Nors vadovauja technologijų įmonės „Wix“ Lietuvos padaliniui, Rusijai užpuolus Ukrainą Monika Laukaitė (36) iškart išskubėjo į Lenkiją padėti iš Kijevo bėgantiems bendradarbiams. Juk darbe svarbiausia yra žmogus ir šeima, kuo ji puikiai jau įsitikino ir asmeniniame gyvenime.
„Wix“ dirba ir Ukrainoje, tad kaip kompanija išgyvena įvykius ten?
Kompanijos savininkai yra Izraelio piliečiai, tad jie puikiai žino, kas yra karas. Labai rimtai sureagavome į darbuotojų judėjimą ir dar vasario viduryje išsiuntėme pakvietimą darbuotojams su savo šeimomis išvykti iš šalies.
Taip pat diskutuojame apie tai, kad reikėtų mokėti darbo užmokestį pakviestiems į kariuomenę ukrainiečiams, nors pagal įstatymą tai ir nepriklauso. Atlyginimui pervesti atidarome sąskaitas kitose šalyse. Dabar yra daugybė iššūkių, apie kuriuos kasdieniniame darbe negalėjau pagalvoti. Bet laikomės savo pagrindinio tikslo – svarbiausia darbuotojas ir žmogus, jo saugumas ir gera savijauta.
Kijevo biurui nevadovauju, tik padėjau jį įsteigti. Panašiai kaip ir su „Wix“ padaliniu Airijoje. Dabar padedu su Amsterdamo, Indijos, Australijos ir Paryžiaus biurų steigimu. Mano pagrindinis darbas yra Lietuvoje, tad šis komandų suformavimas ir surinkimas, pagalba jiems „įsivažiuoti“ yra labiau kaip hobis. Jei atsiranda klausimų, padedu ir kaip konsultantė.
„Wix“ dirbate jau 8,5 metų ir nemažai prisidėjote, kad ši kompanija ateitų į Lietuvą. Galima sakyti, kad susikūrėte darbo vietą sau?
Dirbdama „Investuok Lietuvoje“, turėjau pritraukti investuotojus, o vienais iš jų ir tapo svetainių kūrimo bei interneto technologijų platforma „Wix“. Sutapo mūsų supratimas apie darbo kultūrą, principus ir kitus niuansus, tad galiausiai sulaukiau skambučio, kad „pardaviau“ investavimo Lietuvoje idėją. Jie pasiūlė įrodyti, kad visa tai, ką jiems siūliau, yra tiesa. Tad juokauju, kad tai įrodinėju jau aštuonerius metus.
Su kompanija užaugau ir pati. Viena, kai atidarai biurą su 20 žmonių, tačiau visai kas kita, kai biure dirba apie 250 žmonių. Niekada gyvenime nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad vadovausiu daugiau nei keliems šimtams žmonių – tam reikia pribręsti.
Esate sakiusi, kad norint atrasti tai, kas svarbiausia, gali tekti ir paklaidžioti. Jūsų kelias iki vadovės pareigų taip pat vingiuotas – mėginote ekonomikos ir teisės studijas, dirbote verslo konsultante, patarėja investicijoms. O dabar jaučiatės radusi tai, kas iš tiesų patinka?
Nebūčiau aštuonerius metus čia, jei nesijausčiau gerai. Kiekvieną rytą į darbą einu su šypsena, o užmigdžius vaikus noriu įsijungti elektroninį paštą ir patikrinti, ar nieko nenutiko. Pagalvojus apie tai suprantu, kad viskas tikrai puiku.
Mano tėvai vis kartodavo, kad jei nori gyvenime kažko pasiekti, turi veikti ir ieškoti savo kelio, atrasti tai, kas tau patinka. Tėtis verslininkas, tad turėjau galimybę dirbti jo versle, tačiau norėjau išmėginti kažką naujo, praplėsti akiratį. Daug sėkmingų atsitiktinumų lydėjo mano patirtį finansiniame ir valstybiniame sektoriuose, juose atsirado ir kontaktų, pažinčių, o galiausiai, pamačiusi verslą iš įvairių pusių, esu čia.
Smagu prisidėti prie tokio verslo, kuris keičia žmonių gyvenimus, turi prasmės.
Smagu prisidėti prie tokio verslo, kuris keičia žmonių gyvenimus, turi prasmės. Pavyzdžiui, anksčiau keliaudami vartydavome popierinius žemėlapius, o dabar naviguojame „Google Maps“ programėlėje. „Wix“ veikla artima ir asmeninėms mano vertybėms – mūsų kuriamas įrankis padeda jauniems verslams ir tampa galimybe realizuoti savo verslo užmojus. Itin motyvuoja ir grįžtamasis ryšys.
Džiaugiamės mūsų vartotojų sėkmės istorijomis iš viso pasaulio, viena šviežesnių – apie tai, kaip meksikietis, turėjęs mažą kaktusų plantaciją, tapo mūsų platformos vartotoju, susikūrė interneto svetainę, pradėjo prekybą internetu ir dabar yra populiarus kaktusų tiekėjas Pietų Amerikoje.
Nuolat tenka dirbti tarp programuotojų, tačiau pati programuoti nemokate. Ar visada pavyksta užmegzti ryšį?
Norint sukurti produktą, reikia daugybės įvairių žmonių – dizainerių, rašytojų, vartotojų, verslo analitikų ir panašiai, ne tik mokančių ir galinčių programuoti. Kitaip sakant, būtinas ne tik kodas, bet ir komunikacija bei aiški strategija, ką ir kaip daryti, kada sustoti, jei produktas neveikia.
