„Zero waste“ iniciatorė Bea Johnson: „Gyvenimas be atliekų supaprastino mūsų šeimos gyvenimą ir tapome laimingi“

Bea Johnson / MCB
Šaltinis: Žmonės.lt
AA

Kaip įsivaizduojate gyvenimą be atliekų? Šiukšlių surūšiavimą? Plastikinių butelių pridavimą į taros supirkimo punktus? Stengimąsi mažiau išmesti? Kalifornijoje gyvenanti prancūzė Bea Johnson pasakytų, kad tai – kur kas daugiau. Ir nors daugeliui mūsų toks gyvenimo būdas atrodytų kaip nuolatinis kompromisų ieškojimas, Bea sako, kad „zero waste“ („nulis atliekų“) judėjimas, kurio iniciatore ji tapo, išlaisvino jos šeimą.

Birželio mėnesį leidykla „Dvi tylos“ lietuvių kalba išleis jos bestselerį „Namai be atliekų“. Šia proga, dalyvaudama pasauliniame ture, moteris atvyko ir į Lietuvą skaityti pranešimo.

Pamačius 44 m. Beą į akis krenta baltutėliai dantys – ji dešimtmetį nenaudoja dantų pastos, juos valo soda. Taip pat – tvarkingas makiažas. Moteris vilki smėlio spalvos lietpaltį, bridžus, juodą palaidinukę ir beretę. Ir atrodo puikiai, nepaisant fakto, kad kosmetikos bei naujų drabužių seniai neperka!

Johnsonų šeimos sukauptų šiukšlių kiekis per metus telpa į stiklainėlį – jame yra daržovių ir vaisių lipdukai, įlaminuoto popieriaus, plastiko ir kitų dalykų, kurių nepavyksta perdirbti. Interviu metu moteris jį parodo. „Sūnus sako, kad visi nori atsikratyti šiukšlių, o mes jas eksponuojame namie“, – juokiasi moteris ir teigia dar nežinanti, ką su stiklainėliais daryti. Jie stovi lentynoje – tarsi priminimas, kad yra kur tobulėti.

Ji vadovaujasi šiomis taisyklėmis: atsisakyti, ko nereikia; sumažinti vartojimą; panaudoti pakartotinai; perdirbti arba kompostuoti.

2011-2017 metų laikotarpiu Bea Johnson sukauptos šiukšlės (7 nuotr.)
+1

Sprendimas pirkti mažiau ir turėti mažiau daiktų jūsų šeimą padarė laimingą. Kokiu būdu ir kodėl?

Kai turi mažiau, mažiau tenka valyti, tvarkyti. Turi daugiau laiko daryti tai, kas tau svarbu. Laiko lieka draugams, iškyloms, pasivažinėjimams dviračiu. Taigi, kai supaprastini savo buitį, atrandi gyvenimą, paremtą potyriais, o ne daiktais. Tai skatina gerą savijautą.

Kaip jums sekėsi, kai daugiau nei prieš dešimtmetį nusprendėte gyventi be atliekų? Kokia buvo pradžia?

2006-aisiais nusprendėme persikelti arčiau San Fransisko, kur galėtume mokyklas ar parduotuves pasiekti pėsčiomis arba dviračiu. Kol neradome tinkamo namo, nuomojomės būstą, į kurį atsikraustėme tik su būtiniausiais daiktais. Per tuos metus atradome, kad kai mažiau turi, gali labiau mėgautis gyvenimu. Mane ir vyrą liūdino tai, kokią ateitį mes kuriame savo dviem sūnums? Tai paskatino peržvelgti buitį, energijos suvartojimą ir galiausiai – šiukšles. Atradau specifinį terminą „zero waste“, kuris buvo naudojamas siaurame rate ir visai nesusietas su gyvenimo būdu. Kai jį išvydau, mano galvoje užsidegė lemputė – štai, ką turime daryti! Nebuvo jokios informacijos, kaip eliminuoti šiukšles iš mūsų namų, tad teko išmėginti daugybę dalykų, kol atradome alternatyvų, kurios mums tiko.

Tenka būti sumaniam, kūrybingam, mąstyti netradiciškai, kad taip gyventum?

Pagal profesiją esu meninininkė, taigi, manau, mano kūrybiškumas padėjo būti atvirai visokiems sprendimams, nebijoti mėginti.

Kurių dalykų jūsų šeimai buvo sunkiausia atsisakyti?

