„Viskas iš tiesų yra labai paprasta“, – sako zapyškietės, o ramybės kupinos jų akys neleidžia suabejoti širdimi išjaustais žodžiais. Nemuno tėkmės prieglobstyje stovinčiame namelyje dainuojamos sutartinės – geriausias įrodymas, kaip iš pirmo žvilgsnio paprastas ir, rodos, seniai žinomas mūsų tautos paveldas tampa gija, jungiančia skirtingų moterų dvasias. Gija, kuri šiandienos triukšme neleidžia nutolti nuo savojo vidinio balso.
Palei pagrindinį Zapyškio kelią rymo senas medinis namas arba, kaip suvalkietiškai fasado iškaboje pažymėta, stuba. Čia sekmadienio vakarais atidesni gatvės praeiviai gali girdėti tyliai moterų balsais vilnijančią melodiją. Čia sode žaliuoja plačiašakės obelys, o senas takas vešlioje žolėje veda link plačiai atlapotų durų.
Architektė Jūratė Sodeikienė (50 m.), IT specialistė Daiva Vaišnorienė (40 m.), ekologė Kristina Andrašiūtė (40 m.), masažuotoja Ugnė Buslienė (40 m.), siuvėja Violeta Dabrilienė (49 m.) ir muzikos mokytoja Miglena Perminienė (43 m.) – šešios gerosios stubos dvasios, į savo pasaulį valandėlei įsileidžiančios mane, pabėgėlę iš miesto. Visos kilusios iš skirtingų Lietuvos kraštų, visos skirtingų ir žemiškų profesijų atstovės, visos žmonos ir mamos, kaip įprasta XXI amžiaus moterims, planuojančios, skubančios ir daug nuveikiančios.
Vis dėlto nuo pirmos apsilankymo akimirkos užplūsta keista vidinė ramuma, tarsi laikas sustotų tam, kad išsinertum iš išorinių kostiumų ir liktum... dvasiškai nuogas tarp kitų tokių pat nuogų. Stuboje nėra reveransų prie arbatos puodelio. Atėjai ir sėsk į kokį kampą. Įdomu – užkalbink, norisi patylėti – valandėlę parymok su savimi. „Mus suartina tai, kad esame savimi, nereikia apsimetinėti. Gali įžeisti, bet susipratęs atsiprašai ir žinai, kad bus atleista. Gali pasakyti, kaip tą dieną jautiesi, ir žinai, kad supras, priims“, – nerašytą moterų bendravo taisyklę pristato viena iš stubos įkūrėjų Daiva.
Sugrįžti į žmogaus laiką
Stubos įkūrimo istorija – priminimas, kad geriausios idėjos gimsta paprastai, iš širdies. Zapyškyje, mažame miestelyje Kauno rajono pakrašty, tuo metu dar naujakurės Daiva ir Kristina pradėjo organizuoti šventes savo vaikams. Neįpareigojantys, draugų ratui skirti renginiai palaipsniui sulaukė vis didesnio vietinių dėmesio. Taip senas medinis namelis netruko peraugti į šeimoms skirtą kūrybos ir užimtumo erdvę. Dabar stuboje aidi ne tik vaikų juokas, bet galima pasiklausyti kviestinių lektorių vedamų paskaitų apie sveiką mitybą, šeimos psichologiją, mokytis tradicinių amatų.
Taigi čia, erdvėje, kur verda idėjos, dėliojami renginių tvarkaraščiai, gausu įsipareigojimų ir šurmulio, prieš kelerius metus nejučia užgimė sekmadieninis sutartinių giedojimo ritualas, kuriame, kaip sako stubietės, nėra vietos jokiems reikalams ar skubėjimui. Sutartinės – tai dvasios atgaivai skirtas laikas, kada uždaromos durys nuo išorinio pasaulio dirgiklių ir bent porai valandų panyrama į dainos tėkmę.
„Negalima mąstyti tokiu tempu, kaip lekia mašina. Reikia mąstyti tokiu tempu, kaip žodį rašai ranka. Sutartinių giedojimas padeda sugrįžti į žmogaus laiko tempą, o ne būti pagreitintame, kuriame dabar visi gyvename“, – sako Jūratė, kurios gyvenime tradicinė lietuvių kultūra visada užėmė ypatingą vietą. Netrukus turiu progą įsitikinti jos žodžių teisingumu.
Susikaupti ir atsipalaiduoti
Sėsdama prie stalo, skubu prisipažinti, kad niekada nedainavau ir kad tai – dainavimas garsiai ir kitų žmonių akivaizdoje – viena didžiausių mano baimių. Ką jau kalbėti apie tokį archainį, mano ausiai solidžiai skambantį žanrą kaip sutartinės! Kol sukaitusi teisinuosi ir kaip epušės lapelis drebu, moterys supratingai mane pasisodina tarpe savęs, įduoda popieriaus lapą su tekstu ir prisako... klausytis: „Įsijungsi natūraliai, kai pajusi.“
Užsisuka balsų ratas. Hipnotiškas pasikartojimų ritmas – du balsai vienas kitą sumuša, susilieja ir sluoksniais vingiuoja ratu. Tarsi be pradžios ir galo. Prasižioju, giliai gerklėje kažkas suvirpa, kažkas panašaus į... mano balsą. Giliai manyje, vos girdimas, veikiausiai aplinkiniams net nepastebimas, bet tai mano balsas!.. Kas žino, gal niekad anksčiau taip neskambėjęs, mano pačios nepažintas.
