Be tokių beprotybės ir svaigulio istorijų, kokia andai jungė rašytoją Francį Scottą Fitzgeraldą ir jo žmoną Zeldą, pasaulis būtų pilkesnis. Bet už didelį jausmą reikia mokėti didelę kainą.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Apie tokias aistras saugiau skaityti, nei mėginti pakartoti: turbūt visos jos, didžiosios, dėl to ir didžios, kad iki šiol jaudina ir paprastus mirtinguosius, ir biografus, ir literatūros proceso tyrinėtojus. Pastariesiems, be abejonės, svarbiau „Švelnios nakties“ ir „Didžiojo Getsbio“ autorius, bet ne mažiau dėmesio ir atminties verta ir Zelda – rašytoja, dailininkė, gražuolė ir mūza, 1992 metais pagerbta pozicija Alabamos moterų šlovės alėjoje. Viena naujesnių iš daugybės jos biografijų – Therese Anne Fowler „Z: romanas apie Zeldą Ficdžerald“ – išleista ir lietuviškai.
Apie Zeldą ir Scottą – jis teikė pirmenybė antrajam vardui – sąžininga kalbėti kaip apie porą. Net savo heroję švelniai mylinti ir gerbianti Fowler sako, kad ši drąsi, netgi bebaimė, talentinga, šmaikšti ir linksma moteris ne visada priimdavo protingus sprendimus, tačiau visada buvo atsidavusi patraukliam ir talentingam žmogui, persekiojamam ne menkesnių demonų nei ji pati, – Franciui Scottui Fitzgeraldui.
Kai kas mano, kad be šio vyro ji būtų buvusi laimingesnė
Kai kas mano, kad be šio vyro ji būtų buvusi laimingesnė, nugyvenusi ramesnį gyvenimą ir labiau atsiskleidusi. Kiti įsitikinę, kad pavydi žmona sugriovė sutuoktiniui gyvenimą. Turbūt klysta ir vieni, ir kiti – nei šiandien tokia egzotiška puikioji Amerikos džiazo epocha, nei jos garsiausi herojai tiesiog negalėjo būti kitokie. Kaip Romeo ir Džuljeta XVI amžiaus Veronoje. Kaip Getsbis ir Deizė XX amžiuje. Šita graži ir trokštama moteris ir tas labai talentingas vyras buvo amžinai apsupti gerbėjų ir imitatorių, dievino alkoholį ir šokius ir diktavo laiko taisykles.
Baras, leitenantas, mergina
Nerūpestinga septyniolikmetė Zelda Sayre ir 67 pėstininkų pulko leitenantas Francis Scottas Fitzgeraldas susitiko aplinkybėmis, vienodai galėjusiomis tapti ir trumpu nuotykiu, ir ilga meilės istorija, – Alabamos miestelio Montgomerio bare. Jis norėjo praleisti vakarą su tarnybos draugais, ji – pirmoji Alabamos gražuolė – linksminosi su gerbėjais. Ir – kaip rašoma romanuose – įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Būsimam rašytojui ji pasirodė gražiausia kada nors sutikta mergina. Išlepinta dėmesio Zelda buvo sukrėsta mažiau, tačiau vėliau sakys išsyk pastebėjusi nežemišką naujojo pažįstamo jėgą, išskyrusią jį iš įprastų baro lankytojų.
Pati Zelda buvo kokia tik nori, bet neįprasta. Šešta – jauniausia – Alabamos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atžala, mylimas vaikas, patikimai apsaugotas motinos globos ir tėvo pinigų bei įtakos. Kaip dera merginai iš gerų, bet pažangą vertinančių Pietų namų (perkelkite Skarlet iš „Vėjo nublokštų“ į XX amžiaus antrąjį dešimtmetį ir gausite Zeldą), mokėsi baleto, svajojo apie šokėjos karjerą, piešė, rašė. Laisvalaikiu buvo vakarėlių princesė, nūdienos it girl pirmtakė, garsenybė – nors dar pati ši sąvoka neegzistavo. Ir šventai tikėjo, kad gyvenimas – tai šventė, kurios ji verta.
