Žinių vedėja Lina Kairytė – apie motinystę: „Tobulumo siekis dažniau pakenkia, nei padeda“

Lina Kairytė su vyru ir sūnumi
Autorius: Žurnalas JI
Publikuota: 2020-11-24 18:34
„Paradoksalu, prieš motinystę galvojau, kad lekiu, kad gyvenu pašėlusiu tempu. Dabar supratau, kad galima lėkti ir dvigubai greičiau, su dvigubai didesne atsakomybe, su dvigubai didesniu rūpesčiu“, – sako LNK žinių redaktorė ir vedėja Lina Kairytė.

Trumpa dosjė 

  • GIMIMO DATA IR VIETA. 1984 01 30, Panevėžys.
  • ZODIAKO ŽENKLAS. Vandenis.
  • VAIKAI. Sūnus Kasparas (dveji metukai).
  • SVAJONIŲ ŠALIS. Jų labai daug. Kažkada labai norėjau aplankyti Damaską – nespėjau. Beirutą – dabar irgi suniokotas. Mėgstu miestus su ilga istorija... 
  • RIZIKINGIAUSIAS IŠŠŪKIS. Tapti mama.
  • MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Turėti laiko sau.
  • DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Neturiu. Esu optimistė, o ištikus bėdai ar nelaimei visada ieškau sprendimų.
  • POMĖGIS. Tenisas.
  • PATINKANTI SPALVA. Eteryje – rožinė, o laisvalaikiu – pagal nuotaiką.
  • JŪSŲ IDEALAS. Neturiu autoritetų ar idealų. Iš kiekvieno žmogaus galima kažko pasimokyti, kažką pasiimti. 
  • KLAUSOMA MUZIKA. Klausausi įvairios, bet jei naktį mane pažadintų ir paklaustų, paminėčiau grupę „Jamiroquai“.
  • MĖGSTAMIAUSIA VIETA NAMUOSE. Atėjus rudeniui ir artėjant žiemai – vonia. Su knyga.
  • SVARBIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Svarbių įvykių yra daug, bet labiausiai keičiantis gyvenimą – sūnaus gimimas.
  • SKANIAUSIAS PATIEKALAS. Priklauso nuo metų laiko. Ši vasara buvo neatsiejama nuo buratos (sūrio) su pomidorais, bazilikais ir alyvuogių aliejumi. 
  • MĖGSTAMAS POSAKIS. „Viskas bus gerai.“
  • RAMYBĖS OAZĖ. Miškas, ypač pušynas, ankstyvais vasaros, rudens rytais.
  • GROŽIO PROCEDŪRA. Dermabrazija ir šalčio terapija.
  • ŠALDYTUVE VISADA YRA. Ledų ir sezoninių uogų.
Lina Kairytė / LNK archyvo nuotrauka
Lina Kairytė / LNK archyvo nuotrauka

Kokiomis nuotaikomis pasitikote rudenį? Kokių planų, idėjų rezgate ir ką norite įgyvendinti dar iki Naujųjų? 

Ruduo man – ramybės metas. Gal todėl, kad vasara dažniausiai būna intensyvi: norisi visus aplankyti, viską pamatyti, pabūti prie jūros ir ežerų. O ruduo, kai pradeda vėsti, asocijuojasi su namais, knygomis, nepamatytais, bet jau visų aptarinėjamais filmais ir serialais, orkaitėje gaminamu maistu. Čia toks mano idealistinis įsivaizdavimas. Bet rudenį būna vienas ar du tokie savaitgaliai namuose. Tikiuosi, kad bus ir šį. Nors pagaliau imuosi papildomo – specialiųjų projektų vykdomosios prodiuserės – darbo (už kadro). Neabejoju, kad mano ilgametė patirtis eteryje labai pasitarnaus naujoje veikloje, reikalaujančioje daug kruopštumo, metodiškumo ir organizuotumo.

Mėgstate planuoti gyvenimą, viską iš anksto sustyguoti ir gyventi pašėlusiu tempu?..

Koronavirusas jau nuo pavasario gerokai sulėtino tempą ir susiaurino planų geografiją. Vasaros pabaigą turėjau pasitikti Niujorke, tačiau išėjo taip, kad visos šių metų kelionės už Lietuvos ribų baigėsi kovo pradžioje. Griuvo planai, bet dėl to nė kiek nesielvartauju. Mano gyvenimas – amžinas grafikas. Ir tą žino kiekviena dirbanti mama. Paradoksalu, prieš motinystę galvojau, kad lekiu, kad gyvenu pašėlusiu tempu. Dabar supratau, kad galima lėkti ir dvigubai greičiau, su dvigubai didesne atsakomybe, su dvigubai didesniu rūpesčiu. Tiesa, polėkio lieka mažiau, o planavimo, stygavimo, griūvančių planų atsiranda daugiau. 

