Ji tokia, nes turi drąsos būti nesuprasta. Prieš dešimt metų iš Niujorko, kuriame padarė pavydėtiną karjerą, atvažiavusi gyventi į Vilnių, ištekėjusi už aktoriaus Algirdo Gradausko, puikiai išmokusi lietuvių kalbą ir visoje Europoje kurianti spektaklius, kurie nepalieka abejingų. Tai ji – Yana Ross.
Kartais jos spektakliai padalija žmones į dvi priešingas stovyklas ir sukelia aštrias diskusijas. Po daugybę apdovanojimų pelniusios „Mūsų klasės“ kai kas šiurpo, nes spektaklyje trafaretiškai nesudėlioti taškai, nėra vien juodos ir baltos spalvų: žydai ne visada rodomi kaip aukos, o lietuviai kaip piktadariai – jie tiesiog žmonės, atsidūrę istorijos mėsmalėje. Po „Trijų seserų“ premjeros irgi buvo besipiktinančių: „Čia ne Čechovas!“, nes naftalino nemėgstanti Yana spektaklyje kalba apie mūsų laikus ir apie mūsų gyvenimą, juk ir Čechovo personažai kadaise išgyveno tas pačias krizes.
Jaunoji karta, kuri jau pradeda vaikščioti į teatrus, dažnai A. Čechovo nebūna skaičiusi, o kai nesupranti konteksto, šį tą prarandi. Jūsų negąsdina situacija, kad žmonės mažiau skaito ir, galbūt, sunkiau supranta spektaklius?
Galbūt tai ne visai priklauso nuo kartos. Kartais gal net paprasčiau: jei neturi jokių išankstinių nuostatų, nežinai, „kaip turi būti“, lengviau priimi veiksmą scenoje, bandai suprasti ir išgyventi būtent tą istoriją, kuri vyksta tau prieš akis, su niekuo jos nelygindamas. Vyresni žiūrovai, gerai susipažinę su A. Čechovo kūryba, matę teatruose statytų jo pjesių, visada turi savo įsivaizdavimą apie vieną ar kitą kūrinį, dažnai nori, kad tai, ką regi scenoje, atitiktų jų vaizdinį. O man visada įdomu, kaip kurio nors autoriaus herojai galėtų gyventi dabartiniais laikais. Man patinka, kad mano spektakliai skatina diskusijas, ir taip yra visoje Europoje, ypač jei kūrinys labai pažįstamas. Tada svarstoma, ar „taip gali būti“. Pavyzdžiui, Islandijoje stačiau pjesę pagal garsaus islandų rašytojo, Nobelio premijos laureato, Halldoro Laxnesso romaną „Salka Valka“. Laxnessas Islandijoje – lyg Dievas, o mes sukūrėme modernų spektaklį, kuris tarsi diskutavo su rašytoju, nes romano, parašyto XX a. pirmoje pusėje, veikėja, vienuolikmetė mergaitė, turi aistringų santykių su savo patėviu. Tokia situacija man kėlė klausimą – ar galima ją romantizuoti? Be to, šį rudenį pedofilijos skandalas sukrėtė Islandijos vyriausybę. Visuomenė labai jautriai reaguoja į bet kokio pjedestalo pajudinimą – ypač kai susiję su jos klasikais. O tai, manau, labai sveika – žmonės ima diskutuoti: vadinasi, menas veikia.
Gal ir geriau, kai žmogus, raudonas iš pasipiktinimo, išeina iš salės, o ne žiovauja ir snaudžia...
Kkai kuriems sunku priimti faktą, kad mumyse yra tiek balto, tiek juodo.
Tiesiog kai kuriems sunku priimti faktą, kad mumyse yra tiek balto, tiek juodo, o aš niekada nebijojau būti aštri. Be to, žiūrovai turi teisę pasirinkti: Lietuvoje yra nemažai teatrų, o juose – labai įvairių spektaklių.
Esu girdėjusi iš aktorių, kurie dažnai prasitaria, kaip juos murkdė ir žemino pedagogai studijų metais, paskui visaip vanojo režisieriai teatruose, kad štai Yana Ross myli aktorius. Todėl, kad esate nepikta ir nenuožmi moteris?
