„X Faktoriuje“ nugalėjusi Milda Martinkėnaitė: „Patys sau esame didžiausi teisėjai“

Milda Martinkėnaitė / Pauliaus Peleckio / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2020-01-26 09:00
„Grįšiu į sceną su trenksmu“, – dar pernai pažadėjo dainininkė Milda Martinkėnaitė (27). Tada ji dalyvavo muzikiniame projekte „X Faktorius“ – ir skausmingai iš jo iškrito, bet sukaupė drąsos šiemet dar sykį išbandyti savo laimę. Antras kartas pasirodė lemtingas: stipraus Mildos balso pavergti žiūrovai nutiesė jai kelią į pergalę.

Pasiryžti dar kartą dalyvauti televizijos projekte, iš kurio pernai pasitraukei su ašaromis, turbūt nebuvo lengva?

Praėjusiais metais man iš tiesų buvo skaudu. Tačiau per metus nuoskauda atlėgo, o aplinkiniai ėmė raginti: „Dalyvauk dar sykį!“ Vieną rytą atsikeldavau apsisprendusi – dalyvausiu, kitą – jau ne: juk pernai tiek liūdėjau iškritusi... Galvojau, kokią naštą pati užsikrausiu: kaip pasiekti daugiau nei pernai, kaip aplenkti pačią save? Galiausiai apsisprendžiau: tiek to, juk vis tiek nieko neprarasiu. Projekto atranką įveikiau lengvai, o tolesniame etape jau virpėjo kojos: juk girdėjau, kokie puikūs ir balsingi konkurentai susirinko. Bet sulaukiau šilumos, nuostabių žinučių iš nepažįstamų žmonių: „Sergu už tave nuo pat 2016-ųjų, kai dainavai „Eurovizijoje“, „Kai praėjusiais metais iškritai, sakiau, kad nebežiūrėsiu „X Faktoriaus“... Kaip gera, kad sugrįžai!“ Kai perėjau tą etapą, kuriame pernai iškritau, iškart apsiverkiau: aš įveikiau save!

Turbūt mes visi sau esame didžiausi teisėjai. Žingsnis po žingsnio atėjau iki superfinalo: gal šiemet sėkmė labiau šypsojosi, o gal dainavau labiau man tinkančias dainas. Kadangi dalyvavau projekte pernai, mokytojai jau žinojo, koks mano balsas ir gebėjimai, suprato, kokios dainos man tinka, paisė ir mano nuomonės. Juk aš priklausau vyresniųjų kategorijai, o su vyresniais dalyviais reikia labiau skaitytis (juokiasi).

Milda Martinkėnaitė / Vido Černiausko nuotraukos
Milda Martinkėnaitė / Vido Černiausko nuotraukos

„X Faktorius“ turbūt vienintelė vieta pasaulyje, kur esi priskiriama vyresniųjų kategorijai...

Ką jūs – kažkur skaičiau piktą komentarą, kad man jau tik senjorų projektuose reikėtų dalyvauti... Pasijuokiau, ir tiek. Kai Saulius Urbonavičius-Samas man patarė atlikti grupės „Radiohead“ dainą „Creep“, perklausiau – ir labai patiko žodžiai: „Aš keistuolis, aš nepritapėlis, kokį velnią aš čia veikiu...“ Pamaniau, kad jie tinka ir man pačiai. Daug kartų jaučiausi nelabai reikalinga, tarsi ne savo vietoje. Vis grįžtu prie piktų komentarų: neskaitau aš jų, bet vis tiek esu girdėjusi nemažai. „Ji rėkia“, – sako kažkas. Žinau, kad nereikia teisintis, bet mane tai skaudina: jei iš tiesų rėkčiau, labai greitai nebeturėčiau balso!