Eteryje visi laidų vedėjai atrodo tobuli, besišypsantys. O kokia esate namuose, kokios savybės jums trukdo, o kokios padeda?

Televizija parduoda svajonę. Tai yra vaizdas. Jis turi būti estetiškas ir patrauklus. Kaip vienas garsus ir turintis didelę patirtį prodiuseris sako, TV dažnam yra dar vienas šeimos narys, todėl nesinorėtų, kad iš jo žvelgtų rūškanas veidas, bet tai neturi būti tobula. Nemanau, kad gyvenime ir televizijoje labai skiriuosi. Gal norėčiau atsikratyti vieno blogo įpročio, tiksliau savybės – nebūti tokia karštakošė (šypsosi). 

Natūralu, kad darbas įstato į tam tikrus rėmus. Save priskirčiau energingų, veiklių, užsispyrusių, turinčių savo nuomonę ir darbščių žmonių kategorijai. Nemėgstu veidmainių ir susireikšminusių diletantų. 

Lina Kairytė
Lina Kairytė

Viename interviu sakėte, kad nesiekiate būti tobula mama. Ar motinystė jus pakeitė?

Pasikeitė viskas. Drąsiai galiu pasakyti, kad atsirado aiški žymė – gyvenimas iki sūnaus Kasparo gimimo ir po jo atėjimo į šį pasaulį. Gimus atžalai, moteris gyvena ir vaiko gyvenimą. Tavo pomėgiai, interesai nustumiami į šalį. Aš tik galiu būti dėkinga ir laiminga, kad turiu būrį padedančių žmonių. Kasparas turi nuostabią močiutę, atskubančią vos paprašius pagalbos. Artimiausi giminaičiai visada laukia mūsų atvykstant išskėstomis rankomis ir pasirūpina visomis smulkmenomis, kad viešnagė atrodytų lyg trumpos atostogos. Ir, žinoma, dirbančioms moterims didelė laimė yra turėti nuoširdžią, atsidavusią auklę. O tobulumo siekimas, mano galva, dažniau pakenkia, nei duoda naudos ir mažajam šio pasaulio gyventojui, ir jį supančiai aplinkai.

Motinystės atostogose neužsibuvote, anksti grįžote į televiziją?..

Grįžau į darbą, kai sūnui buvo keturi mėnesiai. Išėjau į gimdymo atostogas likus dviem savaitėms iki numatytos datos. Suderinti įmanoma, matyt, viską, tik tam reikia daug pastangų, energijos ir aplinkybių. Laikausi nuostatos, kad jei mama laiminga, laimingas bus ir vaikas, ir visa šeima. Manau, svarbiausia ne kiekybė, o kokybė.

Lina Kairytė su sūnumi Kasparu
Lina Kairytė su sūnumi Kasparu

Jeigu nebūtumėte pasirinkusi žurnalistikos, kur dar save puikiai įsivaizduotumėte?

Labai daug kur. Ten, kur yra adrenalino, stresinių situacijų, kur reikia žaibiškos reakcijos ir sugebėti veikti greitai. Kur reikia lyderystės ir įsiklausymo į žmones. Nebijau iššūkių ir atsakomybės. Tiesa, dėl savo pasirinkimo ilgai dvejojau. Net ir nusprendusi stoti į žurnalistiką, išlaikiau matematikos valstybinį egzaminą. Po šių metų rezultatų, kai daugeliui abiturientų nepavyko, tuo jau galima didžiuotis (šypsosi). Pagal balus buvau įstojusi į ekonomiką, psichologiją ir žurnalistiką. Pasirinkau pastarąją. Bet kartais pasvarstau, kad galėjau pasirinkti ekonomiką, nes dirbti tai, ką darau dabar, tokios žinios tikrai netrukdytų. 

Jeigu loterijoje išloštumėte milijoną, kur išleistumėte pinigus? 

Kartą su bičiulių kompanija esu buvusi kazino. Žaisti ruletę sekėsi neįtikėtinai gerai, bet tai vyko ne Lietuvoje. Vietine valiuta laimėjau keliolika milijonų (juokiasi). Taigi teoriškai milijoną jau buvau išlošusi. Kalbant rimtai, mano nuomone, milijoną reikia norėti uždirbti – ne laimėti. Pinigai, neabejotinai, suteikia saugumą ir nepriklausomybę. Jei tas milijonas vis dėlto netikėtai nukristų, tai skelčiau jį perpus į du fondus: konservatyvią ir rizikingą investiciją. 

Lina Kairytė, Vidas Kaupelis ir jų sūnus Kasparas
Lina Kairytė, Vidas Kaupelis ir jų sūnus Kasparas

Vilniaus senamiestį iškeitėte į užmiestį ir gyvenate miško apsuptyje. Ar planus pakoregavo vaikelio atėjimas?

