„Žiemos ekranai“ kalbina: prancūziškos kultūros desertas akims pagal literatūrologę Jūratę Čerškutę

Literatūrologė Jūratė Čerškutė
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-01-17 20:51
Kino festivalis „Žiemos ekranai“, Lietuvoje vyksiantis jau keturioliktąjį kartą, savotiškai žymi įpusėjusią žiemą ir kviečia jaukiems bei intelektualiems susitikimams su genialiaisiais prancūzų kino kūrėjais. Kasmet festivalis pritraukia ne tik kino mėgėjus ir profesionalus, bet ir didelį būrį intelektualų, meno mylėtojų ir prancūziškosios kultūros puoselėtojų.

Iš šio gausaus būrio pokalbiui pakvietėme literatūrologę, literatūros kritikę Jūratę Čerškutę, kuri, pasirodo, yra ne tik aistringa skaitytoja, bet ir prancūziško kino gerbėja.

Šiais metais festivalio tema – naujos pradžios. Kokių naujų pradžių buvo tavo gyvenime?

Puikiame amerikiečių rašytojo George`o Saunders`o romane „Linkolnas bardo“ kalbama apie gyvųjų jausmą, kad „visada bus dar viena diena“. Tai reiškia, ir nauja pradžia. Jų gali būti ir yra kasdien, labai mažučių ir mielų, sykiais netikėtų, bet yra didelių – etapinių, kai baigi mokslus, keiti darbus, kuri šeimą. Vienoje įdomiausių naujų pradžių leidžiu jau ketvirtą žiemą – ir tai yra gyvenimas Varšuvoje, kur netrūksta literatūros ir kinematografijos.

Ar lauki festivalio žiemos ekranai/ar esi buvusi?

Taip, „Žiemos ekranai“ visada buvo ir yra laukiamiausia jau kiek pabodusios žiemos atrakcija.

Kokią įtaką literatūros pasauliui šiuo metu daro prancūzų rašytojai?

Labai globalus klausimas, net nedrįsčiau imtis rimtu veidu jo atsakinėti. Iš kuklaus ir atokaus stebėjimo galiu tik pasakyti, kad šiuo metu pasaulis atranda prancūzų rašytoją Leïla Slimani – jos 2016 m. Gonkūrų premijos laurus nuskynusio romano „Lopšinė“ amerikietiškasis leidimas pakliuvo tarp dešimties geriausių „The New York Times“ literatūros kritikų išrinktų praėjusių metų knygų. Labai džiaugiuosi, kad abu L. Slimani romanus galime skaityti lietuviškai – tiek „Lopšinę“, tiek „Žmogėdros sode“ prieš daugiau nei metus išvertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Ar yra toks prancūziškas filmas, kurį matei daugiau nei du kartus?

Oi, ir tikrai ne vienas, buvo laikas, kai nuolat grįždavau prie François`o Truffaut`o, Alain`o Resnais`o, Jean`o Luc`o-Godard`o ir kitų prancūzų naujosios bangos režisierių filmų. Buvo ir prancūziškasis Krzysztof`o Kieślowski`o etapas – „Trys spalvos“, „Dvigubas Veronikos gyvenimas“. Vieną vasarą be sustojimų žiūrėjau Philippe`o Garrel`io filmus, ypač tuos, kur vaidina jo sūnus Louis`as Garrel`is. Apskritai, dabar bandau prisiminti ir suprantu, kad būtinai ko nors svarbaus ir man reikšmingo būsiu nepaminėjusi. Mėgstu grįžti kartais ir ne prie pačių filmų, o prie juose vaidinančių aktorių – pavyzdžiui, Jeano Louiso Trintignanto, Danielio Auteuil, Juliette Binoche, Isabelle Huppert ar Kristin Scott Thomas vaidybos. 

Neretai tam tikrus filmus išsirenku dėl konkrečių aktorių. Visada puse akies seku, ką veikia ir kuria Guillaume`as Canet`as – jo filmai „Ne le dis à personne“ ir „Les petits mouchoirs“ net patys to nežinodami savotiškai gelbėjo mane iš niūrios kasdienybės. Šią vasarą per LRT gal kokį ketvirtą ar net penktą kartą pažiūrėjau Philippe`o Claudel`io filmą „Il y a longtemps que je t'aime“, kuriame puikų vaidmenį sukūrė Kristin Scott Thomas.

Kas tau yra pats prancūziškiausias dalykas gyvenime?

Laisvė ir galimybė būti flâneuse – miesto ir laisvojo klajojimo su netikėtais nuklydimais (kad ir neplanuotai šampano taurei) duetas.

Ar turi mėgstamiausią prancūzų aktorių (ę), režisierių (ę), rašytoją?

Baisingai nemėgstu tokių klausimų (šypsosi). Mėgstu aktores Juliette Binoche, Isabelle Huppert ir Kristin Scott Thomas; mėgstu rašytojus – filosofus Albert Camus, Simone de Beauvoire, Hélène Cixous, Roland Barthes, Jacques Derrida. Iš paskutiniųjų metų meilių, be jokios abejonės, nobelistas Patrick Modiano ir visi jo romanai apie nebesantį laiką ir nebeegzistuojantį Paryžių, Laurent`as Binet`as ir jo romanas „Septintoji kalbos funkcija“ ir Leïla Slimani, ypač jos pirmasis romanas „Žmogėdros sode“.

Viena šių metų festivalio programos dalis yra skirta aktorei Romy Schneider paminėti. Ar esi mačiusi filmų su ja? Ką apie juos manai?

Be klausimo, dvejonių, abejonių – tai kino klasikos, kino istorijos ir kino kultūros dalis. 

Naujausi straipsniai