Žinomi žmonės – apie tai, ar sunku būti sąžiningam

Jurga Lago / Pauliaus Zaborskio nuotr.
Jurga Lago / Pauliaus Zaborskio nuotr.
Šaltinis: „Laimė“
2018-06-06 09:24
AA

Kartais mes susiduriame su galimybe rinktis: eiti sudėtingesniu keliu ir švaria sąžine ar pasukti lengvesniu, bet užmerkti akis prieš kokią nors mažą apgaulę. Pastangos būti sąžiningam gali pareikalauti daugiau jėgų ir laiko. Arba sunkių derybų su savimi. Kaip pasielgsime, jei puikiai žinome, kad sunkiai pragyvenantis žmogus tikrai neišmuš mums čekio, – sumokėsime ar rinksimės principingumą?

Lietuvoje daug kalbama apie skaidrumą, bet korupcija toli gražu neišnykusi. Visi suprantame, kad valstybei mūsų sumokami mokesčiai gyvybiškai svarbūs, tačiau turguje neskubame prašyti čekio. Jeigu buto remontą galime pasidaryti pigiau, bet „už grynus“ – ar renkamės brangesnį variantą? Netgi tada, kai puikiai žinome, kad meistras, nusipirkęs verslo liudijimą, mokesčius privalės sumokėti dar nė negavęs jokių pajamų?

Sąžiningumu garsėjantis aktorius Giedrius Savickas niekada neima honorarų „vokelyje“. Viename interviu jis prisipažino: „Turėjau galimybę net remontą nusipirkti be PVM. Bet jeigu taip padarysi, iškart tapsi toks, kaip tie, kurie iš mūsų vagia. Nors trumpai uždėk magnetą ant skaitiklio – būsi toks pats. Ar tu tris milijonus pavogsi, ar tris eurus. Tik žmonės dažnai nesuvokia, kad sukčiaudami jie ne iš kokio nors banko atima. Tai yra vaikų, senukų, ligonių pinigai. Nusukti milijoną – tai tas pats, kas pasiųsti myriop kažkiek vaikų ar senolių, kurie neišgali nusipirkti vaistų. Nes labiausiai trūksta patiems silpniausiems. <...> Todėl visi turėtume dirbti, kad padėtume silpniesiems, o jie dirbs tuos darbus, kurių mes negalime. Ir tada viskas bus gerai. Bet tai turime padaryti patys.“

Giedrius Savickas / Tomo Ivanausko nuotr.

Du pasauliai

Prekės ženklo „Atsikeli ir varai“ įkūrėja Aušra Šeduikytė drabužių verslą pradėjo nuo nulio ir individualios veiklos pažymėjimo. Be jokių investuotojų iš šalies ar stabilumą garantuojančio užnugario. Ir tikrai negalėtų pasakyti, kad jos verslo pradžia buvo lengva.

„Man labai juokinga, kai kas nors reklamuojasi šūkiais apie pagalbą smulkiajam verslui, rašo: „Ateikite, mes jus pakonsultuosime ir jums padėsime.“ Niekas niekada nepadėjo, – sako Aušra. – Nebent būtum koks IT startuolis ir turėtum konkretų rinkai skirtą produktą. Visiems kitiems nėra jokio rėmimo ar skatinimo. Gal dar kokiems žemdirbiams ar kanapių augintojams, bet tik ne drabužių kūrėjams. Kaip man viename banke, atsisakiusiame suteikti paskolą, paaiškino: „Jei gamintumėte duoną ir pieną, ko žmonėms visada reikės, tada galėtume duoti. O drabužiai... Bus krizė, visi apsieis ir be jų.“ Skamba kaip tarpukario laikais!

Dirbu pagal individualios veiklos pažymėjimą ir man būsto paskolos bankai nedavė porą metų, net kai įkūriau savo UAB, – jaunas verslas nepatikimas. Turėjau laukti dvejus metus, nors kitiems, uždirbantiems lygiai tiek pat, duodavo. Skirtumas buvo tik toks, kad aš pati sau mokėjau atlyginimą, o kiti gaudavo jį iš darbdavių.

