Žiemiškas dienas Tenerifėje leidžianti Nijolė Narmontaitė: „Atsivežiau ir darbų – rašysiu penktąją knygą“

Nijolė Narmotaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-02-14 09:01
Geros nuotaikos ir optimizmo nestokojanti teatro, kino, televizijos aktorė ir keturių knygų autorė Nijolė Narmontaitė mėgaujasi kiekviena gyvenimo akimirka. Žiemiškas dienas leisdama saulėtoje Tenerifėje, ji džiaugiasi čia susikūrusi galybę malonių ritualų.

Antrąją žiemos pusę ketinate praleisti saulėtoje Tenerifėje. Ką planuojate tenai nuveikti?

Labai pasiilgau anūkėlės Kamilės, sūnaus Simono, martelės Daivutės, šiuo metu gyvenančių Tenerifėje. Kartu, klausydamiesi miuziklo „Jesus Christ Superstar“, atšvęsime Pauliaus gimtadienį, skrisime pasižvalgyti po El Hiero salą. Ruošiamės daug žvejoti, leistis į žygius. Atsivežiau ir darbų – rašysiu penktąją knygą.

Tenerifė garsėja ypač draugiška lietuvių bendruomene. Ar daug bičiulių tenai turite? Ar jau susikūrėte savų malonių ritualų?

Iš tiesų užgyvenome nemažai draugų, tad laukia daug smagių susitikimų. Čia tokia begalė šviežių vaisių, daržovių, žuvų, tad nėra sudėtinga sugalvoti, kuo pavaišinti svečius. Sausio 25 dieną laukia susitikimas-koncertas su Tenerifės lietuvių bendruomene. Tokie susitikimai visada yra didelė atsakomybė, todėl ruošiuosi itin kruopščiai ir labai labai laukiu.

Užsiminėte apie penktosios knygos rašymą. Apie ką ketinate šįkart papasakoti savo skaitytojams?

Visada norisi išlaikyti paslaptį. Išduosiu tik tiek, kad penktoji knyga bus lyg ir serijos tęsinys, bet šiek tiek nutolusi nuo teatro. Pasidalijau idėja su artimiausiais žmonėmis – visi iki vieno pritarė, kad tai bus labai įdomu, o aš jau visu tempu kibau į darbą.

Ką jums suteikia rašymas? Ar prieš 20 ar 30 metų įsivaizdavote tai, kad tapsite dar ir rašytoja?

Į rašymą nežiūriu kaip į darbą ir tikrai nevadinu savęs rašytoja. Rašymas man – tai be galo smagus bendravimas su žmonėmis. Esu aktorė, kuri mėgsta klausytis, stebėti, juoktis, bendrauti ir visa tai perduoti kitiems.

Nijolė Narmotaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Nijolė Narmotaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Koks jausmas apima knygose raitant autografus skaitytojams?

Autografai man nėra naujiena. Ir ant ko tik nesu pasirašinėjusi: ir ant savo kompaktinių plokštelių, ir ant nuotraukų, iškirptų iš žurnalų, ir ant spektaklių programėlių, atvirukų, pažymių knygelių, sąsiuvinių, ir ant kaktos, ir ant rankų. Kartą vienas pilietis paprašė palikti autografą ant pilvo – net turėjo pasiruošęs storą žymeklį. Esu pasirašiusi ant rankos gipso. Kanadoje pasirašinėjau ant kambario sienų, lubų. Beje, kai gyvenau Kaune, visos namų sienos buvo aprašinėtos autografais – juos palikdavo pas mus apsilankę žmonės.

O pasirašinėti knygose – ypatingas malonumas, juolab kad kiekvienai knygai esu sugalvojusi ir skirtingą antspaudą. Žmonės tų anspaudų labai nori, ypač su bučkiu, ir vis klausia: „O koks numatytas kitai knygai?“

Be galo laukiu knygų mugių vasario pabaigoje. Ten pasirašinėju keturias dienas nuo ryto iki vakaro, kartais net ranka nutirpsta. Užtat koks malonumas!

