„Gal todėl, kad tuokėmės po daugelio gyvenimo kartu metų, didelio jaudulio savo vestuvių dieną nepajutome“, – prisipažįsta prieš kelias savaites savo santykius įteisinę dviratininkai Edita Janeliūnaitė (30) ir Ignatas Konovalovas (33).
Dviračiai – visas šios poros gyvenimas. Ir pirmą sykį vienas kitą pamatė būtent per šią sporto šaką. Trylikametė Edita iš Šiaulių į Panevėžio sporto mokyklą atvažiavo mokytis ir treniruotis. Ten sutiko Ignatą ir kurį laiką jie bendravo susirašinėdami žinutėmis. Paskui ryšys nutrūko. Vėl susitiko ir rimčiau draugauti pradėjo maždaug po penkerių metų. Tačiau ne visiems dviejų sportininkų meilės ryšys patiko. „Priklausiau šalies rinktinei, kurią treniravo Igno tėtis Valerijus Konovalovas, – pasakoja Edita. – Jis mums, mergaitėms, neleisdavo bendrauti su berniukais, kad neįsimylėtume ir nemestume sporto. O čia jo sūnus nukabino rinktinės narę! Dvejus metus jis mums nepritarė. Paskui po truputėlį apsiprato, o dabar mūsų santykiai – puikūs.“
Edita ir Ignatas skaičiuoja, kad jie – pora jau dvylika metų. Juokiasi, kad galėjo seniai susituokti, bet tam vis pritrūkdavo laiko. Pasibaigus sporto sezonui, labiausiai norėdavosi pailsėti, todėl lėkdavo atostogauti į tolimus kraštus, paskui Edita laukėsi, o pagimdžiusi nenorėjo tekėti su kūdikiu ant rankų. Dabar jų sūnui Leonardui – vieni metai ir keturi mėnesiai.
Vestuvės galėjo neįvykti ir šiemet. Galima sakyti, jas išgelbėjo vedybų planuotoja Laura Vagonė. „Jau kokius ketverius metus žinojau, kad mūsų vedybas rengs tik Laura. Nebuvome pažįstamos, bet man labai patiko jos darbai. Kitomis galimybėmis net nesidomėjau, – pasakoja Edita. – Prieš tris mėnesius pakeliui iš Panevėžio į Vilnių impulsyviai sumanėme jai paskambinti. Pamanėme, jei pasakys, kad pasiruošti šventei laiko liko per mažai, nukelsime kitiems metams.“
Tačiau Edita ir Ignatas išgirdo, kad tiek laiko pakaks. Laura sutiko pasirūpinti sportininkų švente, o jiedu keliems mėnesiams išlėkė į Ispaniją. Jau kuris laikas pora gyvena tarp dviejų šalių. Vieni jų namai – La Olivos mieste, esančiame tarp Valensijos ir Alikantės, kiti – Panevėžyje. Gimus Leonardui, Lietuvoje stengiasi būti kuo daugiau, kad anūku kuo dažniau galėtų džiaugtis seneliai.
„Vedybų planuotojai, matyt, pasirodėme savotiški ir visiškai atsipalaidavę, nes beveik neturėjome pageidavimų. Mums tiko viskas, ką ji siūlė“, – Edita pasakoja su Ignatu norėję tik vieno – kad ta diena būtų kuo mažiau formali, o linksmoji dalis vyktų gamtos apsuptyje.
Prieš keletą savaičių pora savo santykius įteisino Panevėžio civilinės metrikacijos skyriuje, paskui užsuko į Troškūnų bažnyčią. Čia per jaukias apeigas jaunavedžiai buvo palaiminti, pašventinti minimalistiniai jų aukso žiedai.
Švęsti ilgai lauktų vestuvių pusšimtis artimiausių žmonių susirinko į Anykščių rajone esančią Barono Vilą. Jaunavedžius tėvai pasitiko su duona ir druska, o paskui prasidėjo neįpareigojanti šventė. Svečius nuo stalų greitai pakėlė Lotynų Amerikos muziką atliekantis orkestrėlis „Los Secretos de Pablo“ ir linksmybės netilo iki ryto. Bendraudami su svečiais bei šokdami saulėtekio sulaukė ir jaunieji.
Edita svarsto, kad jų sėkmingo ryšio receptas – vėlgi dviračių sportas. „Dviem laimingiems žmonėms kurti santykius paprasčiau, o mums dviračiai teikia daug džiaugsmo, – pasakoja. – Aš iš didžiojo sporto jau pasitraukiau. Kai gimė sūnus, stebėdama Igną iš naujo pamačiau, kiek laiko ir pastangų kainuoja treniruotės, varžybos, kaip kartais reikia įveikti save, pamiršti, kad ką nors skauda, ir važiuoti toliau. Tačiau dar nepamiršau, kiek tai teikia džiaugsmo, todėl vyrą visokeriopai palaikau. Man nesunku jį išleisti į treniruotes, varžybas, nesunku kartais savaitę ar dvi laukti iš jų grįžtančio.“
