaučiuosi, kad gyvenu prasmingai, – jau nemažai paveikslų puošia daugelio žmonių namų sienas, taigi savo misiją įvykdžiau. Visuomet svajojau, kad jei bent vienas mano darbas kabės kieno nors būste, jau būsiu pati laimingiausia! Taigi tik įsivaizduokit, kokia esu laiminga dabar! Tikiuosi, kad neaptingsiu ir eisiu į priekį tokiais pat dideliais žingsniais! Laimė juk – emocijų spektras, kurį susikuriame patys.“

Skaistė Semenikė/žurnalo „Laimė“ archyvo (Redos Mickevičiūtės) nuotr.
Skaistė Semenikė/žurnalo „Laimė“ archyvo (Redos Mickevičiūtės) nuotr.

Rūta Jankauskaitė, fotografė, menininkė, „Atsipūtusios mokyklos“ (į)kūrėja

„Pastaruoju metu daug galvojau apie tai, kada jaučiuosi laiminga, ir mano išvados tokios: žodis „happy“ / „happyness“ yra nuo žodžio „happening“. Taigi – būti čia ir dabar, patirti akimirkų, kai tavyje ir aplink tave vyksta gyvenimas, ir yra laimė. Gebėjimas būti dėkingam už tai, ką turi, mokėjimas vertinti dabarties akimirką ir daro mus laimingus. Žodis „laimė“ man panašus į žodį „laimėjimas“, o ar esame laimėtojai, priklauso tik nuo mūsų tikėjimo: jau laikome patys save laimėtojais ar vis dar jaučiamės nepakankami? Aš tikiu, kad visi esame laimėtojai, nes visi gavome gyvenimą, o jis, mano įsitikinimu, yra dovana.“

Rūta Jankauskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Rūta Jankauskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Julija Steponavičiūtė, modelis, maisto tinklaraštininkė

„Laimė man siejasi su harmonija, visų pirma – psichologine. Laiminga jaučiuosi, kai pagaunu save, į gyvenimą žiūrinčią ne iš ego perspektyvos. Kai priimu, o ne atmetu kasdienius įvykius, vėliau pastebėdama, ko iš kiekvieno išmokau. Laimė – į savo namus pasikviesti sąmoningumą ir dirbant su savimi pamatyti, kaip šie pokyčiai veikia tave supančius žmones. Laimei atrasti nereikia daug...“

Julija Steponavičiūtė/Vaido Jokubausko nuotr.
Julija Steponavičiūtė/Vaido Jokubausko nuotr.

Agnė Gilytė, stilistė

„Laimė yra saulė. Daug saulės. Du puodeliai kavos su pienu ryte. Vyro bučinys bet kur ir bet kada. Sveika šeima. Aplink lakstantys mano bernai. Išsipildantys kūrybiniai planai ir įgyvendinamos idėjos. Skanus ir sveikas maistas.“

Agnė Gilytė/Agata Gri nuotr.
Agnė Gilytė/Agata Gri nuotr.

Vlada Musvydaitė, projekto ,,Motyvacija judėti“ autorė

„Laimė yra tada, kai tu prieš miegą gali džiaugtis savimi, nors ir viskas yra blogai. Laimė yra tada, kai vaikai pasiskolina tavo raktus ir tu sėdi prie durų, nes turi laiko pabūti su savimi. Laimė yra tada, kai jis nuperka tau batelius ir priderina prie jų gėles. Laimė yra tada, kai mes esame sveiki ir telieka tik buitinės ar darbinės problemos. Laimė yra matyti veidrodyje save tikrą ir nebijoti, ką apie tave pasakys. Surask savo laimę savyje!“

Vlada Musvydaitė/asmeninio archyvo nuotr.
Vlada Musvydaitė/asmeninio archyvo nuotr.

Agnė Kuzmickaitė, drabužių dizainerė

„Manau, kad laimės jausmas žmogui gali būti užkoduotas vaikystėje – kaip jį auklėjo ir mylėjo tėvai, kokia buvo jo aplinka. Nes turbūt ne veltui sakoma, kad laimingos mamos užaugina laimingus vaikus. Pastebiu, jog kai kurie žmonės net ir turėdami problemų sugeba išlikti pozityvūs ir spinduliuoti harmoniją, o kiti išgyvena dėl įvairių smulkmenų ir visada jaučiasi nelaimingi. Dėl to manau, kad ypač svarbu pasitikėti savo intuicija. Ji ir pakuždės bendrą kryptį, kuriuo keliu reikia eiti ir kaip elgtis norint jaustis laimingam. O konkrečiose situacijose reikia nebijoti mąstyti ir racionalizuoti savo tikslų, tai yra panaudoti proto.

Beje, mano tėtis, pasirodo, yra parašęs knygą apie laimę!“ (Kalbama apie 1983 metais išleistą filosofijos skaitinių serijos knygą apie etiką: ji taip ir vadinasi – „Laimė“, red. past.)

Agnė Kuzmickaitė/Pauliaus Gasiūno nuotr.
Agnė Kuzmickaitė/Pauliaus Gasiūno nuotr.

