Jie išėjo. Prieš metus, vasario 29-ąją, užgeso estrados legendos Nelly Paltinienės gyvybė, o prieš kelias dienas, vasario 1-ąją, amžinybėn iškeliavo ir choro bei orkestro dirigentas, pedagogas Arvydas Paltinas. Abudu paliko ryškų pėdsaką muzikos pasaulyje ir žmonių širdyse. Jų atminimas neblės dar ilgai. Kviečiame prisiminti porą lydėjusią meilę, santarvę ir draugystę. Žmonės.lt kviečia skaityti prieš keletą metų žurnale „Legendos“ išspaudinto Irmos Laužikaitės interviu su Nelly ir Arvydu Paltinais fragmentus.
Nelly ir Arvydo Paltinų butą Vilniuje visuomet puošė gėlės. „Po koncertų net nenusivilkusi palto Nelly puldavo jomis rūpintis – pamerkdavo į vonią, apgaivindavo jas.
„Juk kartais ir toli nuo Vilniaus koncertuojame, kol sugrįžtame... Kaip tada gera namuose, juk kiekvienas žiedas – atnešta meilė. Aš su gėlėmis kalbuosi kaip su žmonėmis, netgi pabučiuoju“, – pasakodavo dainininkė.
Namai be gėlių buvo net neįsivaizduojami, todėl Vokietijoje, tarp kurios ir Lietuvos pora dalijo gyvenimą, jų parnešdavo vyras. Nesunku gyventi su estrados žvaigžde? „Maždaug taip būtų galima pasakyti...“ – juokais nuleido Arvydas, ištikimasis atlikėjos bendražygis, pas kurį kadaise atlydėta pradedanti dainininkė visomis spalvomis sušvito jo suburtuose „Kopų balsuose“.
Nelly Paltinienė buvo viena ryškiausių sovietinės lietuviškos estrados žvaigždžių: be paliovos buvo aptarinėjamos jos suknelės (ko gero, nė viena atlikėja nenudžiugino publikos per koncertą persirengdama keturis, penkis ar šešis kartus), šukuosena ir jaunatviška išvaizda, paslaptingas akcentas (dėl jo, sako, negalėjusi pretenduoti į apdovanojimus), ir... Dainininkė tik numodavo ranka – apkalbų visuomet girdėjusi daug.
Arvydas Paltinas dažnai kartodavo, jog scenoje Nelly – visiškai kitas žmogus.
Arvydas Paltinas dažnai kartodavo, jog scenoje Nelly – visiškai kitas žmogus, išeina prieš žiūrovus ir pasikeičia.
„Tai galima bandyti paaiškinti tik prigimtimi, kaip žmonės sako, Dievo dovana. Ne kiekvienas atlikėjas turi tokią aurą. Kas traukia? Nuoširdumas. Jei išeina iš vienos dūšios, pasiekia ir kitą“, – apie žmoną kalbėjo A.Paltinas.
Suvedė muzika
Nelly ir Arvydas susipažino per muziką.
„Mums, muzikos studentams, buvo tiesiog privalu eiti į saviveiklininkų peržiūras, kad pradėję dirbti žinotume, kas ir kaip. O ir kalbos pradėjo eiti, kad ryšių ansamblyje yra viena labai gera solistė, dainuojanti kino filmų dainas. Viena jų buvo „Strekoza“, tai, sakom, einam tos Strekozos pažiūrėti. Nelly pažinojau, mieste sutikdavau“, – „Legendoms“ anksčiau pasakojo Arvydas.
Tuo metu jis jau turėjo orkestrą, kuris buvo įsikūręs kultūros namuose, ir vieną dieną pamatė už rankos jam atvestą Nelę, kuri troško mokytis dainavimo.
„Mano akys pasidarė kvadratinės – pasiūlė priimti dainininkę, kuri atrodė nepasiekiama, kažkur ten aukštybėse...“
„Ankstesnio orkestro neliko, teko ieškoti kito kolektyvo, nuėjau į vieną – neužsibuvau, nes vadovas pradėjo dviprasmiškai bendrauti. Nuėjau į kitą – situacija pasikartojo. Vadovei pasakiau, kad viskas, mesiu dainavimą ir niekur daugiau neisiu, nes taip negaliu. Išvažiuoti į Kauną, kaip ji siūlė, negalėjau, nes turėjau vaiką, nebuvau viena ir laisva. Tada vadovė ir sako: „Gerai, nuvesiu tave pas Paltiną, jis ženotas ir labai rimtas. Bus ramu.“ O tas Paltinas, kaip vėliau sužinojau, jau seniai ant manęs buvo metęs akį...“ – prisiminė Nelly.
