„Žalių“ maišelių kūrėją įkvėpė pyktis dėl plastiko, o siūti išmokė „YouTube“

Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-08-10 11:35
„Maišelis gali atrodyti smulkmena, bet tai – žalesnio gyvenimo simbolis, nuo kurio gali prasidėti kelionė į didelius pokyčius“, – įsitikinusi Monika Levickaitė, siuvanti daugkartinio naudojimo maišelius ir kviečianti į juos krauti visus perkamus produktus: nuo riešutų ir džiovintų vaisių iki daržovių. Ten ir papuošalai bei atostogų lagamine pasimetančios smulkmenos telpa. Siūti iš „YouTube“ išmokusi Monika paneigia stereotipą, kad gyventi ekologiškai nepigu: jos maišeliai siuvami iš… dėvėtų drabužių parduotuvėse rastų audinių.

Pojekto „Žalia žinutė“ iniciatorė – pasakoja, kaip gimė mintis imtis šios veiklos, kuria siekia paskatinti žmones kitiems Žemę tausojantiems pokyčiams, ar lietuviai tam pasirengę ir ką jos pašonėje veikia trys žavūs personažai Lemputė Žemyna, Jurgis Gvazdikėlis bei žurnalistas Genius. Vienokia ar kitokia kova su plastikiniais maišeliais pasaulyje jau nebėra naujiena. Juos siekiama uždrausti Europos Sąjungoje (ES), to paties imasi ir Čilė.

Kodėl „žinutė“? Kokią žinią norite perduoti?

Visų pirma, tai žinia nuo mūsų Žemės, kurios balsas dažnai lieka neišgirstas. „Žalios žinutės“ iniciatyva kalba apie žalesnio gyvenimo idėjos nešimą tolyn: ne tik pats projektas siunčia žinutę gyventi tvariau, bet ir kiekvienas, kurį ši žinutė pasiekė, turėtų ja dalintis.

„Žalios žinutės“ tikslas yra pasiūlyti žmonėms alternatyvą vienkartiniams plastikiniams maišeliams, taip pat – įkvėpti juos gyventi kitaip: mažiau vartoti, stabdyti greitąją madą ir visais įmanomais būdais lengvinti mūsų Žemelės naštą.

Daugkartiniai maišeliai, „Lempa foto“ nuotr.

Maišelis gali atrodyti smulkmena, bet iš tiesų tai – žalesnio gyvenimo simbolis, nuo kurio gali prasidėti kelionė į didelius pokyčius. Kiekvienas, einantis į parduotuvę su daugkartiniu maišeliu, tampa atsakingesnio gyvenimo ambasadoriumi.

Kaip ir kada „Žalia žinutė“ gimė? Kaip priėjote prie idėjos gaminti tokius maišelius, kiek užtrukote koncepcijai sukurti, ar lengvos buvo dizaino ir medžiagų paieškos?

Viskas į gyvenimą įžengė pamažėle. Pradžios taškas buvo elementarus šiukšlių rūšiavimas. Taip žingsnis po žingsnio pradėjau siekti didesnės darnos su aplinka. Stebėdavau, kaip žmonės plėšo vienkartinių plastikinių maišelių ritinėlius, ir sukau galvą, ką su tuo daryti. Mane tai labai erzino, nors primindavau sau, kad arba turiu susitaikyti, arba kažko imtis. Galiausiai prieš daugiau nei metus surengiau savo bičiulėms daugkartinių maišelių siuvimo dirbtuvėles ir labai aiškiai supratau – žmonės neturės laiko jiems pasisiūti. Tad pagalvojau, kad tai galėtų tapti mano mažyte misija, ir ėmiausi darbo.

Pradžioje nė nemokėjau naudotis siuvimo mašina, tad maždaug mėnesį skyriau būtent tam – sėdėdavau skaitydama instrukciją ir žiūrėdama youtubo pamokėles apie visas galimas siuvimo technikas. Pamenu, kaip nulūžusi adata vos neįskrido į akį, jau maniau, kad sulaužysiu siuvimo mašiną.

Daugkartiniai maišeliai mirga įvairiomis spalvomis, „Akimirkų gaudyklės“ nuotr.

Galutinio prototipo kūrimas pareikalavo dar poros mėnesių, mat reikėjo suplanuoti gamybą taip, kad viską būtų galima atlikti kuo greičiau drauge išlaikant vizualinį patrauklumą. Estetinė pusė nekėlė didelio iššūkio, nes iki to laiko daug dirbau su dizainu. Kita vertus, pati maišeliams naudojama užuolaidų medžiaga kuria grožį – raštai ir ornamentai visada skirtingi, tekstūros ir permatomumas – taip pat, tad visi maišeliai tampa unikalūs.

