#Youtoo? Kaip gyventi toliau

Moteris / Vida Press nuotr.
Moteris / Vida Press nuotr.
Šaltinis: „Laimė“
2018-05-07 22:19
AA

Turbūt niekam abejonių nekyla – praėję metai buvo iš tiesų moterų įgalinimo metai: socialinės medijos priemonės ir #metoo judėjimas paskatino jas kalbėti apie seksualinę prievartą ir seksualinį išnaudojimą tiek darbe, tiek už profesinių situacijų ribų. O kaip gyventi toliau?

Drąsa pasidalyti tokiomis jautriomis patirtimis pamažu, bet, tikėkimės, keičia mūsų kultūrą ir siunčia žinutę, kad jau praeina laikai, kai asmenys, turintys aukštesnes pareigas ar tiesiog stipresni, gali pažeidinėti jiems pavaldžių žmonių kūno neliečiamumą ir demonstruoti galią išnaudodami juos arba jas savo seksualiniams poreikiams tenkinti.

Viešumas, pasirodo, yra labai galingas ir iš dalies padeda prievartos aukai susigrąžinti dalį prarasto galios jausmo. Tačiau kas po to? Galiausiai moteris lieka su savo patirtimi ir jai tenka gyventi toliau. Mūsų visuomenė nėra itin jautri ir kantri seksualinės prievartos aukoms: kaltė suverčiama joms pačioms, o kylančiomis iš trauminės patirties pasekmėmis tarsi nėra su kuo pasidalyti. Žmonėms, kurie nėra patyrę seksualinės prievartos ar grėsmės, labai sunku suprasti: kamgi apie visa tai reikia kalbėti net praėjus daug laiko? Juk žmogus gyvas sveikas, viskas pasibaigė, tegu gyvena toliau ir netrikdo mūsų savo baisiais prisiminimais.

Jei iš tiesų viskas būtų taip paprasta, turbūt niekas ir nekeltų šito klausimo. Deja, seksualinės prievartos pasekmės liūdnos: pirma, paveikia psichiką ir kūną; antra, padariniai susiję su intymumu ir seksualiniu gyvenimu.

Nesipriešinimas irgi yra gynyba

Psichosomatinio pobūdžio ir fizinės problemos yra sunkios, visgi dėl jų lengviau kreiptis pagalbos. Pavyzdžiui, šlapimo takų infekcijos, lėtinis pilvo dugno raumenų skausmas, virškinimo sutrikimai, migrena ir kitokie galvos skausmai, pykinimas, lytiškai plintančios ligos, nevaisingumas – rūpesčiai nemalonūs, tačiau bent jau aišku, kokio specialisto ieškoti. Kiek sunkiau su psichologinio pobūdžio bėdomis: potrauminio streso sindromas, padidėjęs alkoholio ir psichotropinių medžiagų vartojimas, valgymo sutrikimai, neigimas, šokas, kaltės, gėdos, baimės, nerimo, pykčio jausmai – visa tai sudėtingiau suvokti tiek pačiai aukai, tiek apsispręsti kreiptis pagalbos. Galiausiai lieka visa „puokštė“ sunkumų, susijusių su intymumu ir seksualiniu gyvenimu. Nebeatrodo keista, kodėl net praėjus keliems dešimtmečiams žmonės niekaip negali pamiršti visa tai sukėlusio įvykio, ar ne?

Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad aktyviai priešintųsi, jeigu juos kas pultų arba verstų daryti tai, ko jie nenori. Tačiau stresinėje situacijoje mes paprastai renkamės kovoti, bėgti arba… sustingti… Deja, seksualinės prievartos atveju auka dažnai fiziškai būna silpnesnė ir kova ar mėginimas pabėgti gali atrodyti net pavojingesnės savigynos strategijos nei „pasidavimas“. Vėliau ima kilti abejonių ir savęs kaltinimas: „Kodėl nesipriešinau, kodėl labiau nepasistengiau viso to išvengti, kodėl netrenkiau atgal?..“

Svarbu suprasti, kad toks iš pirmo žvilgsnio „nesipriešinimas“, turbūt, buvo geriausia, ką tuo metu asmuo galėjo padaryti siekdamas apsisaugoti nuo didesnės žalos, nors ir kaip sunku tai priimti vėliau, kai, rodos, pasimiršta visos pastangos ramiai ir įtaigiai pasikalbėti su skriaudėju, prašymai liautis ar kitokie jo įtikinėjimai atsisakyti savo baisių ketinimų.

Žaginama auka neretai fiziškai susijaudina ar net pasiekia orgazmą. Tai yra moterims gali įvykti makšties lubrikacija, o aukoms vyrams – erekcija. Prievartos auka jaučiasi taip, tarsi kūnas būtų ją išdavęs, tačiau tokia paradoksali reakcija iš tikrųjų yra kūno bandymas apsisaugoti nuo galimų traumų: penetracijos metu makšties sudrėkimas iš tiesų apsaugo makšties sieneles nuo sužeidimų. Prievartos aukai būtina suprasti, kad šitas prievartinis susijaudinimas ar orgazmas visiškai nereiškė, jog „ji pati to norėjo“, – juk ir kvėpavimas gali padažnėti ne tik dėl seksualinio susijaudinimo, bet ir iš didelio išgąsčio. Paprastai moterys (ar prievartos aukos vyrai) labai gėdijasi šito fakto, labai sunku tai papasakoti kam nors, nes baisu, kad nesulauks supratimo ir palaikymo. Galiausiai vėliau, kai su partneriu ar partnere siekiama intymumo ir lytinių santykių, seksualinis susijaudinimas gali asocijuotis ir automatiškai priminti apie prievartą.