Galbūt pasakyti „ne“, kai kas nors tau ką nors dovanoja, duoda. Mūsų visuomenėje gali pasirodyti nemandagu neimti, kai duoda vizitinę kortelę. Arba – žmonės nori parodyti malonų gestą ir padovanoti ką nors – jų intencija nėra užpildyti mūsų namus daiktais. Ir reikia būti stipriems, kad pasakytum: ne, ačiū, man to nereikia. Netgi konferencijų metu žmonės duoda įvairių lankstinukų, mėginėlių – aš to atsisakau.

Ir man asmeniškai tarsi našta nuo pečių nusirito. Vyrui gal sunkiau buvo atsisakyti sportinės įrangos. Kaip ir dauguma vyrų, jis turėjo visko. Ir daug ko nenaudojo. O jei dvidešimt metų kažko nenaudojai – gal kažkam kitam tai pravers?

Kadangi nusprendėte turėti mažiau, vadinasi, dalį daiktų kažkam atidavėte?

Taip, JAV yra įvairių organizacijų, kurioms galima paaukoti. Dažnai žmonės klausia, ką jiems daryti su daiktais, jie bijo juos paleisti ir svarsto, gal tai nėra gerai aplinkai. Manau priešingai – aplinkai nepadėsi, jeigu tiesiog laikysi daiktus ar juos išmesi. Jie jau buvo sukurti, tad jeigu paleisi – kiti žmonės galės pasinaudoti. Daiktai patys savaime yra vertingi, todėl svarbu jais dalytis.

Šiandien svarstėme su kolegomis – jeigu jums įteiktų gėlių puokštę, suvyniotą į plastiką, ką darytumėte?

Žmonės dabar žino, kad kaip dovaną mes priimame patirtį, ne daiktus. Ir jie gerbia mūsų sprendimą. Juk jeigu ateisite pas draugus veganus, neatsinešite kiaulienos į jų namus.

Situacija sudėtinga, bet aš puokštės nepriimčiau. Žmonės dabar žino, kad kaip dovaną mes priimame patirtį, ne daiktus. Ir jie gerbia mūsų sprendimą. Juk jeigu ateisite pas draugus veganus, neatsinešite kiaulienos į jų namus (šypsosi). Kažkada esu priėmusi gėles, išvyniojusi iš plastiko ir paklaususi, ar galės jį išmesti, nes namie neturime šiukšlių dėžės. Draugai pasiliko tą plastiką, buvo truputį nemalonu, todėl kitąkart žinojo, kad gėlių nereikia į nieką įvynioti. Kai prisijaukini tokį gyvenimo būdą, svarbu, kad šeima ir draugai žinotų, kas tai yra.

Ką manote apie tuos, kurie taip negyvena? Tarkime, aš – o, siaube! – nepagalvojusi atsinešiau ant popieriaus atspausdintus interviu klausimus...

Aš jūsų neteisiu! (juokiasi). Kai pirmąkart nuėjau į „Starbucks“ su savo termosu, apsižiūrėjusi aplink pamačiau žmones, geriančius iš vienkartinių puodelių, ir suėmė pyktis: kodėl jie nedaro kaip aš?! Kai tik pradedi į tai kreipti dėmesį, šiukšles matai visur! Pykau ant viso pasaulio, kad tiek šiukšlių prikaupia. Bet, kai pagal savo galimybes maksimaliai prisijaukinome gyvenimą be atliekų, pasijautėm laimingi ir nebesmerkėme kitų. Supratome, kad, kaskart nueidami į „Starbucks“ su savo termosu ar į maisto parduotuvę su savo krepšeliu, galime įkvėpti kitus irgi taip daryti. Mes galime gyventi kaip pavyzdys ir neturime teisės kitų teisti. Gal jie negyvena taip, bet kada nors gyvens?

Dabar daug kalbama apie atliekų ir vartojimo mažinimo privalumus aplinkai. O kokia nauda žmogui?

Savo konferencijose labai mažai kalbu apie aplinkos tausojimą. Visa kita yra apie pagerėjusią gyvenimo kokybę. Daug žmonių mano, kad, norint taip gyventi, turi būti hipis, gyventi miškuose. Norime parodyti, kad tau nereikia būti hipiu, jeigu nenori.