Programuotojų mūsų komandoje yra tik maždaug pusė, tad mano darbas toli gražu nėra vien apie programavimą, reikia turėti nemažai švelniųjų įgūdžių. Mitas apie mokėjimo programuoti būtinumą lydi tik iki tol, kol atsiraitojęs rankoves įbrendi į technologijų pasaulį. Programuoti iki šiol nemoku ir greičiausiai nesiruošiu išmokti.
Tariantis dėl interviu puikų įspūdį paliko paprastumas ir konkretumas. Ar taip ir darbe?
Mano asmeninės vertybės atitinka įmonės nuostatą – aiškiai įvardinti dalykus ir būti atviram. Kartais nukenčiu dėl savo greitumo ir atvirumo, tačiau tuo pačiu suprantu, kad šiame sektoriuje svarbu sparčiai reaguoti į besikeičiančias technologijas ir pripažinti klaidas. Tik tada gali būti pirmas.
Esate užsiminusi, kad kolegos juokauja, jog Lietuvoje egzistuoja „drožiamasis“ ryšys, kai su darbuotoju bendraujama tik tuomet, kai jam kas nors nepasiseka. O kokias bendravimo su darbuotojais taisykles pritaikote darbe?
Man labai svarbi empatija – turi su darbuotoju pasikalbėti ne tik tada, kai kažkas blogai, bet ir kai gerai, taip pat apie vaikus ir namus. Svarbiausia matyti, kaip darbuotojas jaučiasi – juk darbe jis praleidžia kone pusę savo laiko. Daug sunkumų sukėlė nuotolinis darbas, kai nematai žmonių, negali apsitarti, tad dabar labiausiai tikiu hibridiniu darbo modeliu, kai gali susitikti ir biure, pakalbėti, kaip žmogus jaučiasi, kuo gyvena. Ryšys yra labai svarbu.
O „drožiamojo“ ryšio nuolat mažėja, technologijų srityje jo visiškai nebėra. Darbe pritaikau holistinę pasaulėžiūrą, kai centre yra asmeninis ir visapusis žmogaus augimas. Stengiuosi, kad „Wix“ karjerą baigęs žmogus vėliau galėtų pasakyti, kad daugiausiai darbine prasme paaugo, išmoko būtent pas mus, kad čia sukūrė geriausią produktą. Turime daug sėkmės istorijų ir galime jomis mėgautis.
Bet stebina ir „Wix“ biuras – terasa ant stogo su vaizdu į Vilniaus senamiestį, miegojimo kambariai, net baras ir kirpykla. Kodėl visa tai svarbu?
Manau, kad technologijų sektoriuje pasiektas toks lygis, kai gražus biuras ir užkandžiai tapo visiška norma. Bandoma pasirūpinti visais privalomais atributais, kad žmogus gerai jaustųsi, tobulėtų, galėtų patogiai pabendrauti ir pabūti su kitais. O kadangi darbe praleidžiame labai daug laiko, pas mus atsirado ir kirpykla, ir sporto salė. Kiekvieno verslo centre yra žmogus, tad tik geros sąlygos padės atskleisti jo kūrybiškumą ir potencialą.
Nors darbe praleidžiate daug laiko, kokia esate, kai užveriate biuro duris?
Kadangi auginu trimetę dukrą ir dešimtmetį sūnų, tai rytai būna panašūs – atrodo, tik sumuštinius tepi. Tačiau man patinka „persijungti“: vieni žmonės mėgsta kažkur išvažiuoti ir pagulėti, paskaityti knygą ar pažiūrėti televizorių, o man reikia kažko kito. Per karantiną, su vyru apėjome visą 100 kilometrų taką aplink Vilnių, per atostogas nuo vaikystės slidinėju, lipu į kalnus, esu šokusi ir parašiutu. Kitaip tariant, tam, kad pailsėčiau ir persikrautų baterija, turiu gauti adrenalino.
Aišku, kol vaikai buvo labai maži, viską dariau lėčiau, bet jie jau supranta, kad reikės su mama važiuoti į kalnus ar eiti į žygius. Trimetė prieš kelias savaites jau pati čiuožė kalnų trasoje paskui brolį. Sūnus jau du sezonus buriuoja, gruodį treniruotėms keliavome į Alikantę (Ispanija). Jis tuo gyvena, o mums su vyru belieka jį tik palaikyti. Dėl šio užsiėmimo apvažiuojame ir visą Lietuvą. Kol jis buriuoja, mes važiuojame aplink ežerą dviračiais.
„Wix“ labai vertinama šeima. O ką reiškia šeima jūsų gyvenime?
Nebūčiau, kur esu, jei neturėčiau vyro palaikymo – būtų labai sudėtinga vienai padaryti karjerą ir turėti laimingus vaikus. Vyras man ir pataria, ir išklauso. Turime tradiciją per gimtadienio vakarienę ilgai kalbėtis apie tai, kokie buvo pastarieji metai.
O „Wix“ mane išmokė, kad visų pirma turi būti šeima – negalima žiūrėti į darbuotoją kaip į vienetą, turiu matyti jį kaip šeimos narį. Todėl mūsų veikloje atsiranda ir renginių visai šeimai, stovyklų vaikams, paskaitų. Visiškai normalu, jei įpusėjus susitikimui tenka atsiliepti sūnui telefonu, tokios nuostatos laikosi ir bendrovės prezidentas.
Požiūris, kad šeima yra svarbiausia, labai natūralus ir giliai įdiegtas visos įmonės kultūroje. Tad prasidėjus karui Ukrainoje ėmėmės pagalbos kolegoms ir jų šeimoms taip, kaip tą darytume savo šeimose.