Ji vėliau įsitikino – niekada negalima sakyti „niekada“.
„Niekada nebūčiau nė pagalvojusi, kad mano vyru taps vedęs, visada kartodavau, kad taip negali nutikti. Juk gerbėjų visokių turėjau... Tačiau mūsų atveju galiu drąsiai pasakyti nesanti kalta, kad iširo pirmoji Arvydo šeima.“
A.Paltinas pirmąją žmoną vedė labai jaunas, penkerius metus kartu tegyveno. Tuo tarpu Nelly matė, kaip jam sunku. Dainininkei kolegos buvo gaila.
„Juk mačiau, kad jis mane labai įsimylėjęs... Pamaniau – gal aš galiu jį padaryti laimingą? Taip, tai labai vaikiška. Paskui Arvydą pamilau. Ketverius metus gyvenome su juo be jokių štampų. Madingi buvome.“
A.Paltinas sakė, jog tuomet tokių kaip jiedu su Nelly buvo mažai – pora nusižengė tarybinei moralei. Visokių incidentų būdavo. Pavyzdžiui, jie negalėdavo apsigyventi viename viešbučio kambaryje.
Pora nusižengė tarybinei moralei.
„Atsiverčia viešbučio registratorė pasą ir sako: negalima į vieną kambarį, jūs ne vyras ir žmona. Kolegos bando įtikinti, jog mes kartu jau tiek metų gyvename, vis tiek – ne. Įsikurdavome su tos pačios lyties kolegomis.
Negalėjome susirašyti, nes buvau ištekėjusi už savo sūnaus tėvo, nežinojau, kur jis, kaip galima jį rasti ir prašyti skyrybų. Tai pavyko padaryti tik paskelbus visasąjunginę paiešką – o tai nebuvo labai paprasta. Kai jis atsiuntė į teismą telegramą, jog neprieštarauja skyryboms, galėjau tapti laisva.
Nors tikrų mūsų su Arvydu vestuvių taip ir nebuvo. Sausio 6-ąją, prieš penkiasdešimt dvejus metus, nuėjome, susirašėme ir išvažiavome į koncertą. Tik po jo susėdome su kolegomis, pasipjaustėme užkandos... Visi išgėrė į mūsų sveikatą. Tik tiek.
Dar ilgai prie Paltinienės pavardės skliausteliuose buvo rašoma ir Klimenko. Atsirasdavo ir painiojančių. Kartą po koncerto vienas priėjęs vyras sako: „Jūs labai gerai dainuojate, bet Klimenko dainuodavo geriau“, – pasakojo Nelly.
Kartu – ir darbe, ir namuose
Viename interviu Nelly buvo minėjusi, kad daugiau, nei penkiasdešimtmetį trukusią santuoką su Arvydu jiems išsaugoti padėjo beatodairiška meilė. Jie praktiškai niekuomet nesiskyrė – darė viską kartu.
„Visokių yra meilių, visokių jos spalvų. Turėjau draugų, užtekdavo pastebėti kokį negatyvų dalyką ir iškart žinodavau – su juo jau nebūsiu. Bet ateina tokia meilė, kai daug kas tampa nesvarbu, kai atleidi viską, o jei žmogui blogai – myli dar labiau ir gali bet ką padaryti, kad tik taptų geriau. Ne rožinė, o tokia brandi, violetinė... Tokią meilę reikia saugoti“, – apie Arvydą Paltiną šilčiausiais žodžiais atsiliepė Nelly Palinienė.
Bendrų vaikų taip ir nesusilaukė
Iš ankstesnių sanykių Nelly turėjo sūnų, Arvydas – dukrą.
„Aš daug dirbau, nebuvo laiko vaikams. Mano sūnus Vitoldas ir Arvydas visuomet puikiai sutarė. Dar mūsų bendro gyvenimo pradžioje kartą kažko susibarėme, išsiskirstėme po kambarius. Atėjo pas mane sūnus ir sako: „Jei Arvydas išeis, aš irgi išeisiu.“ Negalėjau patikėti – kažkoks pacanas ir taip sako... Dabar turime tris anūkus ir keturis provaikaičius. Jei Dievas duotų man dar penkerius metus, gal sulaukčiau ir proprovaikaičio“, – „Legendoms“ kadaise sakė amžiną atilsį Nelly.