„Mėgau važinėti motociklais su vaikinais, kramtyti gumą, šokti susiglaudus skruostais, gerti burboną ir džiną. Pirmoji išdrįsau nusikirpti bobu, o naktį vogčia įsigaudavau į pliažą maudytis su vaikinais. Ryte pusryčiaudami visi dėdavomės, it nieko nebūtų nutikę“, – rašė ji apie save.
Zelda gaudavo tai, ko norėdavo
Ketveriais metais vyresnis iš Minesotos kilęs Fitzgeraldas nebuvo turtingas, negalėjo pasigirti įtakingais ryšiais ir net nebuvo protestantas. Kaip ir Zelda, pernelyg mėgo burboną ir džiną, bet – kitaip nei ji – neturėjo nieko, tik didžiules ambicijas: visada tikėjosi užsidirbsiąs iš rašymo ir išgarsėsiąs. Nenuostabu, kad garbiajam teisėjui Sayre’ui toks žentas nepadarė įspūdžio. Bet Zelda gaudavo tai, ko norėdavo, ir tėvai, kaip apsišvietę žmonės, nusileido. Su viena sąlyga – Scottui reikia padoraus darbo.
Padorus darbas atsirado Niujorko barono Colliero reklamos agentūroje. Podraug jis pasistengė parūpinti leidėją debiutiniam romanui „Šioje rojaus pusėje“ (angl. „This Side of Paradise“) – gestas turėjo padaryti įspūdį įnoringai nuotakai. Likusi Montgomeryje viena, susaistyta su Franciu tik pažadu ir jo motinos žiedu, užmarši sužadėtinė koketavo ir mezgė romanus.
Ištikimybė yra pervertinta
Sportiškos antrojo dešimtmečio amerikietės neskubėjo autis geležinių kurpių, kad greičiau susigrąžintų mylimuosius, – tiesiog žavėjosi tais vyrais, kurie buvo šalia. Pametusi galvą dėl simpatingo golfo žaidėjo, Zelda išvyko su juo į turnyrą Atlantoje, o kelionei atminti gavo nuoširdžią dovaną – smeigtuką su koledžo emblema. Grįžusi namo, nusprendė vaikinui grąžinti jai iš esmės nereikalingą trofėjų. Tačiau per išsiblaškymą – o gal ir provokuodama – išsiuntė voką Fitzgeraldui. Kai tas, kamuojamas pavydo, atlėkęs į Montgomerį pareikalavo pasiteisinti, mergina nusimovė sužadėtuvių žiedą ir švystelėjo jaunikiui į veidą. Jam neliko nieko kito, kaip pabrukus uodegą grįžti į Niujorką.
Aukštuomenės kronikos autoriai su pasimėgavimu tiražavo istoriją, kaip Zelda nusimetė ją varžantį maudymosi kostiumą ir įšoko į fontaną nuoga
Visą 1919-ųjų vasarą vienas dirbo ir rašė, o kita spindėjo vakarėliuose ir pokyliuose. Alabamoje, o gal net visoje Amerikoje nebuvo labiau pašėlusios merginos: aukštuomenės kronikos autoriai su pasimėgavimu tiražavo istoriją, kaip Zelda nusimetė ją varžantį maudymosi kostiumą ir įšoko į fontaną nuoga.
Nenuostabu, kad kavalieriai sekiojo paskui savo širdžių damą kaip žąsiukai. Tačiau po pusmečio tylos gavusi Scotto laišką su prisipažinimu, jog ją mylįs kaip anksčiau ir norįs pamatyti, Zelda atsakė, kad ir pati beprotiškai trokštanti susitikti.
