„X Faktoriaus“ dalyvės mylimasis vaikus moko ypatingos kalbos – kartais net mamai sunku įminti jų paslaptis

Monika Juškevičiūtė / "Mark and Migle" nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2018-03-21 21:00
Vienos „X Faktoriaus“ lyderių, finalininkės Monikos Juškevičiūtės (30) ir jos mylimojo Karolio Laurinavičiaus (32) gyvenimas primena seną hipišką kino filmą. Tiesa, daug ryškesnį ir spalvingesnį, bet vienareikšmiškai – persmelktą Vudstoko dvasios.

Du vaikai Upė (3) ir Pranas (1), pusryčiams valgydami košę, kalba tėčio jiems sukurta kalba, netoliese laksto draugiškai nusiteikusi kalaitė Hara, o aplink žvilgsnį traukia ne tik spalvoti žaislai, bet ir Karolio rankomis išpieštos sienos. Baltosios Vokės, kur šeima įsigijo būstą, gatvėse – nė gyvos dvasios. Gal tik keli iš šalčio dantimis kalenantys vietiniai laukia, kol atsidarys parduotuvė. Užtat patekęs į Monikos ir Karolio namus pajunti šilumą, kūną nuo žvarbaus šalčio vaduojančią geriau už bet kokią arbatą.

Aksominiu balsu Lietuvą sužavėjusi Sauliaus Prūsaičio mokinė universitete studijavo anglų filologiją, Karolis Šiauliuose lankė tapybos pamokas. Prieš penkerius metus jie susitiko, patiko vienas kitam, vėliau atsirado vaikai. Viskas atrodytų paprasta. Bet ar tikrai būna paprastų meilės istorijų?

Monika, kokioje šeimoje augai?

Monika: Gimiau Kaune. Laisvės alėjoje. Dramos teatro kieme. Mano močiutė buvo aktyvi bohemos veikėja. Ji ir mano tėtis turėjo jaukų būstą, ten kiekvieną dieną užsukdavo pačių įvairiausių žmonių.

Mamai, kuri yra gana rezervuota, užsisklendusi moteris, tai nebuvo įprasta. Jai nepatiko, kad kažkas po namus vaikšto su batais, o šalia aš, mažas vaikas. Tais laikaisi vedybos įvykdavo greitai. Nebuvo populiaru pagyventi, pažiūrėti, kaip viskas klostysis. Kadangi mamai nepatiko bohemiškas gyvenimas ir po vestuvių ji suprato, kad ilgai toje aplinkoje neišbus – pasiėmė mane ir išvykome gyventi pas senelius. Tėtis griežtai atsisakė kur nors kraustytis iš mylimos Laisvės alėjos. Neilgai trukus su mama persikėlėme į Jonavą. Įsikūrėme mažame, paprastame butelyje.

Santykiai nesusiklostė nei su mama, nei su tėčiu. Nenorėjau gyventi pas jį Kaune. Todėl visus stojamuosius rinkausi Vilniuje. Iš pradžių norėjau mokytis vaidybos, bet greitai supratau, kad ten man prošvaisčių nėra. Pasirinkau keistoką specialybę – anglų filologiją.

Mano mama – pianino mokytoja. Buvau visiškai normalus tinginys vaikas, bet, aišku, muzikos mokyklą lankyti privalėjau. Atsitiko taip, kad vėliau mano mokytoją pakeitė mama. Patys nemaloniausi viso šito padariniai – ji nusprendė, kad aš negabi. Tad, meno mokykloje metusi pianino pamokas, pradėjau lankyti šokius. Baigiau kursą. Patiko. Tik, gaila, negavau jokių teorinių muzikos žinių, kad galėčiau sėsti prie instrumento, pati ką nors sukurti ir ištransliuoti pasauliui. Iki šiol manau, kad tada man nebūtų reikėję eiti į „X Faktorių“.

Prisimenate tą dieną, kai susipažinote?

Karolis: Pabodo gyventi vienam. Ilgai neturėjau moters ir jau ėjau iš proto. Norėjau sutikti artimą sielą. Mane visada žavėjo paprastumas, nuoširdumas, atvirumas. Anksti išmokau skirti, kiek žmogus kaukių nešioja. Senamiestyje su draugu užkalbinome dvi merginas, viena jų buvo Monika. Dažnai atkreipiu dėmesį į žmogaus akis. Būsimos mylimosios žvilgsnis man pasirodė artimas. Padovanojau rožę, bet ją... suvalgė Monikos šuo. Beje, nepamenu, apie ką tądien kalbėjomės. Prisimenu tik savo noro realizavimą.