Nemanau, kad susiję su lytimi, – pažįstu vyrų režisierių, net labai mylinčių aktorius. Tai greičiau požiūrio į kūrybos procesą klausimas. Prieš pradėdama repetuoti labai ilgai ruošiuosi pati. Galbūt su manimi aktoriai jaučia daugiau laisvės vien todėl, kad aš prieš akis turiu aiškų tikslą ir man nereikia nei jėgos, nei pykčio jiems įtikinti, kad kelias, kuriuo einame, yra teisingas, – jie patys tai supranta. O kad neabejočiau, nesvyruočiau ir nesiblaškyčiau per repeticijas, reikia iki jų pačiai ilgai ir aktyviai dirbti – maždaug pusę metų. Tas procesas niekada nenutrūksta, net sapnuose ar sporto salėje kaip kempinė siurbiu ateinančias idėjas. Jeigu esi teisingame kelyje, matai begalę ženklų: tarsi viskas aplinkui ima kalbėti tavo apgalvota tema, informacija tiesiog srūva iš visų pusių. Tą pasiruošimo pusmetį daug skaitau, susitikinėju su aktoriais, žiūriu jų darbus, kartais su grupe aktorių būnu kartu kokią savaitę – keliaujame, skaitome pjesę, kalbamės, o repetuoti pradedame gerokai vėliau.
Dirbate Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Lenkijoje – kaip ten neapsirikti renkantis aktorius savo spektakliams?
Labai ilgai tikrinu. Žiūriu, kaip jie vaidina, nes net blogame spektaklyje geras aktorius gali atsiskleisti. Paskui kalbuosi. Tai nėra kastingas, nereikalauju nieko man parodyti – tiesiog kalbamės. Kartais šnekantis prie kavos puodelio labai aiškiai išryškėja žmogaus stipriosios ir silpnosios vietos. Ir visai nesvarbu, tai Švedija, Lenkija ar Lietuva, – geras aktorius visur yra geras aktorius.
Bet skiriasi tautų mentalitetas.
Dirbdama užsienyje daug ko išmokau. Kiekviena šalis turi savo ypatumų. Skandinavijos teatruose vyrauja didžiulė pagarba: aktorius turi išsimiegoti, turi pabūti su sergančiu vaiku – žmogaus gyvenimas svarbesnis už profesinius reikalus. Ir tokia nuostata aktoriams suteikia daugiau jėgų kurti. Nebūtina teatre sėdėti pusę paros, patirti nuolatinę įtampą ir manyti, kad tik iš kančios gimsta gražių dalykų. Ne. Tai XX, o ne XXI amžiaus mąstymas. Reikia visko: ir darbo, ir laiko sau, o svarbiausia – neprarasti gyvenimo džiaugsmo!
Ar kada jautėtės jį praradusi?
Taip jaučiausi metus ar dvejus prieš savo 30-metį. Ir tai atėjo suvokus, kad savo srityje daugiau nieko nebepasieksiu. JAV filmavau serialus, režisavau laidas HBO kanale. Krizė prasidėjo mąstant: kas iš to, kad nufilmuosiu dar vieną laidą? Jaučiausi apsukusi ratą ir grįžusi į atskaitos tašką. Netgi mąsčiau apie kitą profesiją – veterinariją. Matyt, buvau gerokai nusivylusi žmonėmis... Supratau, kad turiu dvi išeitis: vėl kaip voverė bėgti tuo pačiu ratu arba viską nukirsti ir pamėginti iš jo ištrūkti, netgi žinant, kad skaudės.
Kitų akimis atrodė, kad tada, Niujorke, buvo svajonių gyvenimas: puiki karjera, gyvenimo draugas ir dideli uždirbami pinigai. Jūra iki kelių.
Pasirodo, tai nieko nereiškia. Nieko. Tavo būsena nuo to nepriklauso. Gal atėjo branda, ėmiau keistis, kaip ir visi mes nuolat keičiamės, reikšmingesni pasirodė kiti dalykai. Ėmiau kitaip vertinti darbą, kūrybą, artimuosius, bendravimą. Kažkada kelionės man buvo tarsi gyvenimo tikslas – kuo daugiau pamatyti ir kuo toliau nuskristi. Oro uostuose jausdavausi kaip vaikas saldumynų parduotuvėje. Dabar tai nėra svarbiausia. Dabar svarstau, ar tikrai vienos ar kitos kelionės reikia. Tarkim, gastrolių su „Mūsų klase“ Kinijoje. Man svarbu, kad festivalis, į kurį skrisime, nepriklausomas, jam skiriamos privačios, o ne valstybės lėšos Komunistų partijos užsakymu. Svarbu, kad kelionė mane kur nors nuvestų: jei skrendu dėstyti būsimiems režisieriams magistrantams į Islandijos teatro akademiją, manau, kad ne tik jiems – pirmiausia man bus gera patirtis.