Esate kalbinusi daugybę pačių nuostabiausių teatro žmonių. Kokių istorijų jums pačiai būdavo įdomiausia klausytis?

Jos visos tokios skirtingos, kad būtų labai sudėtinga ką nors išskirti. Tačiau visų smagiausios tos, kuriose žmogus atsiskleidžia drąsiai pasakodamas apie save, apie nenusisekusius nuotykius, visai nebijodamas iš savęs pasijuokti. Ir kuo drąsiau jis tą daro, tuo stipresnis atrodo. Ketvirtojoje knygoje yra istorijų ne tik apie aktorius, bet ir apie scenos darbininkus bei aprengėjas, todėl galiu papasakoti vieną jų, pavyzdžiui, apie Panevėžio teatro aprengėją Kasytę – Kotryną Kosmauskaitę.

Nuostabi, iki begalybės pareiginga Kasytė turėjo didoką metalinę dėžę su klemaru (spynute) ir vežiodavosi ją į gastroles. Toje dėžėje ji laikydavo batų tepalą, šepečius, benziną rūbams valyti, bronzos miltelius, užpiltus spiritu („Sevilijos kirpėjuje“ fechtuodavomės medinėmis špagomis – ištepdavome jas sidabrine bronza tam, kad atrodytų kaip metalinės). Vaidinome Žemaitijoje, Ylakiuose. Baigėsi spektaklis, išskleidėme sulankstomąsias lovytes – kas scenoje už uždangos, kas išstumdęs kėdes žiūrovų salėje. Jaunimas išgarmėjo į kaimo šokius pasišokti, o vienas aktorius pasiliko. Padarė gramelį ir, matyt, užsimanė dar. Kasytė visada turėdavo „Stoličnajos“ – pirkdavo lauktuvėms. Dažniausiai tuos butelius kas nors išmonydavo, o kitą dieną atpirkdavo. Gili naktis. Aktorius patamsyje slenka prie Kasytės raskladuškės ir, kad nepažadintų kitų, kužda:

– Kasyte, Kasyte, gal turi butelį? – Neturiu, atstok. – Kasyte, labai reikia, aš tau atpirksiu. – Jau koks įkyrus. Na, gerai, imk raktą, atsirakink dėžę, ten rasi.

– O kur ta dėžė? – Salės pakrašty. Aktorius slenka ton pusėn, patamsyje kliuvinėdamas. Kažkuris išbudintas apibara: – Ar eisit miegoti? Ko čia braižotės? Aktorius patamsyje pagaliau susiranda dėžę, apgraibomis atrakina ir ištraukia butelį. Rytą girdime – darbininkai spiegia iš juoko. Aktorius – visas sidabrinis: dantys, liežuvis, visas veidas padengtas sidabru. Pasirodo, jis ne šnapso butelį paėmė ir išgėrė, o tą, kuriame buvo bronzos milteliai, užpilti spiritu. O juokingiausia tai, kad pasakyti nieko negali, nes nuo tų miltelių liežuvis sustingo. Visi leido į kelnes žvelgdami į jį kaip į sidabrinį rublį.

Nijolės Narmontaitės ketvirtosios knygos pristatymas / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Nijolės Narmontaitės ketvirtosios knygos pristatymas / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Apie teatro gyvenimą pasakojate žaismingai, per humoro ir ironijos prizmę. Koks teatras jums atrodo šiandien, kai lyginate su tuo, kuris buvo prieš daug metų?

Kai tik imama lyginti, pakvimpa senatve: „O mūsų laikais tai buvo teatras…“ Tad pasakysiu tik tiek, kad ir anksčiau, ir dabar buvo ir yra tiek gerų, tiek blogų spektaklių, talentingų ir ne visai talentingų aktorių, genialių ir, atvirkščiai, bejėgių režisierių.