„Sutartinė duoda ir susikaupti, ir atsipalaiduoti – susikaupti, kad girdėtum kitą, ir atsipalaiduoti, kad galėtum dainuoti“,– taikliai sutartinių dainavimo magiją vėliau apibūdina Daiva. „Jauti, kad eina kažkoks sūkurys. Jeigu jį gaudai, jis bėga, negali gaudyti. Laikas neegzistuoja, esi kitoje erdvėje, protas pagaliau užtyla, seki garsą, ritmą, atsijungi nuo išorinės aplinkos ir... susidėlioja ta vidinė esybė, suvoki, kas esi iš tikrųjų. Stoja tyla ir ramybė“, – pojūčiais poetiškai dalijasi Violeta.
Pro pravirą langą girdėti paukščių čirškėjimas, tolsta pro šalį važiuojančio automobilio ūžesys. Gurkšnojame arbatą, kalbamės ir, rodos, bandome žodžiais apibrėžti tai, kas neapibrėžiama. „Gal ne taip svarbu viską įvardyti vardais?“ – retoriškai atsidūsta Kristina ir aš linkteliu.
Sutartinės – tai mąstymo būdas
Moterys juokiasi, kad dabar populiaru vidinės ramybės, gyvenimo išminties ieškoti kažkur toli – rytietiškos meditacijos, egiptietiškas masažas, visokiausios -ietiškos paskaitos. „Juk iš tiesų niekur nereikia eiti, mes viską savoje kultūroje turime – ir savas meditacijas, ir mankštas. Visi ieško kažkokios supertiesos, o viskas yra paprasta“, – energingai dėsto Ugnė, o aš tik tyliai susigėstu – juk tikrai, per visą dvasinės ramybės paieškų laiką prie savo kultūros nė mažuoju pirštu neprisiliečiau, vis žvalgiausi, kur toliau!
Taigi, kuo ypatingos sutartinės? Tai seniausios lietuvių liaudies daugiabalsės (polifoninės) dainos. Vienu metu skamba ne tik skirtingos kelių dainininkių atliekamos melodijos, bet ir skirtingi tekstai. Tačiau tai tik forma. Svarbiausia, kad sutartinės – lietuvių mąstymo būdas. Jose galime užčiuopti iš kartos į kartą perduodamą savosios prigimties raktą, išskirtinai mūsų tautai būdingą pasaulėjautą, prisiliesti prie kolektyvinės pasąmonės. Manoma, kad senovėje visi lietuviai dainavo tik sutartinai. Giesmės žmogų lydėjo nuo gimimo iki mirties– per šventes, apeigas, vestuves, buities darbus. Jokie svarbiausi žmogaus transformacijos slenksčiai be sutartinių palydos nebuvo peržengti. Nors iki mūsų laikų išliko išmoktos sutartinės, senovėje jos buvo kuriamos spontaniškai, improvizuojant.
„Dainuojant pažadinamas prigimtinis genas, kuriame užkoduota, kaip lietuviai anksčiau dainavo, mąstė ir kūrė. Pradedi dainuoti ir iš karto skamba tas susipjovimas – tiek melodinis, tiek ritminis. Tuomet kažkuri mano dalis, kuriai tai labai artima, džiaugiasi, kad ir jai duodama peno“, – sako Jūratė ir priduria, kad emigruoti jai nėra jokių galimybių, pernelyg stiprus savų šaknų jutimas, kankintų didelė nostalgija: „Kažkada Suomijoje pusę metų gyvenau, tai kasdien rašiau laiškus į Lietuvą.“
Vis dėlto sutartinių giedojimas – ne tik atsigręžimas į savo protėvius ar archajiškos patirties paieškos. Toli gražu! Kristina šioje tradicijoje mato didelę prasmę ir ateities kartoms, į tai žvelgia vaikus auginančios motinos akimis: „Moralės principai nesikeičia. Kai sau nemeluoji, kai ką nors darai ne dėl kažkokių blizgučių, ne dėl įvertinimo, tai ir vaikus mokai, kad ne visada reikia daryti tik tai, už ką įvertins. Dainuodamas esi procese, o rezultatas yra labiau vidinis.“
Stubietėms sutartinių vakarai – tai gyvybiškai būtinas pabuvimas moterų rate, savos energijos papildymas, kad užtektų jėgų ateinančios savaitės darbams, šeimai. Kaip pačios sako, jų moteriška bendrystė – tai ypatinga Kūrėjo dovana.
