Dizainerė Reda Paulauskė – apie pamokas Zanzibare: „Vaikus domino mano šeimyninė padėtis“

Reda Paulauskė / Asmeninio albumo nuotr.
Reda Paulauskė / Asmeninio albumo nuotr.
Monika Urbonaitė
Šaltinis: Žmonės
2022-04-15 08:12
AA

Į Tanzaniją kelioms savaitėms išvykusi dizainerė Reda Paulauskė (34) iš ten parsivežė įspūdžių ne apie žydrą pakrantę ar turistus viliojančius gamtos stebuklus. Kelionėse labiausiai lietuvę domina kultūra, o kad geriau pažintų kitataučius, Zanzibaro salos mokykloje ji vedė paskaitą ir kūrybines dirbtuves.

„Dar kai pirmą kartą lankiausi Zanzibare, jis man pasirodė kaip gana saugi, turistams draugiška sala. Kelionė pateisino visus lūkesčius, todėl su keliais lietuviais panorome čia grįžti. Tą neseniai ir padarėme, tik šįkart aš turėjau savotišką misiją“, – pasakoja drabužių kūrėja. 

Vaikai siuvinėjo iš Lietuvos atvežtais karoliukais, sagomis, naudojo juosteles, nėrinius, likusius po sukurtų drabužių kolekcijų / Alessios Careros nuotrauka

Gerokai anksčiau vietinis gidas Redai su keliais kompanionais Zanzibare aprodė tenykštę mokyklą. „Ten mus, europiečius, draugiškai pasitiko direktorius, pasirašėme svečių knygoje, paaukojome lėšų sunkiai besiverčiančiai įstaigai. Užkalbinus vienam berniukui, pastebėjau, kad jis nori tobulinti anglų kalbos žinias, viskas jam įdomu. Tuomet kantriai su šypsena atsakinėjau į įvairiausius klausimus. Tik grįžusi iš pirmosios kelionės po Afriką, vasarą kartu su organizacija „Gelbėkit vaikus“ lietuviams vedžiau internetinį seminarą – pasakojau apie savo profesiją, kaip mėgstama veikla gali tapti darbu. Labai patiko.“ 

Reda Paulauskė / Alessios Careros nuotrauka

Sužinojusi apie galimybę vėl aplankyti Zanzibarą, dizainerė sugalvojo savaip praskaidrinti Afrikos vaikams kasdienybę. Radusi vietinės mokyklos direktoriaus kontaktus, dar būdama Lietuvoje elektroniniu laišku pasiteiravo apie galimybę Zanzibare mokyti. Neilgai trukus gavo teigiamą atsakymą. Nuvykusi į mokyklą lietuvė direktoriaus buvo pristatyta vietiniams pedagogams. Jie maloniai priėmė, patarė, kaip geriausia sudominti tenykščius vaikus.

„Pamokos ir dirbtuvės vyko Kiwengwa miestelio vidurinėje mokykloje. Pastatas – mūrinis, stačiakampio formos su vidiniu kiemu. Jame auga medžiai, viduryje įtaisytas kranelis su vandeniu, skirtas mažiesiems atsigaivinti ar nusiplauti rankas. Klasės skurdžios, trūksta tvarkos ir švaros. Ryte vaikai ateina anksčiau, kad iššluotų patalpas ir patys surinktų šiukšles. Po pamokų kai kurie lieka pasiruošti atsiskaitymams, pažaisti ar pasišnekučiuoti kiemelyje.“

Reda prisipažįsta Afrikoje mačiusi ir ypač sukrečiančių vaizdų. Pavyzdžiui, vietinius mokytojus, lazdomis auklėjančius į pamokas vėluojančius vaikus. „Iš karto prišokusi jų pasiteiravau, kas vyksta. Ramiu tonu man buvo paaiškinta, kad nesilaikoma nustatytų taisyklių. Į pamokas šiukštu neleidžiama vėluoti, o per jas moksleiviai turi gražiai rašyti ir nelankstyti sąsiuvinių kampų – antraip rykšte vėl gauna per nagus. Pedagogai ten jaučiasi kone vieninteliai, galintys vaikus tinkamai išauklėti. Anot vietinių, didelėse šeimose augančių jaunuolių tėvai dėl išsilavinimo stygiaus neišmoko disciplinos. 

