Zambijoje gyvenusi verslo analitikė: „Ten buvau per trumpai, kad gyvatės ir vorai nebekeltų siaubo“

Alina ir Mārtiņš Bajārs Zambijoje / Asmeninio archyvo nuotr.
Alina ir Mārtiņš Bajārs Zambijoje / Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2017-07-06 16:07
AA

Saujoje netelpantys avokadai ir... panašaus dydžio vorai. Fantastiška gamta ir pakelės kaimelių skurdas. Gyvenimas prašmatniame viešbutyje ir bute, kur bet kada gali dingti elektra, – tokius kontrastus, matyt, visada prisimins egzotiškoje Zambijoje gyvenusi verslo analitikė Alina Bajārs (28).

„Viena po Afriką keliauti per atostogas, visai kas kita – ten ilgiau gyventi ir dirbti“, – žino Alina, su latviu vyru Mārtiņš Bajārs (30) daugiau kaip metus praleidusi Zambijoje. Pirmasis ten nuvyko sutuoktinis. Kurį laiką Alina nuotoliniu būdu tęsė darbus Lietuvoje ir Europoje. Ji – tarptautinės konsultacijų įmonės „Civitta“ verslo plėtros vadovė. Tačiau naujam telekomunikacijų verslui Afrikoje padėti įsisukti projektiniu pagrindu buvo įkalbėta ir ji... Tikėjosi, kad tai truks du tris mėnesius, bet Alina dirbo tiesiogiai su įmonės vadovybe, atliko verslo analitikės funkcijas daugiau kaip pusmetį.

Normalu vakaroti prie žvakių

Prieš tai Mārtiņš dirbo Senegale. Ten kelias savaites praleido ir Alina. Palyginti su ta šalimi, Zambija jiems pasirodė gerokai civilizuotesnė. Didelio kultūrinio šoko atvykę į sostinę Lusaką nepatyrė dar ir dėl to, kad kompanija juos apgyvendino prašmatniame penkių žvaigždučių viešbutyje „Radisson“. Tame regione tai – įprasta tarptautinių korporacijų praktika: užsieniečiams gyventi bute ar name – tik šiek tiek pigiau, tačiau reikia imtis specialių saugumo priemonių. Be to, net sostinėje elektra tiekiama vos pusę paros. Gyvendama viešbutyje pora tos problemos nepatyrė, nes dingus elektrai įjungiami generatoriai. Taip pat juodu gąsdino, kad namuose tektų kovoti su visur šmirinėjančiais delno dydžio vorais ir tarakonais.

„Viešbutis suteikia komforto. Tačiau ten gyvenome viename mažame kambaryje: grįžę iš darbo ir pavakarieniavę restorane galėjome tik pasiimti nešiojamuosius kompiuterius ir išsitiesti lovoje. Tai pradėjo varyti į neviltį“, – Alina pasakoja, kad po kelių mėnesių su vyru visgi ryžosi keltis į butą. Juokiasi, jog tada susidūrė ir su kasdiene buitimi, ir su elektros tiekimo problemomis: nors dažniausiai Lusakoje ji dingsta dieną, kartais tekdavo ir vakarais uždegti žvakes visai ne dėl romantikos.

Alina ir Mārtiņš Bajārs Zambijoje / Asmeninio archyvo nuotr.

Susigaudyti tenykščiame kasdieniame gyvenime labiausiai padėjo bendradarbiai. Iš jų pora sužinojo, kad per liūčių sezoną nereikėtų valgyti salotų, nes dėl didelės drėgmės jose kaupiasi bakterijos ir galima sunegaluoti. Ir tikrai pastebėjo, kad vietiniai taip gundančiai atrodančių žalumynų nevalgo – jais žavisi tik ekspatriantai.

Seniau Lusakoje gyvenantys naujieji Alinos ir Mārtiņš bičiuliai parodė, kur pirkti mėsą (beje, paukštiena, jautiena ten labai kokybiška), o kur – milžiniškų avokadų, mangų, kitų vaisių ir daržovių, buities priežiūros priemonių. Nes daugiau kaip tris milijonus gyventojų turinčiame mieste apsipirkti viename prekybos centre neįmanoma: jeigu yra mėsos, negausi daržovių.

Stebėjo šikšnosparnių migraciją

Zambija – buvusi britų kolonija: ten vietiniai valgo fish and chips ir geria arbatą su pienu. Anglų kalba – valstybinė, ja mokyklose vedamos pamokos, tad problemos susikalbėti nėra. Pirmą pusmetį Alina su vyru stengėsi kuo daugiau keliauti, nes Zambijoje nuostabi gamta. Ten būtina aplankyti Viktorijos krioklius. Alina juos matė ir per liūčių, ir per sausros sezoną. Paklausę kolegų patarimų, jiedu aštuonias valandas važiavo duobėtais keliais stebėti šikšnosparnių migracijos: kaip didžiuliai šių keistų padarų pulkai kyla nuo medžių. „Tai ir šiurpus, ir įspūdingas vaizdas“, – prisimena.

