„X faktoriuje“ išgarsėjusi Monika Juškevičiūtė – apie naujagimę Liuką, meilę per atstumą ir kraustynes į Vilnių

Monika Juškevičiūtė su vaikais Pranu, Upe ir Liuka / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-10-28 18:29
Prieš keletą metų „X faktoriuje“ išgarsėjusios Monikos Juškevičiūtės gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu. Pirmuosius vaikus auginusi Baltojoje Vokėje, mažame, tačiau romantika apipintame bute, vos susilaukusi dukros Liukos ji nusprendė – reikia žengti pirmyn. Viskas susiklostė taip, kad vyras Karolis atidarė savo įmonę, kurios reikalais dabar rūpinasi Suomijoje. „Persikraustėme į Vilnių, dėl pragyvenimo rūpintis nebereikia, skaičiuoti kiekvieno cento taip pat. Kokia viso to kaina? Santykiai per atstumą“ – savo šeimos istoriją portalui Žmonės.lt pasakoja dainininkė.

Monika Juškevičiūtė dabar laiką, kai dalyvavo projekte „X faktorius“ prisimena su šypsena. Tai buvo metas, kada jauna moteris nusprendė muzikos nepaleisti ir jos įsikibus laikytis. Tą Monika daro iki šiol. Pirmiausia ji – ištikima savo stiliui, kokybei ir laisvei. Monikos, net ir auginant tris vaikus, į jokius rėmus neįsprausi. Ant rankų – dar metukų neturinti Liuka, šalia – vyresnėliai Pranas su Upe, bet tai netrukdo į rankas griebti instrumentų ir uždainuoti, kada tik panorėjus. Juk barjerus statome patys, tik nuo mūsų priklauso, ar jie egzistuoja.

Monika, prieš septynis mėnesius į jūsų su vyru Karoliu gyvenimus atėjo dukra Liuka. Kūdikio gimimas stipriai pakoregavo dienotvarkę?

Pakeitė tik mano požiūrį į pačią save. Supratau, kad esu labai svarbi grandis ir jei esu nelaiminga, nelaimingi yra visi aplinkui. Todėl sumažinau įtampą, perfekcionizmą ir tiesiog susikoncentravau į tai, kas mane daro laiminga. Užuot pamiršusi save, pradėjau intensyviau skleisti, kas esu.

Didelė šeima yra labai tvirtas ir įkvepiantis institutas

Dar vienas nuostabus potyris buvo tai, kad namuose esant daugiau vaikų, kūdikis auga, mokosi, vystosi savaime. Liuka niekada nebūna vieniša ir turi nuostabius mokytojus – Praną su Upe. Didelė šeima yra labai tvirtas ir įkvepiantis institutas. Kai suaugusių žmonių skaičius yra mažesnis nei vaikų, bendra sąmonė iš esmės prašviesėja.

Monika Juškevičiūtė su vaikais Pranu, Upe ir Liuka / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Monika Juškevičiūtė su vaikais Pranu, Upe ir Liuka / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Savo nėštumą ilgai laikei paslaptyje, su niekuo nesidalijai esminiais gyvenimo pokyčiais. Kodėl?

Trečiojo vaiko neplanavome, bet buvau gavusi keletą įdomių ženklų, kad vienas dar laukia kažkada ateity. Žinoma, nesitikėjau, kad taip greit ir mintyse buvau pasiryžusi atsidėti kitoms veikloms. Atsižvelgiant į mūsų šeimos istorijos dinamiką, kažkaip nenustebome, jog ir vėl laukia išbandymų metas, pagūžčiojom pečiais ir tiesiog susikaupėme. Dar pasvarsčiau, kad jeigu kažkas, iš viršaus stebėdamas mūsų gaują, nori prisijungti, tai – didelis komplimentas.

Sausį visa šeimyna iškeliavome į Maroką ir ten tyliai sau lukštenome mandarinus, kol aš laukiausi

Tiesa, slapsčiausi ilgai. Norėjosi kaip įmanoma ilgiau išlaikyti produktyvumą ir išvengti nereikalingo dėmesio. Sausį su visa šeimyna iškeliavome į Maroką ir ten tyliai sau lukštenome mandarinus, kol aš laukiausi. O netrukus po grįžimo į Lietuvą buvo paskelbtas karantinas. Juokiuosi, kad visas pasaulis draugiškai kartu su manim išėjo motinystės atostogų. Kad ir kaip groteskiškai skambėtų, mėgavomės tuo laiku ir džiaugėmės, kad galime būti toliau nuo išsigandusio miesto, nes kaime, kur tuo metu gyvenome, karantinas buvo beveik nejuntamas.

