„Vestuvės nėra tik mūsų dviejų šventė“, – planuodami svarbų gyvenimo įvykį suvokė vaikų estetinio lavinimo studijos „Mažoji mis“ bei modelių agentūros „Catwalk Models“ vadovė Ernesta Elzbergaitė (31) ir viešųjų ryšių specialistas Jonas Žala (33). Todėl romantiška mintis susituokti užsienyje buvo atmesta, ir birželį jiedu su dideliu pulku svečių atšoko nuostabias vestuves nuotakos tėvams priklausančiame Šešuolėlių dvare.
Kai jųdviejų kas nors pasiteirauja, ar spėjo pakankamai pažinti vienas kitą, kad ryžtųsi santuokai, pora šypsosi: tikrai taip, nes kai pirmąkart susitiko, Ernestai tebuvo šešiolika, o Jonui – aštuoniolika. Pažinties kaltininku tapo Ernestos brolis Edvinas: jaunesniąją seserį jis mielai vesdavosi į savo bendramokslių vakarėlius, ir vieną vakarą ji sutiko jo kurso draugą Joną. Tiesa, meilė užsimezgė ne iš karto. „Ilgai buvome tiesiog pažįstami, – šypteli. – Bet kažkuriuo gyvenimo etapu susidūrėme dar kartą – ir pradėjome bendrauti artimiau. Pora esame jau ketverius metus.
Pastarasis faktas daug kam buvo netikėtas: iš žinomos šeimos kilusi gražuolė vis pasirodydavo žiniasklaidoje, aukštuomenės renginiuose ją dažnai galima išvysti su elegantiškąja mama Danute Elzbergiene-Petrauske ir šios vyru, Amerikos lietuviu teisininku ir nekilnojamojo turto valdytoju Raimundu Petrausku. O Jono greta Ernestos viešumoje nebuvo matyti. „Jis – labai komunikabilus, bet nuosaikus žmogus, dirba rimtą darbą ir nemėgsta viešumo, – pripažįsta jauna moteris. – Todėl nedaug kas žinojo, kad turiu širdies draugą. Kai pirmą sykį atsivedžiau Joną į pobūvį Lietuvoje, aplinkiniai nedvejodami jį palaikė nevietiniu: klausinėjo, iš kurios šalies atvyko šis gražus ponas... O aš džiaugiuosi, kad likimas atnešė lietuvį. Jis iš tiesų tamsaus gymio – bet man būtent toks ir patinka! Jonas – visiškai mano skonio vyras. Jis labai vyriškas, tvirtas, iškart imasi viską spręsti, apgalvoja kelis žingsnius į priekį. Aš labiau spontaniška, atsipalaidavusi, o jis viską kontroliuoja, ir tai nuostabu – nereikia pačiai viskuo rūpintis, kai esame kartu.“
Prieš metus įvykusios sužadėtuvės Ernestai buvo netikėtos. „Jonas pasirinko labai savotišką momentą pasipiršti, – juokiasi. – Pernai mudu keliavome po Japoniją, paskutinę kelionės dieną aplankėme gal penkias šventyklas: teko kopti kelis kilometrus į kalną, svilino karštis, nuvargome... Ir staiga, kai aplink nebebuvo žmonių, jis priklaupė ant kelio! Aš net išsigandau: „Kas tau? Tu rimtai? Tikrai nejuokauji?..“ Pasirodo – jis dvi savaites nešiojosi žiedą kuprinėje, laukė tos ypatingos šventyklos ir svarbios akimirkos... Kai priėmiau žiedą, jam labai atlėgo: „Dabar jau ramu.“ Taigi Japonija mums tapo simboliška: labai patiko kultūra, žmonės, o nuo šiol ją visada prisiminsime ir kaip mūsų sužadėtuvių šalį.“