Monika: Jei su Karoliu nebūtume susitikę gatvėje, niekur kitur mūsų keliai tikriausiai ir nebūtų susikirtę. Vienas kitą pažinome jauni. Manau, tada nieko neieškojau, iš pirmo žvilgsnio Karolis man pasirodė... keistas. Na, jokių kerų. Nesijaučiau kaip nors ypatingai. Tik kitą dieną atsikėlusi ėmiau guglinti jo vardą. Buvo įdomu apie sutiktą vyrą sužinoti daugiau.

Tvirtiems santykiams sukurti prireikė ne vienų metų. Iš pradžių Karolis atrodė nesutramdomas, sunkiai suprantamas. Troško laisvės. Nebuvo jokio aiškumo. Viskas pasikeitė, kai jis išvyko į Afriką. Supratau, kad čia mano žmogus. Kadaise ir pati buvau neapsisprendusi lyg Julios Roberts herojė iš filmo „Pabėgusi nuotaka“. Sunkiai sekėsi suvokti, ryte man labiau patinka kepti ar virti kiaušiniai.

Karoliui išvykus, pajutau, tarsi beatodairiškai laukčiau jo grįžtant. Skaitydama knygą galvodavau apie jį, kaip ir žiūrėdama kino filmą. Negalėjau išmesti iš galvos. Visą laiką stengiausi dvasiškai būti su juo. Tarsi kokia vienuolė, atsidavusi visa siela.

"Mark and Migle" nuotr.
"Mark and Migle" nuotr.
"Mark and Migle" nuotr.
"Mark and Migle" nuotr.

Į Afriką Karolis keliavo vienui vienas?

Karolis: Taip. Patariu visiems bent kartą gyvenime tai padaryti. Nesvarbu, kur išvykti, – į Afriką, į kalnus ar dykynes. Kelionės po Sacharą metu supratau, kokia man reikalinga Monika. Beje, norite rašyti knygą ar straipsnį? Papasakoti tikrai turėčiau ką, nes aš iš tų žmonių, kurie kelionėse patenka į netikėčiausias situacijas. Būdamas vienas Afrikoje vos nepakliuvau į grobikų rankas, susidūriau su vagimis, vos nebuvau nužudytas. Visomis ekstremaliomis situacijomis galvodavau apie Lietuvoje manęs laukiančią moterį. Gal skamba neįtikėtinai, bet iš tų baisių nutikimų išsisukdavau vadovaudamasis atvirumu. Kai grįžau, su Monika tapome šeima, nors oficialiai nesame susituokę.

Kodėl?

Karolis: Bažnyčia, kas yra bažnyčia? Tai Dievo namai. Mūsų su Monika sąjungoje Dievas vienaip ar kitaip egzistuoja. Jokie dokumentai ryšio nesutvirtina, todėl nemanau, kad jie būtini.

Kaip atsidūrėte Baltojoje Vokėje?

Monika: Esu vienturtė, vaikystėje labai gerai sutariau su pusbroliu. Jis anksti mirė. Tačiau man atmintyje išliko šilti, brangūs prisiminimai apie šį kraštą. Mūsų vasaros bėgo visai netoli namo, kuriame su Karoliu įsikūrėme. Kai nusprendėme čia įsikelti, buvo šaltasis sezonas, o vietoj kai kurių langų žiojėjo skylės, tad teko skubiai remontuoti, vidury virtuvės kiurksojo vienas didelis pečius, kambariuose gyveno iš gatvės atklydę katinai. Kai atvažiavome, pirmą savaitę neturėjome viryklės. Toje senoje krosnyje šildėmės arbatą. Na, kažkaip išgyvenome (šypteli).

Baltoji Vokė – keista vieta. Šiuo metu sėdime jos senamiestyje. Visa aplinka primena Italiją – apgriuvę pastatai ir romantiškos sienos.

Karolis: Mums su Monika svarbiausia – vidinė ramybė. Grįžęs supratau, kad savo gyvenimą noriu kurti vietoje, turinčioje puikią aurą. Būsto interjerą įrengiau savo rankomis. Dabar tai – mūsų namai, kuriuose malonu būti.

"Mark and Migle" nuotr.
"Mark and Migle" nuotr.

Pastebėjau, kad su Upe ir Pranu kalbatės man negirdėtais žodžiais. Kokia tai kalba?

Karolis: Mūsų kalba. Ją sukūriau ir vaikus išmokiau, kol buvo maži. Upė su Pranu žino, kad šia kalba niekada negalima meluoti. Vadinu ją teisybės kalba. Aplinkiniai nesupranta, kartais net Monika mano ir vaikų pokalbius turi šifruoti.