Dėl naujo šeimos nario iš profesinės pusės teko kažko atsisakyti? 

Tik to, kas iš esmės nereikalinga. Mano atveju – abejonių.

Monika Juškevičiūtė su vaikais Pranu, Upe ir Liuka / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Monika Juškevičiūtė su vaikais Pranu, Upe ir Liuka / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Šeimą džiugino jaukus gyvenimas Baltojoje Vokėje, tačiau vis dėlto persikėlėte gyventi į Vilnių. Kas nutiko?

Mintis grįžti į miestą kilo liepą, tvirtai apsisprendus, kad vyriausioji dukra pradeda eiti į mokyklą ir tai gali apsunkinti kasdienį gyvenimą. Vyras Karolis įkūrė savo imonę, finansiškai taip pat galėjome sau leisti persikelti. Kraustymasis užtruko vos dieną. Gyvendama 40 kvadratų bute su dviem vaikais, vyru ir 30 kilogrramų šunimi ėmiau domėtis, kaip žmonės išsitenka megapoliuose. Niujorko centre gyvenančios šeimos dažnai susiduria su panašiomis problemomis. Todėl nėriau į minimalistinį gyvenimo būdą, išmokau lengvai atsisveikinti su nereikalingais daiktais ir nekaupti. Tai sekcijų tikrai nereikėjo gabenti. Ir... apsidžiaugiau, kad Vilnius turi ką pasiūlyti – persikraustę į dvigubai didesnį butą nelabai turėjome jį kuo užpildyti.

Gyvenimo Vilniuje pliusas – socialinis prieinamumas

Miestas savų trūkumų turi?

Miestas daugiau reikalauja ir nuolat ūžia. Tie, kurie yra paragavę lėto ir gryno gyvenimo atokiau, tikrai supras apie ką aš. Čia tiek daug skirtingų energijų taip arti viena kitos, kad kartais tampa ankšta.

Tačiau didžiulis gyvenimo Vilniuje pliusas – socialinis prieinamumas. Tai, ką galime vadinti minusu, gali būti ir pliusas. Pirmas daiktas, kurį nusipirkome, buvo didelis valgomojo stalas, nes pajaučiau, kad šituose namuose noriu žmonių, vakarienių, daug vaikų, kurie užsuka po mokyklos ar darželio pasisvečiuoti. Dabar erdvės turiu daugiau, nei man reikia, tad noriu, kad artimi man žmonės žinotų – yra laukiami ir visada čia gaus sriubos, kavos, pokalbį, o jei reikia ir nakvynę. Gyvenant Antakalnio rajone, puiku ir tai, kad miškas lengvai pasiekiamas, kaip ir Vokėje.

Monika Juškevičiūtė su vaikais Pranu, Upe ir Liuka / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Monika Juškevičiūtė su vaikais Pranu, Upe ir Liuka / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Vyrui dėl verslo dažnai tenka keliauti į Suomiją. Jus sieja meilė, tačiau ar jos pakanka, kai Karolio beveik nebūna namuose?

Karolis įkūrė interjero dizaino studiją Growing Studio. Didžiausi projektai kol kas yra vystomi Suomijoje, todėl dažnai tenka pamojuoti skarele lėktuvui. Tokia ta sėkmės kaina – verlas klostosi puikiai, bet susitinkame rečiau.

Meilė yra nuostabus dalykas. Kartais jos nepakanka kasnakt miegant vienoje lovoje, o kartais ji išlieka gaji būnant ir už tūkstančių kilometrų dešimtmečiais. Mūsų vaikai yra mūsų atspindžiai, savo vyrą matau kasdien jų akyse, o jaučiu kiekvieną sekundę savyje. Jeigu meilę gali sunaikint toks banalus dalykas kaip atstumas, tai gal tai – ne meilė.

Jeigu meilę gali sunaikint toks banalus dalykas kaip atstumas, tai gal tai  – ne meilė

Viskas nuolatos kunkuliuoja ir transformuojasi, pasikeičia kardinaliai vos pasakius, kad niekas nesikeičia. Šią akimirką gyvenu ramioje ir tvirtoje sąjungoje ir esu dėkinga. Jei tik pajusiu poreikį, susikrausiu savo buitį ir eisiu paskui savo vyrą. Esu ne kartą įsitikinusi, kad jo vedimas yra patikimas ir saugus.