Tarp raganų
Vyrauja nuomonė, kad senovėje sutartines daugiausia dainavo moterys, mišrių nebuvo, nes vyrų ir moterų balsai nesutapę. O kaip pas jus, klausiu, ar vyrus į savo ratą priimate? Moterys tik susižvalgo: „Sunkiai. Vienas kartą buvo, kažkaip atlaikė, išeidamas pasakė, va, padainavau su raganomis, ir daugiau neatėjo. Jam buvo per stipru.“
Iš tiesų stubietėms sutartinių vakarai – tai gyvybiškai būtinas pabuvimas moterų rate, savos energijos papildymas, kad užtektų jėgų ateinančios savaitės darbams, šeimai. Kaip pačios sako, jų moteriška bendrystė – tai ypatinga Kūrėjo dovana. Tai ratas, kuriame kiekviena yra suprasta, nesmerkiama, gali laisvai kalbėti, išsakyti savo jausmus, nebijoti savo prastos nuotaikos, nes yra mylima ne už tai, kaip pasielgia ar ką pasako, bet už tai, kas ji yra. Apkalboms vietos čia irgi nelieka – kai pradedi dainuoti, tai ir nekalbi, ko nereikia.
Sutartinės savo forma taip pat žadina moterų bendrystės jausmą – juk nedainuosi po vieną, reikia visoms kartu susirinkti, atrasti bendrą dainos pajutimą. Būna, kad ir nesidainuoja, gal ne ta nuotaika, o gal pašonėje sėdinti kaimynė tąkart erzina. „Kartais reikia padirbti su savimi, kad šalia esantis taptų mielas, nes jei bus nemielas, viskas strigs. Ne tą žmogų turi keisti, o save“, – darnių santykių paslaptimi dalijasi Daiva. „Kai čia atėjau, mane iš karto sužavėjo kokybiškas dėmesys iš kiekvienos. Nėra taip, kad paklausia, kaip gyvenu, ir nubėga, nespėjus man atsakyti, – šiltai po stubą vilnija Jūratės žodžiai, o draugės pritariamai šypsosi. – Man rodos, mes viena kitą tiesiog labai mylime.“
Kristina prisimena ankstesnį gyvenimą mieste, kur, rodos, nuolatos buvo tarp žmonių – darbe, parduotuvėse, gatvėse, – o vis dėlto visada viena: „Pamenu, kai pirmais metais atsikraustėme į kaimą, stoviu prie savo trobos ir girdžiu tolumoj, už pievos, dainuojant. Tas nepaprastas jausmas, kai vakaro tyloj girdi skambant dainą... Dabar pagalvojau, kai mes dainuojam, gal ir kas nors šalimais gauna bent šešėlį to, juk tai dovana ir kitiems žmonėms!“
Kad duotum, turi gauti
Horizonte vilnijanti pieva, paukščių klegėjimas, medinė stuba, protėvių dvasios aidai dainoje ir sustabdytas laikrodžio tiksėjimas... Romantinė senojo pasaulio idilė užplūsta širdį, viskas lengva, paprasta. Tik staiga realybė perskrodžia sąmonę. O kaip būti moterimi šiandien, kai tenka žongliruoti keliaaukščiais reikalais, vienu metu valdyti rimtos, atsakingos, ambicingos, tvirtos karjeristės ir švelnios namų židinio kurstytojos, namų valytojos, vaikų motinos vaidmenis? Kaip rasti vietos archajiškai moters dvasiai savo XXI a. dienotvarkėje?
Stubietės subtiliai šypsosi, vienu sakiniu į tokį klausimą neatsakysi, per naktį moteriškumo paslapties neišpasakosi. „Tai dovana, – tylą nutraukia Kristina, – moteriškumo neapsirengsi, nesusišukuosi, nors ir šie dalykai gali padėti. Tai daugiau vidinis tikėjimas, kad gali būti stiprus žmogus su visomis atsakomybėmis, kurias neši. Galima sakyti, kad moteris turi būti gera, bet kas tas gerumas šiandien? Dabar tiek informacijos gaunam, tiek gyvenimo filosofijų, pasigauni kokią vieną, jau, atrodo, žengi tiesos keliu, o tų mokytojų tik daugėja ir daugėja, kol galiausiai vis tiek lieki su savimi.“
„Buvimas moterimi – tai tarsi sutartinės giedojimas, – sako Daiva. – Tu gauni balsą, jį perduodi kitai. Taip ir moteris, ji visada duoda – maistą, meilę, kūdikis ateina iš moters, bet juk reikia gauti, kad jis gimtų“. Ji pabrėžia, kad šiukštu negalima moteriškumo pakišti po pareigomis: „Gali būti namų šeimininkė moteris, o gali būti tik namų šeimininkė. Arba gali būti vadovė moteris, arba tiesiog tironas. Moteriškumas – tai jausmas.“
Žingsniuoju nuo stubos žolėtu taku link kitapus gatvės pastatyto automobilio, rūkas leidžiasi pievoje palei upę, o širdy nešuosi kažkuo nenusakomu praturtintą savąjį moteriškumą – kaip kelią, kuriuo einant tyloje pasigirsta daina tam, kad išgirstum save ir atidžiau įsiklausytum į kitą.