Iš Panevėžio kilusi aktorė Žiedūnė Mardosaitė (26) Lietuvos televizijos ekranuose sužibėjo vos prieš keletą metų, tačiau jau dabar ji džiaugiasi pakvietimų gausa, projektais bei naujomis pareigomis radijo stoties „Radiocentras“ laidų vedėjos kėdėje. Apie ją lydinčią sėkmę bei naujas veiklas Žiedūnė kalbasi su portalu Žmonės.lt.
Žiedūne, kaip prasidėjo tavo aktorystės kelias?
Mano kelias iki scenos buvo gana banguotas. Baigusi mokyklą neskubėjau studijuoti ir turėjau laisvus metus, per kuriuos supratau, kad noriu būti teatro scenoje. Vis dėlto įstojusi į aktorinį turėjau labai daug klausimų ir abejonių, ar tai yra mano kelias ir teisingas pasirinkimas. Kartais netgi pasitaikydavo minčių mokslus nutraukti. Galiausiai studijas baigiau su nusiteikimu, kad dirbsiu darbą visai nesusijusi su aktoryste, tad gavusi į rankas diplomą atsisveikinau su scena ir vadovavau barui, galvodama, kad tokių aukštų pareigų niekada nepaliksiu...
Visgi, praėjus pusei metų, vėl supratau, kad noriu sugrįžti į teatro sceną (šypsosi). Na, o su ta mintimi visai netrukus gavau pasiūlymą suvaidinti pagrindinį vaidmenį seriale „Kam ta meilė?“, nuo kurio ir prasidėjo mano karjera.
Dažnai pradedantiesiems aktoriams sunku gauti pagrindinius vaidmenis. Tuo tarpu tau, vos tik nusprendusiai sugrįžti į aktorystę, iškart pasitaikė puikus pasiūlymas.
Pripažįstu, kad pradedantiesiems aktoriams tikrai sunku gauti pirmuosius vaidmenis, tenka vaikščioti į kastingus, nuolatos atnaujinti savo informaciją duomenų bazėse. Man viso to neteko praeiti ir visai netikėtai sulaukiau pasiūlymo sudalyvauti atrankoje į serialą. Tuo metu nežinojau nei kokio mąsto tai serialas, kas režisierius, nei į kokį vaidmenį pretenduoju. Tiesa, netgi galvojau, ar vykti į atrankas ar ne, nes tuo metu dar gyvenau Panevėžyje ir nebuvau susiradusi pastovaus būsto Vilniuje.
Nutiko taip, kad atrankose buvau pastebėta ir gavau pasiūlymą Liucės vaidmeniui. Tuo metu manęs paklausė, ar gyvenu Vilniuje, ir nors į atrankas vis dar važinėjau iš savo gimtojo miesto, sumelavau ir atsakiau teigiamai (juokiasi). Taigi, savo mintis persikelti į sostinę teko labai greitai realizuoti, lygiai taip pat greitai teko prisitaikyti ir prie naujo gyvenimo etapo. Debiutas šiame seriale tikrai daug ką pakeitė – nauja gyvenamoji vieta, pastovūs filmavimai, nauji žmonės ir plaukiantys pasiūlymai.
Po šio vaidmens pasirodei kultiniame seriale „Prakeikti“, o vėliau sužibėjote projekte „Dydžio revoliucija“. Ar tai buvo vieni iš tų lengvai atėjusių pasiūlymų, dėl kurių vėlgi nusišypsojo sėkmė?
Seriale „Prakeikti“ gavau antraeilį vaidmenį, tačiau ten vaidinti man tikrai labai patiko, o dabar ruošiuosi ir naujam sezonui. Po to gavau pasiūlymą sudalyvauti projekte „Dydžio revoliucija“, ir į šį kvietimą sureagavau labai teigiamai. Tai buvo labai įdomi patirtis, galėjau ne tik pažinti kitas moteris su savo istorijomis, bet ir save pačią. Pamačiau, kiek visos daug turime kompleksų ir kaip kartais savęs nevertiname. Šis projektas man leido įsigilinti į visas šias problemas, pajausti moterų bendrystę, o svarbiausia, kad projektą palikau su didesne meile sau ir savo kūnui.
Dažnai scenos moteris paliečia vyraujantys kūno kulto standartai. Ar jau teko susidurti su tuo?