1920 metų pradžioje pasirodęs romanas „Šioje rojaus pusėje“ sužavėjo ir skaitytojus, ir kritikus – Fitzgeraldas sulaukė pripažinimo. O praėjus savaitei Niujorko Šv. Patriko katedroje nusivedė prie altoriaus Zeldą. Beje, herojės Rozalindos paveikslą autorius perrašė, apdovanodamas ją Zeldos bruožais, o romane panaudojo jos dienoraščio ištraukas. Nuo pat pirmosios knygos ji buvo labai veikli mūza: tikroji poros pažinties ir jausmų istorija figūruoja „Didžiajame Getsbyje“.
Madingas rašytojas ir jo gražioji, pašėlusioji ponia tapo džiazo epochos simboliais, sužavėjusiais visą Ameriką: Fitzgeraldo šlovė bei honorarai ir Zeldos ryšiai leido porai gyventi su itin dideliu užmoju. Vien norėdami sužinoti, kaip jų numylėtiniai važinėjosi ant taksi automobilio stogo, nuogi pasirodė teatre ar dingo, o paskui atsirado pigiame užmiesčio motelyje, skaitytojai šlavė laikraščius su bohemos kronikomis.
Mažuma galėjo gyventi kaip jie – naujoji karta, kuriai, kaip rašė Fitzgeraldas, visi dievai buvo mirę, visi karai pasibaigę, o nerimą kėlė nebent ateitis ir lenktynės dėl sėkmės. Tačiau net didžiausi vargšai galėjo persiimti epochos dvasia skaitydami istorijas – tas, kurių herojai jie buvo, tas, kurias jie pasakojo, tas, kuriomis gyveno. Net gimdyti dukters Francis Scott (taip pavadintos tėvo garbei) Zelda važiavo apsvaigusi. Ir džiaugėsi susilaukusi kvailos, bet dailutės mergytės. Legendos sklido apie judviejų pavydo scenas – kaip ir mergautiniais laikais Zelda neatsiskyrė pagundai kolekcionuoti gerbėjus.
Šventė, kuri baigiasi
Žinoma, kad toks gyvenimo būdas kliudė Fitzgeraldui įgyvendinti didįjį tikslą kurti. Protarpiais pabusdamas iš svaigulio, jis parašė „Didįjį Getsbį“, „Keistą Bendžamino Batono istoriją“, kiek vėliau, jau Zeldai susirgus, „Švelnią naktį“. Šiam autobiografiniais motyvais grįstam romanui irgi buvo panaudoti Zeldos romano „Pašok su manimi valsą“ (angl. „Save Me the Waltz“) puslapiai. Tikriau, Scottas pareikalavo, kad ji pati išbrauktų iš savo knygos visas šeimyninės istorijos detales.
Tarsi pavyduliaudama vyrui šlovės ir darbo, Zelda vis grąžindavo jį prie nerūpestingo gyvenimo, – mūza gebėjo ne tik įkvėpti, bet ir žlugdyti savo patroną. Francio draugas Ernestas Hemingway tiesiai sakė, kad katė tuščiomis akimis – kaip jis vadino Zeldą – žudo savo vyro talentą. Jis nemėgo bičiulio žmonos ir vadino ją nesveika. Nemeilė buvo abipusė – Zelda priekaištavo vyrui, kad jį su Hemingway sieja ne tik draugiški ryšiai.
Tarsi pavyduliaudama vyrui šlovės ir darbo, Zelda vis grąžindavo jį prie nerūpestingo gyvenimo
Ji svaiginosi jausmais kaip narkotikais. „Mūsų aistra, švelnumas, dvasios įkarštis – viskas, kas tik gali, tarpsta. Mes tikime, kad ši šventė niekada nesibaigs, – rašė ji. – Bręstame ir įgyjame išminties, statome mūsų meilės pilį ant tvirto pamato ir nieko nepraradome. Pirmasis potraukis negali trukti amžinai, bet jo įkvėpti jausmai dar tokie gyvi. Jie primena muilo burbulus – jie sprogsta, bet visada galime pripūsti begalę naujų...“
Ir vis dėlto kartais tie burbulai sproginėjo ne itin gražiai. Sykį Zelda susižavėjo jaunu prancūzų lakūnu Edouard’u S. Jozanu – apsėstas aistros, jis netgi demonstravo aukštojo pilotažo figūras virš poros namų. Trumputis romanas rimtai negrėsė santuokai, bet lakūno palikta moteris prisigėrė migdomųjų – tik laiku pastebėjęs Francis ją išgelbėjo.