Dovilė Filmanavičiūtė, dainininkė, komunikacijos specialistė

„Ilgą laiką sąvoką „laimė detalėse“ čiupinėjau tik paviršium. Na, skamba gražiai ir pakiliai, o kas tai yra ir su kuo tai valgoma, patiri tik mažuliukų bandymų keliu. Šeštadienio pusryčius valgyti trupinių pilnoje lovoje, skaityti gerą knygą su šalto baltojo vyno taure kopose, minti dviratį mišku, nueiti į turgų anksčiau už visą miestą ir sugerti dosnius dėmesio pliūpsnius iš savo mėsos pardavėjo, gerti kavą su migdoliniu kruasanu priešais filharmoniją saulėje, išgirsti pirmą savo naujos dainos versiją, slampinėti po miestą ir spoksoti į svetimus langus be užuolaidų... Aš laiminga, kai kasdien randu bent po vieną tokios detalių laimės karoliuką. Juos visus suvėrus, stebint save iš šono, norisi rėkauti garsiai – kaip gera yra gyventi. Tiesa, tos detalės atrodo svarbiausios, kol nepajunti savo kūdikio spyrių kažkur į šonkaulius. Tai nebe šiaip laimė. O laimės planeta! Linkiu visiems!“

Dovilė Filmanavičiūtė/žurnalo „Žmonės“ archyvo nuotr.
Dovilė Filmanavičiūtė/žurnalo „Žmonės“ archyvo nuotr.

Algirdas Toliatas, kunigas, pamokslininkas, knygų autorius

Algirdai, kas, tavo nuomone, daro žmogų laimingą? Kokia visgi būtų laimės formulė? – klausiu mums žengiant paskutinius žingsnius nuo kalno.

Nedaug išmanau apie chemiją ir formules. Žinau tik tiek, kad gyvenimas – tai tokia cheminė medžiaga, kurios tik nuosėdas gali analizuoti. Vienam susiformuoja vienokie elementai, kitam – kitokie, vienam patinka, kai sproginėja, kitam – kai šnypščia, o trečiam, žiūrėk, smagu keisti spalvą.

Tu juokauji, o aš klausiau visai rimtai.

Juokauju, nes viena iš svarbiausių gyvenimo sudedamųjų – nevertinti visko, o pirmiausia savęs labai rimtai, – šypsosi jis. – Tikrai, laimė dažniau aplanko tuos, kurie moka džiaugtis ir juokauti.

Man atrodo, kad pati šių laikų nuostata ieškoti laimės atrodo klaidinga, – prabyla kunigas po trumpos pauzės. – Kas yra laimė? Kaip ji atrodo? Kodėl turime jos ieškoti? Kodėl gyvenimas tampa vertingas tik tuomet, kai ką nors surandam ir įsitveriam? Kas ta laimė: pažadėta žemė ar rojaus sodai, į kuriuos taip norim patekti? Naujas darbas, geresnis atlyginimas, didesnis namas, supratingesnis sutuoktinis?

Siekiame kažko didesnio, džiaugsmingesnio, tobulesnio. Ir kas bus, kai pasieksim? Jau būsim laimingi, ar ir vėl tuščiai vaikysimės laimės paukštės, kad išpeštume kelias plunksnas iš uodegos? Ar ir vėl prašysim auksinės žuvelės, kad išpildytų mūsų trečią, ketvirtą, septintą norus? Juk iš tiesų jie niekuomet nesibaigia, o godumas parveda atgal prie suskilusios geldos. Tai gal geriau ją pačiam pasitaisyti ir žiūrėti, ką dar gero gali nuveikti savo gyvenime, užuot gaudžius auksines žuveles.

Algirdas Toliatas/žurnalo „Žmonės“ archyvo („Mark and Miglė“) nuotr.
Algirdas Toliatas/žurnalo „Žmonės“ archyvo („Mark and Miglė“) nuotr.

Tai argi dabar turėčiau nuolat jaustis kalta, kad noriu gyventi geriau? – provokuoju, kad palaikyčiau pokalbį.

Ne, tu nuolat turi jaustis dėkinga, kad jau šiandien gyveni gerai. Laimė – tai požiūris, tai mokėjimas džiaugtis kiekviena diena. Įsivaizduok, kad auksinė žuvelė mums dovanoja ne rūmus, bet puikią dieną, kai galim patys imtis statybų. Jei turime norų ir aukštesnių siekių – tai pasakykim juos ne žuvelei, bet patys sau. Mums dovanojama kiekviena diena ir tą dieną sutikti žmonės, visi smagūs nutikimai, susitikimai, šypsenos, skanus maistas, išgirstos mintys yra mums siųsti. Net jei turim daug darbo ir esam pavargę, šypsokimės, nes tas darbas buvo mums padovanotas.

Vadinasi, mes kasdien gauname dovanų?

Taip. Ir nereikia jokių formulių, nereikia laukti Kalėdų ar gimtadienių, tereikia nusišypsoti ir pradėti rytą padėkos malda. Ir tada užplūsta džiaugsmas. Tada supranti, kad nereikia naujo darbo, kito vyro, geresnio buto ar automobilio, kad būtume laimingi. Nes suvokę, kad turime labai daug – save ir naują dieną, į kurią galima žengti atvira širdimi, ir taip jau esame laimingi. 

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai