Būna žmonių, kuriuos sutikęs iškilmingai pasižadi, kad nuo rytdienos keisi įpročius, gyvensi protingai. Tokį norą sukelia ir menininkas Tadas Černiauskas – puikiai žinantis, kas jis, ko nori, kaip turi elgtis, logiškai motyvuojantis kiekvieną veiksmą. Ir dėl to šiandien rengiantis parodas visame pasaulyje, kūręs tokiems prekių ženklams kaip „Samsung“, BMW, „Chupa Chups“ ir kt.
Kad pasakotum sėkmės istoriją, reikia žinoti, kas yra nesėkmė. Žinote?
Taip, bet nesėkmingi periodai yra labai geri. Kritinės aplinkybės verčia mąstyti: tu nemiegi ne veltui – svarstai, kaip išsisukti iš padėties... Buvo metas, kai mečiau saugią architekto vietą: nutariau, kad turiu per daug viršininkų, per mažai – kūrybos ir laisvės. Išėjau ir naiviai tikėjausi, kad viskas bus paprasta: pats padarysiu projektą, laimėsiu konkursą, sukursiu portalą, kokio Lietuva dar nematė. Prisiėmiau paskolų. O paskui viena idėja atkrito, kita, trečia, pinigai beveik baigėsi. Buvo stresas, neviltis, nemiga; net ketinau emigruoti – ėmiau ieškoti su architektūra susietų darbų užsienyje. Bet kaip tik prasidėjo krizė, visi mažino etatus, ir manęs niekam neprireikė.
Ir tik tada, kai jau žinojau, kad po mėnesio nebeturėsiu, iš ko gyventi, nusprendžiau, kad krizė – mano šansas: jei visi taupo pinigus, galiu pasiūlyti tą pačią kokybę už mažesnę kainą. Ir atsirado vienas klientas Šveicarijoje, kitas Prancūzijoje, trečias dar kažkur. Kokius metus man sekėsi taip gerai, kad net ėmė rastis monotonija, o aš panorau kūrybos. Ir fotografija tapo jos išraiška. Vėliau – tapyba, instaliacija.
Visada sukau galvą, kaip buvo fotografuotas projektas „Comfort Zone“? Juk ne su dronu?
Prieš ketverius metus dronas dar nebuvo toks prieinamas, o ir kėlė daug triukšmo, todėl pasirinkau paprastesnį variantą – keturių metrų kraną su kamera ant pečių. Įsivaizduokite, kad savaitę nuobodžiaujate Palangos paplūdimyje, matote vis tą patį vaizdą ir staiga ateina kažkas su tokiu vamzdžiu. Be abejo, visi į mane žiūrėjo. Bet mano idėja buvo fotografuoti ne tuos, kurie budrūs, o miegančius.
Skamba nekaip. Tai nėra privatumo pažeidimas?
Kodėl paparacai persekioja žvaigždes ir žmonės perka žurnalus su jų nuotraukomis? O jei objektyvas nukreipiamas į tave, jau blogai?
Taip, tai slidus dalykas. Bet jokių įstatymų nepažeidžiau: žmonių veidai uždengti, o ir fotografavau juos viešoje vietoje. Aišku, galvojau apie saugumą. Bet jei tu, autorius, esi komforto zonoje ir darai tik tai, kas nekelia rizikos, yra patikrinta, būna labai nuobodu. Mene dabar išvis yra tendencija laviruoti tarp legalumo ir nelegalumo, etikos ir neetikos. Tai plečia mūsų mąstymo, kultūros ribas. Aš nežinau, ar legalu, ką darau. Bet tada kyla klausimas apie dvigubus standartus. Kodėl paparacai persekioja žvaigždes ir žmonės perka žurnalus su jų nuotraukomis? O jei objektyvas nukreipiamas į tave, jau blogai? Ir etikos klausimas labai įdomus. Kažkodėl paplūdimyje visi išsirengiame ir gerai jaučiamės, bet jei pusnuogis eitum gatve, tau būtų gėda. Kodėl taip yra? Kas formuoja komforto zonos ribas?
Mano „Comfort Zone“ nėra apie konkretų asmenį. Tai mūsų kultūra, elgesys tam tikromis aplinkybėmis, daug kitų dalykų. Ir paplūdimys – gera vieta tokiam pasakojimui.
Kur jūsų paties komforto zona?
Lietuvoje, čia, studijoje. Mano kasdieniai ritualai labai aiškūs. Keliuosi apie šeštą septintą, vežu vaikus į darželį, tada valandą ar dvi vaikštau Vingio parke. Jis yra pats geriausias dalykas, kuris nutiko mano gyvenime: juk – miesto centre, o tu eini gražiausiu parku ir nesutinki nė vieno žmogaus. Telefonas išjungtas, bet smegenys dirba: gali joms užduoti klausimų, susijusių su kūryba, ir gauti atsakymų. Atsimenu, gal trečią dieną, kai atradau sau tą parką, vos neapsiverkiau iš laimės...
Po jo važiuoju į sporto klubą, tada – į studiją ir dirbu iki vakaro. Paskui paimu vaikus. Pirmoje dienos pusėje kuriu galva, vėliau – fiziškai, o paskui, pabuvęs su vaikais, semiu, ką sukūrė kiti: skaitau knygas, žiūriu žurnalus, stebiu socialinius tinklus, klausausi paskaitų etc. O kitą rytą mąstau apie tai, ką sužinojau vakar, kontempliuoju, pritaikau sau... Tokia mano komforto zona. Niekur daugiau neinu, nebūnu restoranuose, klubuose. Negaliu atsikelti skaudama galva ir pusę dienos pagiriotis, nes pasaulis juda ir aš turiu judėti su juo.
Gerti negalite, o valgyti? Maitinatės kaip visi mirtingieji?
Kažin. Niekada nevalgau iki dviejų trijų dienos, o vėliau valgau kasdien beveik tą patį. Pietūs – košė, rauginti agurkai, kopūstai, antrasis patiekalas – žalias kokteilis, trečiasis – vėl žalias kokteilis, ketvirtasis – salotos. Metus galiu valgyti visiškai nekeisdamas raciono. Aš žinau, kiek ir kokių medžiagų man reikia per dieną (tas sąrašas netilptų net A4 formato lape), ir sudedu visas jas į maistą, kuris manęs neerzina; panašiai turbūt maitinamasi kosminėse stotyse. Nesinori deginti smegenų ląstelių mintimis, kad vakar valgiau tą ar aną, taigi šiandien reiktų ko nors kito.
Jus išgarsino du fotografijų projektai, bet atrodo, kad kamera jūsų nebedomina?
Pirmosios mano fotografijos buvo eksperimentai, visiškai nieko iš jų nesitikėjau. Bet „Blow Job“ apkeliavo pasaulį, sulaukė labai daug dėmesio. Ir pradėjau svarstyti: kodėl, kas žmones veikia? Kai atsirado „Comfort Zone“, jau žinojau, kad jis sulauks atgarsio. Taip ir buvo: pradėjau gauti užklausų dėl publikacijų, leidinių, laimėti konkursų. Bet kai supratau, kad viskas yra nuspėjama, dingo sportinis interesas. Pritrūko žaidimo, norėjau naujo iššūkio. Ir tas iššūkis buvo konceptualus menas.
Balionai?
Taip, viskas prasidėjo nuo balionėlių. Man buvo įdomu padaryti taip, kad ne mes laikytume balionėlį, o vienas, pripildytas sunkesnių dujų, laikytų lengvesnį: kad negyvi daiktai atrodytų gyvi, taptų personifikacija. Ta balionėlių jungtis buvo paprasta, žaisminga, konceptuali ir sulaukė nemažo susidomėjimo. Balionas tapo mano darbo priemone, jų skaičius pradėjo augti, mastelis – taip pat.
Pora jų pateko į Niujorko moderniojo meno muziejų. Tik, įtariu, ne visai legaliai?
Niujorke yra toks New Museum, labai gražus baltas pastatas. Ir aš padariau vizualizaciją, kaip ant jo stogo atrodytų balionai. Įdėjau ją į socialinius tinklus ir parašiau, kad naktį užlipau, pripūčiau balionus. Man atrodė akivaizdu, kad juokauju, nes to padaryti neįmanoma, bet iš komentarų supratau, kad daug kas patikėjo. Todėl kitą kartą lankydamasis Niujorke nutariau atiduoti duoklę apgautiesiems: padaryti ką nors tikra. Pripūčiau porą balionų, nukeliavau į Moderniojo meno muziejų ir jo vidiniame kiemelyje, skulptūrų sode, padėjau tuos balionus, pastačiau kameras.
Taip paprastai? Terorizmo laikais?
Pagalvojau ir apie tai, todėl oro balionus pūčiau lauke, kad nepritraukčiau dėmesio, jei jie netyčia sprogtų. Atsimenu, iš pradžių sėdėjau ir stebėjau apsauginius, jų maršrutą. Ir skaičiavau, kad kai vienas pasuks už medžio, turėsiu trisdešimt sekundžių balionėliams padėti ant tiltelio. O paskui stovėjau ir fotografavau. Apsauginiai priėjo, pasakiau, kad balionai – mano, ir išgirdau: „Viskas gerai.“ Bet jie nesitraukė nuo manęs visą tą laiką, kol fiksavau žmonių reakciją.
Esate pristatomas kaip pasaulinė įžymybė, vedate seminarą, kaip tapti garsiam per naktį. Kas yra ta virtuali šlovė? Andy Warholą visi atpažindavo gatvėje, o šalia jūsų gali sėdėti žmogus, laikinti jūsų fotografijas, bet nežinoti, kas jūs.
Šiandien apskritai nėra menininkų, kurie būtų tokie kaip Picasso, Dali ar Warholas. Jie buvo standartinės žvaigždės, darė šou, buvo skandalingi. Nenorėčiau jų šlovės, man pakaktų, kad būčiau žinomas menu besidomintiems žmonėms. O internetinis populiarumas yra perspaustas dalykas. Tu perleki per pasaulį ir pasimiršti, nes žurnalas, kuris apie tave rašo, kitą dieną rašo jau apie dešimtis kitų menininkų ir kitų įvykių. Jeigu nori, kad redaktorius tave atsimintų: „Žiūrėk, čia tas pats!“, turi nuolat ką nors daryti, būti aktualus – kito kelio nėra... Nors šiandien jau atsiranda žmonių, kurie mane pažįsta. Paryžiuje, kai gatvėse fotografuodavau žmones ir duodavau savo vizitinę kortelę, net keletas atpažino, kas aš. Neseniai mane prajuokino italų žurnalistai, pasakydami, kad esu gerai žinomas Italijoje. Nors gal tai ir nejuokinga. Dabar yra begalė menininkų, kurie išgarsėjo tik per socialinius tinklus. Pasiekti auditoriją ir tam tikras institucijas pasidarė labai paprasta.
Bet internetas – ne bankomatas. Kaip išlaikote šeimą, uždirbate nepigiam bilietui į Niujorką?
Užsienyje leidiniai moka už fotografijas, net – didžiausi, nes patys iš to uždirba ir uždarbiu dalijasi su autoriais. Yra festivalių, kurie viską apmoka. Dabar esu pakviestas pavasarį rengti parodos Pekine – jie irgi viską finansuoja. Yra konkursų, stipendijų, kitų būdų užsidirbti. Tai kaip viso gyvenimo maratonas: ieškai papildomų uždarbio šaltinių, už fotografijas gautus pinigus investuoji į instaliacijas. Menas niekada nebuvo puikus verslo planas.
Tai tebedirbate vestuvių fotografu?
Taip, nors nebesireklamuoju, nebelakstau, nebesisiūlau. Anksčiau fotografuodavau 25–30 vestuvių per sezoną, o šiemet turėjau gal dešimtį. Ir tai nuostabu, nes nebepervargsti, tiesiog mėgaujiesi darbu. Į vestuvių fotografavimą niekada nežiūrėjau iš aukšto: nėra blogo darbo – yra tik prastai atliktas. Fotografuodamas jas perpratau begalę dalykų ir vėliau pritaikiau kitur. Tapau visai kitu žmogumi, išmokau komunikuoti. O ir uždirbtų pinigų nepravalgiau: už juos įkūriau studiją, nusipirkau įrangą – su ja padariau „Blow Job“ ir projektas apkeliavo visą pasaulį.
Jūs fotografuojate vestuves, žmona Viktorija Prokofjeva – jų planuotoja. Kokios buvo jūsų vestuvės?
Tiesiog susirašėme, pakvietėme savo seses ir tėvus vakarienės. Mums, prisižiūrėjusiems pompastiškų ceremonijų, jų nebereikėjo. Taip pat ir bažnyčios, mat aš, kaip vestuvių fotografas, esu pavyzdingiausias jos lankytojas: kiekvieną savaitgalį einu klausyti mišių ir net galėčiau būti kunigas, nes viską moku mintinai. Bet man tai nebeatrodo intymu: per savo vestuves būčiau jautęsis kaip vienas iš daugelio...
Aš išvis nesuprantu vestuvių, nes išleidi krūvą pinigų ir šventi tai, ko dar nepadarei. Tarsi neperšokęs griovio sakai „op“.
Iš pat pradžių, kai susipažinome su Viktorija, abu žinojome, kad ji bus mano gyvenimo moteris, aš – jos gyvenimo vyras, kad turėsime vaikų, būsime laimingi. Ir būtų buvę labai keista, jei, visa tai jai kartojęs dešimtį metų, staiga būčiau priklaupęs ant kelio: „Viktorija, ar tu būsi mano?“ Susituokėme tik tam, kad vaikai gimtų santuokoje, nebūtų beteisiai, nes tokie Lietuvos įstatymai... Aš išvis nesuprantu vestuvių, nes išleidi krūvą pinigų ir šventi tai, ko dar nepadarei. Tarsi neperšokęs griovio sakai „op“. Man atrodo nelogiška. Šventės norėčiau tada, kai jau bus tam tikrų pasiekimų, kai galėsiu pasakyti Viktorijai, kad dvidešimt ar trisdešimt metų su ja buvo labai gražūs, – padaryti tai su vaikais ant rankų ir atšvęsti, kad pavyko tai pasiekti.
Jūs – labai modernus žmogus, karjerą padaręs per skaitmeną. Ar yra dalykų, kur esate senamadiškas?
Visa, kas siejasi su skaitmena, man yra tik darbo priemonės. Šeimoje mes jomis naudojamės minimaliai. Mūsų vaikai nežino, kas yra telefonas, niekada jo neturi rankose; prie jų niekada nebūna įjungtas televizorius. Jei pasitaiko kritinės aplinkybės, kai sūnų reikia migdyti, o dukrą – kuo nors užimti, jai rodai filmukus, bet labai senamadiškus; mano prioritetas – senoji lietuviška ir rusiška animacija: paprasta, lėta, meniška.
Gimdymo namie nesiejate su senais papročiais?
Manau, moteris turi gimdyti ten, kur gerai jaučiasi. Viktorijai niekada nereikėjo gydytojų, ji niekada nevartojo vaistų ir ligoninė jai – visiškai svetima aplinka. Ji nevertino gimdymo kaip ligos, kuriai reikia būrio specialistų, o ir aš, kuo ilgiau gilinausi į gimdymo procesą, tuo labiau supratau, kad jis yra visiškai natūralus... Abu mūsų vaikai gimė namie – tamsoje, ramiai, be spiginančių ligoninės lempų. Ir tai buvo nuostabios patirtys. Buvo prižiūrintis asmuo – negimdėme dviese. Bet ir nebuvome ligoninės „konvejeris“.
Sūnų jau turite. Medį sodinsite, namą statysite? Vis dėlto, esate architektas.
Kitas man tikrai nepastatys, nes puikiai žinau, kaip noriu gyventi. Vienu metu labai veržiausi išvažiuoti iš Lietuvos – troškau į Niujorką, Los Andželą, Londoną. Man atrodė, kad tik ten gali tapti pasaulinio lygio menininku. Bet, radęs Vingio parką, niekur nebenoriu. Vieną mano darbą nupirko Lietuvoje gyvenantis užsienietis, atvykęs, atrodo, iš San Fransisko. Paklausiau jo: „Kodėl gyveni Vilniuje?“, man buvo labai keista. O jis atsakė, kad dėl to, jog sekmadienių rytais, kai jis eina kavos ir per miestą grįžta namo, sutinka vos vieną kitą žmogų. „Man tai – dovana...“
Ir man Vilnius dabar – komforto zona. Juolab čia – penkiolika minučių kelio iki oro uosto, valanda skrydžio iki Frankfurto, Helsinkio, Londono, o iš ten pasiekiamas visas pasaulis... Turiu viziją. Žvėryne bus du namai: viename gyvensiu, kitame dirbsiu. Tiesiai prie Vingio parko, kad visada pro langą matyčiau jį, savo geriausią draugą.