„Žalią žinutę“ galima pavadinti projektu, bandančiu tapti socialiniu verslu – verslu, kuris kuria dvigubą vertę. Pirmoji ir svarbiausioji – aplinkosauginių problemų sprendimas bei edukacija, antroji – pajamų generavimas. Vis tik šiandien negalėčiau pasakyti, kokia trajektorija judėsime, nes idėjų galvoje sukasi įvairių, o geriausiai į šiuos klausimus atsakys laikas. Daug kas priklausys nuo to, ar pavyks „užaugti“, įgyti finansinį stuburą ir nepritrūkti energijos.

Iš ko maišeliai gaminami, kas juos siuva?

Buvo minčių rinktis ekologiškus audinius, bet gera draugė pasiūlė pasidairyti jų dėvėtos tekstilės parduotuvėse, kur dieninių užuolaidų audinys pasirodė puikiai tinkantis šiam tikslui: permatomas, lengvas. Žemė dūsta nuo mūsų daiktų ir augančių poreikių, tad transformuoti mąstymą ir imti perkurti iš to, kas jau buvo sukurta, yra neišvengiamas kelias.

Maišelių gamybai atiduodu labai daug energijos ir širdies. Nemažai laiko trunka audinių paieškos – tikra loterija važinėjant po dėvėtų rūbų parduotuves rasti tinkamų medžiagų: neskylėtų, neblizgių, dailių spalvų. Toliau laukia plovimas, sukirpimas, lyginimas, kraštų apdorojimas, siuvimas, virvelių įvėrimas. Vienam maišeliui prireikia maždaug pusvalandžio. Siekiu, kad kuriami produktai būtų kokybiški ir kruopščiai pasiūti, nes, kad ir kaip norisi sulaukti grįžtančių pirkėjų, verčiau jie grįžtų tik pritrūkę maišelių.

Ilgą laiką visus procesus bandžiau aprėpti viena – tiek gamybą, tiek idėjos sklaidą. Bet supratau, kad nespėju, kad pavargau, tad prikalbinau draugės mamą, kuri man dabar padeda siūti maišelius. Toks komandos papildymas man yra didžiulė pagalba, nes siuvimo procesas trunka tikrai ilgai.

Ką į „Žalios žinutės“ maišelius galima pakuoti? Obuoliai, bananai, apelsinai – viskas aišku, bet jei prisikraučiau bulvių ir jas po to įdėčiau į didesnį maišą, žemės tikriausiai išbyrėtų? O kaip su džiovintais vaisiais ir riešutais? Datulės ar abrikosai priliptų prie medžiagos…

Daugkartinio maišelio esminis tikslas yra būti alternatyva permatomiems vienkartiniams, į kuriuos parduotuvėje dedami sveriami produktai. Kam jie tinkami? Visiems minėtiems vaisiams ir daržovėms kuo puikiausiai tiks. Jie siuvami iš užuolaidinio audinio, kurio priežiūra yra labai paprasta (praskalauji po tekančiu vandeniu kriauklėje, labiau susitepusį įmeti į skalbimo mašiną drauge su kitais skalbiniais; džiovinimas trunka tik 20-30 minučių). Tad nereikia baimintis nei abrikoso dėmelės, nei bandelės džemo, nei bulvių žemių (audinys pakankamai tankus, prabyrėjimas, jei ir pasitaiko, tik minimalus).

Daugkartiniai maišeliai, „Žalios žinutės“ nuotr.

Mano mylimi sekėjai rašo, kad į šiuos maišelius krauna papuošalus, deda apatinius į kelionių lagaminus, smulkius daiktus, kurie galėtų pasimesti didelėje rankinėje, pakuoja dovanas, kur maišeliai tampa papildoma prasminga dovana, o ne keliauja į šiukšlinę kaip, pavyzdžiui, blizgus dovanų popierius.

Kaip prie „Žalios žinutės“ komandos prisijungė padirbtukai Lemputė Žemyna, Jurgis Gvazdikėlis ir žurnalistas Genius? Jie ne tik maišelius reklamuoja ir savo nuotykius pasakoja, bet ir švietimu užsiima. Ar dar stipriai reikia edukuoti lietuvius šioje srityje?