Vestuvių pora neatidėliojo ilgam. Didesnių svarstymų prireikė tik iškilus klausimui, kur susituokti – gal Karibuose, kur reziduoja Petrauskai, o gal Ispanijoje, kur namus turi Jono tėvai? „Galiausiai vyras paklausė: „Dėl ko mes darome tą šventę?“ – „Dėl mūsų pačių“, – bandžiau sakyti, bet jis argumentais man įrodė, kad ne, ne tik dėl savęs, bet ir dėl mums brangių žmonių. Ir nusprendėme, kad Lietuvoje – geriausia, patogiausia, gali dalyvauti didžioji dalis artimųjų ir draugų. O kur kitur geriausia švęsti, jei ne namie, Šešuolėlių dvare?..“
Anksčiau Petrauskai nuomodavo dvarą ypatingoms progoms, bet pastaruoju metu to nebedaro – vasarą gyvena čia patys. „Buvo šioks toks iššūkis: kaip surengti tokią šventę, kad nei mama su Raimundu, nei mudu su Jonu Šešuolėliuose nesijaustume lyg eilinę dieną namuose, – juokiasi Ernesta. – Ir mums pavyko! Vestuves organizavo Karolina Mėginytė, oras buvo tiesiog nuostabus, o aplinką tobulai dekoravo Mantas Petruškevičius: dvare žydėjo gėlės, terasa buvo išklota žole, pritupdyta paukščiukų... Tėvai negalėjo atsistebėti, kaip pasikeitė jų namai, ir net panoro po šventės viską pasilikti – ir tą žolę, ir paukščiukus!..“
Vestuvių diena jauniesiems praskriejo kaip viena akimirka. Išvakarėse jaunikis nakvojo namuose, nuotaka – pas savo tėvus. „Pabudau be žadintuvo, maniau – ko gi čia jaudintis, bet iš tiesų labai jaudinausi, – pasakoja. – Gerai, kad kartu buvo tėvai, brolio šeima, draugai iš užsienio – jie mane palaikė. Vestuvinį apdarą išsirinkau „Vamp“ mados namuose: nenorėjau pūstų sijonų ir pompastikos, jaučiausi puikiai su prigludusia elegantiška suknele. Vyras manęs laukė prie altoriaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje: pamenu, kad eidama pas jį nieko aplink nemačiau, žiūrėjau tiesiai prieš save... Tik po ceremonijos atsipalaidavau: dabar jau viskas bus gerai.“
Žiedus jauniesiems iš baltojo aukso sukūrė Tauras Blaževičius: jaunikiui – klasikinį, nuotakai – puoštą briliantais. Po fotosesijos visi vyko į Šešuolėlius, kur laukė šventinė vakarienė, linksmas vakaro vedėjas Leonardas Pobedonoscevas ir staigmena svečiams – dueto „Beissoul & Einius“ koncertas. „Mūsų vestuvės buvo iš dviejų dalių: pirmoji klasikinė, tradicinė, kokios labiau norėjau aš, o antroji – pašėlęs vakarėlis, kokio norėjo Jonas, – šypteli Ernesta. – Jis nutarė įrodyti, kad vedybos nėra gyvenimo pabaiga. „Beissoul & Einius“ dažniau koncertuoja didžiosiose šalies arenose, o ne vestuvėse, ir aš truputį nerimavau: gal vyresniems šeimos nariams nebus priimtina ta elektroninė muzika, garsas ir šviesos... Bet jiems taip patiko! Koncertas vyko atskiroje palapinėje, visi persirengėme vakarėlių liūtais – mano trumpą suknelę sukūrė dizaineris Liutauras Salasevičius. Vyro mintis, kad svečiai iš širdies pasilinksmintų, atsipalaiduotų, o ne įsitempę sėdėtų prie stalo ir bijotų pajudėti, pasiteisino su kaupu – šventė buvo labai įspūdinga.“ Niekas neskubėjo skirstytis ir kitą dieną. Medaus mėnesio jaunieji išvyko į Sent Lusijos salą Karibuose: čia atsipūtė ir pailsėjo, o Ernesta ėmė pratintis prie „ponios“ statuso ir Elzbergaitės-Žalės pavardės. „Norėčiau, kad mūsų medaus mėnuo truktų visą gyvenimą, – prisipažįsta ji. – Reikia dėl to stengtis.“
