Vytautas Šapranauskas: kiti jį matė tokį, kokį norėjo matyti, o jis mėgo vienatvę, buvo be galo jautrus

Vytautas Šapranauskas su kolegomis aktoriais / Gedimino Žilinsko nuotr.
Autorius: Žurnalas „Žmonės“
Publikuota: 2020-11-02 09:01
Jis buvo tobulas aktorius. Sugebėjo apgauti visus. Žybčiodamas juodomis akimis ir įsispaudęs į veidą šypseną, kad tik svetimi nepamanytų, jog kažkas – ne taip... Žurnalas „Žmonės“ šį lapkritį mini savo gyvavimo 20-metį ir kviečia prisiminti per šį laikotarpį jūsų širdis džiuginusius bei dominusius herojus. Vytautas Šapranauskas (1958–2013) – viena iš tų asmenybių, kurios po savęs palieka ryškų ir amžiną pėdsaką.

Paskutinis Vytauto Šapranausko spektaklis baigėsi su nevaldomais ašarų upeliais ir baltų gėlių jūra juodoje Vilniaus Mažojo teatro scenoje, kur buvo surengtas atsisveikinimas su aktoriumi. Fone skambėjo spektaklio „Maskaradas“ muzika, o ant suolelio gulėjo atsainiai numestas kunigaikščio Zvezdičiaus paltas, tarsi primindamas, kad lygiai taip pat su savo gyvenimu elgėsi ir Vytautas. 

Vytautas Šapranauskas su kolegomis aktoriais / Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro nuotr.
Vytautas Šapranauskas su kolegomis aktoriais / Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro nuotr.

Kad šitas talentingas, atrodė, gyvybės kupinas žmogus pakels prieš save ranką, sunkiai galėjo patikėti artimi jo kolegos aktoriai. „Viliuosi, kad nesulauksiu pensijos“, – sakė interviu „Žmonėms“ vos du mėnesiai iki mirties. Pasvajojo: būtų gera atsigulti į lovą vakare, o ryte nebeprabusti. 

Netiesa, kad nebuvo mėginančių jį gelbėti

Netiesa, kad nebuvo mėginančių jį gelbėti. Tai darė ir sūnus, ir draugai, ir kolegos iš televizijos – jiems juk irgi nebuvo lengva taikstytis su jo išnykimais, prastomis nuotaikomis. Tačiau Vytautas visada elgėsi taip, kaip norėjo. „Esu pats sau Dievas, Šventoji Dvasia, Alfa ir Omega...“ – kartą pasakė. 

Vytautas Šapranauskas / Raimondo Urbakavičiaus nuotr.
Vytautas Šapranauskas / Raimondo Urbakavičiaus nuotr.

Užaugo Vytautas be tėvo: jam buvo vos dveji, kai šis mirė – Intos kasykloje prarado plaučius. Studijavo dar sovietų laikais, o laisvę mintims anuomet suteikdavo teatras. Vytautas nenoriai kalbėdavo apie anuos laikus. Niekas labai ir neklausdavo, juk jo šiandiena visada buvo įdomesnė, skandalingesnė, na, o jaunystės prisiminimai, ak, gal – kada nors... 

Pomėgių daug neturėjo. Nepaprastai mėgo žvejoti ir mielai gamindavo. Grūstais pipirais pabarstytos saldžios braškės. Arba šviežias tunas su trintais pomidorais ir avietėmis. Šiek tiek pasūdyta ir pipirais pagardinta natūralaus skonio harmonija... 

Vytautas Šapranauskas / Tomo Kaunecko nuotr.
Vytautas Šapranauskas / Tomo Kaunecko nuotr.

Tokio skonio jis ilgėjosi ir gyvenime. Nuoširdus galėjo būti lygiai toks pat, kaip ir piktas ar ciniškas. Begaliniai jautrus – irgi. Ir jo ašaros nebuvo suvaidintos... „Esu labai kuklus ir vienišas, ne, ne vienišas, tiesiog labai mėgstu vienatvę. Kažkas gerai pasakė: „Kuo labiau mėgsti vienatvę, tuo mažiau nori tuo jausmu dalytis su kitais“, – sykį kalbėjo. 

Esu labai kuklus ir vienišas, ne, ne vienišas, tiesiog labai mėgstu vienatvę

Moterims šalia Vytauto buvo sunku – ištverdavo tik pačios stipriausios. Kartą yra prasitaręs apie pirmąją savo santuoką: „Ji buvo pianistė. Susipažinome pirmoje klasėje, susituokėme po konservatorijos. Santuoka truko vos pusmetį, paaiškėjo, kad susitiko ne tie žmonės...“ Antroji Vytauto žmona Daiva, su kuria buvo susituokęs 15 metų, pagimdė du vaikus – sūnų Gytį ir dukrą Judrę. Šalia Vytauto kurį laiką buvo aktorė Rimantė Valiukaitė, o nuo 2008-ųjų iki pat pabaigos – Ieva Stasiulevičiūtė. „Nemanau, kad su manimi labai lengva, – yra prisipažinęs. – Ir man sunku, ir su manimi sunku. Kai man sunku, aš išeinu, kai su manimi sunku, iš manęs išeina...“

Vytautas Šapranauskas / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Vytautas Šapranauskas / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Nors viešai pareikšdavo, kad interneto komentarai randų ant storos jo odos nepalieka, saviems prasitardavo, jog jam visiškai nenusispjauti, ką apie jį rašo ir kalba. „Štai iš kur žilė mano plaukuose“, – kartą pasiguodė, kad kiekvienas piktas žodis – lyg peiliu... 