Su šeima atradome, kad tai naudinga sveikatai, nes tenka eliminuoti toksiškus produktus. Namus valome actu. Maistą renkamės sveikesnį, nevartojame smarkiai perdirbto, nes jis supakuotas (pakuotė, beje, padidina kainą 15 proc.). Vyras patikrino banko sąskaitas – gyvendami „zero waste“, mes sutaupome 40 proc. visų išlaidų. Turime saulės energijos sistemą ant stogo, taip pat vandentiekio sistemą įrengėme taip, kad vandenį, kuriuo prausiamės ar plauname indus, ji dar panaudoja augalams lauke laistyti.

Iki tol visuomet nešdavome namo įvairius daiktus, buvome apsikrovę jais. Dabar jeigu kažką perkame – tai tik tą, ko tikrai reikia. Rinkoje yra visko, kas gali būti pakartotinai panaudota ar perdirbta. Netgi prezervatyvų!

Pinigai ir laikas yra turbūt didžiausi mitai, susiję su šio gyvenimo būdo suvokimu?

Taip, ir mano darbas yra tuos mitus ir nesusipratimus paneigti, pasakyti žmonėms, kad yra visiškai priešingai. Žinau, ką jie galvoja, nes ir aš anksčiau taip mąsčiau.

Taigi jums netenka kiekviename žingsnyje daryti kompromisų?

Žmonės mano, kad toks gyvenimo būdas yra apribojantis, nes daugiau nebegalės pirkti daiktų. Bet mes neatimame iš savęs kažko – atrandame alternatyvų, kurios teikia džiaugsmo.

Ne. Žmonės mano, kad toks gyvenimo būdas yra apribojantis, nes daugiau nebegalės pirkti daiktų. Bet mes neatimame iš savęs kažko – atrandame alternatyvų, kurios teikia džiaugsmo. Kažko atsisakai, kažką pakeiti kitu arba pats pasigamini. Mano vaikai atrado sveriamų dribsnių ar sausainių ir nepasiilgsta to, ką pirkdavome anksčiau.

Visa tai darėte kartu, bet dabar jūsų sūnūs – paaugliai. Dauguma paauglių nori kolos, traškučių, naujų kedų, naujų drabužių...

Restorane kolos galima gerti iš aparato, sulčių paprašyti išspausti šviežių. Tiesa, mano vaikai negali pakęsti kolos, nes neužaugo su ja. Ir kodėl sakote „naujų“? Mūsų vaikai atrodo kaip ir visi paaugliai. Vienas iš sūnų turi specifinį garderobą – „V“ formos megztukai, skirtingų spalvų, džinsai ir aptemptos kelnės, marškinėliai, „Lacoste“ bateliai... Visa tai mes randame pirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Ir sūnums nerūpi, kur pirkti tie drabužiai, o jų draugai nežino ir neprivalo žinoti. Apskritai dabartiniam paaugliui reikia tik kompiuterio ir išmaniojo telefono (juokiasi).

Aš asmeniškai, būdama paauglė, turėjau keletą mėgstamiausių drabužių ir juos derinau. Mūsų šeima atrado, kas labiausiai patinka, o kitką atidavėme. Juk žmonės nešioja tik penktadalį to, ką turi savo spintose. Kitką laiko tokiems atvejams kaip vestuvės, darbo interviu, sulieknėjimui ir t. t. Aš drabužinėje turiu penkiolika multifunkcionalių daiktų, kuriuos galiu derinti. Taip pat pati gaminu blakstienų tušą, lūpų balzamą – jis pasitarnauja ir kaip veidui skaistumo suteikianti priemonė ar plaukų galiukų serumas. Mano skaistalai – kakavos pudra. Mano akių pieštukas arba šešėliai – aktyvuota anglis.

Bepigu kalbėti apie tai, kaip gerai atrodyti ir derinti drabužius, kai esate prancūzė.

Na aš dar ir mados mokyklą lankiau (šypsosi). Bet juk kiekvienas gali atrasti, koks yra jo stilius. Jo nenusipirksi. Ir kai turi mažiau, esi priverstas atrasti stiliaus pojūtį.

Dabar dalyvaujate ture – per septyniolika dienų lankote šešiolika šalių. Ar visur kalbate tą patį, ar skirtingoms šalims pasiruošiate specifinės informacijos? Tarkime, ką komunikuojate Baltijos šalyse?