Be noro prisidėti prie aplinkosauginių problemų sprendimo man buvo labai svarbu ir įsiprasminti kūrybiškai kaip žmogui. Nesinorėjo tobulos vien estetizmu grįstos komunikacijos. Nelaikau savęs itin strategiška ar marketingo prasme stipria, tiesiog einu širdies keliu, tad pasirinkau, ką ir gyvenime išmanau geriausiai, – nuoširdų ir autentišką santykį su žmonėmis. Noriu mokytis drauge su savo sekėjais, vengti visažinės vaidmens ir skleisti atsakingesnio gyvenimo idėjas per šiltą bei žaismingą bendravimą.

Visų pirmiausia gimė Lemputė Žemyna – 27-erių viso projekto įkūrėja, idealistė, siekianti darnos pasaulyje, nevengianti pamokyti kitus. Ko gero, joje labiausiai matau save. Vėliau prie jos prisijungė dizaineris Jurgis (33 m.), kuris yra grožio ir… chaoso projekte nešėjas. Aktyvus, bet mėgsta padejuoti, jį nuolat reikia įkvėpti pokyčiams arba įrodyti naujų įpročių naudą argumentais.

Padirbtukai Jurgis Gvazdikėlis, Lemputė Žemyna ir žurnalistas Genius, „Žalios žinutės“ nuotr.

O štai žurnalistą Genių „pakviečiau“, nes norėjosi, kad kažkas dalintųsi žalesnio gyvenimo naujienomis iš Lietuvos ir pasaulio. Jam – 53-eji, nes siekiau suburti kelių kartų atstovus. Genius yra išmintingas, turi daug gyvenimiškos patirties, pristabdo maksimalizmu trykštantį jaunimą. Šie trys bičiuliai gyvena savo gyvenimą ir jiems drąsiau nei man kalbėti apie žmonių ydas.

Visi padirbtukai sumeistrauti iš antrinių žaliavų – to, ką radau namuose. Juk turime tiek prigamintų daiktų, tiek galimybių pakartotinai panaudoti jau esamus resursus! Tereikia atsiverti kūrybai iš paprastų dalykų ir neleisti vartotojiškai kultūrai jos iš mūsų pavogti.

Lietuvius edukuoti tvaresnio gyvenimo klausimais tikrai reikia – mes dar tik žengiame pirmus žingsnius, ne visada pripažįstame, kad vienus ar kitus įpročius reikia keisti. Tam tikra prasme turime grįžti į praeitį – atsisakyti objektų, kurie laikyti patogaus gyvenimo atributais: plastikinių maišelių, drėgnų servetėlių, vienkartinių sauskelnių, vienkartinių skutimosi peiliukų… Gali atrodyti, kad tai apsunkins gyvenimą, kad tai yra brangu, bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Įsigijus kokybišką daugkartinį daiktą ne tik sutaupomi pinigai ateičiai, bet jaučiamas ir moralinis pasitenkinimas.

Popieriniai ir daugkartiniai plastikiniai maišai parduotuvėse, medžiaginiai maišeliai Lietuvoje jau įprasti. Bet naudojančiųjų daugkartinius maišelius riešutams, vaisiams ar daržovėms prekybos centruose dar neteko matyti. Ar keičiasi žmonių požiūris į tai? Vieniems gali būti nepatogu (turi prisiminti pasiimti, o jei apsipirkti nusprendei netikėtai?), kiti galvoja, kad parduotuvėje sulauks problemų (kasininkei bus neaišku, kas tai per maišas), tretiems rūpi, ką žmonės pasakys…

Man gana sunku atsakyti į šį klausimą, nes dabar savo kelyje sutinku būtent tuos, kuriems daugkartinių maišelių reikia. Visus juos vienija sąmoningas požiūris į aplinką ir troškimas prisidėti prie Žemės tausojimo.

Kartais atrodo, kad būtent dabar yra tas momentas, kai žmonės aktyviau pastebi ir atkreipia dėmesį į maišelių problemas, kitus su plastiko pertekliumi susijusius iššūkius. Televizijoje atsiranda reportažų zero wastetema, socialiniuose tinkluose kuriasi tvarų gyvenimą skatinančios platformos. Labai norėtųsi guvesnio verslų reagavimo šiais klausimais – pradedant žmonių edukacija ir baigiant aplinkai draugiškomis pakuotėmis.

Daugkartiniai maišeliai, „Žalios žinutės“ nuotr.

Daugkartiniai maišeliai, „Žalios žinutės“ nuotr.