Milda Martinkėnaitė / Vido Černiausko nuotraukos
Milda Martinkėnaitė / Vido Černiausko nuotraukos

Kitiems neįtinka mano muzikinis skonis: jauna mergina, o dainuoju bliuzą!.. Jaučiausi autsaiderė, tikra keistuolė, taigi ta daina buvo apie mane – ir akivaizdžiai pavyko ją perteikti kitiems. Žmonės be žado klausėsi, verkė. Net dabar, kai apie tai kalbu, ašaros kaupiasi... Kokią žmonių vienybę pajutau šiemet! Žinutės tiesiog plaukė: „Ačiū tau, kad galime tavęs klausytis.“ Vos perskaitau tokią – iškart bliaunu! Juk anksčiau taip graužiausi: daug kalbu apie muziką, bet nieko nedarau, neva esu profesionalė, bet neturiu nė vienos savo dainos. Muziką užgožia gyvenimo kasdienybė: reikia dirbti, mokėti mokesčius... Tai gal man nelemta dainuoti, gal ta vaikystėje įsikalta svajonė yra nesąmonė? Bet dabar viltis sugrįžta.

Milda Martinkėnaitė / Vido Černiausko nuotraukos
Milda Martinkėnaitė / Vido Černiausko nuotraukos

Bent truputį tikėjaisi laimėti?

Ne. Kovojau su žmonėmis, kurie už mane jaunesni dešimčia metų, labai talentingi, karštai palaikomi – tiek internete, tiek gyvai. Na, galvojau sau, mane palaikys šeima, artimieji, draugai – ir užteks. Esu tokia apdovanota, kad superfinale nuskambėjo mano vardas!.. Norėčiau manyti, kad tą apdovanojimą užsidirbau. Tėvai iššovė šampaną jau tada, kai patekau į šešetuką – ką ten kalbėti apie superfinalą... Sesuo ir brolis už mane keliolika metų vyresni, aš pagrandukė. Šeimoje niekas nedainuoja, tik aš – bet visi už mane stoja mūru.

Milda Martinkėnaitė/TV3 nuotr.
Milda Martinkėnaitė/TV3 nuotr.

Dosnūs man šie metai buvo. Vasarą šlagerių festivalyje buvau išrinkta šlagerių karaliene: susirinko laureatai, garbūs Lietuvos dainininkai, net Rytis Cicinas, o išrinko... mane. Smagus netikėtumas po ilgų savęs linčiavimo metų (šypteli). Kai prieš trejus metus pradėjau dirbti kompanijoje „Western Union“, sakiau sau: aš čia trumpam, o šiaip tai dainuosiu. Bet kuo daugiau dirbau, tuo mažiau dainavau. Pusantrų metų esu Pinigų plovimo prevencijos skyriaus vadovė, turiu savo komandą, jai atiduodu daug energijos. Suderinti darbo su muzika nepavyko, bet tas nuo paauglystės likęs noras tapti dainininke aršiai kovojo su realybe, todėl ir atsidūriau „X Faktoriuje“. O tuomet supratau: nesvarbu, kaip ir kada šis projektas baigsis, aš dainuosiu. Nesakau, kad mesiu darbą jau rytoj, bet viskas klostosi natūraliai: mano darbo sutartis eina į pabaigą, tarsi savaime atsiranda vis daugiau muzikos. Noriu pasinaudoti „X Faktoriuje“ gautu piniginiu prizu, išleisti kiek įmanoma daugiau dainų. Tarsi stoviu ant slenksčio: baugu per jį lipti, neramu išeiti iš komforto zonos, bet gal visgi reikia leisti sau pabandyti?

Milda Martinkėnaitė/Organizatorių nuotr.
Milda Martinkėnaitė/Organizatorių nuotr.

Artimas žmogus tave palaiko?

Labai. Turiu draugą Mantvydą, mes jau dvejus metus kartu: jis pats iš muzikos pasaulio, žino, ką tai reiškia. Esu nepaprastai įsimylėjusi: net patys stebimės, kaip mums viskas sklandžiai einasi, kaip gali būti taip gražu ir gera. Draugas matė tikruosius televizijos šou užkulisius, visas mano išverktas ašaras ir emocijas. Jis auksinės kantrybės žmogus: mokėjo tyliai išklausyti ir laiku pasakyti, kad viskas yra gerai. Laiku paimti už rankos. Aš jam labai dėkinga. Jaučiuosi gimusi po laiminga žvaigžde – vien dėl žmonių, kurie yra aplink.

Žurnalą „Žmonės“ galite prenumeruoti ČIA.

Naujausi straipsniai