Išties skirtingos pasaulio šalys susiduria su skirtingomis problemomis. JAV problema, kad pagamina nežmoniškius kiekius daiktų. O besivystančios šalys domisi, kaip surinkti tai, kas pagaminta ir nepanaudota. Vietname apskritai atliekos nesurenkamos. Jie daug mažiau pagamina, bet šiukšles meta ant žemės ar į vandenyną. O Brazilija labai nori lygiuotis į Ameriką, parodyti, kad jie irgi taip gyvena – dideli namai, dideli automobiliai, dideli išmanieji prietaisai, ir aš ten nuvykau, kad pasakyčiau, jog Amerikoje mes padarėme didelę klaidą, kurią dabar mėginame ištaisyti. Brazilai turi galimybę suvokti, kad, taip, kiekvienam reikia stogo virš galvos, bet kai pasieki reikiamą komforto lygį, viskas, kas yra virš jo, taps pertekliumi ir nepagerins gyvenimo kokybės.

Baltijos šalys dar pamena, kad tokio suvartojimo lygio, kaip ir plastikinių pakuočių, anksčiau čia apskritai nebuvo. Tai jūsų privalumas! Amerikos mokyklose vaikai negirdėję, kad būna medžiaginių nosinaičių, kurias gali išplauti ir vėl naudoti. Jie manęs klausia, ar jas panaudojus reikia kompostuoti.

Bea Johnson maisto parduotuvėje sugeba apsipirkti be plastikinių pakuočių (6 nuotr.)

Ar kada svajojote tapti influencere?

Ne! Kai pradėjome taip gyventi, kartą į svečius atėjo draugė su krūva maisto, supakuoto į plastiką ir kartoną, susimąsčiau: kas, jos manymu, yra tas „zero waste“? Ar ji mano, kad į kaimynų šiukšliadėžes tai išmesime, ar kad tiesiog surūšiuosime atliekas? Tą vakarą pasakiau vyrui, kad norėčiau rašyti tinklaraštį apie tai. Vyras bandė atkalbėti, sakė, kad mane smarkiai sukritikuos. O man atrodė svarbu pasidalyti mūsų atrastais sprendimais. Galiausiai šis tinklaraštis virto knyga, o knyga – judėjimu, įtraukusiu gausybę pasaulio žmonių.

Ar ketinate parašyti naują knygą – gabūt su papildoma informacija?

Nuo 2010 m., kuomet išleidau knygą, nelabai kas pasikeitė. Gal tik kelis naujus dalykus atradome. Ko nepaminėjau knygoje, tai kad aš užsiauginu plaukus, o kai nusprendžiu kirpti, kerpame daug, ir nusiunčiu juos organizacijoms, gaminančioms vėžiu sergančioms moterims perukus.

Yra susidomėjimo, kad išleisčiau kulinarinę ar stiliaus knygą, bet nenoriu imtis kelių projektų vienu metu. Kai esu namie, noriu būti su savo šeima. O, kadangi vaikai greitai išeis kurti savo gyvenimo, galbūt ką ir naujo sugalvosiu.

Sulaukiate daugybės klausimų iš žurnalistų. Ar yra kažkas, apie ką norėtume pakalbėti, bet jūsų nepaklausia?

Apie tai kalbu retai: buvau užauginta kaip krikščionė, bet su laiku nustojau tikėti. Ir būtent tada, kai pakeičiau gyvenimą, labai sustiprėjo mano tikėjimas. Esu daug dėkingesnė už tai, kas mums duota; būdama gamtoje, jaučiu gilesnį ryšį. Gyvenime buvo ne viena sunki situacija, ir sprendimas pats ateidavo. Pvz., keliavome Kalifornijoje ir apsistodavome neįprastose vietose. Kai vykome nakvoti į jurtą, stabtelėjome, nes buvome pavargę, ir suvokėme, kad temsta, o beveik neturime maisto. Pakeliui jurtos link buvo tik vienas miestelis, kuriame veikė vienintelė parduotuvėlė. Vienintelis, kas nebuvo parduodamas supakuotas, tai duonos kepalėlis. Taigi nuvykus į jurtą vaizdelis buvo gana liūdnas – keturiese turėjome duonos ir šiek tiek salotų. Staiga atėjo iš kitos stovyklos kaimynas, laikydamas rankose du upėtakius. Jis pasakė, kad prižvejojo per daug, bet netyčia tas žuvis nužudė, todėl negali jų paleisti į vandenį, ir paklausė, ar mums nereikia. Taigi tiesiogine to žodžio prasme maistas atėjo pas mus. Tokių kartų buvo daugiau ir aš pradėjau juos pastebėti. Jeigu tikrai tiki, kad sprendimai atsiras, taip ir bus.

Bea Johnson namai (64 nuotr.)
+58
Skaitykite daugiau