Ilgai Upę su Pranu auklėjau savaip – nenorėjau savo vaikų auklėti taip, kaip tai darė mano mama.

Monika: Atskira, niekam nežinoma kalba – Karolio idėja. Kartu patyrėme ir išgyvenome išties daug. Mūsų meilės istorija – su daug skausmo, tačiau – tikra. Tik dabar viskas atrodo ramu, gražu, gera. Atsiradus vaikams, viską dėliojome pagal savą tvarką. Iki „X Faktoriaus“ daugiausia laiko namuose praleisdavau aš. Ilgai Upę su Pranu auklėjau savaip – nenorėjau savo vaikų auklėti taip, kaip tai darė mano mama.

Karolis kuria interjerus. Vienos iš „X Faktoriaus“ teisėjų Justės Arlauskaitės-Jazzu būsto interjeras – taip pat jo darbas. Kiek butų Vilniuje jau esi sukūręs?

Karolis: Man interjeras – kūryba. Nepavadinčiau savo darbų tik piešimu ar tapymu, kaip dažnai girdžiu sakant. Turi labai atsižvelgti į kliento norus, kad kartu įgyvendintumėte ir sukurtumėte terpę, kurioje būtų gera gyventi būtent jam. Taip, 200 kvadratų Jazzu palėpę savo rankomis kūriau beveik metus, tai buvo vienas didžiausių projektų. Dažnai mūsų ryšys su žmonėmis, kuriems kuriu interjerą, pranoksta visus lūkesčius. Taip nutiko ir su Juste. Pats renkuosi klientus, su kuriais noriu dirbti. Akcentus dėlioju žmonių santykiuose. Pasikalbėjęs su žmogumi, kuriam ką nors kursiu, turiu jaustis gerai.

Kodėl sugalvojai dalyvauti „X Faktoriuje“ – juk tai daug laiko ir jėgų suryjantis projektas?

Monika: Muziką kurti pradėjau dar studijų metais. Iš pradžių dainavau su rokeriais, bet ilgainiui pabodo su jais trintis. Pati esu labai savikritiška. Kai skambu ne taip, kaip noriu, – kenčiu. Man norėjosi profesionalų pagalbos. Vėliau perėjau prie dainuojamosios poezijos ir tada mano gyvenime atsirado džiazas. Anglų filologijos studijas baigiau be aistros. Šiek tiek padėsčiusi Simono Daukanto progimnazijoje supratau, kad neturiu pašaukimo. Susipažinau su Karoliu, jis mane įkvėpė. Atsiradus vaikams, sėdėjau užsidariusi namuose, kol pajutau, jog metas kažko imtis ir sau įrodyti, kad galiu. Džiaugiuosi, kad mano mokytoju tapo Saulius Prūsaitis, jis taip nuoširdžiai su manimi dirbo. Manau, kad jau nugalėjau. Turėjau tikslą per savo muziką nešti šviesą. Dalyvaudama „X Faktoriuje“ sulaukiau begalės gerbėjų žinučių. Jie man rašydavo, kad tiesiog nori pabūti šalia. Išsilavinę ir labai malonūs žmonės.

Karolis: Penkiolika metų nežiūrėjau televizoriaus. Viskas pasikeitė Monikai sugalvojus dalyvauti projekte. Su Upe ir Pranu kiekvieną sekmadienį sirgome už ją. Turiu pasakyti, kad ši moteris – nugalėtoja. Monikai nėra nieko neįmanomo.

Monika, ar per tą trumpą laiką, kol sukiojaisi televizijoje, jūsų šeimoje kas nors pasikeitė?

Monika: Patyriau didelį spaudimą. Labai aktyviai įsisukau į pramogų pasaulį. Laikui bėgant pastebėjau, kad pasidarė sunku rasti ramybę. Net Karolis su vaikais manęs šiek tiek nesuprato. Vyras ilgą laiką sirgo – buvo peršalęs. Kadangi šeimai skyriau mažiau dėmesio, tai atsiliepė santykiams. Visiškai normalu. Nieko kito ir negalėjau tikėtis. „X Faktoriaus“ šou atidaviau daug jėgų ir laiko. Dabar jau visiškai nesvarbu, kas laimėjo. Manau, pagrindinę kovą atlaikiau puikiai.

Karolis: Monikos neperauklėsi, žinau, kad bandydamas ją sustabdyti nieko nelaimėsi. Jei šis žmogus sumano ką nors padaryti – tai įvyksta.

Naujausi straipsniai