Kaip ir kiekviena moteris turiu šiokių tokių kompleksų, tačiau savyje matau ir daug gražių dalykų. Kalbant apie aktorystę, manau, kad sėkmė yra būti kitokiam. Aš ir pati buvau pastebėta, nes esu kitokia ir pirmąjį pagrindinį vaidmenį seriale gavau dėl savo išskirtinumo. Beje, esu aukšta ir neatitinku „60-90-60“ reikalavimų, todėl manau, kad būtent kitoniškumas, išsiskyriantys išoriniai ar vidiniai žmonių bruožai yra tai, kas žavi labiausiai.
Savo pirmųjų interviu metu buvai užsiminus, kad tavo širdis – laisva. Galbūt po didesnio matomumo ir žinomumo šis statusas jau pasikeitė?
Tiesą sakant, kai buvau dar niekam nežinoma, iš Panevėžio kilusi mergina, sulaukdavau daug daugiau dėmėsio, vaikinai nebijodavo prieiti ir užkalbinti. Kažkodėl dabar tai padaryti jiems daug sudėtingiau ir baisiau, galbūt būtent dėl to žinomumo... Visgi, ar man reikia tokio žmogaus, kuris bijo prie manęs prieiti? Tikrai ne. Taigi, atsakant į klausimą – vis dar nėra potencialaus partnerio šį statusą pakeisti (šypsosi).
Visai neseniai tapai radijo stoties „Radiocentras“ laidos vedėja. Kaip nusprendei išbandyti save tokioje pozicijoje?
Vieną dieną atsidariusi „Messenger“ programėlę, pamačiau žinutę su kvietimu ateiti pasikalbėti dėl pasiūlymo dirbti radijuje. Ilgai negalvojusi sutikau ir nuėjusi į keletą pokalbių visai netikėtai pradėjau ruoštis eteriui ir taip tapau ryto laidos „Geras rytas“ laidos vedėja. Žinoma, pirmos savaitės nebuvo lengvos, nežinojau kas su kuo „valgoma“, kaip kalbėti, kokius žodžius ir kokią intonaciją pasirinkti. Nors ir praėjau apmokymus, kai atsisėdi prie mikrofono ir supranti, kad tavęs šiuo metu klausosi tūkstančiai žmonių, visos žinios pasimiršta ir pasidaro gana baisu. Tačiau šiuo metu dirbu su nuostabiu partneriu, kuris man labai padeda, tad manau, kad ne tik šalia esančių žmonių palaikymas, bet ir kiekvienos dienos patirtys man leidžia tobulėti toliau.
Klausant tavęs peršasi išvada, kad esi gana sėkmingas žmogus – nauja veikla vejasi naują veiklą. Visgi, tai sunkaus darbo ar sėkmės reikalas?
Pasakysiu nuoširdžiai, kol kas mane tikrai lydi sėkmė. Nežinau, kodėl taip yra, galbūt kažką gyvenime darau teisingai. Ir iš tiesų, jei baigiasi vienas projektas, praeina savaitė ir vėl atkeliauja kitas. Taigi, man telieka pasidžiaugti ir sutikti, nes dažniausiai sprendimai teigiamai priimti gyvenimo suteiktas galimybes, atneša daug daugiau. Tai tampa tarsi užburtas ratas, į kurį papuolus pasieki daug daugiau, nei kada galėjai pagalvoti.
Žinoma, pasitaiko ir tokių gyvenimo etapų, kuomet būna tuščia. Tačiau net ir tokiais momentais aš stengiuosi nesustoti ir užsiimti kažkokia kita veikla. Pavyzdžiui, dar prieš pirmuosius savo vaidmenis nusprendžiau įkurti savo verslą „Stiklas ir burbuliukai“ ir pradėjau dirbti kaip renginių vedėja, organizatorė, taip pat nusprendžiau tiekti mobilaus baro paslaugas. Tai yra visiškai su mano profesija nesusijusi veikla, tačiau būtent ji mane džiugina ir leidžia nesustoti net ir tada, kai visos kitos veiklos po truputį aprimsta. Būtent todėl manau, kad mes visi turėtume į gyvenimą bei savo galimybes žvelgti daug plačiau, o kai nesiseka – nenuleisti rankų ir pradėti žvalgytis tų erdvių, kuriose galėtume save realizuoti.