„Per šią šalį teka viena didžiausių Afrikoje Zambezės upė. Joje siūloma plaukioti baidarėmis. Tačiau pirmiausia turi išklausyti instruktažo, kaip elgtis, jei pamatytum vieną pavojingiausių šio krašto gyvūnų – begemotą, – žavi moteris dalijasi nekasdiene patirtimi. – Pasirodo, pirmiausia reikia stuksenti į baidarę, kad jis pastebėtų, jog vandenyje yra ne vienas, ir neišsigąstų. Jei begemotas visgi pradėtų graužti valtį – šok į kitą arba stenkis dingti iš upės. Jokiu būdu negalima likti vandenyje, nes pagaus krokodilas. Jei vis dėlto pateksi jam į nasrus, bandyk išdurti akį arba kišk į gerklę ranką ir išskėsk pirštus – gal tada išsižios ir nuskęs... Po tokio instruktažo pramogauti upėje mums dingo noras.“

Su vietos bičiuliais lankydamasi bažnyčioje surengtose apeigose, pora pasisėmė tokių įspūdžių, kokių patiria ne kiekvienas užsienietis. „Jie save vadina krikščionimis, bet mišios toje Lietuvos priemiesčio mokyklą labiau primenančioje šventovėje buvo visai kitokios nei pas mus, – pasakoja. – Pastorius atrodė kaip superžvaigždė: su nauju kostiumu, mikrofonu ir bibliją skaitė iš iPad’o. Dauguma susirinkusiųjų maldas sekė išmaniuosiuose telefonuose. Pas mus tokio modernumo nesu regėjusi! Pastorius paskelbė, kad šios mišios tiesiogiai transliuojamos feisbuke, o tada pamatė mus! Bažnyčioje buvome vieninteliai baltieji – nepasislėpsi. Priėjo, pakalbino, paklausė, ar mums čia patinka...“

Alina ir Mārtiņš Bajārs Zambijoje / Asmeninio archyvo nuotr.

Ligoninėje gydytojui padėjo ir Dievas

Ne tokių linksmų prisiminimų Alinai liko iš vietos ligoninės. Ten ji atsidūrė, kai blogai pasijutusi išgėrė vaistų, o šie sukėlė alerginę reakciją. Išklausęs moters gydytojas į veną suleido tokių pačių vaistų! O pamatęs, kad jai visai nekas, konstatavo, jog Dievo padedamas sužinojo, kam yra alergiška, ir gali skirti kitą preparatą. „Man atrodė, kad tas iš Indijos kilęs medikas Dievu pasikliauja per daug“, – prisimena nejaukias aplinkybes.

Alina patyrė: kai gyveni kitame pasaulio krašte, toli nuo artimųjų, daug ką vertini kitaip. Taip pat – ir atsiradusius naujus pažįstamus, bendradarbius. Pasidarai atlaidesnis, tolerantiškesnis, nes jie tampa tarsi šeima.

Alina ir Mārtiņš Lusakoje daug dirbo, o savaitgalius leido kaip dauguma žmonių Zambijoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje: tvarkydavo buitį, ilsėdavosi, susitikdavo su bičiuliais. Vienas skirtumas – ten amžina vasara. Ši Afrikos šalis gali būti patraukli nuotykių ir iššūkių ieškančiam jaunimui, nes nuolatos kuriamos naujos įmonės ir trūksta specialistų. Ten patogu gyventi šeimoms su mažais vaikais, mat nebrangu samdyti namų tvarkytoją, auklę. Malonus klimatas, ramus gyvenimas traukia brandesnio amžiaus žmones. „Tačiau vargina, kad visada reikia galvoti, ką valgai, bijoti, kad miegant ant galvos gali nukristi voras, – prisipažįsta Alina. – Yra kolegų, kurie turi sodelius, augina rožes. Viena bendradarbė beveik kiekvieną pirmadienį rodydavo filmuotus vaizdelius, kaip savaitgalį pitonas vėl puolė jos automobilį ar kaimynas pagavo juodąją mambą. Aš Afrikoje buvau per trumpai, kad gyvatės ir vorai nebekeltų siaubo. “

Ten gyvendama ji sako pastebėjusi paradoksą: Europoje sunkiai dirbame, kad galėtume nuskristi atostogų kur nors į Afriką pažiūrėti... kaip džiaugiasi gyvenimu žmonės, kurie nieko neuždirba. Kaip jie švenčia, visada juokiasi, šoka – moka būti laimingi turėdami visai mažai.

Gegužės pabaigoje pora visgi atsisveikino su Zambija ir grįžo į Lietuvą: „Kol esi pilnas naujų įspūdžių ir atradimų – visur smagu, bet kai tai tampa rutina, pradedi galvoti, kodėl reikia gyventi kažkur toli, ne šalia šeimos, draugų, ne toje šalyje, kurios gyvenimo būdas priimtinesnis.“

Zambija (26 nuotr.)
+20