8. Daug keliaujate. Kokia paprastai grįžtate iš kelionių, kokios patirties parsivežate?

Visada parsivežu pilnas kišenes įvairiausių užrašų: užsirašinėju įspūdžius, receptus, išgirstas istorijas, kilusias mintis. Ir visuomet parvykstu nusiteikusi ugningai. Tada vienas malonumas kibti į darbus – kelionės mane labai pakrauna ir užkuria.

Kaip dažnai pastaruoju metu gerbėjai gali jus pamatyti teatro scenoje?

Vilniaus mažajame teatre vaidinu spektakliuose „Meistriškumo pamoka“ („Maria Callas“, rež. G. Padegimas), „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ (rež. J. Vaitkus), Valstybiniame jaunimo teatre vaidinu spektaklyje „Trys mylimos“ (rež. A. Latėnas), Žiūrovų teatre – spektaklyje „Kapinių klubas“ (rež. A. Latėnas). Su šiais spektakliais gastroliuojame ir po kitus Lietuvos miestus.

Kas jums suteikia jaunatviško energingumo, pozityvumo ir optimizmo?

Kartais pati sau užduodu tokį klausimą: iš kur ta mano energija, tas pasiutimas, tas nuolatinis noras judėti, ką nors veikti? Pagalvoju, kad gal aš iš prigimties, su genais gavau optimizmo užtaisą, leidžiantį man į visas situacijas žvelgti pozityviai, šviesiai. Tačiau manau, kad labai svarbu yra ir nusiteikimas.

Nijole, apie ką dar gali svajoti talentinga aktorė, rašytoja, mylima žmona ir mama?

Sau galėčiau palinkėti tik geros savijautos, kuri leistų mėgautis gyvenimu, ir dar daugiau kelionių.

Iš kokių dalelių susideda jūsų laimės mozaika?

Jeigu pradėčiau vardyti, kas man yra laimė, turbūt neužtektų ir visų jūsų žurnalo puslapių, mat laimę aš įžvelgiu ir tokiuose gyvenimo trupinukuose, kurie kitiems gali pasirodyti labai menki.

Nijolė Narmontaitė
Nijolė Narmontaitė

Trumpa dosjė

GIMTASIS MIESTAS. Žemaitijos sostinė Telšiai.

ZODIAKO ŽENKLAS. Avinas.

VAIKAS. Sūnus Simonas.

AKIŲ SPALVA. Mėlyna.

SVAJONIŲ ŠALIS. Vaizduotėje.

ŽAVIAUSIA EPOCHA. Dabartinė, bet, jei būtų galimybė, nors valandai norėčiau nusikelti į antikos laikotarpį.

HOBIS. Žvejyba, kelionės.

GERIAUSIA PERSKAITYTA KNYGA. Jų labai daug. Išskirsiu vieną, labai sušiaušusią mano vaizduotę, – Larso Saabye Christenseno „Įbrolis“.

ĮSPŪDĮ PALIKĘ FILMAI. „Tobuli melagiai“, „Šventa vieta“ (rež. Paolo Genovese).

SVARBIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Vieno svarbiausio negalėčiau išskirti. Man labai svarbus ir sūnaus Simono, ir anūkės Kamilės gimimas, ir Pauliaus atsiradimas mano gyvenime.

RYTO RITUALAS. Rytas – pats kūrybiškiausias laikas mudviem su vyru, tad prie puodelio kavos fantazuojame, dalijamės idėjomis ir be galo daug juokiamės.

PASAULIO VIRTUVĖ. Kad ir kokioje pasaulio šalyje smaguriautume, galutinė išvada: namie skaniausia.

ĮSIMINTINIAUSIA KELIONĖ. Į Fidžį.

MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Pavasaris.

LABIAUSIAI ATPALAIDUOJANTI VIETA. Pauliaus glėbys.

MĖGSTAMIAUSIAS POSAKIS. „Žybt, žybt ir padaryta.“

ŽMONIŲ SAVYBĖ, KURIĄ LABIAUSIAI VERTINATE. Žodžio laikymasis.

Naujausi straipsniai