Manau, kad dirbantis žmogus turi gauti normalų atlyginimą. Kitaip jam visur, kaip ir man bankuose, tvirtins, kad jis ne žmogus. Aš pati moku visus priklausančius mokesčius, nenoriu užsiimti jokiais gudravimais – man geriau sutelkti dėmesį į kitą veiklą, nei galvoti, kaip kažką nusukti. Jeigu žiūrėtume vien į skaičius, aišku, kad taip gyventi neapsimoka. Jeigu būčiau visiškas skaičių žmogus ir verslininkė, vien tik „virinanti“ pinigus, perkanti džipus ir sodybas, apskritai neapsimokėtų ką nors daryti rinkoje, kurios nėra. Tačiau man patinka tai, ką veikiu, – toks kol kas yra mano kelias.“

Beje, matematiką ir jos taikymą universitete baigusi „Atsikeli ir varai“ savininkė tvirtina, jog yra žmogus, kuriam daug nereikia: „Gyvenu iš atlyginimo, kurį sau susimoku, ir dar beveik tiek pat sumoku valstybei. Jei visi taip sąžiningai mokėtų, ji galbūt ir klestėtų. Vien mūsų darbuotojai uždirba iki tūkstančio eurų, o IT įmonės, įvairūs startuoliai moka ir po 2,5 tūkstančio – kiek jie atiduoda mokesčiams!“

Nelegaliai – paprasčiau

Pažįstantys Aušrą žino, kad ji linkusi rinktis sąžiningus kelius. Net jei eiti jais sudėtingiau ir kur kas ilgiau užtrunka. Štai dabar jos drabužių parduotuvę Vilniuje puošia iškaba, kurios derinimo ir kabinimo darbai užtruko... metus. „Iš pradžių Savivaldybėje man pasakė, kad iškaba negali būti juoda ir balta (jos norėjau, nes toks mūsų logotipas), – dabar jau šypsosi drabužių kūrėja. – Mat „labai prabangus namas, kuriame nuomojamos patalpos, labai gražiai atrodytų auksinė iškaba“. Tada vyko svarstymas, oficialus susirašinėjimas – viskas užsitęsė, vėliau gaminome auksinės spalvos iškabą. O kai atkreipiau Savivaldybėje dėmesį, kokios baisios aplinkui kitos iškabos, išgirdau atsakymą: „Turbūt jos nelegalios, nes Vilniaus senamiestyje tokių iškabų apie 80 proc.“ Į klausimą, kodėl nieko nedaroma, išgirdau tik „tai ką čia padarysi...“ Vadinasi, ir aš galėjau pasikabinti nelegaliai – būtų buvę žymiai paprasčiau.“

Garsiai nuskambėjo ir kita su Aušros bendrovės pavadinimo registravimu susijusi istorija – tąkart koją ėmė kišti kalbininkai. „Prekės ženklo registracija irgi užtruko metus, bet su ja viskas buvo gerai. O kai nusprendėme taip pat pavadinti įsteigtą UAB, gavome atsakymą, jog „varai“ – žargoninis žodis ir tokio pavadinimo būti negali. Teko samdytis teisininkų, rašyti raštų ir iš trečio karto bendrovės pavadinimą užregistruoti pavyko. Žinoma, galėjau sugalvoti bet kokį kitą į lietuvišką panašų žodį, pavyzdžiui, „Aušruva“ ar „Drabužuva“ – viskas būtų pavykę sklandžiai. O juk svarbiausia, kad aš pati lietuvių kalbą labai myliu, viską darau Lietuvoje ir lietuviškai, nors angliškai daugeliu atvejų būtų lengviau rašyti tekstus, tarkim, feisbuke ar instagrame.“

Kartais neištverianti ir garsiai pasipiktinanti tvarka beigi biurokratija Lietuvoje Aušra surado ir panašaus likimo draugų – kepsnių restorano „Keulė rūkė“ savininkus: „Jų visa komunikacija paremta skandalais – aš ne tokia drąsi. Bet aš juos suprantu, kai prisipažįsta, jog jiems jau viskas „vienodai rodo“, nes baudas tik moka ir moka ir dėl to nebesijaudina.“

Aušra mano, kad būti sąžiningam mūsų valstybėje sunku, antra vertus, tiesiog būtina – kitaip nieko gero čia nesukursime. „Aišku, skauda daužyti galva į sieną, bet vis tiek trankau. Tik jaučiu, kad galiu greitai pavargti, – atsidūsta. – Daug kas priklauso nuo to, koks žmogus kuria verslą. Manęs net draugai dažnai paklausia: „Kada tu pavargsi kovoti? Kada susitaikysi su tuo, kaip yra?“ Kova reikalauja daug nervų, o kadangi viską jautriai priimu, man dažnai pasidaro sunku. Bet kol dar galiu – kovoju.“

Aušra Šeduikytė / LAIMA nuotr.