Pasekmės – ilgam

Taigi turime tokią situaciją, kad moteris, norėdama artumo su savo partneriu, labai išsigąsta, vos tik pasijunta lytiškai susijaudinusi. Lytinis susijaudinimas automatiškai ją grąžina į prievartos situaciją. „Nutraukti“ šią asociaciją galima praktikuojant relaksacinius pratimus seksualinio susijaudinimo kontekste – saugioje aplinkoje, neskubant ir be jokio išorinio ar vidinio savęs spaudimo.

Meditacija, joga, relaksaciniai ir panašūs pratimai, kurių metu išmokstama nusiraminti ir susijungti su savo kūnu, apskritai yra labai geros praktikos siekiant sau padėti „grįžti“ į savo kūną ir jaustis jame saugiai.

Seksualinės prievartos metu psichika dažnai bando sau pagelbėti ir asmuo tarsi šiek tiek „atsiskiria“ nuo kūno potyrių. Deja, tai, kas tragiškos situacijos metu mums padeda, vėliau neretai kiša koją, pavyzdžiui, gali būti sunku seksualiai susijaudinti, jausti fizinius potyrius sekso metu, apskritai būti „čia ir dabar“ – žmogus tarsi atsiskyręs pats nuo savęs. Labai svarbu neskubėti ir duoti sau laiko – draugiškas ir pagarbus ryšys su pačia (-iu) savimi gydo.

Seksualinės prievartos pasekmių ją patyrusiam asmeniui gali atsirasti iš karto arba praėjus ilgam laikotarpiui nuo tokios patirties. Kartais žmonėms, kurie turi saugius ir paramą suteikiančius santykius, atrodo, kad pavyko šią traumą išgyventi ir išjausti be neigiamų pasekmių, tačiau vos tik šie santykiai nutrūksta, jos išnyra į paviršių. Pavyzdžiui, anksčiau palaikydamas artimus santykius gerai besijautęs asmuo ima jų vengti, pradeda izoliuotis nuo kitų, bijoti sekso arba žiūrėti į jį kaip į nemalonią pareigą, kenčia nuo įkyrių ir trikdančių minčių ar vaizdinių apie seksą ir t. t. Galimos įvairios potrauminės patirties kombinacijos, todėl konkrečios išankstinės nuostatos ir lūkesčiai, kaip turėtų atrodyti gijimas, vargu ar gali būti naudingi. Kiekvienas atvejis, patirtis ir jos priėmimas yra unikalūs.

Apgaulingas seksualumas

Tam tikra prasme seksualinės prievartos fakto išviešinimas irgi yra tarsi pasakymas tiek sau, tiek kitiems: aš nebesu bejėgė auka.

Paradoksalu, tačiau kartais seksualinę prievartą išgyvenę žmonės ne tik nevengia seksualinių patirčių, bet ir, priešingai, tampa seksualiai žymiai aktyvesni, taip tarsi mėgindami atgauti prarastą galios jausmą. Tam tikra prasme seksualinės prievartos fakto išviešinimas irgi yra tarsi pasakymas tiek sau, tiek kitiems: aš nebesu bejėgė auka. Kai kurie įsitraukia į ganėtinai rizikingą ar nesaugią seksualinę veiklą, kurios metu mėgaujasi ta patirtimi, tačiau vėliau jaučia emocinį sumišimą. Tai tarsi pakartotinis žalojimasis. Vertėtų labai atidžiai stebėti ir savo savijautą, ir motyvus įsitraukti į seksualinę veiklą. Neretai seksualinę prievartą patyrusiems žmonėms labai sunku pasakyti „ne“ tiek kitiems, tiek patiems sau. Tačiau šito niekada nevėlu išmokti.

Reikia paminėti, kad tam tikros pasekmės galimos ir žmonėms, kurie iš tiesų nepatyrė seksualinės prievartos – tik jos grėsmę. Pavyzdžiui, vaginizmas (nekontroliuojamas, skausmingas vaginos ir tarpvietės raumenų susitraukinėjimas, atsirandantis mėginant į makštį įstumti varpą, tamponą, ginekologinius instrumentus ar pirštą): nuo jo neretai kenčia moterys, patyrusios tiek seksualinę prievartą, tiek vien jos pavojų. Tas pats pasakytina ir apie lėtinį pilvo dugno raumenų skausmą, kai kurias nervinio pobūdžio odos ligas, virškinimo sutrikimus ir t. t. Žvelgiant į prievartą ir jos grėsmę per galimų pasekmių prizmę, nebesinori nebrandžiai juokauti apie „bandymą atsipalaiduoti ir pajusti malonumą“ ar apie seksualinį priekabiavimą.

Galiausiai tarp seksualinės prievartos ir ne prievartos visada gali būti plati pilka zona – joje išsidėlioja visos patirtys, dėl kurių pagrįstai ar nepagrįstai abejojama. Tokiu atveju turbūt labai svarbu suvokti štai ką: vienas klausimas yra galimo skriaudėjo atsakomybė, o štai visai kas kita – su šia patirtimi susijusių pasekmių išgyvenimas ir įveikimas. Kartais atrodo, kad niekas nieko bloga nepadarė. Bet štai pasekmių yra. Ir nereikia jų neigti, kaip ir nereikia niekinti nukentėjėlių mėginimų visą tą krūvį atlaikyti ir įveikti. Geriau mokykimės gerbti ir suprasti vieni kitus, ir pamažu keisti mąstymą – kad ir mums pačioms, ir aplinkiniams kiltų kuo mažiau grėsmių.