O šeimai jau teko apsilankyti Suomijoje?

Taip. Lankėmės ten šią vasarą. Į Suomiją keliavome automobiliu, tad net maršrutą pasirinkau ilgesnį, bet pajūriu.  Sužavėjo tas jūros artumas. Palaimingas buvo žinojimas, kad bet kada, vos panorėjus, galiu išsukti iš pagrindinio kelio ir vos už kelių kilometrų sutikti ją. Tai manyje pažadino ramybės jausmą. Ir Baltijos kitoniškumas stebino, esant žemyne, ji priminė ežerą. Dėl nesuskaičiuojamos gausybės salų, visada horizonte matai kitą krantą. Šios kelionės tikslas buvo Didysis Archipelagas (Suuri rengastie). Keliaujant automobiliu šis maršrutas gali ir nublankti, todėl yra tiesiog privaloma išsinuomoti katerį ir leistis nepramintais vandens takais, kad patirtum robinzonišką išsilaipinimą negyvenamoje saloje. O plaukiant tolyn į jūrą gali atrasti tokių nematytų Baltijos jūros veidų, šokinėti nuo uolų į perregimą vandenį. O ir vasara pasitaikė labai karšta, tad Suomija labiau priminė Italijos Rivjerą, kas man labai patiko, o dabar laukiu žiemos, nes panašu, kad pribrendau Šiaurei ir užsimaniau pagaliau pamatyti magiškąją Aurora Borealis.

 

Log into Facebook | Facebook

Log into Facebook to start sharing and connecting with your friends, family, and people you know.

Kokią vietą tavo gyvenime šiuo metu užima muzika?

Kažkada telefonu įrašinėjau muzikinius bandymus ir pamiršau išjungti diktofoną. Taip telefone atsirado valandos trukmės įrašas, kurį ryžausi perklausyti visą. Ir išklausiusi tą valandą savo kasdienybės, supratau, kad šalia vaikų klegesio, vandens iš čiaupo čiurlenimo ir verdančių pietų ten buvo vienas, viską rišantis elementas. Aš tą visą valandą dainavau. Manau, tai yra pats tiksliausias atsakymas į šį klausimą. Aš visada dainuoju, Muzika yra mano savastis. Ištaikiusi valandą pagroti namuose, tampu tiesiog geresniu žmogumi. Produkcija jau yra visai kas kita. Bet ir šitam lauke jaučiu pastovų judėjimą, palaikau pulsą ir darau tiek, kiek šiuo metu galiu.

Monika Juškevičiūtė su vaikais Pranu, Upe ir Liuka / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Monika Juškevičiūtė su vaikais Pranu, Upe ir Liuka / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Niekada nepasidavei ir išlaikei savą skambesį, stilistiką. Tave gerbėjai myli ne tik už muziką, bet ir asmenybę. Buvo akimirkų, kad vaikytumeis populiarumo?

Gal nuskambės stačiokiškai, bet manau, kad esu per sena, per protinga ir per sąžininga, kad siekčiau populiarumo. Mano susikurtoje realybėje nėra vietos „arba, arba“. Noriu, kad būtų viskas. Trokštu, kad klestėtų mano šeima ir mano muzika. Jei tai neatneš pripažinimo man, ką gi. Pamenu laiką, kuomet kūrybos nebuvo, kada buvau nuo kažko priklausoma muzikine prasme. Tas priklausymas nieko man neatnešė, tik sukėlė nemalonų jausmą, kad net ir būdama muzikoje iš tikrųjų esu narve. Auginti ir puoselėti savo – visai kas kita. Net ir nesėkmės saldžios, jos neatneša ilgalaikio liūdesio. Asmeniškai išgyvenu savo augimą ir šiame tarpsnyje tiesiog mėgaujuosi procesais ir nukritusia nuostata, kad nesu pakankamai gera. Mes visi esame geri kažkame tiek, kiek leidžiame patys sau. Man patinka, kad dalinuosi savo muzika ten, kur noriu ir dažnai tai neatneša finansinės grąžos, bet šita muzikinė savanorystė kartais taip gydo ir suteikia sparnus kitam, kad nieko prasmingesnio nesugalvoju.

Naujausi straipsniai