„Žiedų valdovo“ rašytojas Ronaldas Reuelis Tolkienas ir jo neįtikėtina meilės pasaka

Ronaldas Reuelis Tolkienas
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-07-03 08:00
Kas neskaitė „Hobito“ ar „Žiedų valdovo“, turbūt matė bent kurią nors iš populiariųjų ekranizacijų. O birželio 21-ąją pradėtas rodyti filmas apie magiškojo Viduržemio pasaulio kūrėją Johną Ronaldą Reuelį Tolkieną (1892–1973).

Garsiojo filologo ir rašytojo biografija – gatavas romanas, kuriame susipina meilės, nuotykių, kūrybinės sėkmės, pabėgimo nuo visuomenės temos. Lyg talentingas biografas būtų pervertęs klasikinę anglų literatūrą, išrankiojęs siužetų razinas ir sukurpęs istoriją apie našlaitį berniuką, teisingą, bet griežtą globėją, religinę nesantaiką ir socialinius prietarus. Ir meilę, ištveriančią ne tik trejų metų išsiskyrimą, bet ir išbandymus karu, tarpusavio nesupratimu ir šlove.

Ronaldas Tolkienas (nuo vaikystės jį vadino viduriniu vardu) sutiko Edith Bratt (1889–1971) būdamas šešiolikos. Aplinkybių valia jie buvo atskirti iki būsimo rašytojo pilnametystės ir Edith vos neištekėjo už kito. Tačiau galiausiai moteris ne tik nutraukė sužadėtuves, bet ir ryžosi pereiti į mylimojo tikėjimą – katalikybę, nors ir pati, ir visa jos aplinka buvo atsidavę anglikonai, su baugia panieka žvelgiantys į „popiežininkus“. Ji neapsiprato nei tarp Oksfordo studentų, nei vėliau – tarp profesorių žmonų, o dievinimu virstanti gerbėjų meilė vyro kūriniams ją kartais gąsdino, nors ir kaip būtų juo didžiavusis (kam patiks, kai trečią nakties į tavo namus skambina tolkienistas iš Amerikos ir teiraujasi, ar pabaisa Balrogas iš „Žiedų valdovo“ turėjo sparnus).

Ji išsižadėjo daug. O gavo 55 metus trukusią santuoką. Švelnią meilę. Profesoriaus žmonos statusą. Tris sūnus ir dukrą. Be Edith du gražiausi Tolkieno sukurti moterų paveikslai – elfių Lutien Tinuviel ir Arven – būtų kitokie: rašytojas yra prisipažinęs, jog kurdamas šiuos personažus turėjo galvoje mylimą žmoną.

Edith ir Ronaldas susipažino kukliame Birmingamo pensionate. Brolius Tolkienus čia įtaisė jų globėjas: berniukų tėvas mirė, kai Ronaldui buvo ketveri, dar po aštuonerių neteko ir mamos. O devyniolikmetė Edith, svajojusi apie pianistės karjerą, šeimininkės kvietimu ateidavo pakoncertuoti gyventojams. Ji taip pat buvo našlaitė, be to – nesantuokinė dukra.

Panašios bėdos suartina, ir Edith greitai pradėjo skirti iš kitų pensiono gyventojų rimtą, nepriekaištingų manierų, puikiai išsilavinusį (jau tada mokėjo lotynų, graikų, vokiečių ir prancūzų, savo malonumui mokėsi senąją anglų ir gotų kalbas) jaunuolį, ketinantį studijuoti Oksforde. Ronaldui irgi iš pirmo žvilgsnio krito į akį trapi juodaplaukė spindinčiomis it žvaigždės akimis.

Užsimezgusią draugystę jie slėpė beveik metus – iki pirmojo beveik netyčia išsprūdusio bučinio. Bet kai Ronaldas neišlaikė egzaminų, globėjas pareikalavo ne tik nutraukti santykius su mergina, bet ir nesusirašinėti su ja iki pilnametystės. Finansiškai globotinis priklausė nuo globėjo, nuoširdžiai gerbė jo valią ir... neturėjo ką pasiūlyti mylimajai.

Per trejus metus Ronaldui buvo leista parašyti vienintelį laišką. O 1913 metų sausio trečiąją, tą pačią naktį, kai sulaukė dvidešimt vienų, jis raštu paprašė panelės Edith Bratt Dievo ir žmonių akivaizdoje tapti jo žmona. Tiesa, Edith pirma teko nutraukti sužadėtuves su kitu – nesitikėdama, kad mylimasis ją prisimena, jauna moteris ištarė „taip“ draugės broliui.

1916 metų kovo 22 dieną Edith ir Ronaldas pagaliau susituokė. Vėliau Tolkienas laiške sūnui Michaelui rašė žavėjęsis Edith, pasiryžusia tekėti už kone beturčio vyro, neturinčio nei karjeros, nei perspektyvų, tik tikimybę atsitiktinai žūti Pirmajame pasauliniame kare.

Vis dėlto jis klydo visais klausimais. Liko gyvas. Tapo profesoriumi. Keturių vaikų tėvu. Parašė knygas, lyginamas su Biblija, – jų sėkmė leido išeiti į atsargą ir įsikurti namelyje prie jūros – Oksforde Edith taip ir neapsiprato.

Šeimos draugai ir pažįstami visada pabrėžė jautrų poros rūpinimąsi vienas kitu. Meilė ir švelnumas buvo beveik beribiai – jie visą gyvenimą nepaprastai rūpestingai rinkdavo vienas kitam gimtadienio dovanas, kaip ir pirmą kartą, netrukus po pažinties, kai juvelyro krautuvėlėje už skurdžius pensus vienas kitam nupirko parkerį ir laikrodėlį. Augino rožes (profesoriaus aistra), rūpinosi vienas kito sveikata, mylėjo vaikus ir anūkus (to meto britų šeimose tai nebuvo savaime suprantamas dalykas), kalbėjosi apie paprastus dalykus – sveikatą, namus, sodą, tapusį mėgstamiausia vieta. Atsikračiusi nemėgstamų ir nesuprantamų profesorienės pareigų, Edith atsigavo ir vėl tapo ta pačia energinga ir linksma moterimi, dėl kurios kadaise pametė galvą Ronaldas.

Laikas jų namuose tarsi sustojo – ko gero, visoje Anglijoje nebuvo tokios senamadiškos šeimos, neturinčios jokių elektros prietaisų – nei lygintuvo, nei šaldytuvo, nei televizoriaus. Profesorius sakė, kad automobiliai keliuose trukdo vienas kitam, ir iš principo nevairavo.

1966 metais vaikai ir anūkai surengė jiems prabangias auksines vestuves. Pora sulaukė ramaus saulėlydžio: Edith mirė aštuoniasdešimt dvejų, profesorius – dvejais metais vėliau. Abu ilsisi bendrame kape katalikų kapinaitėse Šiaurės Oksforde. Ant labai kuklaus paminklinio akmens užrašyti vardai, pavardės ir... du vardai: Lutien ir Berenas, elfų princesė ir ją įsimylėjęs mirtingasis, istoriją apie kuriuos parašė profesorius.

Naujausi straipsniai