Senamiestis buvo iškeistas į mišką, bet miestas liko. Tai buvo atsitiktinis sprendimas. Būsto paieška truko ilgai, o, atvykus apžiūrėti dabartinių namų, paviliojo kurorto pojūčio jausmas. Pagalvojau, o kodėl kaskart po darbo nepajusti to vėl ir vėl – lyg atvyktum atostogauti. Namai juk ten, kur gera grįžti, gera būti, kur galima greitai atgauti jėgas ir nuo visko atitrūkti. Sprendimas pasiteisino. Bet senamiesčio, verdančio gyvenimo ir jausmo, kad viskas pasiekiama per kelis žingsnius, taip pat pasiilgstu. 

Šiais laikais, kaip sakė vienas psichologas, žmonės neturi laiko arba noro investuoti į tarpusavio ryšius, todėl daugelis renkasi lengviausią kelią – skyrybas. Kaip manote, ko reikia, kad santykiai nebraškėtų?

Empatija, partnerio supratimas be žodžių. Mokėjimas dalytis vargais ir džiaugsmais, vienam dėl kito stengtis. Mokėti duoti, mokėti priimti, suprasti, kad rūpinimasis buitimi, vaikais nėra savaime suprantama moters priedermė, kad uždirbami pinigai nėra savaime suprantama vyro pareiga. 

Visiškai nesu kompetentinga kalbėti apie skyrybų priežastis. Tai turėtų daryti psichologai, sociologai. Galiu tik pasidalyti paviršutiniškomis įžvalgomis, kad tas skyrybų skaičius išaugo ir dėl, mano galva, labai sveikintinos ir skatinamos moterų emancipacijos. Stereotipai apie moters pareigas ir kitas joms primetamas gyvenimo taisykles dar labai gajūs, o moterys su tuo tiesiog nebesitaiksto. Neatmesčiau ir mados aspekto – juk žmona turi būti visada jauna ir graži. Trumpai tariant, pasaulis, kaip ir mados, keičiasi, vertybės prie to adaptuojasi.

Lina Kairytė ir Vidas Kaupelis / Teodoro Biliūno nuotr.
Lina Kairytė ir Vidas Kaupelis / Teodoro Biliūno nuotr.

Minėjote, kad jūsų silpnybė – turėti laiko sau. Pavyksta? Kokių turite šeimos ritualų?

Laikas sau kiekvienam žmogui yra būtinas. Labai norėčiau, kad kiekviena mama jo sau rastų, tiksliau, kiekvienai mamai kažkas galėtų jo bent šiek tiek dovanoti. Aš džiaugiuosi, kad jau grįžau į šiokią tokią teniso ir kito sporto rutiną. 

Šeimos savaitgalio ritualai apsiriboja ramiais ir ilgais pusryčiais, o, jei būname namie, įdomesne vakariene, pasivaikščiojimais. Tiesiog dvi dienas gyvename lėtai. Man patinka ir lėtas buvimas, bendravimas su artimaisiais, draugais. 

Lina Kairytė
Lina Kairytė

Mes, moterys, atsidariusios spintą dažniausiai aiktelime, kad nėra kuo apsirengti, ypač po motinystės atostogų. Gal esate išimtis? 

Po gimdymo garderobo keisti neteko, tik reikėjo šiek tiek luktelėti, kol vėl galėsiu dėvėti visus anksčiau įsigytus drabužius. Dėl kūno irgi nereikėjo sukti galvos – visada buvau sportiška. O dabar, matyt, mažiau sportuoju, bet daugiau judu. Beje, dėl tam tikrų sveikatos ir savijautos sumetimų, pasitarusi su gydytojais, stengiuosi kuo mažiau valgyti miltinių patiekalų. Racione liko mėsa, žuvis, daržovės, vaisiai. 

Kalbant apie stilių, griežtai paisau aprangos kodo, kada turiu rinktis protokolinius drabužius arba deramą darbinę aprangą, o kada laisvalaikio rūbus. Priimtiniausias man yra smart casual stilius: švarkas, palaidinė, kelnės, žemakulniai arba sportiniai batai. Spalvų gama labai priklauso nuo nuotaikos. Eteryje man labiausiai patinka rožinė ir melsva. Šiuo metu esu atradusi žalią spalvą ir visus jos atspalvius.

Niekada nelaukiate, kol kažkas iš aukščiau padės ką nors ant lėkštutės?.. 

Gyvenimo nemistifikuoju, bandau jį semti pilnomis saujomis, pozityviai nusiteikusi. Ir šalinu kliūtis, jei kas tam užkerta kelią. Pasirinkimai labai daug ką lemia, bet pasirinkimus mes darome kiekvieną dieną. Ir jei kuris vienas blogas, gali ištaisyti klaidą kitu ar bent jau sumažinti tos klaidos pasekmes. Gyvenimas nėra baigtas, kol jis nesibaigė... 

Lina Kairytė ir Vidas Kaupelis su sūnumi Kasparu
Lina Kairytė ir Vidas Kaupelis su sūnumi Kasparu

Naujausi straipsniai