Iš Lietuvos į Vokietiją
Laiką, kai patį pirmą kartą Arvydas turėjo palikti Lietuvą, Nelly prisiminė kaip didžiausią košmarą. Anksčiau pora visiems melavo, jog į Vokietiją aštuntajame dešimtmetyje Arvydas patraukė tam, jog galėtų būti arčiau tuo metu ten buvusių A.Paltino tėvų. Deja, tikroji tiesa buvo kur kas niūrėsnė.
„Rodos, apie 1977-uosius mums, viešojo maitinimo įstaigų muzikantams, atėjo vadovauti naujas žmogus. Kaip jau minėjome, mes daug dirbome ir daug uždirbome. Jis Arvydui pasakė, kad leis mums ir toliau uždarbiauti, jei jam atiduosime dešimt procentų atlygio. Nei Arvydas, nei muzikantai nesutiko. Tuomet naujasis mūsų viršininkas pasiūlė man atlikti kelias jo dainas. Atsisakiau. Tada jis ir pradėjo Arvydui kasti duobę. Nors ir užėmė postą, nieko negalėjo padaryti oficialiai, nes mes patikome aukštesniajai valdžiai, mus ji rėmė, o iš vidaus... Kaip tik prasidėjo kitų kolektyvų gastrolės į socialistines šalis, tik mes niekur nevažiavome, mūsų neišleisdavo, nes Arvydo tėvai gyveno Vakarų Vokietijoje. Viršininkas pradėjo kalbėti, kad jei muzikantai išmestų Paltiną, grupei atsidarytų visos durys... Atmosfera įkaito.
Supratau, kad nieko nebebus. Pradėjau minti valdžios slenksčius, kad leistų Arvydui išvažiuoti į Vokietiją aplankyti tėvų. Jis prašė, kad ir aš važiuočiau, – nesutikau. Atrodė, kad manęs neįmanoma išrauti. Išlydėdama jam pasakiau: „Pasilik“, žadėjau, kad po to ir aš kaip nors išsikapstysiu“, – kalbėjo interviu metu Nelly.
Po mėnesio Arvydas grįžo. „Negaliu be tavęs gyventi“, – pasakė Nelly. Po atostogų jis neteko darbo muzikos mokykloje.
Tais laikais netrūko streso, muzikantai pradėjo maištauti ir į akis sakyti, kad visų labui A.Paltinas turi išeiti.
„Ateini į koncertą, visi susiraukę, nes štai vieni išvažiavo į Vengriją, kiti į Bulgariją, o mes sėdime čia, nes Paltinas –fašistas... Arvydas buvo sužlugdytas. Jis tik kartojo, kad nieko nebenori matyti. O ką daryti man? Negalėjau jo palikti – nutariau drauge važiuoti gyventi į Vokietiją“, – prisiminimais dalijosi N.Paltinienė.
Sunki pradžia svetimoje šalyje
Pora padavė prašymus, pradėjo tvarkyti dokumentus. Nelly skambino iš visokiausių valdžios kabinetų, kad ji, tuo metu mylima dainininkė, pasiliktų Lietuvoje.
„Mus bandė bet kokia kaina sustabdyti. Į Vokietiją važiavome traukiniu, reikėjo nuvykti į Gardiną, Baltarusiją. Vos automobiliu kirtome Lietuvos sieną, įvažiavome į Baltarusiją, staiga – triukšmas, smūgis, dūžtantys langai. Patekome į avariją, mus prispaudė sunkvežimis. Mašina buvo sumalta. Ačiū Dievui, kad nė vienas iš važiuojančių nenukentėjo – nei aš, nei Arvydas, nei sūnus, kuris mus vežė. Tik mano plaukuose buvo pilna šukių.
Atvažiavo milicininkai, nusivežė mus į poskyrį. Išėjo iš savo kabineto viršininkas ir sako: „Vairuotojau, su manimi.“ O kabinete netikėtai kreipiasi: „Na, draugas Paltinas, greitai važiavote?“ Sūnus atkirto, jog jis ne Paltinas. Keista, bet pareigūnas žinojo, kas ta mašina turėjo važiuoti... Vitoldas sakė, jog važiavo tikrai leistinu greičiu“, – pasakojo Nelly.
Abu jie labai saugojosi, kad tik nerastų jokio kabliuko Nelly ir Arvydui sutrukdyti išvažiuoti.