Jausmų sūpuoklėse jie pragyveno kelerius linksmus metus. O 1925 metais jau nebebuvo galima nuslėpti, kad jauna moteris išties kraustosi iš galvos. Skambutis suskambo Paryžiuje: vakarieniaudamas restorane Fitzgeraldas pastebėjo prie gretimo staliuko pačią Isadorą Duncan ir paprašė žmonos leidimo parodyti garsiajai šokėjai pagarbą. Zelda neprieštaravo, bet, vos Francis pakilo nuo staliuko, užlipo laiptais į antrą aukštą ir šoko žemyn. Baimintasi, kad susilaužė stuburą, bet atsipirko sumušimais.
Vėliau ji pradėjo girdėti balsus. Iš pradžių jie perspėjo apie draugų pinkles prieš jos šeimą, paskui uždraudė judėti. Tuometinė gydytojų diagnozė buvo šizofrenija, tačiau Fowler ir kai kurie kiti biografai linkę manyti, kad tai buvo maniakinė depresija, kuriai būdingi pasikartojantys manijos ir depresijos epizodai, užplūstantys pakaitomis arba po normalios nuotaikos tarpsnių. Šiaip ar taip, nuo tos akimirkos poros gyvenimo taisykles diktavo liga.
Scottas leido žmonos gydymui didžiules sumas – medicina visais laikais buvo brangus malonumas, vis daugiau gėrė, ieškojo užmaršties moterų draugijoje
Scottas leido žmonos gydymui didžiules sumas – medicina visais laikais buvo brangus malonumas, vis daugiau gėrė, ieškojo užmaršties moterų draugijoje. Naujos nelaimės pylėsi ant Fitzgeraldo kaip iš gausybės rago: sulaužytas raktikaulis ilgą laiką kliudė rašyti; mirė motina; duktė metė koledžą ir vienintelis ją su tėvu siejantis ryšys teliko kas mėnesį siunčiamos perlaidos. Užuot rašęs romanus, jis kaip prakeiktas perrašinėjo Holivudo scenarijus – pinigų reikėjo „čia ir dabar“. Užmezgė romaną su garsia aukštuomenės kronikos autore Sheilah Graham ir išsiskyrė po muštynių su ja. Galiausiai rašytojo širdis neišlaikė – 1940 metais vos keturiasdešimt ketverių jis mirė nuo infarkto. Paskutinį romaną simboliniu pavadinimu „Paskutinis magnatas“ (angl. „The Last Tycoon“), išleistą po rašytojo mirties, rašyti baigė jo draugas, literatūros kritikas Edmundas Wilsonas.
Zelda pergyveno Scottą aštuoneriais metais. 1948-aisiais, sveikatos būklei kiek pagerėjus, gydytojai net leido jai parvykti namo į Montgomerį aplankyti artimųjų, o stotyje atsisveikindama ji staiga pasakė motinai: „Nesijaudink, mama, Scottas sakė, kad mirti visai nebaisu!“ Po kelių dienų psichiatrijos klinikoje, kur ji gydėsi, kilo gaisras. Sudegė vienas korpusas – virtuvėje įsiplieskusi ugnis beprotiškai greitai sklido per maisto liftus, mediniai avariniai laiptai taip pat buvo apimti liepsnos. Žuvo dešimt žmonių. Zeldą Fitzgerald, tą naktį užrakintą atskiroje palatoje, kur laukė elektrošoko terapijos, atpažino iš dantisto kortelės ir vienos išlikusios šlepetės. Puikiosios epochos kronikos užvertė paskutinį puslapį.