Skaidrus verslas

Vis daugiau smulkiųjų verslininkų pripažįsta, kad sąlygos Lietuvoje kurti nedidelį verslą itin nepalankios, vis dažniau dėl pernelyg didelių mokesčių mažinama darbo vietų ir ieškoma kitokių būdų išgyventi.

„Jei vadovaujiesi teisingumu ir sąžiningumu, tai dovanoja tau pasitenkinimą ir pasitikėjimą savimi“, – yra pasakęs Dalai Lama. Sąžiningi santykiai, sąžiningi mokesčiai, sąžiningas bendravimas – kaip tai palengvintų visiems mums gyvenimą! Psichologai įrodė, kad sąžiningas poelgis gerina net mūsų pačių savijautą ir, atvirkščiai – sukčiavimas, apgavystės (tegul ir priverstinės), melavimas mus apsunkina.

Prieš metus skaidraus verslo iniciatyvos „Baltoji banga“ atliktas Lietuvos gyventojų tyrimas apie verslą, jo skaidrumą, socialinę atsakomybę (apklaustas 1021 respondentas) atskleidė, kad didžioji dauguma tyrimo dalyvių (68 proc.) nepateisina prekių ar paslaugų įsigijimo be apskaitos dokumentų, reikalingų mokesčiams mokėti. Tačiau vienas iš keturių apklausos dalyvių (25 proc.) vis dėlto pritaria prekių ar paslaugų įsigijimui be tokių dokumentų, trečdalis respondentų (31 proc.) pažįsta asmenų, kurie per pastaruosius metus turėjo neįteisintų darbo santykių ar darbo užmokestį yra gavę „vokelyje“. Apie tai dažniau kalbėjo jauni bei vidutinio amžiaus asmenys, tyrimo dalyviai, kurių pajamos siekia didesnį nei minimalų atlyginimą, rajonų gyventojai.

„Už šešėlinės ekonomikos slepiasi korupcija ir žmonių apiplėšinėjimas, – „Baltosios bangos“ puslapyje cituojama šios iniciatyvos globėja Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. – Tai reiškia, kad šalis vystosi lėčiau, gyventojai uždirba mažiau ir valstybė gali suteikti mažiau paslaugų savo piliečiams. Kova su korupcija, šešėlio mažinimas yra ir verslo atsakomybė. Lietuva jau pribrendo skaidriam ir atsakingam verslui.“

Dalai Lama / „Scanpix“/„PA Wire“/„Press Association Images“ nuotr.

Visi mes akcininkai

Jau dešimtmetį juvelyrikos namams „Yurga“ vadovaujanti menininkė Jurga Lago, gyvenanti dviejose šalyse, dalį savo verslo perkėlė į Ispaniją – ten, kaip pati sako, aiškesnė mokesčių sistema, lengviau rasti gerų meistrų, galinčių dirbti su brangakmeniais, ne tik su lietuvišku gintaru ir sidabru, senesnės juvelyrikos tradicijos. Tačiau vien dėl to, kad čia sunkiau, ji Lietuvos (bent kol kas) palikti nesirengia. „Kiekvienas esame tarsi mažas savo šalies akcininkas ir palikę ją likimo valiai negalėsime būti laimingi, – įsitikinusi Jurga. – Lietuvoje didžiausia problema tampa žmonių trūkumas. Jeigu nieko nedarysime kompleksiškai, ko gero, tai bus pagrindinis mūsų valstybės ekonomikos stabdys. Kaip ir infliacija, kylančios kainos. Tad ir „Yurga“ dairosi plėtros galimybių užsienyje ir kelia sparnus tolyn. O Lietuvoje valdome tris parduotuves.“