„Nebuvo kaip prie mūsų prisikabinti, juolab ir vairavo sūnus, kuris tik turėjo mus nuvežti iki traukinio. Iškart jį paleido, tik tarstelėjo, kad vis dėl to kaltas sunkvežimio vairuotojas.
Nežinau, kodėl norėjo mus sutriuškinti... Šiaip ne taip priskambinome seseriai, spėjo mus laiku nugabenti į stotį. Pamenu, kai įlipau į traukinį, tiesiog nukritau į savo vietą. Toks buvo stresas, o dar toks košmaras... Jei būtų kuriam nors iš mūsų prireikę medikų pagalbos, jau būtume pavėlavę“, – sudėtingą, daug išgyvenimų paženklintą istoriją kadaise bėrė Nelly.
Vokietijoje pora atvažiavo į emigrantams skirtą lagerį, glaudėsi mažame kambariuke. Arvydą buvo ištikusi depresija, jis nepajėgė atsisėsti prie muzikos instrumentų ir groti. Nors iškart gavo darbą lietuviškoje gimnazijoje, ten sukūrė moksleivių ansamblį, orkestrą, bet pats negrojo – purvas Klaipėdoje jam taip viską apkartino.
„Mane išgelbėjo išeivijos lietuviai. Nedainavau gal savaitę, lietuvis kunigas pasiūlė giedoti bažnyčioje, mūsų globoti sujudo Vokietijoje gyvenantys tautiečiai. Netrukus sulaukėme skambučio iš Amerikos... Tenykščiai išeiviai, vos sužinoję, kad aš palikau Sovietų Sąjungą, susirado ir pakvietė atvykti koncertuoti. Pasirodo, mus ten žinojo, nes patekdavo plokštelės, mes patikome, juk mūsų muzika tokia griebianti už širdies. Nepraėjo net pusmetis, ir mes jau skridome į Ameriką. Buvau kaip ant sparnų. Vienas tipas net siūlė dovanų namą, kad tik liktume... Aš netgi ėmiau svarstyti, o Arvydas užkirto, kad taip toli nuo Lietuvos tikrai negyvens. Skrisdavome ten kasmet. O kokie lyriški buvo koncertai, verkėm ir mes, ir žiūrovai.
Įdomu, jog pirmąsyk vizą į Ameriką gauti padėjo Valdas Adamkus – parašė, kad Arvydas jo giminaitis.
Įdomu, jog pirmąsyk vizą į Ameriką gauti padėjo Valdas Adamkus – parašė, kad Arvydas jo giminaitis... Atrodo, sūnėnas. Amerikoje lankėmės Adamkų namuose, jie ateidavo į mūsų koncertus. Kai Valdas Adamkus atvažiavo į Lietuvą, tapo prezidentu, nesimatėme – tik vienintelį sykį, kai man įteikė ordiną. Buvo sakančių – po blatu.
Tiesa, kai tik atvykome į Vokietiją, bandžiau ieškotis darbo, perėjau konkursą į operos teatro chorą. Bet kaip tik nuvažiavome į Ameriką, jie pakvietė atvykti ir po metų, suabejojau, ar galėsiu, nes jau turėjau padėti dirbti teatre. „Kokį chorą? Dainuokite mums“, – sakė visi. Taip niekur ir nebenuėjau.
Mums emigravus, Lietuvoje iš visur buvo pašalinti mūsų įrašai, plokštelės nepardavinėjamos. Sūnui kažkaip pavyko nupirkti šimtą „Kopų balsų“ plokštelių, matyt, kažkur padėtų sandėlyje. Įdavė jas jūreiviams ir plokštelės mus pasiekė. Jas vežėme į Ameriką ir darėme biznį – pardavinėjome“, – sakė Nelly.
1989-aisiais į Nelly koncertą Kaune po septynerių metų pertraukos susirinko per dvidešimt tūkstančių gerbėjų. Ji sakė net tada negalvojusi sugrįži į gimtinę.
„Tik tuomet, kai įsigijome butą Vilniuje, vis daugiau laiko ėmėme praleisti Lietuvoje – po gerą pusmetį. Atvažiuojame, atsigaunu, nes kviečia koncertuoti, į televiziją. Kartkartėmis pasikalbėdavome: o gal grįžti čia visai?“ – sakė Nelly.
Ji buvo laiminga scenoje. Kaip teigė – visų pirma buvo dainininkė, tik po to moteris.
„Ir nieko nesigailiu“, – tokiais žodžiais kadaise N.Paltinienė baigė „Legendų“ interviu.