Galima pasidžiaugti, kad prekybos centruose „Rimi“ šalia vienkartinių plastikinių maišelių atsirado ir daugkartiniai. Labai laukiu, kai apsipirkdama pamatysiu bent vieną žmogų, dedantį daržoves į jį, o ne į vienkartinį. Galvojant apie ateitį, manau, pokyčiai bus neišvengiami, nes ES tik griežtins įsipareigojimus, kuriuos turėsime vykdyti ir mes.

Neseniai su „CoolŪkio“ įkūrėja Auste keliavome į parduotuvę apsipirkti su daugkartiniais maišeliais parodydamos, kaip tai paprasta ir kad nereikia nieko bijoti.

Ar lengva „žaliam“ verslui Lietuvoje? Turiu omeny ne tiek biurokratiją, kiek žmones – klientus ir vartotojus apskritai. Kiek esame pasiruošę visiškai pereiti prie biologiškai suyrančių maišelių, ypač jei už juos reikėtų mokėti, kaip nuo šių metų daroma Italijoje, daugkartinių maišelių, nebenaudoti vienkartinių popierinių ar plastikinių indų, persėsti į elektromobilius?

Tiesiogiai susidurti su biurokratija neturėjau galimybės, nes iniciatyva kol kas nedidelė, viskas dar tik mezgasi. Nesakyčiau, kad lengva kurti „žalią“ verslą, kurio tikslas pirmiausia – padaryti teigiamą poveikį ir nešti idėją. Sunkumų kylant norint subalansuoti troškimą kurti iš vidinio idealizmo ir realaus suvokimo, kad be finansų nieko nepavyks.

Tikslinė „Žalios žinutės“ grupė yra ypatingai palaikanti, geranoriška ir „šviesi“, dažnu atveju – žinanti daugiau už pačius verslininkus ir juos edukuojanti. Kalbant apie platesnę auditoriją, švietimas būtinas, nes įsivaizduojama, kad ekologija yra mada, kažkoks pomėgis, o ne būtinybė. Ir net perdirbimas ar pakeistos pakuotės čia nepadės išspręsti esminės problemos. Ne veltui zero waste judėjimo piramidės viršūnėje yra principas ATSISAKYK – turime mokytis vartoti mažiau. Nesu tikra, ar visi lietuviai pasiruošę perėjimui nuo vienkartinių prie daugkartinių daiktų, bet tie, kas pasiruošę, turi būti vieningi ir kalbėti garsiai, nes tai tiesiog yra labai svarbu.

Gaila, kad nėra sprendimų iš aukštesnių institucijų, kurioms tai turėtų rūpėti. Štai Seimas patvirtino, kad nuo 2018-ųjų gruodžio 31-osios Lietuvoje pardavimo vietose bus draudžiama nemokamai dalinti lengvuosius plastikinius pirkinių maišelius, kurių sienelės storis nuo 15 iki 50 mikronų. Čia yra du „bet“. Pirmas – bus draudžiami tik nurodyto storio maišeliai, neįtraukiant tų, kurie naudojami kaip pirminė pakuotė nefasuotiems maisto produktams. Vadinasi, daržoves ir vaisius pirkėjai toliau ramiai sau dės į vienkartinius maišelius.

Daugkartiniai maišeliai tinka ir žolelėms laikyti, „Akimirkų gaudyklės“ nuotr.

Kitas „bet“ – ar tai yra pakankamas valdžios judesys sprendžiant problemas? Toli gražu. Edukacija šiuo klausimu praktiškai nevyksta, išskyrus aktyvių piliečių iniciatyvas ir projektus. Itin trūksta gamintojų atsakomybės pakuočių klausimais: vis dar laimi patrauklus pateikimas ir ekonominė nauda, o ne ekologinė gerovė. Pasigendu popierinių, metalinių, medinių stiklinių ar alternatyvių pakuočių, kurios būtų draugiškos aplinkai.

Verta paminėti, kad šiuo metu kaip tik sprendžiami svarbūs klausimai. Europos Komisija gegužę pateikė direktyvos, kuria siekiama sumažinti vienkartinių plastikinių gaminių keliamą poveikį aplinkai, pasiūlymą. Jis pristatytas ES narėms ir dar svarstomas, tikslinamas, taigi galimi pokyčiai. jau arti, sekime naujienas ir tikėkimės, kad pavyks sumažinti sunaudojamo plastiko perteklių.

Dažnai knieti šiuos procesus pagreitinti, papurtyti institucijas ir žmones, kurių rankose atsakomybė, bet žinau, kad mes, kuriems rūpi aplinka, turime tiesiog kantriai, nuosekliai ir nuoširdžiai daryti, ką galime.

Naujausi straipsniai