Kokių ryšių dar liko su JAV?
Kiekvienoje pjesėje A. Čechovas tyliai rėkė, kad vertėtų žvelgti į tai, kas yra šalia, ir netyčia žodžiais neužmušti šalia esančio žmogaus.
Liko šeimos nariai, širdyje svarbią vietą užima ir Jeilio universiteto dramos mokykla, kurioje mokiausi, nes viskas, kuo remiuosi savo kūryboje, visi pagrindai – iš ten. Esu dėkinga ir skolinga tai mokyklai, todėl itin malonu kartais sugrįžti dėstyti. Dabar ten keičiasi kartos – mano mylimi pedagogai išeina. Žaviuosi jais. Jiems daugiau kaip 80 metų, bet jie jaunesni už mane! Mano dėstytoja Elinora Fuchs, kuriai 85-eri, pavyzdžiui, skrenda iš Niujorko į Bergeną, į konferenciją, yra gyvybinga ir jaunatviška. Jei žmogus sugeba keistis, gyventi dabartyje, o ne dūsauti, kad „anksčiau buvo geriau“, amžius beveik nieko nereiškia. Svarbu gerbti savo praeitį, bet nebijoti jos paleisti. Apie tai visą gyvenimą rašė ir A. Čechovas – kad reikėtų gyventi čia ir dabar, ne praeityje ir ne ateityje. Kiekvienoje pjesėje jis tyliai rėkė, kad vertėtų žvelgti į tai, kas yra šalia, ir netyčia žodžiais neužmušti šalia esančio žmogaus...
Per dešimt metų Lietuvoje turbūt daugelis dalykų, kurie anksčiau stebino, jau tapo visai normalūs?
Ko gero – jei net nelabai atsimenu, kas tada stebino. O žavėjo ir žavi daug kas. Lietuviai suvokia savo vietą pasaulyje, nėra tokie pragmatiški kaip amerikiečiai ar britai, jie dvasingesni, nemažai laiko skiria kultūrai. Jie labai artimi su tėvais, jais rūpinasi, net keliauja kartu, visi užsieniečiai pastebi, kad lietuviai labai skoningi ir stilingi. Tikiuosi, kad atsiranda vis daugiau skaidrumo politikoje, vis daugiau jaunų žmonių nėra abejingi savo šalies likimui – tai gana sveika visuomenė, bet, palyginti su Skandinavijos šalimis, dar yra kur judėti. Neseniai perskaičiau, kad Norvegijos vyrų futbolo komandos nariai savo noru susimažino atlyginimus, kad būtų vienodi su moterų futbolo komandos narių algomis. Ir tuo didžiuojasi, nes sako, kad blogai jautėsi uždirbdami daugiau, kai futbolininkės moterys varžybose pasirodydavo dar geriau nei vyrų komanda. Jėga!
Mums tai atrodo absoliuti fantastika. Gyvename gana patriarchalinėje visuomenėje, moterys kalba, kad jaučia spaudimą būti tobulos visose srityse, būtinai tekėti, gimdyti ir daryti karjerą, nes jei trūksta nors vienos sudedamosios dalies, yra lyg ir nevisavertės.
Manau, reikia garsiai kalbėti apie moterų teises į visavertį gyvenimą, tam turi būti valstybės sukurtos sąlygos: pirmiausia panaikinta atlyginimų nelygybė ir diskriminacija darbo vietose. Aišku, svarbu netoleruoti kasdienio seksizmo, ypač remti jaunas moteris, kurios dar neturi patirties, kaip atsilaikyti prieš boso priekabiavimus. Kalbu iš savo patirties: įgyti drąsos ir pasakyti griežtą „ne“ priekabiavimams ir mačizmams sugebėjau tik tada, kai man buvo jau apie 30. Ir išvis reikia kuo mažiau kreipti dėmesio į tai, ką galvoja kiti, o laikytis savo krypties ir tikslo. Iš tikrųjų, kai pagaliau prieisi iki mirties taško, nerūpės, ką nuveikei. Bus svarbu, ar sugebėjai išauginti gerus vaikus, sukurti gražius santykius, apskritai – sutarti su savo sąžine.