Tikruosius draugus skaičiavo vienos rankos pirštais. Sakydavo: „Draugų negalima susirasti, jie ateina patys. Aš nepažįstu nė vieno kaimyno, nevaikštau po laiptinę prašydamasis į svečius. Niekam niekada gyvenime neverkiau ir neverksiu ant peties. Draugai reikalingi visai kitiems dalykams.“ Begalė aplink besisukinėjančių pažįstamų jo tiesiog nedomino. Kartą sakė, kad giliai širdyje visada knibžda įtarumas, jis reikalingas kaip žmogus ar kaip Šapras.

Vytautą gerai pažinojusieji neabejoja: jo pasaulis buvo kupinas tamsos ir vienatvės. Jo mirtis – ne romantinis filmas, kurių baisiausiai nemėgo, greičiau – paskutinis mėginimas pabėgti nuo savęs ir savo bėdos. O juk, atrodo, buvo išmokęs gyventi viešumoje. Turėjo keletą taisyklių: apsipirkti naktį, nežiūrėti žmonėms į akis, eiti tiesiai ten, kur reikia, ir apsimesti, kad nepastebi, kai į jį žiūri. 

Jo mirtis – ne romantinis filmas, kurių baisiausiai nemėgo, greičiau – paskutinis mėginimas pabėgti nuo savęs ir savo bėdos

Sako, sudegė Vytautas. Yra tokių, kurie priduria: televizija jį sudegino. Tačiau ir vėl – televiziją jis pats pasirinko. „Malti liežuviu tiesioginiame eteryje yra neką lengviau, nei vaidinti Čechovą“, – ne kartą ir ne du yra sakęs. Anuomet drąsus jo prisipažinimas: „Aš asmeniškai į televiziją ėjau, kad užsidirbčiau pinigų. O šlovė? Šlovė atėjo savaime...“, irgi jau tapęs legenda. 

Vytautas Šapranauskas / Raimondo Urbakavičiaus nuotr.
Vytautas Šapranauskas / Raimondo Urbakavičiaus nuotr.

1980-aisiais, baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją (dab. Muzikos ir teatro akademija), gavo paskyrimą į Rusų dramos teatrą. Jame dirbo dešimt metų – tol, kol į tada dar besikuriantį Vilniaus Mažąjį teatrą pasikvietė režisierius Rimas Tuminas. Vaidmenys spektakliuose „Vyšnių sodas“, „Čia nebus mirties“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Maskaradas“, „Revizorius“, „Belaukiant Godo“, „Trys seserys“ atnešė Vytautui tikrą aktoriaus šlovę. Už vaidmenį „Maskarade“ 1997-aisiais jam buvo įteiktas geriausio aktoriaus apdovanojimas – Šv. Kristoforo statulėlė. 

Aš asmeniškai į televiziją ėjau, kad užsidirbčiau pinigų. O šlovė? Šlovė atėjo savaime

„Nekenčiu netalentingų“, – sakydavo. Ir galėjo sau tai leisti, nes buvo talentas nuo pirmojo savo laiptelio į sceną. „Aktoriumi tapau todėl, kad konservatorijoje egzaminai vyko anksčiau nei į kitas aukštąsias mokyklas, – pasakojo. – Vaikystėje piešiau, mokiausi Balio Dvariono muzikos mokykloje. Pradėjau smuiko klasėje, baigiau choro dirigavimą. Taigi, viskas – iš tingėjimo. Juk griežti po septynias valandas namuose, kai lauke žmonės žaidžia futbolą, yra tikra kankynė. Negaliu sakyti, kad vaidyba atėjo iš dūšios, galėčiau apsimesti, žinoma, bet...“ 

Vytautas Šapranauskas ir Jurgita Jurkutė / „Žmonės“ archyvų nuotr.
Vytautas Šapranauskas ir Jurgita Jurkutė / „Žmonės“ archyvų nuotr.

Vytautą mėgo prie televizoriaus laisvalaikį leidžiantys inteligentai, mėgdžiojo vaikinukai iš automobilių su tamsintais stiklais ir garsia muzika. Kartais atrodydavo, kad užtenka tik žvilgtelėti į šalia esančių žmonių veidus ir jis jau žino, ką traukti iš begalinių savo atminties užkaborių – Michailo Bulgakovo citatą, Antono Čechovo sakinį ar gabalėlį juodojo humoro. Jį kiekvienas matė tokį, kokį norėjo matyti. Toks gebėjimas mainytis – tikras stebuklas aktoriui.

O kaip jis pats jausdavosi išvydęs publiką, šurmuliuojančią nuo jo pasirodymo? To klausė Inga Valinskienė, 2011-ųjų vasarą „Žmonių“ paprašyta pakalbinti Vytautą. „Gerai, jau gerai, pajuntu, kaip Dievas su tapkutėmis per sielą perbėga...“ – manieringai, kaip tik vienas mokėjo, atlošė galvą tada.

Daugiau išskirtinių istorijų ir neišblėstnčių prisiminimų rasite žurnalo ŽMONĖS specialiame leidinyje „Išėję per anksti“, kurį galite įsigyti žurnalo prekybos vietose.

Naujausi straipsniai