Žinomai juvelyrei ne kartą buvo kilusi dilema – pasielgti sąžiningai, bet patirti nuostolių, įveikti sudėtingesnį kelią ar ką nors apeiti, nuslėpti, bet gauti didesnį pelną ir tikslą pasiekti lengviau: „Visada renkuosi sąžiningumą, kiek tai įmanoma.“
Tačiau ir ji prisipažįsta: Lietuvoje kurti sąžiningą verslą sunkoka. „Tam labai trukdo neskaidri „Sodros“ sistema – žmonės nesuvokia, kiek jai sumoka (nemato darbdavio sumokamos dalies, neįsivaizduoja savo darbo vietos kainos). Motyvacijos neprideda ir nežinia dėl pensijų. Be to, mokesčiai „Sodrai“ yra per dideli. Kiek girdėjau – vieni didžiausių Europos Sąjungoje. O kalbant apskritai apie mokesčius, manau, kad Lietuva elgiasi nesąžiningai lįsdama į žmonių sąskaitas bankuose ir be jokio atskiro įspėjimo nurašydama iš ten bet kokius mokesčius, skolas ir t. t. Civilizuota šalis taip nesielgia. Prieš „įeinant“ į banko sąskaitą, kaip ir į žmogaus butą, reikia gauti sutikimą. Bet mes taip elgiamės ir tai rodo valstybės polinkį smurtauti, o su smurtautoju žmonės irgi elgiasi atitinkamai, kaip žinia. Apskritai mūsų įstatymai grįsti nepasitikėjimu ir autoritariniu režimu, o tai man nesuvokiama. Neseniai juokavome, kad esame vieninteliai, kurių juvelyrai dirba pagal darbo sutartis, gauna „baltas“ algas ir eina atostogų.“

Kai norisi miegoti ramiai

Ryšių su visuomene bendrovė „Integrity PR“, vadovaujama direktorės Daivos Lialytės, yra ir „Baltosios bangos“ iniciatyvos už skaidrų verslą narė. Vadovaujanti prieš devyniolika metų įkurtai agentūrai Daiva iki šiol tvirtina, jog verslą kurti Lietuvoje sunku dėl labai didelės mokestinės naštos: „Pasaulis darosi nebeprognozuojamas, nebegali planuoti sudarinėdamas ilgalaikes sutartis ir užsitikrinti, kad tiek laiko sėkmingai dirbsi. Dabar klientai sutartis gali nutraukti per mėnesį ar du, tačiau pelno mokestį turi suplanuoti iš anksto. O jei pelno nebus? Bet jei suplanuoji per mažą mokestį ir nesumoki, tau priskaitomi delspinigiai. Be to, vadovo atsakomybė dabar sugriežtinta tiek, kad net nepiktavališkai nesumokėti mokesčiai gali būti nuskaičiuojami iš jo asmeninės sąskaitos. Tai aš pradedu svarstyti – ar dar noriu būti vadovė?“

Daiva neneigia, kad dabar jai dirbti lengviau: padeda patirtis, įgūdžiai, reputacija. Tačiau prisiminus pirmus penkerius bendrovės gyvavimo metus, visus sunkumus ir nuolatinę įtampą vis dar nukrečia šiurpas. Vien dėl to nesinori galvoti apie papildomus naujus verslus, nors idėjų galvoje knibžda.

„Integrity PR“ vadovė, kaip ir dauguma darbo vietas Lietuvoje kuriančių žmonių, teigia: darbo jėga pas mus apmokestinama per brangiai. Vieno etato mokesčiai darbdaviui yra net 72 proc. „Didžiąją dalį pasiima „Sodra“, bet visiškai neaišku, ar mes patys už tai gausime padorią pensiją, – gali būti, kad ir ne. Aišku, kad daug kas sau užduoda klausimą, ar verta mokėti tokius mokesčius? Bet čia jau vertybiniai dalykai. Aš noriu ramiai miegoti, ramiai žiūrėti savo vaikams į akis, kad esu sąžininga. Noriu, kad mano valstybė augtų, klestėtų ir keistųsi. Jeigu visi galvosime tik apie savo gerovę, tai kokioje šalyje mes gyvensime? Suprantu, kad už mūsų mokesčius tiesiami keliai, statomos mokyklos, o ir švietimo reforma be jų neįvyks, nes algoms surenkama iš verslo mokesčių. Valstybę išlaiko verslas. Ir kai kas nors sako, kad verslininkai gobšūs, tai skamba labai užgauliai ir neteisingai. Taip, mums sunku, nes reikia atlaikyti dar ir darbuotojų spaudimą, jog per maži atlyginimai, tad sėdi, skaičiuoji, nerviniesi, nes nesi garantuotas, ar galėsi sumokėti. Dėl to man labai gaila, kad mūsų valdžia negirdi žmonių, kai kalbame apie per didelį darbo vietos apmokestinimą. Ir jau daug metų negirdi. O kai mažiems verslininkams pasidaro per sunku ir tenka galvoti, kaip išsilaikyti, tada ir kyla minčių apie nesąžiningą ėjimą. Tačiau susigadinti reputaciją labai lengva. Būti sąžiningam – iš esmės sunkesnis kelias, bet jis daug tvaresnis.“

Giedrius Savickas / Tomo Ivanausko nuotr.
Daiva Lialytė / LAIMA nuotr.