Vaikai siuvinėjo iš Lietuvos atvežtais karoliukais, sagomis, naudojo juosteles, nėrinius, likusius po sukurtų drabužių kolekcijų / Alessios Careros nuotrauka

Lietuvę šokiravo ir kai kurių žmonių gyvenimo sąlygos, išlikę genčių papročiai. „Užėjome į svečius pas tenykštį pažįstamą, apžiūrėjome, kaip įsikūręs: namas be elektros, kambaryje tik lova, koridoriuje – viryklė, o duše – tualeto duobė ir padėtas bakelis vandens apsipilti. Teko sutikti nemažai masajų genties žmonių. Jie iki šiol propaguoja archajišką gyvenimą, tačiau jaunimas modernėja. Daugelis jų dirba viešbučiuose, pardavinėja suvenyrus turistams. Buvo labai įdomu pasiklausyti gandų, kurie sklando apie jų gentį, sužinoti, kas tiesa, o kas jau praeities dalykai. Keli masajai tapo mūsų bičiuliais, lydėjo į ekskursijas ir safarį Tanzanijoje, kartu šventėme vieno jų ir mano vyro gimtadienius.

Baisu, kad ši gentis slapta apipjausto mergaites, nors šalies įstatymai tai griežtai draudžia. Ištekina jas už tėvų parinkto vyro – mainais į karves. Tik mokykloje besimokančios mergaitės geriau žino savo teises ir pačios renkasi, ką mylėti ir už ko tekėti. Dažna prašo išsilavinusių šeimos narių padėti apsiginti nuo apipjaustymo. Masajų papročiai, tokie kaip ausų tampymas, priekinių apatinių dantų rovimas ir rutuliukų skruostuose išdeginimas, šokiruoja. Matėme nemažai šių ženklų turinčių genties žmonių. 

Reda Paulauskė / Alessios Careros nuotrauka

Visi mokytojai ragina vaikus atsisakyti nereikalingų kūno žalojimo tradicijų, kad nepakenktų savo sveikatai. Nors turi žiaurių tradicijų, masajai kaip gentis pasižymi vieningumu ir meile gamtai. Jie viską ima iš gamtos – nekenkia jai ir jos neteršia. Ekologiją ir tvarumą palaikantys žmonės.“

Redos paskaitos klausėsi keturiolikos penkiolikos metų vaikai. Jiems ji pasakojo apie drabužių dizainą, praktinėje dalyje mokė siūti rankomis ir dekoruoti apdarus. Ant turguje nupirktų baltų trikotažinių marškinėlių mokiniai siuvinėjo iš Lietuvos atvežtais karoliukais, sagomis, juostelėmis, nėriniais, likusiais po kolekcijų gamybos. Vieni iš pradžių gėdijosi, kad nesiseka, kiti – džiaugėsi ir matavosi savo kūrinius. 

„Dėl prastos ekonominės padėties šalyje vaikai neturi galimybės kaskart pirkti naujų drabužių, todėl tokios žinios gana naudingos. Senus drabužėlius juk galima sutaisyti, dekoruoti paprasčiausiais karoliukais. Planavau jaunuoliams per projektorių parodyti skaidres, bet kaip tyčia tą rytą lijo ir vis dingdavo elektra. Nešiau savo planšetę prie kiekvieno vaiko ir rodžiau.

Juokingiausia, kad, prasidėjus klausimams, mokinius labiausiai domino mano šeimyninė padėtis. Jie teiravosi, ar turiu vyrą, kiek man metų, ar auginu vaikus. Ir aš puikiai suprantu, kodėl. Europiečiai keliauja su mažomis šeimomis, o čia jaunuoliai prie tokių nepratę, jiems keista, kaip vieni tėvai savo atžalas gali išlaikyti, kiti – vos galą su galu suduria.“ Nors sulaukė netikėtų klausimų, dizainerė džiaugiasi kūrybinėse dirbtuvėse davusi vaikams praktiškų patarimų. Jau grįžusi į Lietuvą gavo laiškelį iš mokytojo, kad keli jos mokiniai norėtų ateityje išmokti siūti ir kurti drabužius, tęsti pamokas.

Reda su modeliu ir komanda, padėjusiais įamžinti naują drabužių kolekciją / Asmeninio albumo nuotrauka

Negražiai su vietiniais vaikais, anot kūrėjos, dažnai elgiasi tik patys turistai. Daugelis fotografuojasi kartu, rodo, kaip dalija lauktuves. „Dedasi geradariais, o iš tiesų socialiniuose tinkluose kuo daugiau patiktukų nori sulaukti. Suaugusieji čia dažnai prašo vaikams lauktuvių nedalyti. Kai kurie visus gautus daiktus parduoda, kiti tyko dovanų iš turistų ir neina į mokyklą. Mes atvežėme anglų kalbos knygelių, jas nunešėme į mokyklą. Drabužius, batus ir žaislus atidavėme tėvams. Mokyklos, kurioje teko padirbėti, mokytojas nurodė sunkiai besiverčiančias šeimas. Kai kuriose jų buvo net po devynis vaikus.“

Fotogalerija: 

Reda Paulauskė (8 nuotr.)
+2