Ko išmokote gyvendama su Algirdu? Jums abiem tai antroji santuoka.
Mane žavi jo aistra buriuoti, suprantu, kad kiekvienam žmogui reikia erdvės, kurioje pabūtum vienas su savimi. Su juo gyvendama išmokau stabtelti, skirti laiko sau, pabūti gamtoje, pasisemti iš jos ramybės. Jau gal dešimt vasarų važiuojame į vieną kampelį prie jūros Latvijoje. Algirdas buriuoja, aš skaitau, tiesiog būnu – ta ramybė, tas latvių lėtumas užburia...
Namie esate tradicinė moteris?
Net negalvoju apie tai. Kiekvienas darome, ką galime. Jei Algirdas repetuoja iki vėlumos, aišku, kad stoju prie puodų. Kai jis ką tik kūrė vaizdo dizainą O. Koršunovo „Tartiufui“, grįždavo antrą nakties. Gal žmogus ir nevalgys naktį, bet man ramiau, kad tas puodas su maistu tiesiog bus... Taip pat malonu, kad kai aš užsiėmusi, jis rūpinasi manimi. Kai statau spektaklius užsienyje, vis vien susitinkame kas kelias savaites, bet dabar vis dažniau dirbame kartu kaip kūrybinis duetas – Algirdas kuria spektaklių vaizdo dizainą: jis aistringai pasinėręs į gana naują jam veiklą. Namie nebūna jokių buitinių skandalų, mums tas pats, kas išneš šiukšles, tačiau kartais susikauname dėl Brechto ar Stanislavskio, aštriai diskutuojame dėl nepavykusių ar pavykusių spektaklių – iki trečios ryto. Kartais tyčia, kad mažiau namie diskutuotume, išvažiuojame į miestą išgerti kavos ir ramiai pasikalbėti.
Išsaugojote senas draugystes?
Žmonės, su kuriais draugauju, mano gyvenime pasirodo etapais. Lengvai juos paleidžiu, lengvai įsileidžiu kitus.
Žmonės, su kuriais draugauju, mano gyvenime pasirodo etapais. Lengvai juos paleidžiu, lengvai įsileidžiu kitus, kuriuos lygiai taip pat vertinu. Kartais su žmonėmis, kurie tampa draugais, suveda seminarai, teatro festivaliai, tie ryšiai tiesiog nusistovi – važinėjame vieni kitus. Turiu artimas drauges režisieres Vengrijoje, Suomijoje, britę, kuri gyvena Australijoje ir kurią paskutinį kartą mačiau prieš 20 metų, bet mes šnekamės internetu. Artimų žmonių ratas labai mažas.
Kalbėjote, kad svarbu neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Kada pastarąjį kartą nuoširdžiai džiūgavote?
Užvakar. Parduotuvėje nusipirkau keistą egzotišką vaisių iš Peru – tokio keisto burbulo nebuvau mačiusi! Kas tai?!! Saldus jis, rūgštus ar dar koks? Nusipirkau, namie drąsiai perpjoviau ir paragavau – ogi fantastiškai skanus! Tokie momentai įžemina: tu patiri šią akimirką! O darbe visad džiaugiuosi, kad mano spektaklius supranta ir kitų šalių žmonės. Kai perskaitai puikią savo spektaklio recenziją „The Guardian“, kai supranti, kad net kitatautis viską pamatė taip, kaip tu stengeisi perteikti, kad spektaklis gyvas, jis veikia žmones, aišku, džiaugiesi. Iš gyvenimo gaunu tiek euforijos, kad man nereikia nei cigarečių, nei alkoholio!
Daug pasiekėte. Tėvai jumis turėtų didžiuotis.
Mama mirė prieš metus. Kai sužinojau, kad ji serga ketvirtos stadijos vėžiu, prabuvau su ja pernai Amerikoje beveik metus. Nebuvo lengva, bet tai buvo vienas geriausių sprendimų – tas laikas mums abiem buvo nuostabus. Tarsi paskutinė tėvų pamoka ir dovana... Tas laikas mane pakeitė, išmokė daug dalykų. Aiškiai pamačiau, kad gyvenimo tikslas ne kažkur toli, o čia ir dabar. Būti čia ir dabar.